Maironis – tolumu artėjantis, artumu tolstantis

Autorius: Data: 2012-06-21, 10:44 Spausdinti

Maironis – tolumu artėjantis, artumu tolstantis

Justas JASĖNAS

Dangus suteikė gražią progą birželio viduryje susitikti su Jumis ir kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Ypatingi šie metai, paskirti Muziejams, paskirti Tautos Dainiui Maironiui (Jonui Mačiuliui), dedikuotieji Anykščių krašto rašytojui Antanui Vienuoliui-Žukauskui. Graži, prasminga proga susitikti ir atsiminti. Daug ko turbūt neliks, išblės, o kitais metais bus klausiama – kas tas Maironis, ir kodėl verta bei prasminga, kodėl turim Jį atsiminti.

Išliks Maironio namai Kaune. Išliks tai, kas juose sunešta ir sukaupta. Išliks prof. Vandos Zaborskaitės knygos apie Maironį ir jos šnekėjimas, jos priartėjimai prie šio asmens, Jo veiklos, kūrybos. Išliks a. a. Justino Marcinkevičiaus kalbėjimas ir rašymas apie Maironį. Tiesą sakant niekas įspūdingiau apie jį mums dar nekalbėjo. Išliks Laimono Noreikos ir Petro Venclovo skaitomi Maironio tekstai, jų balsai – amžinųjų dalykų paliudijimai. Noriu čia prisiminti a. a. kun. Ričardo Mikutavičiaus Maironiui skirtą eilėraščių ciklą „Viršūnių paukštis“. Ir dar – Lietuvos paštas šiais metais išleido proginį voką ir pašto ženklą Maironio garbei. Vertė – trys litai 0,35 centai. Autorė – dail. V. Bučienė.

Sunkoka klausytis Maironio tekstų apie Šešupę, Trakų pilį, sesę geltonkasę… Dažnai skaitomi, dažnai minimi, bet ar skaitant galvojama apie turinį? Gal atraskime iš naujo Jo poemas, jo Lietuvos istoriją, jo visuotinės literatūros istoriją… Kelios kartos neturėjo iš ko mokytis ir sužinoti apie Lietuvą. Jie palaiminti todėl, kad apie Lietuvos tikrumą sužinojo iš Maironio. Nebus Maironis mūsų kiemo poetas. Gal labiausiai Jo žodis virpėjo Baltijos kelyje, Sąjūdyje, buvo atsimenamas, buvo juo stiprinamasi Sibire, buvo su juo nutilta miškų žeminėse. Jis ateina ne tuomet, kai visko turime, kai esam linksmi, bet sugrįžta, nusileidžia, priartėja, beldžiasi tada, kai nebėra prasmės, kai nėra į ką atsiremti. Kai skaitai Maironį, pamatai savo vietą, kad nėra ko pūstis, didžiuotis, lenktyniauti, kad nebūsime didesni nei už Salomėją Nėrį, nei už Vincą Mikolaitį-Putiną. Kad reikia dirbti tik tai, kas mums priklauso, kas pagal mūsų nosį. Jei kada prarasime Lietuvą, nieko esmingo neprisiminsime. Tik žinosim, kad Maironį tikrai turėjom… Tada buvome gyvi.

Šiandien Jums galiu kalbėti kaip kunigas. Ir Maironis buvo kunigas. Tad – esam iš to paties luomo. Esame pripratę Jį matyti tolimą, rūstų. O aš noriu regėti Jį artimą, mylintį, šalia žmonių esantį, gal net kartais verkiantį. Mane žavi tie eilėraščiai, kurie rašyti ir dedikuoti arti buvusioms moterims, bičiulėms, rėmėjoms. Tikrumas poezijoje. Tai Maironis mums atvėrė moters ilgesį, grožį, romantiką, buvimo skausmą… Ir ta Lietuva todėl gražesnė, kad ji moteriška ir motiniška, vadinasi, jokio grubumo, jokios jėgos, tik meilė, tik susižavėjimas, tik noras susikabinti už rankų, tik noras kartu žiūrėti į save, į vienas kitą, į aplinką, kuri supa. Savo kūryba Jis apkabino visą Lietuvą, ne tik Kauną, Vilnių, apkabino ir Šatrijos kalną, Skapiškio varpą.

Kai Lietuvoje buvo šaukiama, kad Maironio saulutė jau nusileido, Jį pagerbti ir pamatyti sugebėjo mano protėvis, gentainis, tritomės „Visuotinės meno istorijos“ (pirmosios lietuvių kalba) autorius prelatas Kazimieras Jasėnas Jelgavoje. Lietuvoje Poetas nebebuvo pamatytas, suspėjo laiku numirti. Nepriklausomybės pradžioje susikūrė Maironiečių draugija. Tai ji mane užaugino, tai ji man priminė apie Maironį. Nebuvo jokių deklaracijų. Lankėme piliakalnius, važinėjome į universitetą, lietėme jo sienas, klausėmės žmonių, mokėmės mylėti, vaidinome, dainavome, užrašinėdavome tautosaką. Taip atėjo Maironis – paprastai, netikėtai… Maironis – tolumu artėjantis, artumu tolstantis. Mano gera bičiulė, Maironio muziejaus Kaune direktorė Aldona Ruseckaitė kartą klausė, ar nežino kas Maironio telefono numerio Danguje. Norėtųsi paskambinti arba parašyti SMS. Taip norėtųsi pasikalbėti… Kažin, ką Jis apie mus žino, ką Jis apie mus ir Lietuvą galvoja, ką mato dabar ir kaip jaučia dabar. Viliuosi, kad Dangaus aukštybėse susitiksime, noriai pasikalbėsime apie tai, kas degina širdį. Tikrai pasikalbėsime.

Nuotraukoje: J. Jasėnas

Kultūra , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra