Autorius: Voruta Data: 2019-06-07 , 13:51 Spausdinti

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Marius Kundrotas, www.alkas.lt

Lietuvių tautininkų sąjungai jungiantis prie Tėvynės sąjungos profesorius Vytautas Radžvilas graudeno, jog naikinama garbinga partija su šlovinga istorine tradicija. Pabrėžtina, kad iki to laiko veikusi tautiška partija mažai jį tedomino. Bet staiga sudomino, kai atsirado galimybė bent dviems tautininkams patekti į Seimą ir imtis realios teisėkūros veiklos.

Tautininkams atsiskyrus nuo vis labiau liberalėjančių konservatorių patriotinės jėgos atgimimą pasveikino tiek Centro partijos idėjinis lyderis Romualdas Ozolas, tiek tautiškas socialdemokratas Bronislovas Genzelis. Regis, V. Radžvilui pasitaikė puiki proga krykštauti – juk atsikūrė jo taip mylima ir saugota partija. Bet kur ten. Iš jo ir jo bendražygių matėme tiktai kritiką, kartais – pagrįstą, kartais – ir labai keistą.

Iš to galima spręsti, jog Profesoriui Vytautui II-ajam ir jo komandai rūpėjo tik tai, kad tautininkai turėtų kuo mažiau politinės įtakos, va ir visas motyvas priešintis jų maršui į valstybės parlamentą. Šiandien tokias pačias įžvalgas regime krikščionių demokratų atžvilgiu. Konservatyvusis, tautiškasis ir krikščioniškasis Tėvynės sąjungos sparnas raginamas atsiskirti nuo šios parlamentinės partijos ir – labai tikėtina – likti politikos paribyje, kur ir buvo Lietuvos krikščionys demokratai iki susijungimo su Tėvynės sąjunga.

Europos Parlamento rinkimuose V. Radžvilo komitetas padarė visa, kad konservatyvusis Tėvynės sąjungos sparnas gautų kuo mažiau balsų – tiek savo sąrašo kėlimu, tiek viešais tekstais, kuriuose aiškinta, jog balsuoti už tikruosius konservatorius – bergždžias reikalas. Tiesa, vienas toks konservatorius – Audronius Ažubalis – vis tiek gavo daugiau balsų, nei visas V. Radžvilo sąrašas, dar daugiau gavo konservatyvusis sparnas in corpore, bet vis tiek liko už Europos Parlamento ribų. Yra, kam padėkoti.

Šiame kontekste raginimai skirtis nuo Tėvynės sąjungos, geriausiu atveju, skamba keistai, blogiausiu – veidmainiškai. Gal tai noras išstumti dar vieną realiai konkuruojančią jėgą į paribius, kad būtų galima užtvirtinti savo monopolį tautiniame, konservatyviajame spektre?

V.Radžvilas ypač akcentavo Europos Parlamento rinkimus, kaip itin reikšmingus Tautų Pavasariui. Ir čia jo įžvalga pasirodė abejotina. Įvairių šalių tautininkai stipriai pagerino savo reitingus, bet vis tiek liko paribio jėga, o labiausiai į viršų šoko liberalai. Taigi, kaip ligšiol, taip ir toliau tautų atgimimas labiausiai priklauso nuo nacionalinių rinkimų. Europos Parlamento rinkimų sureikšminimas šiame kontekste skamba kaip būdas pateisinti savo siaurus asmeninius ir grupinius interesus – gal paremtus ambicijomis, o gal tiktai solidžiomis algomis.

Labiausiai utopija dvelkia profesoriaus kalbos, jog iš jo suburto komiteto turėtų gimti ištisa politinė sistema. Ne viena konkreti partija, o visa partijų puokštė. Žinoma, visas veikiančias partijas atmetant ir kuriant partinę sistemą iš naujo. Iš savo bendražygių rato. Nerealių lūkesčių puoselėjimas gali reikšti tik viena iš dviejų: arba visišką pasinėrimą į svajones, atitrūkstant nuo tikrovės, arba savotišką manipuliaciją, puikiai žinant, jog viskas baigsis niekuo.

Kol kas sunku pasakyti, kokie tikrieji V. Radžvilo ir jo komandos motyvai. Gal tai – nuoširdžių svajotojų būrelis, o gal – sąmoningai sukurtas valdančiosios sistemos projektas, skirtas tik silpninti patriotines jėgas. Minčių kyla įvairių. Ypač žinant V. Radžvilo akademinėse erdvėse išsakytas įžvalgas, jog tautos ir tautinės valstybės – tik modernybės kūrinys, kas puikiai atitinka globalistų logiką. Jei tautos turi istorinę pradžią, jos turi ir pabaigą. Būta ir kitų įdomių įžvalgų, jog vieno iškiliausių lietuvių tautos filosofų – Vydūno – kūryba tėra bejėgiška grafomanija, o tobulos valstybės idealas – kosmopolitinė Šventoji Romos imperija.

Dažnai atrodo, jog tiek pats V. Radžvilas, tiek daugelis jo bendražygių tiesiog pervargo nuo savo pačių reikšmingumo. Tikro ar įsivaizduojamo – antraeilis klausimas. Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka vartodavo posakį: sirgti savimi. Ir laikė tai daugelio talentingų žmonių liga. Labiausiai jis tai taikydavo savo buvusiam kolegai Rolandui Paulauskui. Išties šiandien V. Radžvilas ir R. Paulauskas vis labiau panašėja. Deja, riba tarp savimi sergančio svaičiotojo ir priešiškų jėgų išnaudojamo destruktoriaus – plona ir trapi.

„Aš – protingas ir teisingas, jūs visi – durniai ir kenkėjai“ – tokia pažįstama formuluotė. Per pastaruosius metus iš V. Radžvilo arba jo kolegų lūpų ši formuluotė daugelį kartų skambėjo tiek Naglio Puteikio, tiek Arvydo Juozaičio, tiek Gintaro Songailos, tiek kitų patriotinių jėgų lyderių atžvilgiais. Skirtingais mastais, skirtingomis formomis, bet esmė būdavo ta pati. „Mes arba niekas“. Kažkada iš tokių susireikšminusių asmenų gimė ir Liaudies vyriausybė.

R.Paulauskas atvirai pasuko prieš Lietuvos valstybės interesus, tapdamas priešiškos Rusijos valstybės pozicijų atstovu. V. Radžvilui kol kas – dar toli iki to. Bet jau yra liūdnų ženklų, jog lig to artėjama. Flirtas su atvirai prorusišku kandidatu į Lietuvos prezidento postą – Mindaugu Puidoku – jau rodo, kaip greitai nuo paprasto susireikšminimo galima pareiti prie išdavystės. Liudas Gira, Justas Paleckis, Vincas Vitkauskas, o ypač – Kazys Bizauskas irgi tik palaipsniui tapo išdavikais. Bent trys iš jų turėjo didžių nuopelnų Lietuvai. Bet kažkuriuo momentu pasijuto… Neįvertinti. Rezultatai buvo liūdni.

Konservatyviojo Tėvynės sąjungos sparno atsiskyrimas nuo šios partijos turėtų prasmę tik vienu atveju – jam įsijungiant į platų patriotinį frontą, kuris šiandien telkiasi aplink A. Juozaitį ir N. Puteikį. Tada būtų galima tikėtis prieaugio ir iš kitų politinių jėgų, ir iš visuomenės. Kitu atveju racionaliau likti Tėvynės sąjungoje, užsitikrinant bent šiokias tokias pozicijas.

Labai abejotina, kad rimtiems politologams trūksta tokių elementarių dalykų supratimo. Nors įmanomas ir toks variantas. Kai žmonės gyvena informaciniame burbule, bendraudami tarp savęs ir palaikydami vienas kitą, jie gali prarasti tikrovės suvokimą. Gal čia – tas atvejis. Bet ar labai didelis skirtumas, ar destrukcija kyla iš piktos valios, ar iš naivumo? Juk rezultatas dažnu atveju būna toks pats. Nepasiduokime nei utopijoms, nei provokacijoms. Mąstykime savarankiškai ir sveikas protas nurodys mums tikrąjį kelią.

Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai Marius Kundrotas, Vytautas Radžvilas