Manipuliavimo žuvusiais juodosios technologijos. Aukų gainiojimas po vardynus ir jų žudikų slėpimas

Autorius: Data: 2012-10-04, 11:29 Spausdinti

Doc. dr. Vladas TERLECKAS, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Vilnius

Vardynas „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ (Toliau – „Knyga“) suteikia galimybes komparatyviniu būdu bent iš dalies išsiaiškinti jo ir žuvusiųjų sąrašų „Dzūkijoje“ bei „Pėdos“ patikimumą, tiksliau – jų klastojimo technologijas ir mąstą. Taip pat patikrinsime, kokias technologijas panaudojo „Knygos“ sudarytojai ir ar iš KGB pirminių sąrašų išbraukė „ne tik mūšiuose <…> žuvusius kariškius, liaudies gynėjus, saugumiečius, bet ir nužudytus iš pasalų šiuos kovojančios pusės atstovus“ (p. 15). Kaip tauru!

Iš tiesų į „Knygą“ neperkelta iš „Pėdų“ apie 250–270 Jurbarko, Raseinių, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonuose žuvusių stribų. Daugiausia (daugiau kaip 100) jų žuvo Raseinių r., jų dalis tarp visų šio krašto žuvusiųjų siekia 18%. Tačiau nuosekliai iki galo nesilaikoma nuostatos eliminuoti visus stribus iš partizanų „aukų“ sąrašo. Dalis žuvusių stribų slepiami priskiriant prie civilių gyventojų, valstiečių, naujakurių, aktyvistų. Antai Batakių stribas M. Balachovas sudarytojų valia tapo kaimo tarybos pirmininku, Viduklės stribas A. Baltaduonis – gyventoju, nušautu „kartu su vienu liaudies gynėjų“. Skirsnemunės stribai A. Baltrušaitis ir sūnus Pranas įvardyti vežėjais, žuvusiais, „kai vežimu vežė liaudies gynėjus“. Raseinių stribas J. Batvenis (Batvinis) „degraduotas“ iki gyventojo statuso. Taip pat nuslėpta dviejų Bespalovų, Juozo Maselskio, Mykolo Calmono stribystė. Iš pastarojo „pagamintos“ dvi aukos – M. Calmonas, Veliuonos vslč. komsorgas, ir Seredžiaus gyventojas M. Colmanas, nužudytas namuose, kurių kieme buvę sušaudyti dar 9 žmonės. Tokiu išradingumu nepasižymėjo sudarytojų pirmtakai. Mokiniai pralenkia mokytojus. Susivokti, kaip iš tikrųjų buvo padeda istoriko Kęstučio Kasparo monografija „Lietuvos karas“ (K., 1999, p. 222). 1944-12-01 partizanai, siekdami išlaisvinti suimtuosius, puolė Seredžių, buvo sugauti ir sušaudyti 4 NKVD bei valsčiaus administracijos pareigūnai, tarp kurių turėjo būti ir Calmonas.

Kad J. Maselskis buvo stribas galima įsitikinti, atsivertus „Pėdų“ p. 188, kur išspausdinta jo nuotrauka (stribiška apranga) ir trumpa biografija. „Pėdose“ nurodyti du žuvę Betygalos stribai E. ir K. Bespalovai, bet „Knygoje“ vienas jų tapo valstiečiu. Iš viso „Knygoje“ nuslėpta ne mažiau kaip 38 minėtų rajonų gyventojų stribystė. Ekstrapoliuojant rastume, kad visoje Lietuvoje apie 334 stribai perrengti civilių aprėdais, tiek dirbtinai padidintas nekaltų aukų skaičius. Neaišku, pagal kokius kriterijus atrinkti stribai slapukai. Ar nevertieji „garbingo“ stribo vardo, ar, priešingai, labiausiai „nusipelniusieji“? Pastarasis motyvas būtų logiškas, rodantis pastangas apsaugoti juos nuo mažai tikėtino veiklos teisinio įvertinimo.

Dar bjauriau, kad kaltė už represinių struktūrų nužudytus stribus verčiama partizanams. Ūtos k. (dabar Panevėžio r.) gyventojas Steponas Balčiūnas buvo įstojęs į stribus, bet stribystę metė ir už tai buvo nužudytas (LKP, V., 2009, d. 7, kn. 1, p. 203). Atrodo, kad „Knygoje“ jis slepiamas po Stasio Bučiūno pavarde. „Lietuvos gyventojų genocide“ (t. 2) minimi represinių struktūrų nužudyti stribai Jonas Greičiūnas ir M. Jakovlevas į „Knygą“ nepateko.

Taip pat „Knygoje“ slepiami ir čekistai, vieni jų tampa civiliais, kiti pagal sovietinę tradiciją – administraciniais darbuotojais. Šiai kategorijai priskirti M. Danisevičius, S. Beinoras, P. Juodžbalis ir kiti. S. Beinoras pristatomas tik kaip kandidatas į KP ir administracinis darbuotojas 1944–1948 m., nors MLTE (t. 1, p. 203), kuria neva remiamasi, parašyta, jog 1940 m. jis dirbo milicininku Šiauliuose, 1940–1941 m. mokėsi NKVD mokykloje Maskvoje, po to ten ir grįžęs į Lietuvą, dirbo administracinį darbą. Kad skaitytojams nekiltų nereikalingų klausimų, humorą mėgstantys sudarytojai „įsteigė“ administracinę ministeriją, kurioje neva tarnavo minėtas Danisevičius. Jis kartu su Beinoru mokėsi NKVD mokykloje, grįžęs į Lietuvą kažką administravo Kaune. Kai kurie čekistai paversti milicininkais. Pvz., pagal „Pėdas“, Vladas Andriūnas MGB, o ne MVD Seredžiaus vlsč. operatyvinis įgaliotinis. „Pėdose“ jo lavonas sudeginamas, o „Knygoje“ nedeginamas, sugalvota kažkokia pasaka: „sušaudytas iš pasalų Burbynės km. kartu su Čičinu ir Lengvinu“. Saugoma paslaptyje, kokie paukšteliai buvo jie. MGB darbuotojai Vytautas Stoškevičius, Antanas Urbutis – ramučiai, nekaltučiai kaimo gyventojai, nors „Pėdose“ aiškiai prie A. Urbučio pavardės nurodyta „Šiaulių apskrities saugumo darbuotojo šeima“. Aišku, čekistą „perkrikštijus“ gyventoju, skaitytojų pasipiktinimas šeimos sunaikinimu bus stipresnis. Civilio drabužiais aprengtas Isajus Baloboskinas, kurį 1946-07-10 Rokiškio ligoninėje besigydantį nušovė partizanas. MGB dokumentuose jis vadinamas jų tarnybos Rokiškio apsk. skyriaus sargybiniu, o tyrimuose, rezistentų prisiminimuose – šio skyriaus viršininku (Obeliai, V., 1998, p. 216). Galai nematė, jo pareigų. Svarbiau – šio „civilio“ darbai. MGB Rokiškio apsk. skyriaus suvestinėje rašoma, kad jis su patėviu Trifanu Baloboskinu „<…> aktyvia veikla padėjo MGB–MVD organams demaskuoti tėvynės <…> išdavikus <…>. 1945 m. pavasarį I. Baloboskinas nušovė bandantį bėgti iš tardymo vedamą Bulovą ˂…˃“ (Cit. pagal Žiobiškis, V., 2000, p. 700). Andrius Dručkus nurodo Baloboskino ypatingą žiaurumą, jo įsakymu daugelio partizanų ir jų artimųjų sušaudymą ar nukankinimą (Obeliai, p. 216). Nacmečiu jis su patėviu buvo įstoję į sovietinių diversantų būrį, plėšė kaimiečius. Pranciškus Bulovas su sūnumis apsigynė nuo jų. Už tai jau 1944-08-19 B. Bulovas buvo suimtas ir nukankintas (Žiobiškis, p. 268), o ne nušautas bėgant kaip meluojama MGB suvestinėje. Ne šiaip partizanai nusprendė Baloboskinus likviduoti. 1946-05-23 į namą buvo įmestos granatos, bet jie nenukentėjo, nes, pagal vieną versiją, girti gulėjo verandoje. Tuomet partizanai ryžosi rizikingai operacijai: nušauti I. Baloboskiną ligoninėje, kur saugomas ne vieno sargybinio gydėsi nuo sužeidimų. Rašoma, kad vieną sargybinį užmigdyti padėjusi sesutė Aldona Diržytė (čekistai įtarė seselę Čepukaitę), o palatos sargas paklusęs „saugumo kapitono“ reikalavimui įleisti pas savo viršininką.

Apie Juozą Bukšnaitį teparašyta, kad jis dirbo vertėju Lekėčiuose. Bet juos turėjo NKVD vietiniai skyriai ar poskyriai. Ne vienas rezistentas prisimena, kad neretas vertėjas būdavęs žiauresnis nei tardytojai. „Tardytojo kabinete iš pradžių mušti imdavo vertėjai, kai parkrisdavom ant grindų, tada vertėjas su tardytoju jau spardydavo kojomis, trypdavo užšokę ant krūtinės“, – savo patirtimi dalinasi buvęs partizanas Jurgis Indriulis (Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai (AŽPP), V., 2006, p. 30).

„Knygoje“ įrašytas 1948-03-08 nušautas gyvulių supirkimo pagalbinio ūkio vedėjas F. Abraškinas ar nebus partizano Povilo Pečiulaičio minimas labai žiaurus Garliavos čekistas mjr. Abraškinas, kuris vėliau dėl nežinomų priežasčių buvo paskirtas ūkio vedėju, turėjo organizuoti kolchozus. Jis ir žmona buvo ginkluoti, juos saugojo kareiviai (P. Pečiulaitis. Šitą paimkit gyvą. K., 1993). Buvę nušauti Abraškinas ir žmona. Aplinkybių tirti atlėkę ne tik Kauno, bet ir Maskvos čekistai. Po šios akcijos kas kur išsilakstė prie Kauno apsigyvenę kolonistai. Į partizanų aukų sąrašą pateko ir kalinių prižiūrėtojas Tomas Barkauskas, „nužudytas įkalintų miškinių“. Ši istorija unikali ir įsimintina, rodanti, kad partizanai buvo tikri vyrai – kovotojai. Tik ar kalinius galima laikyti partizanais?

Iš viso į „Knygą“ neįrašyta apie 30 NKVD–MGB struktūrose dirbusių asmenų. Ar dėl tiekos vertėjo nesilaikyti duoto žodžio, neleisti jiems bent kapinėse būti tuo, kuo buvo? Tuomet viešai demonstruojama pagarba žuvusiems stribams ir čekistams atrodo veidmainiška bei ciniška. Juk esate gabūs propagandiniais tikslais ataskaitose „prišaudyti“ partizanų vardų civilių tiek, kiek norite.

Negerbiami ir šnipai, agentai, labai padėjusieji slopinti mūsų tautos pasipriešinimą. B. Kašelionis knygoje „Dainavos partizanai“ (V., 1999, p. 173–174) išaiškino, kad Lazdijų krašto partizanai įvykdė mirties nuosprendžius 20 MGB–KGB agentų. „Dzūkijoje“ 19 jų įrašyti kaip partizanų aukos, o „Knygoje“ beliko dvi tokios „aukos“. Kodėl taip pasielgta? Juk, pagal sudarytojų sampratą, jie – beginkliai civiliai. Todėl kyla galintys atrodyti absurdiški klausimai – ar iššifruoti agentai net nenusipelno partizanų kulkos, o gal tokius likvidavo represinės struktūros. Aiškėja įdomūs dėsningumai. Pirma, į vardyną „Dzūkijoje“ įrašyta daugiausia žuvusių žmonių (šeimoms) tuose kaimuose, kuriuose veikė agentai. Antra, į „Knygą“ visos ar diduma šių aukų neįrašytos. Antai, „Dzūkijoje“ partizanams buvo suversta kaltė už šešių šeimų (15 asmenų) Mikyčių k. (jame dirbo 3 agentai) nužudymą, o „Knygoje“ jų nėra. Pagal „Dzūkijoje“, Ročkių k. partizanai sušaudė 3 šeimas (13 žmonių), „Knygoje“ įrašyta vienintelė A. Babarskienės šeima. Panašūs neatitikimai aptinkami tarp „Dzūkijoje“ ir „Knygoje“ pateiktos informacijos apie kituose Lazdijų krašto kaimuose nužudytas šeimas. B. Kašelionio informacija svariai klibina eskaluojamą nuostatą, kad partizanai neturėjo savo kontražvalgybos, todėl neturėjo savo patikimų žinių apie agentus, todėl žudė aklai nekaltuosius.

Nemoksliška ir net nelogiška prie partizanų aukų priskirti milicininkus, juolab. kad vardyno „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ („Knygos“) sudarytojas Povilas Masilionis prisiekė: „Ši Atminimo knyga – tai <…> kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms“ (paryškinta cituojant – V. T.). Milicininkai – nei civiliai, nei beginkliai. Į „Knygą“ įrašyta arti 300 žuvusių milicininkų, nors istorikas Juozas Starkauskas yra nurodęs didesnį jų skaičių – apie 500. Jei šis skaičius daugmaž tikslus, apie 200 milicininkų sudarytojų neišaiškinti, priskirti prie civilių (17-metis Eržvilko vlsč. įgaliotinis Tamašauskas) ir kitų, pamiršti (pvz., Jusaičių vlsč. milicininkas Aloyzas Kaminskas). Milicininkai dalyvavo karinėse operacijose prieš partizanus ir jų metu žuvo. Žuvo ir kovodami su plėšikais. Deja, daug milicininkų, užuot kovoję su kriminaliniais nusikaltėliais, patys žudė, kankino, plėšė žmones. 1945–1952 buvo nuteistas 841 milicininkas, iš jų 51 už žmogžudystes, 39 už banditizmą ir tiek pat už plėšikavimą, 226 už valdžios viršijimą, t.y. daugiausia už suimtųjų kankinimą“ (LKA, t. 7, p. 168).

Viduklės milicininką Vladą Monkų („Knygoje“ jo nėra) partizanai nukovė (1946-06-15) kartu su 9 stribais. Partizanai išviliojo juos iš miestelio nusiųsdami melagingą pranešimą apie „banditų“ atimtą iš stribo našlės karvę („Viduklė“, V., 2002, p. 293). Atlėkusius ją „vaduoti“ pasitiko kulkos. 1944-12-14–15 baudžiamojoje operacijoje prieš Vozbutų k. gyventojus dalyvavo 16 milicininkų, iš jų 10 krito. 1945-05-04 10 Saločiaus milicininkų ir stribų krėtė kaimus, plėšikavo, susidūrus su partizanais, žuvo 3 milicininkai bei 5 stribai. 1945-02-12 Musninkų vlsč. nukauti 9, 1945-01-26 Daukšiagirės k. – 3 milicininkai (K. Kasparas. Min. veik., p. 248, 258, 268, 270). „Pėdų“ paaiškinimuose (p. 140) nurodyta, kad 1945-11-10 partizanams užpuolus Gaurę, žuvo valsčiaus milicijos viršininkas Jurgis Popovas, milicininkas K. Klimicas ir 2 stribai; 1945-11-11 puolant Girdžius – milicininkas Jurgis Kulešauskas ir 5 stribai. (Kiti autoriai nurodo didesnius žuvusių stribų skaičius, o būtent: 7 ir net 20–22. Žr. AŽPP, p. 392). „Knygoje“ jie nepaminėti. Savaime aišku, kokiai misijai Vilniaus milicininkas Čereckas buvo komandiruotas į Suvalkiją (Jankų vlsč.), Kauno milicininkas M. Urbšaitis – į Jurbarko r., kur ir žuvo. Kokios partizanų aukos buvo milicininkai aiškiai rodo kiti faktai iš Anykščių krašto. 1945-04-02 vienoje sodyboje stribų ir milicininkų apsuptas kovotojas Juozas Kalendra–Dėdė prasiveržė pro baudėjus, nušovė jį bandžiusį suimti milicininką Domą Svirskį. Panašiai nutiko 1947-02-28 Mažionių k., kur baudėjų aptiktas partizanas Albinas Griška-Darius pasipriešino, nukovė milicininką V. Katiną, sužeidė dar kelis ir pats žuvo (Anykščiai XX amžiuje. V., 2000, p. 271, p. 350). „Knygoje“ abu milicininkai priskirti prie partizanų nužudytųjų. Pagal sudarytojų logiką ir norą, partizanai turėjo nesipriešinti, leistis nužudomi. „Knygoje“ įrašytas Antanas Tamašauskas, kuris įvardytas milicijos įgaliotiniu nenurodant žūties aplinkybių. Kitur jis vadinamas Eržvilko stribų leitenantu ir išsamiai išdėstyta kaip jis žuvo. 1947 m. birželį 11 žuvusių partizanų kapavietę kovos draugai papuošė vaikinais, įsmeigė trispalvę ir padėjo miną. Atlėkęs A.Tamašauskas puolė traukti vėliavą ir sprogusios minos buvo sudraskytas į gabalus (AŽPP, p. 496). Partizanai nesitaikė konkrečiai į jį, siekė atgrasinti kapų niekintojus.

Tapant kuo atgrasesnį partizanų paveikslą, „Knygoje“ dažniausiai vartojamas žodis „nužudytas“ net, kai rašoma apie per kautynes, susidūrimus žuvusius milicininkus, stribus, enkavedistus. Vadinasi, anokie jie kovotojai. Panašiais atvejais vokiečių kronikose būdavo parašoma „Išskerdė kaip bobas“.

Kaip beginkliai civiliai „Knygoje“ įrašyti milicininkų pagalbininkai ir draugovininkai, karinių komisariatų darbuotojai, prokurorai, teismų vykdytojai.

Į aukų vardyną įrašytas nemažas sovietinių diversantų ir jų ryšininkų pulkas, nenurodant, ką jie veikė nuo 1944 m. vasaros. Gerai žinoma, kad daugelis jų dirbo represinėse struktūrose, tapo partorgais, vietinės administracijos vadovais ir kt.

Nuo RA grįžimo į Lietuvą pirmųjų dienų, buvę diversantai ir jų talkininkai plėšė ir žudė Birželio sukilėlius, patriotus, per nacmetį besigynusius nuo jų. Daug tokių istorijų ir aukų. Vien Žiobiškio krašte (Rokiškio aps.). 1944 m. Kūčių naktį sadistiškai nukankinti 3 Kirstukai, ketvirtas atsitiktinai liko gyvas. Juos pririšo prie ienų, pažabojo šieno grįžtėmis, pavėžėję nužudė, vienas jų buvo subadytas peilių dūriais į sprandą (Žiobiškis, V., 2000, p. 211–212). Kad juos nukankino buvę raudonieji diversantai liudijo ir stribas Petras Šedys (Ten pat, p. 213). Mindaugas Pocius išaiškino, kad 1946-06-22–23 naktį Jonavos vlsč. Kalnėnų k. dvi šeimas (7 žmones) nužudė raudonasis diversantas K. Timofejevas su trimis aktyvistais (jo kn. „Kita mėnulio pusė“, p. 269). Trys žudikai buvo įvertinti – priimti į smogikus. Tiesiog koktu „Knygoje“ matyti Bakaloriškių k. (nacmečiu sovietinių diversantų sunaikinto) budelį.

Nesilaikoma ir pažado į „Knygos“ vardyną neįrašyti kareivių. Jame esama apie dvidešimt kareivių (B. Bertašius, A. Bogušas, Dovženka ir kt.). Simptomatiška, kad nenurodoma, kurios rūšies daliniuose jie tarnavo. Dar daugiau į „Knygą“ pateko demobilizuotų kareivių. Deja, nerašoma, ką, grįžę į namus, veikė. Pasipriešinimo dalyvių prisiminimuose pažymima, kad kareiviai būdavo užverbuojami ir paleidžiami į atsargą.

Pozityviai vertintina tai, kad „Knygos“ sudarytojai atliko sąrašų „Dzūkijoje“ ir „Pėdos“ selekciją ir gerokai juos išbraukė. Tuo netiesiogiai pripažįstamas anųjų sąrašų klastojimas, partizanų aukų skaičiaus didinimas. Į „Knygą“ neįrašyta apie 190 raseiniškių, 165 jurbarkiečių, 110 Šilutės krašto žmonių, 92 šilališkiai ir 73 tauragiškiai. Iš viso partizanai buvo melagingai apkaltinti dėl 630 šio regiono žmonių nužudymo. Šilutės r. žuvusiųjų skaičius buvo suklastotas 34%, Raseinių r. – 33%, Jurgabrko r. – 32%, visų 5 rajonų – vidutiniškai 31%. Dar labiau suklastotas aukų skaičius Dzūkijoje: Alytaus r. klastojimo mastas siekia 36%, Varėnos r. – 39,4%, o Lazdijų r. popierinių aukų skaičius – 373. Tai sudaro net 65,3% visus į sąrašą „Dzūkijoje“ įrašytų nužudytųjų. Sunku net tuo patikėti. Pasikartokime ir įsidėmėkime skaičius. „Dzūkijoje“ buvo įrašyti 571 Lazdijų r. nužudyti, Alytaus r. 431 žmonės ir Varėnos r. 236 aukos. Vadinasi, tai pačiai Dainavos apygardai priklausę Lazdijų krašto partizanai nubaudė mirtimi 2,4 karto daugiau žmonių nei varėniškiai. Aiškėja dėsningumas, kad didžiausiu mastu didintas partizanų aukų skaičius tuose regionuose, kuriuose vyko įnirtingiausios kovos, labiausiai siautėjusiems baudėjams reikėjo slėpti savo kruvinas brydes. Po „Knygos“ sudarytojų atliktos revizijos Lazdijų r. belieka 198 aukos, Alytaus r. – 276, Varėnos r. – 143. Vidutiniškai aukų skaičius šiame regione padidintas 60%. Vadinasi, ir rajonų „lyderiavimas“ pagal aukų skaičių priklausė ne tiek nuo partizanų baudžiamųjų veiksmų intensyvumo, kiek nuo ataskaitų, žuvusiųjų sąrašų sudarinėtojų.

Atlikime kai kuriuos paprastus skaičiavimus. Pietų Žemaitijos kiekviename rajone žuvusiųjų skaičius padidintas vidutiniškai 126 žmonėmis (630: 5). Šį skaičių padauginę iš Lietuvoje buvusių 44 rajonų, rasime, jog šalies mastu į partizanų sąskaitą klastingai įrašytos 5 544 aukos. Gan netikėta, kad šis hipotetinis skaičius labai artimas A. Anušausko duomenimis apie 1944–1945 m. represinių struktūrų nužudytus 5 tūkst. beginklių žmonių (jo kn. „Teroras“, V., 2012, p. 279).

Lyginant žuvusių sovietinių aktyvistų (valsčių, apylinkių pirmininkų, jų pavaduotojų, sekretorių) „Knygos“ vardyną su „Pėdų“ sąrašais, nerasta didesnių nesutapimų. Gerai žinoma, kad nemažai jų nužudė represinės struktūros, ypač provokatoriai. Nepaisant to, galima teigti, jog labiausiai buvo klastojami, didinami žuvusių civilių gyventojų skaičiai. Tai esmingai keičia aukų socialinę sudėtį ir proporcijas, istorikų apskaičiuotus rodiklius.

Dar svarbiau, kad „Knygos“ sudarytojai gerokai sumažino iki šiol partizanams priskirtus šeimų ir vaikų nužudymus. „Knygoje“, priešingai „Pėdoms“, partizanai „amnestuojami“ dėl Pietų Žemaitijoje maždaug 25 šeimų (3 ir daugiau asmenų) ir 81–82 jų narių bei 18 nepilnamečių nužudymo. Tauragės r. nužudytų šeimų skaičius sumažėjo penkiomis, liko 6; Šilutės r. atitinkamai 2 ir 4. Keturios šeimos per 10 metų 23 apylinkėse. Taip pat į „Knygą“ neperkelta dalis „Dzūkijoje“ neva partizanų sunaikintų šeimų. Tai būtų A. Monkelio (5), J. Packevičiaus (4), Petroškos (3), Rudnickio (3), Sabaičio (3), Simakavičiaus (3), J. Simanavičiaus (3), J. Stumbro (3), V. Špiliausko (5), M. Tamulyno (5), M. Utarienės (3), A. Valungevičiaus (5) šeimos. Iš „Dzūkijoje“ į „Knygą“ neperkeltos 54 Lazdijų r. šeimos (212 žmonių, iš jų 42 nepilnamečiai). Pagal sąrašų „Dzūkijoje“ klastotojus, Lazdijų r. buvo nužudyta maždaug 80 šeimų, o Varėnos r. – 12, arba 6,7 karto mažiau. „Knygoje“ partizanams nepriskirtos ir kituose regionuose nužudytos šeimos: Bakučių (4), Banių (3), Blinstrubų (4, tarp jų 14-metis), Dikšų (3), Dirmeikių (6, iš jų 3 vaikai), Dominauskų (4), Zarasų krašto Gaidžių (4 tarp jų kūdikis), Musteikos k. Gaidžių (5), Grinkų (5), Gruzdų (3), Gužauskų (3), Jakavonių (3), Juodsnukių (4). Iš viso susidaro 50 šeimų ir 177 jų narių. Tiesa, Truska (anot Masilionio, blaiviai mąstantis) priekaištauja, kad dėl jam nesuvokiamų priežasčių į „Knygą“ neįrašyta daug šeimų ir pavienių asmenų iš „Dzūkijoje“ (Gairės, 2012, vasaris, p. 35). Matyt, jam pastarasis leidinys yra Švento rašto vertės.

„Knygos“ sudarytojai padarė gėdą „Lietuvos gyventojų genocidas. A–M 1948 (V., 2007) rengėjams, kurie iki galo neišsiaiškinę žūčių aplinkybių, tegul ir su abejonėmis (pažymėtomis klaustukais) nemažai nužudytųjų įrašė į partizanų „sąskaitą“ „Knygos“ sudarytojai prie partizanų aukų nepriskyrė šių žmonių: Bronislavo Černiausko (aktyvisto), Rimo Evalto (1948 m. kalinto už prievolių nevykdymą), Vytauto Gečo (g. 1930 m.), Leono Jaugos, Vilniaus mokytojo Antano Kartano šeimos, Stasio Koveros ir sūnaus, Mečinsko su žmona, Ežerinsko, moksleivio Vytauto Garliausko, Jono Gedučio, Anupro Gončaro, Jono ir Vinco Goštautų, Danieliaus Indriūno, jo žmonos ir 14 m. dukros; Jono Jakimavičiaus ir žmonos, Rožės Jurkevičienės su dukra, Povilo Kadziulio (apyl. pirmininko) ir žmonos, Kazimiero Kamarausko, žmonos ir sūnaus (14 m.); Juozo Kiškūno šeimos (5 asmenų, iš jų 2 nepilnamečių); Jono Kolkos kartu su žmona ir sūnumi, Aleksandros Kvedarienės ir 17 m. sūnaus, Marijos Laukaitienės ir sūnaus Benado, Lomašicko šeimos (4 asmenys), Juozo Mackevičiaus šeimos (5 asmenų, 5 jų 2 nepilnamečių), Vlado Milinio ir žmonos. Kaip ne kaip partizanams buvo suversta kaltė dar dėl 53 žmonių, 7 šeimų (didesnių nei 2 asmenų) ir apie 10 nepilnamečių nužudymo. Darytina prielaida, kad „Knygos“ sudarytojams žinomi tikrieji šių žmonių žudikai. Iki šiol buvo neaišku, kas 1946 m. Varžų k. Krinčino vlsč. sušaudė Baryso šeimą (3 asmenis). „Knygoje“ šių aukų nėra, vadinasi, ją sunaikino ne partizanai.

Lyginant „Pėdų“ ir „Knygos“ sąrašus, išaiškėjo dar vienas dirbtinis nužudytų šeimų skaičiaus didinimo būdas: „Pėdose“ prie mirtimi nubausto šeimos „galvos“ būdavo įrašomi kiti nesušaudyti jos nariai. Pagal „Knygą“, buvo nužudytas tik Saugų apyl. deputatas Petras Lengvinas, bet jo žmona ir sūnus liko gyvi; Girainių apyl. deputatės Onos Linkienės vyras nenužudytas, sūnų neprarado Vincas Rapalavičius ir Aleksas Šeputis. Dėl to nužudytų šeimų (2 asmenų ir daugiau) Tauragės r. sumažėja devyniomis, Šilalės r. – tiek pat, Šilutės ir Tauragės rajonuose – po 16 (kartu su į „Knygą“ neįrašytomis). Kartu dingsta kankinimo scenos, lavonų ir sodybų deginimas. Nėra paaiškinimo paradoksui: ar knygose „nužudytos“ motinos, žmonos ir kt. gyveno, augino vaikus.

Gal išsigandus, kad partizanai nebūtų išbalinti, į „Knygą“ įrašytos šeimos, kurių žudikai – represinės struktūros, aktyvistai ar plėšikai. Tai seniai dokumentiškai įrodyta, plačiai viešai aptarinėta.

Apsiribosime keliomis istorijomis. „Genocido“ vardyne įrašyta, kad 1947 m. 1 011 Šiaulių apsk. Karvazų k. daugiavaikę Stepo Breivos šeima (8 asmenis, iš jų 6 mažamečius) nužudė NKVD kareiviai (stribai). Leidinyje „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose“ šiuo kraupiu nusikaltimu (užkapojimą kirviais) kaltinami sovietiniai aktyvistai broliai Tukišai. Minėtame leidinyje pažymima, kad MGB gerai žinojo nusikaltėlius. Tačiau „Knygoje“ remiantis šios struktūros archyvine medžiaga Breivos – partizanų aukos. Jiems suversta klatė ir už Gerdašių k. (Lazdijų apsk.) valstiečio Albino Augustinavičiaus šeimos (8 asmenų, iš jų 2 nepilnamečių ir senelių) nužudymą. Neseniai analitikas Juozas Prapiestis pagal KGB bylas išaiškino, kad Dzūkijoje (Pusčioje) buvo planingai partizanų vardu intensyviai žudomos šeimos siekiant likviduoti kovotojų ryšininkus ir rėmėjus, sujaukti žmonių protus, kompromituoti partizanus (Naujasis židinys–Aidai, 2011, Nr. 1–3). Pagal jį, 1947-08-15 (per Žolinę) realizuojant čekistų šėtonišką kombinaciją buvo nužudytos Inokaičių, Janukevičių ir Uoslių šeimos (17 žmonių). 1949-04-30 kombinacija buvo pakartota, sunaikintos Augustinavičių (minėta), Jakentų, Juožukų, Vaikšnorų šeimos (30 asmenų). Vis tik „Knygoje“ įrašyta J. Inokaičio šeima (3 asmenys).

J. Prapiestis padarė įtikinamą įžvalgą: represinės struktūros buvo suinteresuotos, kad pasipriešinimas kuo ilgiau rusentų, nes išliktų prielaidos ir pretekstai naikinti ir tremti mūsų žmones. Šeimų žudynės buvo okupantui naudingos ir kitomis prasmėmis: likę jų artimieji užsidegdavo kerštu, tapdavo uoliais talkininkais, daugelis pasirinko stribystę.

Kokios tiesos apie šeimų žudymą siekia „Knygos“ sudarytojai galima spręsti pagal jos pratarmėje irzlų puolimą rašiusiųjų apie Jokubauskų šeimos (Bridų k. Šiaulių apsk.) tragediją ir skerdynes Laumakių k. ūkininko Rimdžiaus sodyboje. Padarytą išvadą, kad jas įvykdė smogikai Masilionis vadina pritrenkiančia, iš fantastikos srities (p. 10). Apsimetama neskaičius, kad apie žudynes V. Rimdžiaus sodyboje rašė jo garbinamas M. Pocius, „mito“ smogikai-žudikai neigėjas. Pastarasis rašo: 1946-04-22 specialios grupės agentai sušaudė 14 taikių, pogrindžiui palankių gyventojų, šventusių Šv. Velykas: „Nesigailėta net vaikų ir senelių“ (Kita mėnulio pusė, p. 269). Už vis smagiausia, kad „Knygoje“ neįrašyti nei Jokubauskai, nei Rimdžiai ir kiti. Ir taip skaudžiai užplipk ant grėblio!

Knygos“ sudarytojai verčia pasukti į Lietuvos Šiaurę, į Pakruojo r. Vaigalių k., kur, pagal juos, 1945 m. partizanai nužudė Juozą, Kazį ir Leoną Šimkus bei pastarojo žmoną Emiliją. Tikroji istorija ir egzekutoriai buvo kiti. 2011 m. Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje buvo pareikštas kaltinimas buvusiam stribui Ignacui Lauciui. Pakruojo r. prokuroro teiginiu, kaltinamasis su mirusiu sėbru Alfonsu Remeika 1947-03-11 (sekmadienį) apsimetę partizanais kirviu užkapojo Kazimierą Šimkų, po to nužudė kitoje sodyboje gyvenusio brolio Leono šeimą: jį nušovė, žmoną Emiliją ir motiną Barborą užkapojo vaikų akivaizdoje (www.lrytas.lt, 2011-12-02). Vaikus paliko. Vienas žudikas taręs: „Mes juk veikiam banditų vardu, o anie vaikų neliečia“ (LKA, t. 18, p. 101). Kitądien į žudynių vietą atvažiavo operatyvinė grupė, kurioje sukiojosi ir žudikai (juos atpažino kaimynai). „Išsiaiškino“: į nužudytųjų kartoteką įrašė, kad Leoną, žmoną ir motiną nužudė banditai. „Knygoje“ nesivaržant partizanams suversta kaltė net už iš tremties bėgusių Dzūkijos ūkininkų Prano Palažojos (pagal „Dzūkijoje“ Palazijos) nužudymą. Juk tokius bėglius be gailesčio šaudė trėmėjai. Tokia čekistinė tiesa apie partizanų „teroro aukas“ užkonservuojama „Knygoje“. Joje ignoruojama „Genocido“ informacija, kad 1946-06-12 Lazdijų apsk. Valkininkų (?) k. Juozą Aranauską, jo žmoną Emiliją ir 2 m. dukrelę sušaudė enkavedistai, o ne partizanai. „Knygoje“ partizanų aukos – Kirdeikių k. (Švenčionių r.) gyventojas Justinas Garbauskas su žmona. Jų dukra Bronė Pakalkienė ir tyrinėtojas Laimonas Abarius išsiaiškino, kad Kirdeikių bažnyčios zakristijonas J. Garbauskas ir žmona tapo rafinuotos MGB klastos ir kaimynų žiaurumo aukomis. Išlindo klebono šeimininkės – agentės Varia ausys. Pasak aukų dukros, žudynėmis nesidomėjo nei milicija, nei stribai, jie net nepasirodė, jokių tyrimų nedarė (LKP, d. 7, kn.2, p. 319, 328).

Partizanams verčiama kaltė ir už Aleksandro Jankausko šeimos (3 suaugusių ir 4 vaikų), gyvenusios Betygalos vlsč. Diržionių k. išžudymą (1948-11-10). „Pėdose“ jie visi įvardyti, o „Knygoje“ to nėra. Kodėl? Ir kodėl remiamasi „Pėdomis“ ir „Dievai jų nepasigailėjo“, bet nepasiaiškinama pagal KGB archyvinę medžiagą. Abejones sukėlė prof. S. Skrodenio išsakyta nuomonė, jog šios šeimos žudikai – plėšikai. „Genocide“ abejojant šios aukos priskirtos partizanams. Matyt, pasikliauta to krašto kraštotyrininkų surinkta medžiaga. Ką besurinksi, kai miestelyje stovi Jankauskams paminklas. Buvęs partizanas Leonas Laurinskas pateikė kitą versiją: smogikas F. Gaubtys-Vytautas pasakęs, kad iš apygardos gautas įsakymas sunakinti Jankauskų ir Šegždų šeimas (LKP, kn., 1, p. 656).Žinoma, šeimų, o ypač daugiavaikių žudymas – tiesiog lobis partizanams diskredituoti. Daugybė kraujo, ašarų, begalinio skausmo. Kaip to atsisakysi.

Knygos“ vardyną sutikrinus su lokalinių monografijų informacija, išaiškėja, kad joje įrašyta, partizanams priskirta daug represinių struktūrų nužudytų asmenų. Taip pasielgta su 1944-12-15 Viešintų vlsč. nužudytais Broniumi Žaliu, Jonu Masiuliu, 1945 m. balandį nušautu moksleiviu Juozu Tyla, stribų nudurtu Jonu Šimkūnu (Anykščiai XX amžiuje, p. 263). Šioje monografijoje nurodyta, kad okupantas nužudė tris Tylas, o „Knygoje“ įrašyti 1949 m. neva partizanų nužudyti Napolis Tyla ir Petro Tylos šeimos (4 asmenys).

Pagal monografiją, Anykščiuose baudėjai žiauriai nukankino 10 m. moksleivį Bronių Paulavičių. Ar ne jis, tik 10 metų pasendintas, įrašytas į „Knygą“? Į ją „maloningai pakviestas“ ir 1944-12-22 Svėdasų vlsč. Narbučių k. NKVD kareivių 3 km. Gainiotas ir nušautas siuvėjas Apolinaras Vilutis (K. Kasparas. Min. veik., p. 246).

Knygos pratarmėje gulamasi kryžiui už tai, kad sovietų valdžios atstovai, nežudė jos remtų mažažemių, naujakurių, įvairių aktyvistų. Vadinasi, žudyti kitus gyventojus buvo normalu, „vsio zakono“ (visa teisėta). Toliau postringaujama, kad tai siekiantys jiems kergti esą turi būti visiškai susipykę su loginiu mąstymu ar net sveiku protu (p. 11). Bijau, kad į tokius susipykėlius gali pretenduoti net M. Pocius, kadangi jis rašo, jog 1946-04-16–18 naktimis Skaistgirio vlsč. vienkiemiuose girti smogikai sušaudė 10 lojalių okupantui žmonių (Kita mėnulio pusė, p. 269). Jo skelbtais duomenimis, 1944–1953 m. represinių struktūrų operacijų metu nužudyti 92 aktyvistai.

Simonas Norbutas išaiškino kitokią 1946 m. žudynių istoriją. Anot jo, šiaurės Lietuvoje veikęs A. Gumbelevičiaus-Savo provokatorių būrys, nesugebėjęs įsiskverbti į partizanų gretas, 1946-04-16 vien Skaistgirio vlsč. nužudė 9 žmones, tarp jų Klemo Vainausko šeimą (3 asmenys) (Gruzdžiai, V., 2009, p. 859). Iš jų „Knygoje“ atsidūrė Klemas Vainauskas (neįrašė tik jo žmonos ir 14 m. dukros), Kazys Povilaitis, Antanas Naudužas, broliai Julius Vincas Praniai, Pranė Adomaitienė. Pastaroji „Knygoje“ vadinama milicininko motina, Praniai – komjaunuoliais, darbininkais (jų nužudymas datuojamas 1945 m.). Ši istorija patvirtina žinomą faktą, kad slėpdami savo pėdas smogikai žudė ir aktyvistus, nes tai lengvino užduotį žudynes suversti partizanams.

I. Tkačenkos pranešime (1945-09) pripažįstama, kad 1945-09-23 Šiauliuose du NKVD karininkai nušovė metalo fabriko direktorių, komunistą Joną Kovestkovą ir jo pavaduotoją Grigaliūną (Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas, p. 280). 1944-12-22 Anykščių vlsč. NKVD kareiviai nužudė 10 kaimo gyventojų, tarp jų ir komjaunuolį Povilą Užusienį, kuris rodė baudėjams savo komjaunimo bilietą (Anykščiai, V., 2000, p. 262).

Tarp anksčiau įvardytų, „Knygoje“ partizanų aukoms nepriskirtų šeimų ne viena jų priklausė naujakurių ir aktyvistų kategorijai. Papildomai galima nurodyti į „Knygą“ neperkeltus iš „Pėdų“ šiuos žuvusiuosius: Viduklės apyl. deputatę Pranę Valinčienę, Raseinių vlsč. sekretorių Joną Rusą, Tilindžių k. dešimtininką Joną Petronį, Didžiulių apyl. naujakurį Kazį Navickį, Vosyliškio apyl. aktyvistą Mykolą Danielių ir kt. Tad jei juos mirtimi nubaudė ne partizanai, turėjo būti kiti žudikai.

Na, jei represinės struktūros (pagal Masilionį, valdžios atstovai) nežudė, „nesusipykę su sveiku protu“ turėjo į „Knygą“ įrašyti per NKVD iš anksto suplanuotas skerdynes Kėdainių apsk. Ruseinių k. nužudytus 17 žmonių, tarp jų šeimininko šeimą (8 asmenys), jos 4 mažamečius vaikus. Šios „operacijos“ plane buvo numatyta, „kad neturėtume nuostolių, į namą atidengiame uraganinę ugnį“. Enkavedistams pavojų kėlė 4 Mažeikių vaikai ir dvi suaugusios dukros, viešnios Stokienės 2 m. dukra, 19 m. Genė Jasaitytė. Vaikų ir moterų lavonus sudegino, o vyrus – „banditus“ nusviedė Kėdainių aikštėje. Pagal tą pačią logiką, „Knygoje“ turėjo atsidurti ir 1945-07-31 Švendrių k., Kuršėnų vlsč. NKVD naikintojų sadistiškai nužudytas Antano Klemanskio ir Adomo Lipskio šeimos. Iš padegto namo išėjusioms drebančioms O. Klemanskienei ir dukrai įsakė grįžti atgal, tačiau jos bandė bėgti. Bėgančią motiną uždaužė šautuvo buože, o dukrą sušaudė į nugarą. Sunkiai sužeistą šeimininką surado rugiuose ir užmušė. Visus sumetė į degantį namą. Pamišėliškai ir triumfuojančiai šaukė: „Šildykitės, slavai!“ Ant krosnies sudegė 14-metis jų sūnus Alfonsas. Egzekucijai vadovavę karininkai surašė pažymą, kad per kovinę operaciją nušovė 4 „banditus“, o dar penki jų sudegė pastatuose. Bataliono vadovybė sumažino „banditų“ nuostolius iki trijų. Trys Lipskiai sudegė nuo įmestų granatų užsiliepsnojus jų namui. (LYA, f. 18, ap. 1, b. 7). Štai taip NKVD gerino kovos su „banditizmu“ rezultatus. Siekiant tai nuslėpti, prireikė sukurti žiaurių, brutalių „banditų“ įvaizdį. Dabar vis didesnį pagreitį įgauna jo restauracija.

Vis daugėjant žinių apie represinių struktūrų sunaikintas daugiavaikes šeimas, stiprėja įtarimas, kad bent daugumą jų nužudė ne partizanai. Pocius rašo, kad 1948-04-27 Veisiejų vlsč. partizanai sušaudė 6 jų rėmėjų šeimas (25 asmenys), tarp jų A. Andriuškevičiaus (7), Domo Milkevičiaus (Miliukevičiaus) 4 asmenis, Adomo Vilkelio (6). (Kita mėnulio pusė, p. 230). „Knygoje“ A. Vilkelio šeimos nėra. Kitas šeimas tikriausiai nužudė represinės struktūros, arba partizanai pagal jų provokacinį planą. Žudynių braižas labai panašus į J. Prapiesčio aprašytas kombinacijas. Į „Knygą“ perkelta iš „Dzūkijoje“ įrašyta 1948-12-08 nužudyta Alytaus apsk. Muižulėnų k. gyventojo Simo Vadeikos šeima (11 asmenų!) Pocius mesteli: „Sušaudymo motyvai ir aplinkybės nežinomos“ (p. 253). „Dzūkijoje“ buvo įrašytas „motyvas“ – naujakuriai, o „Knygoje“ jis išleistas. Veikiausiai nužudymo motyvų ir aplinkybių nesiaiškino, nes ir taip jie buvo žinomi, o kažką sukurti neįstengė.

Taip pat rezistentų ir kitų prisiminimuose užfiksuota daug faktų, kai vidaus agentai, siekdami įgyti partizanų vadų pasitikėjimą, žudė komunistus ir aktyvistus, ragino kitus taip elgtis. Žudė ir provokatorių būriai, įvairūs apsimetėliai. Antai A. Garmutė rašo, kad Bronius Palockas persimetė iš stribų į partizanus, iš jų vėl grįžo į stribyną partizanų vardu išžudė vieną šeimą Žeimiuose, kitą – Guobiniuose, sušaudė Jakentus Kaziuliuose (Tėvo vasara, p. 242).

Prie žudynių prisidėta ir čekistams kurstant tarp partizanų nesantaiką. Tai galėtų patvirtinti Labanoro apyl. pirmininko Leono Narušio šeimos (6 asmenų) nužudymo istorija. Jų mirties kažkodėl troško partizanų grupės vado pavaduotojas Z., kuris prisimenamas kaip ūmus, kerštingas ir žiaurus. Tačiau vadas Antanas Krinickas-Romelis tramdė savo pavaduotoją, reikalavo gerai ištirti Narušio elgesį, veiklą. Besiplieskiantį tarp Romelio ir Z. priešiškumą kurstė į būrį infiltruotas vidaus agentas. Čekistai „pametė“ raštą apie tariamą Romelio tarnavimą jiems. Klastotė pateko į Z. rankas, kuris su bendrais likvidavo Romelį, o po to ir Narušius. Greitai pagal tą patį scenarijų buvo sunaikintas ir Z. Užuot pabandžius išnarplioti sudėtingus klastos mazgus, kai kurios jėgos dar stipriau juos suraizgo, kad kuo daugiau būtų partizanų nekaltų aukų. Ne kaip sekasi išlaikyti išbandymą sveiku protu. Giesmė negali būti sklandi, kai slepiamas NKVD kariaunos teroras.

„Knygoje“ nuo partizanų „sąskaitos“ nurašyti nužudytieji pakeičiami naujomis aukomis, dažnai kažkokiais skrajūnais, žmonėmis be biogramų, antrininkais. Tokių į Tauragės r. žuvusiųjų sąrašus įrašyta maždaug 63, o Alytaus r. – net apie 280 žmonių, t. y. 1,8 karto daugiau nei išbraukta iš vardyno „Dzūkijoje“. Na, jau labai atnaujinta aukų personalinė sudėtis. Tebesitęsia šokiai purvinais batais kapinėse, palaikų mėtymas iš vienų kapų į kitus. Kaip anaidais, dar gerai, kad leidiniuose. Žuvusieji Leipalingyje atsiduria Leipalongyje, iš Saldutiškio vlsč. permetami į Skudutiškį, iš Ginučių – į Genučius, iš Kirdeikių – į Kiedeikus, dalis užkasama iki 1955 m. neegzistavusiame Kapsuke. „Įsteigiamas“ Tautagės rajonas, sudaromos Jiestralio ir Skaitgirio apylinkės. Gal dėl tokių atradimų Masilionis patenkintas savimi žvelgia iš „Laisvo laikraščio“ puslapio. Be gyventojų, pasitaiko ir gyventojasų. Tokia „Knygos“ sudarytų ir tvarkytojų kompetencija, geografijos žinios.

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 6.

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 6.

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762), p. 6.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra