Apie Lietuvos istorijos laikraščio “Voruta” ištakas ir jos leidybos problemas kalbamės su “Vorutos” steigėju, leidėju ir vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi, kovo 24 d. paminėjusiu savo šešiasdešimties metų sukaktį. Beje, Juozas Vercinkevičius yra ir Trakų rajono laikraščio “Trakų žemė” steigėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius bei “Vorutos” leidyklos steigėjas, leidėjas ir direktorius.
“Voruta” jau skaičiuoja tryliktuosius savo gyvavimo metus. Prisiminkite jos atsiradimo istoriją.
Galima būtų kalbėti labai daug. Yra dokumentai, raštai, akivaizdžiai iliustruojantys, kaip sunkiai sovietinio gyvenimo sąlygomis buvo pradėta leisti “Voruta”. Paties laikraščio atsiradimą siečiau su tuometinėje okupuotoje Lietuvoje atsiradusia galimybe už savo lėšas leisti poezijos ir prozos kūrinius. Tai ir buvo akstinas mano sumanymui realizuoti. Tačiau mintis turėti savo laikraštį gimė gerokai anksčiau. Dar besimokydamas Musninkų vidurinėje mokykloje(Širvintų r., – red.) priklausiau literatų būreliui, vadovaujamam mokytojos Palmiros Sirvydytės. Leidome moksleivių kūrybos almanachą “Mūsų balsai”.
Pirmieji žingsniai “Vorutos” leidybai buvo žengti 1988-aisiais.Tuo metu dirbau Trakų rajono laikraščio “Galvė” redaktoriumi ir turėjau visas technines galimybės leisti savo laikraštį. Kreipiausi į valdžios institucijas, prašydamas leisti Lietuvos istorijos ir publicistikos mėnraštį. Politinės valdžios institucijų kabinetų durų varstymas užtruko daugiau kaip metus. Tik 1989 m. pradžioje buvo gautas LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus leidimas išleisti vieną bandomąjį numerį.Šis bandomasis ir davė pradžią Lietuvos istorijos laikraščiui.
Lietuvos istoriją pasirinkote todėl, kad tais bręstančio atgimimo metais ja pradėta itin domėtis, ar ir dėl kitokių priežasčių?
Tais laikais Lietuvos istorijos žinių poreikis buvo išties labai didelis, tai natūralu. Norėjau leisti būtent tokį laikraštį, nes domėjausi istorija ir dirbdamas žurnalistinį darbą ne kartą skelbiau įvairius istorijos straipsnius. Galiu paminėti 1986 m. “Moksle ir gyvenime” Nr. 6 publikaciją apie Sofiją Vytautaitę ir jos palaidojimą Maskvos Kremliuje,Vytauto Didžiojo paveikslo restauravimą bei daugelį kitų.
Kaip kilo sumanymas pavadinti laikraštį Voruta?
Visiems aišku, kad kiekvienas periodikos leidinys turi turėti gerą, trumpą ir nepakartojamą pavadinimą. To ir siekiau. Kodėl apsistota ties Voruta, plačiau galėtų paaiškinti pirmajame “Vorutos” numeryje spausdintas pokalbis su dr. Edvardu Gudavičiumi apie Vorutos kilmę. Voruta yra neabejotinai istorijos paslaptis ir tokio pavadinimo laikraštis sudarė precedentą arba intrigą tą paslaptį plačiai nagrinėti, net iki šiol.
Tikrasis laikraščio pavadinimo krikštatėvis yra akademikas, profesorius Zigmas Zinkevičius ir jau velionis architektas Stanislovas Mikulionis. Su jais buvo daug diskutuota, tartasi ir būtent akademiko pasiūlymu apsistota ties Voruta arba Varuta, nors turėjau minčių pavadinti “Nalšia”, “Šalčia”, “Gauja”, “Galvė”, ”Skaistis” ir kt.
Subrandinęs mintį leisti Lietuvos istorijos laikraštį, kokio tikėjotės skaitytojo?
1988–1989-siais istorija buvo populiari, todėl “Voruta” buvo skiriama plačiai visuomenei, visiems besidomintiems Lietuvos istorija, o konkrečiau – moksleiviams, mokytojams, studentams, kariams, kraštotyrininkams ir mokslo darbuotojams, žodžiu, visiems kam rūpi Lietuvos istorija.
Kokį skaitytoją turite šiandien?
Praėjus dvylikai metų sunku pasakyti, koks yra skaitytojas, tačiau “Voruta” skaitoma visuose Lietuvos rajonuose ir miestuose. Daugelis negali įpirkti laikraščių, todėl jie skaitomi miestų, rajonų,mokyklų bibliotekose. Nemažai jų iškeliauja pas mūsų tautiečius į JAV, Kanadą, Australiją, Baltarusija, Rusiją, Lenkiją, Karaliaučiaus kraštą.
2000 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atliktos bibliotekų apklausos duomenimis, “Voruta” užėmė tryliktą vietą tarp kultūros leidinių, o tai jau pakankamai aukšta pozicija.
Pirmųjų metų “Vorutoje” spausdindavote tokių žinomų istorikų ir mokslininkų kaip dr. E.Gudavičius,
dr. S. Mikulionis, Regina Žepkaitė, dr. Antanas Tyla, Arūnas Bubnys ir daugelio kitų straipsnius. Šiandien “Vorutos” skaitytojai randa nemažiau garsių Lietuvos mokslo žmonių straipsnių. Kaip keitėsi autoriai?
Per dvylika metų daug kas pasikeitė. Iš tikrųjų pirmaisiais “Vorutos” leidybos metais vienas dažniausiai spausdinamų autorių buvo dr. Edvardas Gudavičius. Jo straipsnių būdavo beveik kiekviename laikraščio numeryje, juk Lietuvos istoriją reikėjo populiarinti nuo pat pradžių. Esu dėkingas E.Gudavičiui už tai, kad jis rasdavo laiko rašyti ir už tai nereikalaudavo mokėti honoraro. Daug rašė dr. Regina Žepkaitė, dr. Antanas Tyla, Arūnas Bubnys,Vincas Martinkėnas, dr. Zigmas Zinkevičius, dr. Nastazija Kairiūkštytė, Stasys Buchaveckas, Kęstutis Makariūnas, Antanas Suraučius, Juozas Vaina, Kazimieras Garšva, Evaldas Gečiauskas ir daugelis kitų, visų čia paminėti nėra galimybės. Apskritai nei vienam istorikui honoraras nebuvo mokamas. Metai bėgo, keitėsi laikai, keitėsi mūsų šalies politinė situacija, savaime suprantama, keitėsi ir autoriai. “Voruta” skiriasi nuo kitų kultūros leidinių tuo, kad joje dominuoja autoriai, o ne žurnalistai. Vartydami “Vorutos” puslapius, jus kalbatės su autoriais, išmanančiais Lietuvos istoriją. Mano kaip leidėjo ir redaktoriaus žurnalistinis credo – daugiau autorių, daugiau nuomonių…, daugiau naujų faktų ir įvykių. Kad tuo įsitikintum, pakanka pavartyti bet kurį numerį. Šito buvo paisoma visus “Vorutos” leidybos metus, to bus paisoma ir ateityje.
Žinoma, “Vorutai” nepavyko išvengti kai kurių politinių dalykų, nes vis dėlto “Voruta” – tai visų pirma išsamiai nušviečianti etninių Lietuvos žemių geografiją, didžiąsias šių žemių lietuvių problemas.
Nuo mokyklos suolo kaupiate knygas ir dabar turite didelę biblioteką, kurioje nemažas periodikos rinkinys. Stropiai saugote “Vorutos” laikraščio archyvą: autorių rankraščius, skaitytojų laiškus, gausi “Vorutos” laikraščio fototeka. Sunku įsivaizduoti “Vorutos” laikraštį be Vorutos leidyklos knygų…
Taip. Kasmet išleidžiame po keletą knygų, kurių autoriai ne tik gerai žinomi Lietuvoje, bet ir yra buvę dideli lietuvybės puoselėtojai, disidentai. Tarp jų – Antano Patacko “Kunigas Ambraziejus Jakavonis”, Vaclovo Aliulio “Palūšės bažnyčios istorija”, kun. Albino Merkio “Strūnaičio bažnyčios istorija”, Raimundo Lopatos “Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas”, Viktoro Aleknos “Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis”, kun. Napoleono Norkūno “Reškutėnų bažnyčios istorija” ir kt. Yra parengtų knygų rankraščių, kurie laukia nesulaukia lėšų leidybai. Jau išspausdinta Jovitos Budzinauskienės gausiai iliustruota knyga“Latvijos lietuvių bendruomenė”. Įtemptai dirbame prie originalaus leidinio Prano Bieliausko “Valkininkų bažnyčios istorija”, kurio leidimu rūpinasi kun. Valentinas Virvičius. Šią vasarą išvys šviesą turistams skirtas leidinys “Trakai”.
Dar pernai “Vorutos” laikraštį leido Jūsų įkurtas Vorutos fondas. Apskritai esate įkūręs ar dalyvavote kuriant ne vieną fondą ar organizaciją, pvz., Lietuvos žurnalistų draugiją, LPS Trakų miesto ir rajono sąjūdį, Sąjūdžio spaudos fondą,LPS Rytų Lietuvos komisiją, Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės fondą ir kt., ar viską besuskaičiuosi. Visada buvote Lietuvos gyvenimo įvykių sūkuryje.
Žurnalistas ar jo leidžiamas laikraštis negali būti abejingas svarbiausiems mūsų tautos ir valstybės interesams, tautos siekiams, todėl privalo būti tų didelių pasikeitimų dalyvis, savo kūrybiniu darbu įtakoti tuos pasikeitimus. Aš buvau su tais, kurie to siekė. Dalyvavau ne tik daugelyje Sąjūdžio renginių, bet buvau ir jų organizatorius. Įvairių struktūrų kūrimas buvo ne tik madingas, bet ir reikalingas nepriklausomai Lietuvai atkurti.
“Trakų žemės” laikraštis, arba Trakų rajono laikraštis irgi yra Jūsų kūdikis, gimęs Jūsų kabinete Trakuose, V.Kudirkos g. 15, beje, ir pačios redakcijos namuose, kuriuos Jūs per metus pastatėte, ,kur buvo leidžiama “Galvė”. Jūsų pasiūlytu pavadinimu atsirado šis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Trakų rajono leidinys. Jis yra taip pat panašus į Vorutą …
Iš tikrųjų “Trakų žemė” buvo sumanyta kaip leidinys, kuris turėtų išsakyti Sąjūdžio viešąją nuomonę, nepriklausomą nuo tuometinės partinės nomenklatūros…. Manyčiau, kad tuo metu “Trakų žemė” tai ir darė: ugdė tautinį ir valstybinį mąstymą. Jau vien jo pasirodymas sujaudino visuomenę. “Trakų žemė” – tikras Lietuvos persitvarkymo kūdikis ir kartu tautos interesų reiškėjas. Tolesnis laikraščio leidimas nutrūko, nes jo žurnalistai išėjo dirbti į kitus finansiškai stipresnius leidinius. Be to, keitėsi ir politinė bei ekonominė situacija Lietuvoje. Naująja arba Sąjūdžio spauda valdžia nesirūpino, nerėmė pinigais ir dėl to daugelyje rajonų ji pradėjo nykti. Apskritai “Trakų žemė” priklausė Sąjūdžio spaudai, buvo net išleistas vienas jos numeris lenkų kalba “Ziemia Trakajska” (į lenkų kalbą vertė Leokadija Kraičinska).
Džiaugiuosi, kad Trakų rajono politinės partijos pagaliau suprato spaudos svarbą valstybės ir, žinoma, rajono politiniame gyvenime ir pritarė “Trakų žemės” leidybos atnaujinimui, tai ir buvo padaryta.
Šiais metais Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas “Vorutos” projektui neskyrė nė cento, todėl esama didelių sunkumų jį leidžiant. Kaip bus surasta lėšų ir kokia bus “Vorutos” ateitis? Žinoma, kad abu laikraščiai yra Jūsų visas gyvenimas ir jų leidimui Jūs atiduodate visą savo gyvenimo, žurnalistinio, organizacinio darbo patirtį…
Iš tikrųjų “Voruta” šiemet – tryliktais savo leidybos metais liko be cento kišenėje. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (pirmininkas Stanislovas Žvirgždas, Spaudos komisijos pirmininkas V.Girdzijauskas) nusprendė “Vorutą” numarinti, nors savo leidiniams jie lėšų surado… Biudžeto, arba mokesčių mokėtojai pinigai, turėtų būti skiriami visiems kultūros leidiniams, nes rėmimo fondo taryba,patenkina atskirų grupuočių leidinius. O tie leidiniai, kurie nepriklauso jokiai grupuotei, žinoma, nieko negauna.
Kultūros leidinių, Lietuvoje nėra tiek daug ir ateityje jų daugiau nebus. Kaip remiamas įvairus smulkus verslas, remiami ūkininkai taip ir kultūros leidiniai turi gauti tam tikrą valstybės paramą. O dabar Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo rengiamas “konkursas” tėra fikcija.
Kalbėjosi Gražina Jurgaitienė ir Marius Vaišnys
