Malam grūdus, byra pelai…

Autorius: Data: 2012-01-27, 09:50 Spausdinti

Jūratė LAUČIŪTĖ

Visi mes, kaip kažkada nustatė rašytojas Romualdas Granauskas, duonos valgytojai, todėl normaliu laikome tokį procesą, kai malant grūdus, iš girnų byra miltai. Bet kai ima byrėti pelai, ne tik valgytojai, bet ir kiekvienas doras malūnininkas turi susirūpinti ir tikrinti arba girnų, arba malamų grūdų kokybę. Žinoma, atsiranda ir toks, kuris pradeda klientui kabinti makaronus ant ausų ir įtikinėja jį, jog ir iš pelų galima iškepti aukščiausios rūšies duoną. Bet tokio tikriausiai niekas nelaikytų doru malūnininku?

Valstybės, visuomenės gyvenime kažkodėl elgiamasi kitaip. Atstatę nepriklausomybę, visam pasauliui paskelbėme pasirinkę išpažinti ir ginti demokratiškas, krikščioniškas (universalias?) vertybes, dėl to įstojome į demokratiškų vakarų valstybių Sąjungą, bet kuo toliau, tuo sprangesnė tampa europietiškų girnų malamų vertybių duona! Tačiau užuot uoliai ieškoję broko priežasčių, tenkinamės tuščiais samprotavimais.

Kiekvieną dieną iš visų pusių skamba raginimai ginti vertybes, tačiau visuomenei nuo tų kalbų tik pilvą pučia, kaip pelų duonos privalgius…

Nemažai apie vertybes buvo kalbėta ir Seime, minint Sausio13-sios įvykių dvidešimt pirmąsias metines. Tiesa, anų įvykių liudininkai ir veikėjai tyliai sėdėjo sau ir klausėsi. Kalbėjo daugiau kiti…

Visus, ko gera, šokiravo gerbiamas svečias iš Rusijos, vienas iš žymiausių žmogaus teisių gynėjas, Andriejaus Sacharovo bendražygis, Sergejus Kovaliovas, Europos Sąjungoje deklaruojamą demokratiją išvadinęs „protokoline demokratija“. Rusai, beje, visada pasižymėjo skaudžiai teisinga ironija…

Proga pasireikšti taipogi buvo suteikta net dviem jaunosios kartos atstovams. Ko gero, tai būta labai įžvalgaus sprendimo: kviesti kalbėti tuos, kuriems dėl jauno amžiaus praeitis yra lyg kokia pakyla, ant kurios pasilypėjus patogiau žvelgti į dabartį bei vertinti ją. Klausytojams sudaroma galimybė palyginti, ką šiandienoje mato tie, kurie vakar (prieš dvidešimt vienerius metus) plikomis rankomis stojo prieš tankus, ir tie, kurie šiandieną gavo lyg dovaną. O gal ir lyg akmenį, paduotą „duonos vietoj“?..

Vienas oratorius, Mindaugas, savo kalbą pradėjo teiginiu jog šiandien „vertybė verčiamos aukštyn kojomis“. Ką čia slėpti, ne jam vienam taip atrodo, todėl klausytojai sukluso ir nusiteikė bent jau plojimais paremti tas vertybes, kurias į joms deramas vietas, sprendžiant iš įžangos, ruošėsi sustatyti jaunasis oratorius.

Ką gi, jo veržlioje kalboje netrūko aštrių dūrių, ekspresyvių priekaištų daug kam, ypač tiems, kurie šiandieninėje Lietuvoje netoleruoja gėjų, neapkenčia „silpnesnių“ (tiesa, kas tie kiti silpnesnieji, be gėjų, liko ne visai aišku…). Besiklausant susidarė įspūdis, kad būtent tolerancija – ta svarbiausia demokratinės valstybės vertybė, vardan kurios žuvo oratoriaus tėvas ir kurios, jaunuolio nuomone, labiausiai stokojama šiandieninėje Lietuvoje.

Jokiu būdu nenoriu nuneigti, jog problema nereikšminga ar iš piršto laužta. Tik abejoju, ar tinkamai buvo pasirinkta vieta ir laikas apie ją kalbėti… Kažkodėl atrodo, kad jei sovietų agresijos auka būtų galėjusi stovėti tribūnoje šalia (ar net vietoje) sūnaus, būtume išgirdę kitokius žodžius ir kitus priekaištus. Pavyzdžiui, gal būtų papriekaištauta dėl valdžios bei vadinamojo elito nepagarbos tai kartai, kurių rankos didžia dalimi sustabdė sovietų agresiją, dėl netolerancijos vyresnio amžiaus žmonių, ano meto didvyrių silpnumui, nuovargiui bei kitoms su jų amžiumi susijusioms problemoms bei poreikiams.

Netgi kaltinimai teisėsaugos sistemai, kuri oratoriaus buvo įvertinta kaip „ydinga“ (su kuo, beje, be pačių teisėsaugininkų, vargu ar kas ginčijasi), klausytojus kreipė ne į Sausio 13-ąją ir jos pasekmes, ne į klausimą, kodėl teisingumo ranka vis dar nepasiekė anų dienų kruvinų įvykių sumanytojų ir jų nusikalstamų įsakų vykdytojų, bet… į šiandienos Garliavą.

Sūnus tikriausiai geriau žino, kas lėmė tėvo apsisprendimą aukotis dėl jaunos valstybės, bet dedu galvą dėl savęs ir dėl gausaus būrio draugų ir pažįstamų, kurie anuomet stovėjome prie Aukščiausios Tarybos, prie Televizijos Bokšto ir LRT pastatų, jog ne įsipareigojima abstrakčiai, doroviniais kriterijais nepagrįstai tolerancijai mus ten atvedė! Dargi priešingai – mus įkvėpė ir palaikė principinga NEtolerancija okupacijai, NEtolerancija politinei ir tautinei priespaudai, NEtolerancija ideologinei veidmainystei, kurią mums bruko Maskvos valdžia ir jos represinės struktūros!

Todėl kai Sausio 13-osios minėjime iš Seimo tribūnos nuskamba priekaištai lietuviams dėl tolerancijos stokos, imi įtarti, jog vertybių stokoja ne tik gėjams netolerantiški visuomenės atstovai, bet ir jų tolerantai. Pavyzdžiui, aš toje kalboje pasigedau takto bei pagarbos klausytojų, ypač minimų tragiškų įvykių aukų ir jų artimųjų jausmams. Dar labiau nustebino oratoriaus ketinimas reikalauti atimti Nobelio taikos premiją iš buvusio SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo. Nei tada, nei šiandien nelaikau M. Gorbačiovą vertą tos premijos, bet jei jau norima apginti mūsų vertybes bei atstatyti jas „aukštyn galva“, panaši akcija vargu ar tokį tikslą pasiektų. Greičiau jau šitoks veiksmas šiandien būtų tolygus špygos rodymui jau nuvažiavusiems tankams iš paskos, o pats ketinimas lūpose žmogaus, ką tik apkaltinusius Lietuvos visuomenę tolerancijos stoka, nuskambėjo perdėm netolerantiškai.

Deja, tai ne vienintelis nenuoseklumas, kuriuo įsiminė šis kalbėtojas.

Kodėl taip atsitiko? Jaunystė „kalta“?

Anaiptol! Tą dieną, iš tos pačios tribūnos kalbėjo netgi dar jaunesnis oratorius, Linas, kuris aiškiai, nuosekliai nupiešė prieštaringą Lietuvos ir šiuolaikinės Europos paveikslą, ir įvardino priežastis, dėl kurių tas paveikslas, jo (ir ne tik jo) nuomone, toks suskydęs, praradęs savo patrauklumą: mat, šiuolaikinė Europa atsisakė daugelio vertybių, dėl kurių ji buvo tokia žavi.

Linas kalbėjo kaip žmogus, kuris ne tik yra girdėjęs apie vertybes, bet kuris gyvena, mąsto ir veikia tų vertybių sistemoje, vadovaudamasis aiškiais vertybiniais, doroviniais orientyrais bei kriterijais. Ir nors jis kalbėjo kaip jauniausios kartos atstovas, jo vertybiniai orientyrai, sprendžiant iš kalbos, tebėra tie patys, dėl kurių jo kartos tėvai, seneliai ėjo ne tik prieš tankus, bet ir į miškus, į kalėjimus, į tremtį: Dievas, laisvė, krikščioniškosios vertybės, tautinė valstybė.

Žinoma, demokratijos ir liberalizmo laikais kiekvienas žmogus turi teisę į savąsias, individualizuotas vertybes. Juk vertybės esti visokios: demokratiškos, krikščioniškos, tautiškos, šeimos ar tiesiog žmogaus vertybės. Kartais jos – mano nuomone, be reikalo – sutapatinamos su interesais, o kalbėti apie bendrus ar bent daugumą žmonių vienijančius interesus šiais individualizmą garbinančiais laikais išdrįsta tik beviltiški idealistai. Bet kai istorija pareikalauja visos tautos apsisprendimo, toks apsisprendimas įmanomas tik tada, jei tauta ar bent jos dauguma bendrai išpažįsta tam tikras bendras vertybes bei jų hierarchiją.

Argi ne vardan laisvos tautinės valstybės ir ne su Dievu širdyje tūkstančiai ir tūkstančiai lietuvių nemiegojo Sausio 13-ąją ir dar ne vieną naktį prieš tai ir po to?

Galima ginčytis ir įrodinėti, jog šiandien, praėjus dvidešimt vieneriems metams po tų įvykių, daug kas pasikeitė ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir žmonėse. Bet ar dėl to mes tapome geresni?

Ir ar modernioji vertybių kaita (pvz., vietoje krikščioniškų – universalios vertybės) padeda geriau suprasti, kas palaikė mūsų tautos dvasią ir jėgas, kas įkvėpė laisvei ir pergalei sunkiausiu metu? Nieko panašaus! Po minėjimo Seime netgi ima atrodyti, jog, siekdami pasivyti besikeičiantį pasaulį, įsisavinti modernias vertybes, prarandame sugebėjimą atsirinkti, kas – Dievo, o kas – ciesoriaus, kada laikas šaukti „Tegyvuoja!“, o kada kalbėti „Amžiną atilsį“…

Ir imi galvoti: gal dar ne tragedija, kai vertybės – „aukštyn kojomis“? Juk kaip

liudija istorija, jei yra išlikęs nesunaikintas dorovinis pagrindas, visuomenė be didesnio vargo

sugeba vertybes vėl sustatyti „aukštyn galva“.

Ko gero, kur kas blogiau, kai griaunami doroviniai pamatai, kai iš sąvokų išplaunamas jų tikrasis turinys, kai vietoje tikrųjų vertybių imami propaguoti jų pakaitalai, imitacijos, be sistemos ir be vertės… Netgi itin modernių, liberalių pažiūrų išeivijos mokslininkas Vytautas Kavolis buvo pripažinęs, kad individualizmas ne visada yra gėris, kad mąstymui ir sisteminimui yra būtina kategorizuoti bei diferencijuoti reiškinius. Vadinasi, būtina apibrėžti, kur kairė, o kur dešinė, kas yra gėris, o kas –blogis?

Neapsibrėžus neigiamų reiškinių, neatskyrus, kur tiesa, o kur melas, tampa nebeįmanoma atsiriboti nuo blogio, kuris kaip rūdys ima graužti visas vertybes, tiek tradicines, tiek ir moderniąsias. Arba, kaip pasakytų duonos valgytojai, iš išsiderinusių girnų ima byrėti pelai.

Argi nematome, kaip laisvė be atsakomybės virsta vulgariu palaidumu, orumas, stokojant kultūros ir žmogiškumo, tampa paprasčiausiu pasipūtimu? Netgi patriotizmas, jei jis nėra griežtai sąlygojamas pagarba kitoms tautoms, kitoniškai kultūrai, papročiams ir t. t., gali išsigimti į nacionalfašizmą. Panašiai ir tolerancija, jei ji nesiremia į tvirtus dorovinius pamatus, gudrių manipuliatorių rankose gali tapti (ir tampa) blogio propagandos įrankiu..

O kai visuomenė vietoje tradicinės „duonos kasdieninės“ ima kimšti į save „greitąjį maistą“ iš pelų, ji ima sirgti…

Nuotraukoje: J. Laučiūtė

Sausio 13-oji , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra