Pagrindinis puslapis Sena Voruta M. Lukšienė: „Mano pozicija visada buvo laisvo žmogaus“

M. Lukšienė: „Mano pozicija visada buvo laisvo žmogaus“

Literatūrologė, kultūros istorikė, edukologė Meilė Lukšienė penktadienį (2009 m. spalio 16 d.) mirė eidama 97-uosius metus. „Švietimo reformą kurti pradėjome dar prieš Sąjūdį, 1986 m. Tačiau labai gaila, kad visuomenė iki šiol nepajuto, jog ji gyvybiškai būtina ir jau vyksta“, – sakė M. Lukšienė interviu „Lietuvos rytui“ 1998 m., kuris, jos prašymu, tuo metu nepasirodė.
Tačiau šis interviu ir šiandien atrodo, lyg būdų darytas vos prieš kelias dienas. Jį pateikiame lrytas.lt skaitytojams.
 
Sovietiniais laikais daugelis inteligentų žinojo, kad Meilė Lukšienė nepabūgo savo monografijoje įvertinti ideologinių lietuvių klasiko Jono Biliūno kūrinių ir už tai prarado darbą Vilniaus universitete.
 
Nežiūrint to, ji sugebėjo tęsti savo darbą, neužsidarė pogrindyje ir daugeliui intelektualų tapo laisvos minties ir žodžio traukos centru. Apie ją būrėsi pažangus Vilniaus jaunimas, patarimo, prieš dvidešimt metų, prasidėjus atgimimui, klausdavo ir valdžios vyrai.
 
Nuo 1988 m., kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas ir susibūrė Sąjūdis, jūs visa galva pasinėrėte į švietimo reformą. Kaip, jūsų akimis, per tą dešimtmetį pasikeitė gyvenimas?
 
Labai daug kas pasikeitė: žmonių galvosenoje atsirado gražių bruožų, žmonės laisvėja ir laisviau mąsto. Tačiau, iš kitos pusės, žmonės nuo varžymo iš viršaus ginasi, agresyviai viską paneigdami. Manau, kad šis bruožas – didelė visų mūsų bėda, iš kurios vis dar negalime išbristi.
 
Nuo visko agresyviai ginamės, o šalia – gražus gyvenimas. Tas gynimasis labai primityvus: ginamasi dėl to, kad norima išsilaisvinti, bet nelabai suvokiama, iš ko.
 
Mums kol kas trūksta elementarios kultūros supratimo, o asmeninių ambicijų siekimas trukdo suvokti esminius gyvenimo dalykus. Man darosi kraupu, kai išgirstu jaunus žmones kalbant, kad tautinis susipratimas – labai vėlyvas dalykas, prasimanytas daugiausiai inteligentų, ir šiandien jis jau nebelabai reikalingas.
 
Nenoras susikalbėti – sovietinės gyvensenos ar lietuviško charakterio bruožas?
 
Nei viena, nei kita, o tiesiog žemas bendras kultūros lygmuo. Jis gerokai žemesnis, nei dera gyvenimui demokratinėje valstybėje. Todėl ir reikalinga švietimo reforma, nes ji padėtų pakeisti žmonių mentalitetą, galvoseną, mąstymo būdą. Padėtų išeiti iš tos siauros pasaulio sampratos: noriu pats išsilaisvinti, paneigdamas visa, kas aplinkui. Taip nieko neišeis. Būtina daugelio gyvenimo ryšių dermė.
 
Mes bendrai privalome galvoti, kaip tuos ryšius užauginti, tobulinti. Apmaudu, tačiau niekas – nei spauda, nei valdžia dabartinėje gyvenimo sumaištyje nepagalvoja, kodėl mes visi nesusitariam?
 
Valdžios vyrai bendrauja, kaip primityviose gaidžių peštynėse: arba tu mane, arba aš tave nugalėsiu. Tos peštynės jau virto spektakliu, į kurį visuomenė žiūri iš šalies, net nesusimąstydama, kodėl taip yra.
 
Ko gi mums iš tikrųjų reikia?
 
Bendro tarpusavio susikalbėjimo. Tik tada mūsų valstybėje įsiviešpataus demokratija, o mes visi tapsime laisvais žmonėmis. Dabar juk kalbasi valdžia, partijų valdybos, tarybos, ministerijos.
 
Tuo tarpu paprastas žmogus, darbininkas, valstietis, nebegali nusipirkti knygos ir užsiprenumeruoti laikraščio. Vyksta bendras kultūros smukdymas. Ir tai greitai atsilieps toms „besikalbančiųjų“ viršūnėms.
 
Mano dukra nuveža į kaimą suskaitytų laikraščių krūvas, ir žmonės jais labiau džiaugiasi nei kokiais padėvėtais apdarais. Baisus paradoksas – provincijoje per rankas eina seni laikraščiai! Mokyklų bibliotekos negauna naujų knygų. Vaikai neturi poreikio skaityti. Ir niekas nesistengia to juose ugdyti.
 
Lietuva žymiai daugiau laimėtų, ne tankus pirkdama, o investuodama į švietimą ir kultūrą.
 
Ko gero skaudžių pamokų sulauks ne tik „viršūnės“, bet ir mes visi?
 
Žinoma. Nes esame ant bedugnės krašto. Juk ne mokykla kalta, kad didėja vaikų nusikalstamumas ir, užuot sėdėję klasėse, jie valkatauja gatvėse.
 
Būtina sukurti tokią mokyklą, kuri sudarytų vaikui sąlygas atsispirti blogybėms. Bet pirmiausia reikia, kad vaikas turėtų pavalgyti, globą nuo pat mažens, kad mokyklose būtų daugiau mokytojų etatų, įkurtos prailgintos mokymosi grupės, žaidimo kambariai.
 
Tėvai taip pat turėtų dalyvauti mokyklos gyvenime. Netgi tuos, kam svarbiau stiklelis, nei vaikų ateitis, derėtų sudominti mokyklos problemomis ir reikalais.
 
Privalome keistis ir keisti viską iš esmės, bet ne priebėgomis mažais lopinėliais. Žmonių tarpusavio ir su savo žeme ryšius reikia grūdinti. Dabar visuomenė suirusi mažais vienetais, nėra konsolidacijos.
 
Aš užaugau lenkų okupuotame Vilniuje. Tada visuomenės tarpusavio ryšiai buvo be galo glaudūs ir gilūs. Nežiūrint to, kad Vilniaus kraštas visom prasmėm gyveno daug skurdžiau, nei laisva Lietuva, tačiau idealizmo jo žmonės, o ypač jaunimas, turėjo kur kas daugiau. Netgi po to, kai Lietuva susijungė, buvo sakoma, kad vilniečiai visai ne tokie, kaip kauniečiai. Pastarieji gyveno ramiau ir sočiau, todėl individualūs poreikiai dažnai užgoždavo visuomenės problemas.
 
Jūs niekada nepriklausėte jokioms partijoms, bet esate labai visuomeniška. Kas išugdė tokį charakterį?
 
Gyvenome Vilniuje, Jogailos gatvėje. Augau galima sakyti dviejose šeimose: mano tėvų, Matijošaičių, ir mamos sesers, Alseikų, butų durys buvo viename aukšte vienos priešais kitas. Namų niekada nerakindavome.
 
Mano visuomeniškumą ugdė Matijošaičių ir Alseikų požiūris, kad žmogus yra laisvas, tačiau įsipareigojęs ne tik sau, bet ir visuomenei. Kai lenkai iškraustė gimnaziją iš dabartinės Muzikos akademijos pastato, verkė ir abi šeimos, ir mūsų šeimininkė. Jeigu būdavo uždaromos mokyklos ar kildavo kokie nesusipratimai su okupantų valdžia, tai visi pergyvenome, kaip asmeninę nuoskaudą.
 
Mano dėdė Alseika ilgą laiką buvo okupuoto Vilniaus komiteto pirmininku ir palaikė ryšius su laisva Lietuva. Po 1926 m. perversmo jį, kaip demokratą, tautininkų valdžia nušalino nuo pareigų. Apie visa tai su manimi, kaip ir su Marija Alseikaite-Gimbutiene, tėvai kalbėjo atvirai lyg su sau lygiomis. Mūsų, vaikų, akys ir jausmai visada buvo atviri tautos bei visuomenės gyvenimui. O tai, be abejo, formavo ir ugdė charakterį.
 
Jūsų gyvenimo pradžia ir pagrindai – tiesiog pavydėtini.
 
Aš turėjau idealų startą į gyvenimą. Mane tėvai išmokė savarankiškai mąstyti ir apginti savo poziciją. Ir motina, ir tėvas su vaikais bet kokiomis temomis diskutuodavo rimtai, o aš turėdavau savo atsakymams ieškoti pačių svariausių argumentų. Todėl atsiskleidė tiek mano sugebėjimų ir galių, kiek aš jų turėjau. Po to atsirado pasitikėjimas savimi ir poreikis iš vidaus tai, ką turiu, atiduoti kitiems.
 
Panašų gyvenimo startą turėjo mano šviesios atminties pusseserė ir draugė, antropologė M. Gimbutienė.
 
Ar jūsų šeima lenkų okupuotame Vilniuje priklausė elitui?
 
Tas kas sugeba daugiau, tas ir privalo visuomenei atiduoti daugiau. Žinios, inteligencija, savo darbo išmanymas, sąmoningumas tik padeda tapti aktyviu visuomenės nariu, bet jokiu būdu nėra žmogaus bruožai, už kuriuos jis galėtų save tituluoti elito atstovu.
 
Dabar atsitiko taip, kad tas, kas turi aukštąjį išsilavinimą, apsiskaitęs, gali lankytis geruose spektakliuose ar koncertuose yra elito atstovas. Demokratinėje visuomenėje neturėtų būti žmonės skirstomi į elitą ir į menkavertesnius. O tokiai mažai tautai, kaip lietuviai, būtų labai svarbu, kad kiekvienas žmogus nuo mažens turėtų lygų startą į gyvenimą ir galimybes pastoviai tobulėti. Tuo turėtų pasirūpinti ne kokios nors labdaringos organizacijos, bet valstybė.
 
Už ką jus sovietinė valdžia atleido iš darbo Vilniaus universitete?
 
Už nacionalizmą ir ryšių su savo tauta propagavimą 1957-1960 m. Be to, kai parašiau monografiją apie Joną Biliūną ir joje pareiškiau, kad jo ideologiniai apsakymai nėra meniškai subrandinti, buvau apkaltinta oportunizmu bei noru reviduoti požiūrį, jog kartu su idėjos priimtinumu siejamas estetinis kūrinių vertinimas. Tai – absurdas. Tačiau tas sovietinis absurdas žmonėms pastoviai buvo kišamas.
 
Po kelių metų mane pradėjo mušti už nacionalizmą. O šiandien buvęs Švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius ir jo kompanija prikiša, kad švietimo reforma, ties kuria dirbu ir aš, yra kosmopolitiška. Bet nesijaučiu santykio su tauta pakeitusi nė per nago juodymą.
 
Jūs augote ir artimai bendravote su M. Gimbutiene. Ar ją mokslui ir atradimams taip pat pastūmėjo šeimoje puoselėtos vertybės?
 
M. Gimbutienės pasaulėžiūros pradai gimė dar tėvų namuose. Ji pasauliui sugebėjo atskleisti daug novatoriškų bei drąsių idėjų. Pradžią joms davė būtent vaikystėje įskiepyta demokratiška gyvenimo vertybių samprata. Idėją, kad senojoje Europoje viešpatavo matriarchatas, M. Gimbutienė sugebėjo apginti archeologiniais tyrinėjimais, tačiau ši idėja – dar ir didelė jos iliuzija.
 
Žaviuosi M. Gimbutienės valia dirbti ir tiksliai susiplanuoti, ką dar reikia padaryti net ir tada, kai gydytojai sakydavo, kad liko gyventi trys mėnesiai, liko du mėnesiai.
 
Man dažnai stoja prieš akis mūsų paskutinis pasimatymas, kai ji lankėsi Lietuvoje. Vaikščiojo, sukaupusi paskutines jėgas. Mes nuvykome į Palangą, o, grįžtant į Vilnių, M.Gimbutienė prašė būtinai užsukti prie Rambyno kalno. Buvo Joninių išvakarių naktis. Žmonės kūreno laužus. „Aš taip gerai jaučiuosi, kad ko gero visiškai pasveiksiu“, – pamačiusi tuos vaizdus, sakė Marija.
 
Vadinasi, ir jūs, ir M. Gimbutienė savo šeimos gyvensenos modelį perkėlėte į darbus bei mokslo veikalus?
 
Mes iš naujo bandėme atrasti tas vertybes, kurias mums įskiepijo tėvai. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenimo perspektyvoje turėtų matyti kokią nors iliuziją. Neįmanoma visur pasiekti objektyvumo, bet neįmanoma ir gyventi be svajonių, be to kas yra žmogiška. Į tai derėtų orientuoti gyvenimo vertybes.
 
Kada jūs jautėtės laisvesnė: dabar ar prieškario Lietuvos laikais?
 
Mano pozicija visada buvo laisvo žmogaus. Nelindau ir nelįsiu į jokias schemas. Pradedu automatiškai priešintis, kai mane bandoma „aprėžti“ kokiomis nors taisyklėmis arba verčia kartoti svetimas mintis. Aš visada svajojau, bet ne apie prabangą ar skanėstus.
 
Ar dabar žmonės per mažai svajoja?
 
Ne. Tačiau nuo žmogaus kultūrinio lauko, pareina ir jo svajonės. Kiek tos svajonės siaurutytės, egocentriškos, o kiek jos vis dėlto žmogiškos? Tai priklauso nuo akių atvirumo pasauliui. Bet jeigu nėra pagrindų, tai akys labai mažai pastebi.
 
Kai išaugs visuomenės kultūra, kai žmonės pradės mąstyti, už ką jie atsako ir ko patys verti, tada ir akys labiau atsivers, ir vertybių skalė taps platesnė.
 
O ar jau išsipildė jūsų didžiausia svajonė?
 
… noriu pabaigti pradėtus darbus.
 
 
P. Lileikio nuotr.
 
Nuotraukoje: Daugiau negu prieš dešimtmetį M. Lukšienės pasakytos mintys – aktualios ir šiandien

Naujienos iš interneto