M.Valančiaus tiltai iš praeities į ateitį

Autorius: Data: 2016-03-09, 13:02 Spausdinti

M.Valančiaus tiltai iš praeities į ateitį

 

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1802-1875). Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo

Aleksandra A.VENSKAITIENĖ, Šv. Kazimiero ordino administracija

Nejučia atėjo Vyskupo M. Valančiaus 215 m. Nuo jo gimimo jubiliejaus. Jį minime be didelių pompastikų, tačiau pagarbiai ir dvasingai.

Kuo šis žmogus taip nusipelnė Lietuvai ir kuo jis reikšmingas šiandienai, kalbamės su gerbiamais mūsų pašnekovais:  akademiku Romualdu Grigu, profesoriumi Libertu Klimka ir skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi.

Gerb. Romualdai Grigai, jūs esate žymus mokslininkas, žinomas senovės Lietuvių kultūros tyrinėtojas, rašytojas, poetas, aktyvus visuomenininkas, be abejo domėjotės ir M. Valančaus kūryba, idėjomis. Kokias M. Valančiaus veiklos sritis galite paminėti kaip reikšmingiausias jo gyvenime.

Vyskupas Motiejus Valančius gimė lygiai prieš 215 metų. Jis priklauso tiems retiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta. Netgi stiprėja. Stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo tirštėjantis dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius.

Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie Jį kaip apie didį Audėją. Kaip apie Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus. Platus ir tvirtas, senųjų lietuvių kultūrą primenantis buvo Jo pradėtas ir toliau jau kitų austas audinys. Man jis kažkuo primena mūsų moterų audėjų austą tautoraštį… Tik kitu, iškilesniu masteliu.

Šiuo atveju į vyskupo Valančiaus įsiūbuotą blaivybę žvelgiu toli gražu ne vien per smuklių lankymo, jų apyvartos ir tinklo sumažėjimo (sutramdymo) prizmę. Taip… Lietuvių tauta buvo nugirdyta. Ją nugirdė dar XVII–XVIII šimtmečiuose. Ir nugirdė „sava“ valdžia, jeigu „žečpospolitinę“ valdžią galėtume įvardinti kaip savą. Nesibaigiantys karai su Moskovija, o taip pat ir su švedais vertė didžiūnus plėsti spirito varyklas ir jų dėka formuoti valstybės iždą (kuris išimtinai buvo skiriamas karo reikalams). Tauta buvo marinama ne tik karais, nusitęsusia nederliaus metų grandine, ne tik marais, bet ir degtine.

Valančius savo apaštalinę misiją pradėjo nuo ypač sunkaus palikimo. Prie to, kas jau buvo mano pasakyta, reiktų pridurti dar ir lietuvių polonizavimo ir rusifikavimo politiką. Per sumanytą blaivybės sąjūdį, per neįtikėtinai sparčiai austą jo tinklą vyskupas žadino tautą iš letargo. Iš stabligės… Sodiečiams įsiūlė būdą, kaip organizuotis, kaip burtis į netradiciniais dvasiniais saitais (supainiojant svetimuosius) susietas bendruomenes. Kaip pajausti save, eilinį žmogelį, iš naujo užgimstančios didžios bendruomenės – politinės nacijos nariu.

Blaivininkai, liaudyje vadinti „brostvininkais“ (nuo slavų „brosat“) tęsė ir puoselėjo kilnaus judėjimo tinklą iki vėlyviausių laikų. Pamenu, gerai pamenu, su kokiu išdidumu dar pirmaisiais pokario metais mano tėvas bažnytinėje procesijoje (kol nebuvo uždraustos) nešdavo „brostvininkų“ vėliavą. O vėliau?..

Baisios prievartos ir negandų kamuojama tauta vėl buvo „sugrąžinta“ atgal – į alkoholizacijos liūną. Jame vėl skendo (ir nuskendo) tūkstančiai. Gal šimtai tūkstančių…

Deja, deja… Neturime vilties sulaukti „Naujo Valančiaus“. Jau vien dėl to, kad nūdienos pasaulyje moraliniai autoritetai „neturi paklausos“. Lygiai taip, kaip yra nuvertinamos dvasinės, dorovinės, patriotinės vertybės.

Bet savimi, savo vidinėmis jėgomis ir Aukščiausiąja Dvasia tikėti privalome! Nes kito kelio nėra.

Gerb. profesoriau Libertai Klimka, jaunystėje jūs studijavote tiksliuosius mokslus, o nukrypote atrodytų visai kita kryptimi, į etnokosmologijos, etnokultūros sritį, kur pasiekėte tiesiog stulbinančių rezultatų. Jūsų išleistose knygose išdėstytos žinios domina ir seną ir jauną, jos yra aktualios ne tik praeičiai, bet ir ateičiai.

Žinome, kad esate pridėjęs ranką ir prie M. Valančiaus kūrybos veiklos tyrinėjimo. Kuo Jūsų nuomone yra įpatinga M.Valančiaus kūryba, kuo ji reikšminga ir šiomis dienomis.

 

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875) yra ryškiausia asmenybė XIX a. Lietuvos istorijoje, nes jo įtaka žymi visose tuometinio gyvenimo srityse. Jis įvardijamas  sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, tautos blaivintoju, lietuvių grožinės prozos pradininku, lietuviškųjų mokyklų steigėju. Išties be Didžiojo tautos žadintojo veiklos nebūtų tautinės tapatybės radimosi, o tada ir tautinio atgimimo bangos pakilimo. Štai kaip įvertino vyskupo veiklą popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams krašto krikšto 600 metų jubiliejaus proga: „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“.

Rusų valdžia, nepasitikėdamas M. Valančiumi ir  norėdamas kontroliuoti jo veiklą, 1864-ųjų rudenį visą kapitulą iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. Tada vyskupas ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, taip pat  parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų  labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų  daraktoriams. Ir šiandien malonu skaityti Didžiojo žemaičių ganytojo literatūrinius kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta didaktika.

M.Valančiaus pasakojimai labai vertinami ir kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia etnokultūros reiškinių pateikta „Palangos Juzėje“, parašytoje 1869  m. Daug čia aprašyta jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M.Valančiaus žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių papročius, apie velykinį „silkės išvarymą“, laistymąsi vandeniu trečiąją šv.Velykų dieną ir kt. Įspūdingai aprašyti Užgavėnių persirengėliai Skapiškio krašte, Joninės ir tikėjimai raganavimais Biržų apylinkėse. Būdinga, kad rašytojui rūpi senoviškųjų tikėjimų prigimtis, jų ilgo išsilaikymo priežastys. Čia M. Valančiaus išsakyta nemažai taiklių įžvalgų.

Labai iškalbingas etnologiniu požiūriu yra vyskupo ganytojiško laiško, datuoto 1856 m. rugpjūčio 21 diena, tekstas. Jame peikiamas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. Šis M.Valančiaus  laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų  įvardyti totemizmo reliktais. Įdomu, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos taip pat yra išlaikiusios  tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Apskritai M.Valančiaus literatūriniai kūriniai persmelkti didele pagarba ir meile etninei kultūrai.

Gerb. skulptoriau Gediminai Radzevičiau, Jūsų darbai tautine, relgine tematika, atlikti iš medžio, akmens ir kt. medžiagų, nepaisant visų kliūčių, sunkumų, trukdymų jau tarybiniais laikais plačiai buvo pasklidę po visą Lietuvą. 206m. Minint M.Valančiaus 205-asias gimimo metines, netikėtai Pietryčių Lietuvos pakraštyje, Dieveniškėse, išdygo įspūdingo dydžio ąžuolinis monumentas skirtas M. Valančiaus buvimo Vilniaus krašte atminimo įamžinimui. Tuo laiku tai buvo tikra sensacija. Noriu paklausti Jūsų, kodėl M.Valančius ir būtent Dieveniškėse?

G.R.

Istorija čia yra tokia.

Mokykloje visi skaitėme knygą „Palangos Juzė“ ir kiekvienam tas kūrinys paliko vienokį ar kitokį įspūdį. Besimokant M. Valančiaus biografiją, dažnai buvo minimas Kražių miestelis, tai mano prosenelių Tėvonija. Kražiai nuo vaikystės asociavosi man su paslaptingu Medžiokalniu, šalia jo esančių pievų rūkais ir juose mūkenčių, nematomų karvių balsais, su Kražių bažnyčios varpų gausmu, su garsiaisiais šv. Roko atlaidais, su Kražių skerdynėmis, kuriose dalyvavusi mano senelio Vincento sesuo Kotryna Mėčejūtė, buvo areštuota, nuvežta į Vilnių tardymams, po to netekusi vienos akies, paleista ir pėsčiomis iš Vilniaus grįžo namo, savo dvasios energetinėmis gijomis sujungusi Žemaitijos ir Kražius su Lietuvos sostine.

Man Valančius darė paslaptingo, didingo savo žmogaus įspūdį ir kuo toliau, tuo daugiau domėjausi jo gyvenimu, veikla, kūryba, idėjomis. Domėtis M. Valančiaus ryšiais su Vilniaus kraštu paskatino jo biografijos faktai.

1824m. Kaip gabus klerikas, jis buvo pasiųstas mokytis į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją, kurią baigęs, 1828m. Rugsėjo 1d. Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu.

Po to buvo paskirtas tikybos mokytoju į Mozyrio gimnaziją Baltarusijoje 100km už Minsko. Ten jam teko išgyventi 1831m. Sukilimą.

Yra istorinių žinių, kad tuo metu jis ne kartą buvo apsilankęs Žemaitijoje. Moziryje jis prabuvo apie penkis metus, po to buvo paskirtas į Kražius, o 1840 vėl grįžo į Vilnių profesioriauti dvasinėje akademijoje, kuri vėliau caro buvo perkelta Peterburgą. Tokiu būdu susidarė vos ne dešimtmetis, praleistas Vilniaus krašte. Tai buvo gražiausi jo jaunystės brandos ir dvasinio formavimosi kaip asmenybės metai.

Būdamas Vilniaus krašte, jis be abejo tiesiogiai susipažinęs su čionykščio krašto gyvenimu, kalba, papročiais, tradicijomis. Čia kaip ir Žemaitijoje, gyveno jo žmonės, kuriuos jis mylėjo kaip savus.

Todėl tas M.Valančiaus žingsnių aidas ir pagimdė idėją įamžinti prisiminimų apie jį tolimiausiame Lietuvos kampelyje Dieveniškėse, esančiuose arčiausiai Mozyrio.

Tuo pačiu gimė idėja organizuoti M. Valančiaus kūrinių skaitymus Vilniaus krašto moksleivių tarpe, tam kad jo kūryba, mintys, siekiai užrašyti jo raštuose nedulkėtų knygų saugyklų lentynose, o gyventų lūpose ir mintyse šiuolaikinio jaunimo.

Ir kad M.Valančiaus žemaitija labiau susipintų į vieną giją su Vilniaus kraštu, pakviesti Žemaitijos moksleiviai, kurie su didžiauswiu entuziazmu pritarė tai idėjai, tuo pačiu pakviesdami Vilniaus krašto bendraminčius dalyvauti Žemaitijoje, nasrėnuose, m.Valančiaus gimtinės muziejuje vykstančiuose skaitymuose. Taip iš M.Valančiaus žingsnių aido Vilniaus krašte atsirado M.Valančiaus tiltai jungiantys Vilniaus kraštą su Žemaitija.

Turiu dar vieną sumanymą nutiesti tiltą iki Mozirio, tai nuvežti ten M. Valančiaus , mano sukurtą medalį ir pakabinti jį Mozirio bažnyčioje. Lietuvos bičiulis Gardino vyskupas žadėjo tarpininkauti tame reikale, tačiau čia prireiks ir užsienio reikalų ministerijos pagalbos.

Šiemet jau bus ketvirtas kartas kai gegužės mėnesį Dieveniškių bažnyčios šventoriuje vyksta tie skaitymai ir trečias, kai man pasiūlius, juos globoti ėmėsi Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. Džiugu tai, kad į kvietimą dalyvauti tuose renginiuose atsiliepė Vilniaus ir Klaipėdos šauliai, kurie sėkmingai rado savo nišą vaišindami dalyvius gardžia kareiviška koše, arbata, o jaunieji šauliai dalyvaudami skaitymuose. Šiais metais “Lietos” labdaros fondas kartu su Šv. Kazimiero ordinu organizuoja vysk. M. Valančiaus 215-ųjų gimimo metinių minėjimus Lietuvos miestuose (Vilnius, Rietavas, Jurbarkas, Šilutė, Kaunas, Šilalė ir kt.). Renginiuose akcentuojama M.Valančiaus kūrybos, įdėjų svarba mūsų laikais ypač jaunimui. Renginių ciklas vadinasi “Vysk. M. Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte”. M. Valančius sakė, kad labiausiai norėtų būti naudingas žmonėms ir po mirties.

Mano giliu įsitikinimu M.Valančiaus kūrybos, idėjų puoselėjimas, pritaikymas šiuolaikiniame gyvenime, ypač jaunimo tarpe ir yra didžiausias jo pagerbimas, betarpiškai stiprinantis, gaivinantis, vienijantis Tautos dvasines galias ir Lietuvos Valstybės amžinumą.

Katalikų (arki)vyskupai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra