LVIA fonduose radau keletą Kudrevičių bajorystę liudijančių dokumentų, kurie buvo sudaryti 1795 m. Lietuvą užėmusios Rusijos valdžios reikalavimu perregistruojant Lietuvos bajorus.

 

Pagal Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo registrą 1799 m. kovo 4 d. bajorais buvo pripažinti Šiaulių pavieto „Gulbės“ herbo bajorai Kudrevičiai: Barboros tėvas Rokas, dėdė Kazimieras, tėvo pusbroliai Antanas, Karolis, Kajetonas ir Teodoras, Barboros senelis Antanas bei jo broliai Benediktas ir jau minėtas Ignotas [3]. 1825–1831 m. bajorystę patvirtintųjų sąraše radau Barboros brolių Liudviko Augustino ir Jurgio Jono bei jos tėvo pusbrolio Karolio genealogijas [4]. Išsamiausią Kudrevičių genealogiją 1876 m. lapkričio 15 d. sudarė Karolio vaikaitis Konstantinas Vilhelmas [5]. Joje nurodyta 17 Kudrevičių giminės atstovų, pradedant Barboros proseneliu Simonu bei išvardinti net aštuoni Kudrevičių bajorystės patvirtinimo dokumentai: Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo 1799 m. kovo 4 d., 1827 m. sausio 27 d. ir 1834 m. spalio 24 d., Kauno gubernijos bajorų deputatų susirinkimo 1849 m. vasario 18 d., 1876 m. liepos 6 d. ir 1876 m. lapkričio 15 d. sprendimai bei Heraldikos 1848 m. vasario 20 d. potvarkis Nr. 6170 ir Valdančiojo Senato Heraldijos departamento 1849 m. liepos 31 d. potvarkis Nr. 4450. Ten pateiktas „Gulbės“ herbo aprašymas – raudoname lauke balta gulbė, ant šalmo tokia pat gulbė.

 

Giminės pradininku įrašytas vyriausiasis Kauno apskrities medžioklis Simonas Kudrevičius (1700 – 1757 07 18), kuris valdė Kiecinių (dabar Ketūnai), Pavenčių ir Šiukštiškių dvarus, buvusius Žemaitijos kunigaikštystėje, Beržėnų paviete. Kieciniai ir Pavenčiai yra greta, kairiajame Ventos krante, apie 5–3 km į pietus nuo Kuršėnų centro. Šiukštiškių dvaro surasti nepavyko, nes tokio vietovardžio nėra nei viename vietovardžių sąraše [6,7,8]. Spėju, kad tai Šiekščių (anksčiau vadintų Šiekštiškiais, dabar Šėkščiais), esančių kairiajame Šėkščio upelio krante, sinonimas. Šiekščių dvaras buvo apie 8 km į šiaurės rytus nuo Kuršėnų. Simonas Kiecinius pradėjo valdyti pagal 1723 m. gegužės 25 d. dovanojimo aktą, 1738 m. liepos 3 d. užregistruotą Lietuvos vaivadijos tribunole. Galbūt Simonas Kiecinių dvarą gavo kaip kraitį iš Bilevičių, bylos [9] duomenimis, 1717–1732 m. šį dvarą valdė broliai Domininkas, Stanislovas ir Steponas Bilevičiai. Kitus du dvarus Simonas pirko pagal pirkimo dokumentus, 1736 m. birželio 8 d. užregistruotus Žemaitijos žemės teisme.

 

Simonas turėjo tris sūnus: Benediktą, Ignotą ir Antaną. 1757 m. balandžio 24 d. sudarytu ir po tėvo mirties 1757 m. liepos 18 d. paskelbtu testamentu jie pasidalijo tėvo dvarus. Šiekščių dvaras atiteko Benediktui, Pavenčių – Ignotui, o Kiecinių – Antanui. Antanas Kiecinių dvarą paveldėjo būdamas dar nepilnametis.

 

Apie Benediktą (1725 Kieciniai – 1798) žinau tik tiek, kad 1775 m. Raseinių žemietijoje užregistruotas aktas, jog jis Šiekščių dvarą pardavė Januškevičiui, o jo palivarkus 1797 m. testamentu paliko sūnums Teodorui Jonui ir Kajetonui.

 

Antras Simono sūnus Ignotas (1735 Kieciniai – 1795), 1758 m. pardavęs paveldėtą Pavenčių dvarą, pradėjo dirbti Šiaulių ekonomijos Radviliškio dvaro ekonomu. Buvo vienas 1769 m. liepos 13 d. Žagarės dvare prasidėjusio Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo vadų, vadinamosios Komandos narys [10] ir Joniškio dvaro administratorius. Su kitu Komandos nariu M. Radvila ir Juozaičiu jis važiavo į Jurbarką ieškoti Baro konfederatų, kovojusių su rusų statytiniu karalium Stanislovu Augustu Poniatovskiu ir Abiejų Tautų Respublikoje įsigalinčiais rusais. Tačiau nei šis, nei visi kiti Šiaulių ekonomijos sukilėlių mėginimai surasti konfederatus ir užmegzti su jais ryšį buvo nesėkmingi. Numalšinus sukilimą, 1769 m. spalio 30–gruodžio 4 d. vykęs Kauno Magdeburgijos teismas keturis Komandos narius nuteisė mirties bausme, o dar trylika – nuplakti 200 rykščių [11]. Tačiau mirties bausmė pakariant 1770 m. sausio 12 d. Joniškyje buvo įvykdyta tik Joniškio vaitui Mykolui Paugai ir Jakiškių vaitui Martinijonui Radvilai. Du Komandos narius bajorus Simoną Aleksandravičių ir Ignotą Kudrevičių Kauno teismas nusprendė perduoti Raseinių pilies teismui. 1770 m. rugsėjį Raseinių pilies teismas S. Aleksandravičių nuteisė mirti, o Ignotas Kudrevičius liko neteistas, kadangi baigiantis sukilimui nuo jo atsimetė. Atsimetė galbūt dėl to, kad pamatė, jog sukilę valstiečiai nepadės atsikratyti Poniatovskio ir įsigalinčių rusų. Valstiečių reikalai ir bėdos, matyt, jam nelabai rūpėjo. Jau kitais metais jis vėl užėmė Radviliškio dvaro ekonomo vietą. Vėliau Ignotas įsigijo ir valdė Pamažėlių (dabar Pamažupiai, apie 3 km į pietus nuo Joniškėlio) dvarą Upytės paviete.

 

Jauniausias Simono sūnus, trumpai tegyvenęs Barboros senelis Antanas Kudrevičius (1740 Kieciniai – 1768 Kieciniai), susilaukė dviejų sūnų.

 

Barboros tėvas Rokas Baltramiejus (1763 Kieciniai – 1815 04 29 Akmenaičiai), jo tėvui Antanui mirus, buvo tik penkerių metų. Todėl Žemaitijos žemės teismo 1768 m. birželio 23 d. sprendimu jam, kaip Kiecinių dvaro paveldėtojui, buvo skirta globa. Globėju buvo paskirtas vyriausias dėdė Benediktas, kuris parduodamas dalį savo valdų, pardavė ir sūnėnui priklausiusį Kiecinių dvarą. Dvaras turbūt buvo parduotas Poklevskiui-Kozielai, kadangi B. Kviklys rašo, kad 1808 m. Kiecinių dvaro žemėse jis pastatė Micaičių filijos bažnytėlę [12]. Rokas vėliau gyveno Akmenaičiuose, apie 2 km į pietus nuo Kiecinių. Ten gyvendamas 1784 m. vedė bajorę Viktoriją Januškevičiūtę (1765 Šiekščiai – 1805 Akmenaičiai). Jie turėjo tris dukteris ir du sūnus. Vyriausioji duktė buvo 1785 m. gimusi Barbora. 1789 m. gimusi Gertrūda 1809 m. ištekėjo už bajoro Ignoto Noreikos iš Jokšių, esančių apie 2 km į pietvakarius nuo Akmenaičių. Trumpai tegyveno trečioji duktė Petronėlė Ona (1799 04 15 – 1800 12 12). Vyresnysis Barboros brolis Liudvikas Augustinas 795 08 24 Akmenaičiai – 1880 Tytvidiškė) valdė apie 1 km į vakarus nuo Šaukėnų buvusį Tytvidiškės dvarelį su trimis baudžiauninkų kiemais [4], turėjusį apie 50 dešimtinių žemės ir miško [13]. Dvarelį paveldėjo Barboros sūnaus mano prosenelio Antano Ryškevičiaus-Riškaus (1827 01 27 Mineikiai – 1892 12 03 Ruveliai) pusseserė, Liudviko Augustino antrosios žmonos duktė Albina (g. 1834), ištekėjusi už Kazimiero Benedikto Naikausko. Jaunesnysis Barboros brolis Jurgis Jonas (g. 1797 m. balandžio 25 d.) pagal kontraktą su dėde Vaitiekumi Januškevičiumi nuomojo kažkokį Šiekščių dvaro bajorkiemį. Paskutinė Kudrevičių giminės atstovė, kurios pėdsakus pavyko aptikti, Albinos Kudrevičiūtės-Naikauskienės duktė, 1873 m. vasario 3 d. Tytvidiškėje gimusi Emilija Petronėlė Naikauskaitė yra mano senelio Stanislovo Riškaus (1867 02 01 Ruveliai – 1938 Žagarė) antros eilės pusseserė. Apie 1805 m. mirus žmonai Viktorijai, Rokas vedė Mortą, su kuria vaikų nesusilaukė. Rokas palaidotas Micaičių kapinaitėse [14].

 

Barboros dėdė Kazimieras gimė 1768 m., tikriausiai jau po tėvo Antano mirties, kadangi testamente nebuvo įtrauktas į Kiecinių dvaro paveldėtojus. Gyveno kartu su broliu Roku Akmenaičiuose. Kuršėnų klebonas Livonijos kanauninkas Jonas Žilys 1797 m. liepos 9 d. jį sutuokė su bajore Barbora Narutavičiūte, liudijant trims bajorams – Ignotui Ivaškevičiui, Joakimui Doveikai ir Juozapui Jusevičiui [15].

 

Po 1831 m. sukilimo Kuršėnų ir Micaičių bažnytinėse knygose nebeaptikau nei vieno Kudrevičių krikšto, santuokos ar mirties akto įrašo. Kilo klausimas, kur prapuolė Akmenaičiuose gyvenę proprosenelės Barboros pusbrolis Kazimieras ir dėdė Kazimieras. Todėl šiek tiek patyrinėjau 1831 m. sukilimo faktus.

 

1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo Komandos nario Ignoto Kudrevičiaus vaikaitis, Barboros antros eilės pusbrolis Staroingermanlandijos pėstininkų pulko atsargos praporščikas Jonas Kudrevičius 1831 m. kovą buvo suimtas, apkaltintas sąmokslo ir maišto Vilniuje rengimu, karo lauko teismo nuteistas mirties bausme ir sukilimui Lietuvoje dar neprasidėjus, balandį sušaudytas Lukiškių aikštėje kartu su Baltosios Cerkvės pulko seržantu Pševlockiu, Lenkijos armijos poručiku Bačinskiu, Vilniaus magistrato raštininku Sorokevičiumi, Vilniaus universiteto destinatoriumi Finku bei kunigu Vaitkevičiumi [16]. Šioje byloje buvo tardomi 35 įtariamieji, dvylikai iš jų atimtos bajorų teisės ir konfiskuoti dvarai. H. Mosickis rašo, kad J. Kudrevičius buvo lėbautojas, nenaudėlis ir provokatorius [17]. Ši, manau, neteisinga Mosickio nuomonė perrašyta Lietuvių enciklopedijos straipsnyje apie 1831 m. sukilimą [18]. F. Sliesioriūnas rašo, kad J. Kudrevičių sukilimo organizavimu įskundė kapitonas Koziela ir 3 puskarininkiai [19]. Galbūt tas kapitonas Koziela buvo iš Kudrevičių Kiecinių dvarą pirkusio Poklevskio-Kozielos giminaitis ir dėl kažko pyko ant Kudrevičių. Sukilimo dalyvių sąrašuose [20] Jonas Kudrevičius ,,K“ raidės sąraše įrašytas 831 numeriu. Ten nurodyta, kad maištą Vilniuje, kurio pagrindinė spyruoklė buvo J. Kudrevičius, jie ruošėsi pradėti 1831 m. kovo 21 d., kad nusikaltėlių pasitarimai vyko Kudrevičiaus bute, kad jie davė papiktinančias priesaikas. Nuosprendį patvirtinus karo gubernatoriui M. Chrapovickiui mirties bausmė sąmokslininkams įvykdyta per du kartus – 1831 m. balandžio 8 ir 23 d. Turbūt sukilimo dalyvių sąrašo, kurį radau Kauno apskrities archyve, Moscickis nebuvo matęs. Toliau šiame dokumente rašoma, kad pagal 1834 m. vasario 8 d. Gubernijos komisijos nuosprendį Nr. 290, kurį 1834 m. kovo 6 d. patvirtino karo gubernatorius, J. Kudrevičius priskirtas I valstybinių nusikaltėlių kategorijai, iš kurių atimama bajorystė, o jų dvarai konfiskuojami ir perduodami iždui. Sprendimas dėl turto įvykdytas 1834 m. gegužės 8 d. Kadangi Jonas turėjo tris brolius: Antaną Florijoną, Juozapą Justiną Urboną ir Karolį, turbūt buvo konfiskuotas tik ketvirtadalis ar penktadalis Pamažėlių dvaro. Kokio dydžio buvo Jono tėvo dvaras, nežinia. Radau tik tiek, kad Karolis Kudrevičius, Upytės taikos teismo teisėjas, prieš konfiskaciją 1831 m. turėjo 25 baudžiauninkų kiemus, o po Jono brolio Juozapo Justino Urbono mirties 1864 m. šio sūnus Konstantinas paveldėjo 128 dešimtines žemės ir 11 dešimtinių miško [13].

 

Tame pačiame 1831 m. sukilimo dalyvių sąrašo puslapyje 830 numeriu įrašytas Barboros pusbrolis Kazimieras Kudrevičius, Kazimiero sūnus, ,,bajoraitis iš Šiaulių apskrities“, kuris iki sukilimo tarnavo apskrities iždinėje kanceliaristu. Prasidėjus sukilimui iš pradžių dirbo sukilėlių kanceliarijoje, o po to įstojo į jų eiles ir aktyviai dalyvavo sukilime, kurį numalšinus slapstėsi Lenkijos Karalystėje svetima pavarde ir ,,neprisistatė teisėtai vyresnybei su atgaila“. Gubernijos komisijos 1833 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 665, karo gubernatoriaus patvirtintu tų pačių metų balandžio 12 d., priskirtas II valstybinių nusikaltėlių kategorijai, iš kurių būdavo atimama bajorystė, turtas konfiskuojamas, o kaltininkas perduodamas Kariniam teismui. Ar jį nuteisė kalėti, ar ištrėmė, nežinia, nes daugiau jokių žinių apie jį nesuradau. Sprendimas dėl turto įvykdytas 1833 m. balandžio 19 d., tačiau koks turtas konfiskuotas nežinia.

 

Į 1876 m. sudarytą Kudrevičių genealoginę lentelę [5] nebeįtraukti ne tik dėl 1831 m. sukilimo netekęs bajoro vardo ir sušaudytas Jonas, nuteistas Kazimieras ir pastarojo tėvas Kazimieras, bet ir Jono brolis, 1814 m. liepos 23 d. gimęs Karolis, kuris prisidėjo prie 1863 m. sukilimo ir kurio likimas nežinomas. Trečias jų brolis Juozapas Justinas Urbonas, Karolio s. (1810 09 06 Pamažėliai – 1864 Pamažėliai), į lentelę įrašytas, tačiau dėl dalyvavimo sukilime 1864 m. sausio 2 d. jam buvo iškelta byla [21], jo turtas buvo areštuotas ir iškelta byla dėl konfiskavimo [22]. Tačiau dvaras išliko nekonfiskuotas, kadangi 1864 m. jis mirė. Jo sūnus Konstantinas Vilhelmas Kudrevičius (1842 03 19 Pamažėliai) buvo įtariamas dalyvavimu sukilime ir 1865 m. įrašytas į policijos priežiūroje esančių asmenų sąrašus [23]. Jie buvo priskirti III valstybinių nusikaltėlių kategorijai, kurie būdavo perduodami policijos priežiūrai.

 

Turbūt iš Kudrevičių maištingo kraujo buvo paveldėjęs ir mano tėvas Stanislovas Riškus (1896 11 05 Antoniškiai – 1951 06 15 Žagarė) – 1919 m. kovų su bermontininkais prie Kuršėnų partizanas, 1920 m. mūšių su lenkais prie Širvintų ir Giedraičių kulkosvaidininkas, Nepriklausomos Lietuvos laikais Šiaulių apskrities Žagarės valsčiaus Žadeikių kaime valdęs 54,8 ha ūkį, 1951 m. Žagarės rajono enkavedistų tardymo metu nukankintas ir nežinia kur užkastas Laisvės kovų dalyvis [24].

 

 

 

Nuotraukoje: Gulbės herbas

 

Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 6.