M. Kundrotas. Kas iš tiesų kiršina lenkus su lietuviais?

Autorius: Data: 2016-07-15, 11:04 Spausdinti

Lietuvos Valstybės dienos proga prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo valstybės ordinais „Vilnijos“ draugijos narius – daktarą Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę. Apdovanojimas – suprantamas ir gal net šiek tiek užtrukęs. Abu šie garbūs patriotai daugybę metų vykdo tautinę veiklą, puoselėja lietuvių kultūrą ir ugdo savimonę. Ypač gausūs jų nuopelnai remiant ir telkiant lietuvius probleminėje Pietryčių Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse – nuo Seinų iki Gervėčių.

Jau po savaitės nuo apdovanojimų pasirodė prieštaringojo „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio straipsnis, kuriame teigiama, jog šie apdovanojimai skirti už lietuviųkiršinimą su lenkais, o dar po kiek laiko – ir ilgamečio šio laikraščio redaktoriaus Rimvydo Valatkos komentaras, kuriame laureatai apkaltinti patvoriniu nacionalizmu.

Atrodytų, kas čia tokio – du žmonės išsakė savo nuomonę apie kitus du žmones. Jie turi tokią teisę, bet ir kiti visuomenės nariai turi teisę vertinti jų vertinimus ir nagrinėti šių vertinimų priežastis.

Habil. dr. Kazimieras Garšva ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2016 liepos 6 d. | lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

Vytautą Bruverį galima atsiminti iš radikalių patriotinių koncertų – jis ten būdavo dažnas lankytojas. Kurį laiką šliejosi netgi prie organizuoto tautinio judėjimo. Paskui kažkas pasikeitė ir jis ėmė vadinti šio judėjimo žmones naciais. Ar žmogus turi teisę keisti nuomonę? Žinoma, turi. Bet kai nuomonė keičiama iš alternatyvios į patogesnę, visiškai natūraliai kyla įtarimas. Karjera? Pinigai? Aplinkos įtaka?

Rimvydas Valatka, be abejonės, įdomesnė ir spalvingesnė figūra. Dirbęs laikraštyje „Tarybinis pedagogas“, paskiau – komunistų oficioze „Tiesa“, įsitrynęs į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, virtusią Atkuriamuoju Seimu, pasirašęs Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Pasirodo, tik tam, kad Lietuva iš Rusijos valdžios pereitų į Vakarų globalistų dispoziciją. Išpuoliai prieš lietuvybę seniai tapo jo kasdiene duona, bet jo tekstai – bent jau gilesni ir sąmojingesni už V. Bruverio.

Žmonėms, besitaikantiems prie sistemos, sunku suprasti disidentus. Kovojusius už tautines vertybes tiek sovietų okupacijos laikais, tiek dabar, šeimininkaujant liberalams ir globalistams.

Tad kaipgi K. Garšva su N. Balčiūniene kiršina lietuvius su lenkais? Organizuoja pogromus? Viešai pravardžiuoja lenkų tautą kokiais nors užgauliais žodžiais? O gal agituoja kunigus iš sakyklų skelbti, jog Dievui lenkų kalba – svetima? Ne. Pasirodo, kiršinimas – tai priminimas, jog Pietryčių Lietuva – vis dar Lietuvos valstybė, o Seinai ir Punskas – istorinės lietuvių tautos žemės. Kiršinimas – tai siekis, kad lietuviai išliktų lietuviais, o lietuvių kilmės asmenys, asimiliuoti kitų tautų, galėtų grįžti į motininę tautą, jei tik to nori. Liberalų akimis jau ne tik Seinų, bet ir Vilniaus kraštas – etninė Lenkija. Todėl bet kokia lietuvybės apraiška ten savaime kiršina mus su strateginiais partneriais.

Tai, ką pradėjo Juzefas Pilsudskis su Liucjanu Želigovskiu, dabar siekia užbaigti Valdemaras Tomaševskis ir pačios Lietuvos liberalai – tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje. Dėl V. Tomaševskio viskas aišku, užsirišęs koloradinę juostelę jis galutinai įrodė, jog dirba išvien su Kremliaus režimu. Latvijoje ir Estijoje Kremlius veikia per sovietinius kolonistus, Rytų ir Pietų Ukrainoje – dar ir per surusėjusius vietos gyventojus. Lietuvoje rusakalbių diaspora per maža sukurti veiksmingai Penktajai kolonai, dėl to siekiama išnaudoti lenkakalbių bendruomenę, kartu su lietuviakalbiais koloradais.

Lenkų klausimas Lietuvoje – gana sudėtingas. V. Tomaševskis tuo pat metu remiamas Lenkijos valdžios, tuo pat metu tapatinasi su Rusijos politika. Lietuvos liberaliosios srovės kritiškai vertina V. Tomaševskį, bet tiktai dėl rusiškojo vektoriaus. Užtai kuriamos alternatyvos, iš kurių žymiausia figūra – Česlavas Okinčicas. Šios alternatyvos pasisako prieš V. Tomaševskio prorusiškumą, bet kartu palaiko visus jo reikalavimus lenkiškąja kryptimi – įteisinti lenkišką raidyną, lenkiškus vietovardžius, perspektyvoje galime laukti, kad bus pareikalauta Donbaso pavyzdžio autonomijos ir antrosios kalbos.

Nesvarbu, po kieno vėliava bus kuriamas Donbasas Lietuvoje – bet kuriuo atveju tuo naudosis Rusija, kiršindama Lietuvą su Lenkija. Trumparegiška dalies Lenkijos politinio elito laikysena pasitarnauja tiktai bendriems priešams. Iš tiesų Lenkija galėtų tapti Lietuvos strategine partnere – tiek kovoje su Rusijos imperializmu, tiek ginant tautinių valstybių savarankiškumą Europos Sąjungos ir globalizmo kontekste. Bet tam reikia aiškiai pripažinti istorines klaidas, suprasti pagrįstas lietuvių nuoskaudas arba mažų mažiausiai – braukti brūkšnį ir perkrauti santykius iš esmės.

Lenkai Lietuvoje turi visas saviraiškos galimybes. Veikia lenkų organizacijos, leidžiami leidiniai, klesti tautinė kultūra. Lietuvių atvejis Lenkijos valdomose žemėse šiek tiek kitoks – nors formaliai ten lietuviai turi tokias pačias teises, pasitaiko agresyvių išpuolių iš lenkų šovinistų pusės, net valdžios provokacijų. Tarkime, lietuvių žudikas Zygmuntas Šiendzielažas – Lupaška skelbiamas didvyriu, lietuvių kariai, gynę savo gimtąjį kraštą nuo lenkų okupantų, siejami su sovietais, randasi antilietuviškų užrašų. Siekiant gerų tarpusavio santykių, juolab – abipusiai pageidautino bendradarbiavimo, būtina abipusė pagarba.

Lenkai – išdidi tauta. Išdidumas turi savų pliusų ir savų minusų. Išdidus žmogus visada žvelgs iš aukšto į besilankstantį. Nesistebėkime, kad lenkų šovinistų retorikoje lietuvis ligšiol vadinamas mužiku. Jei patys tokiais prisistatome, tai ir kiti mus laikys tokiais. Ir visiškai teisėtai.

Liberalai dėsningai siekia marginalizuoti ir pagal galimybes – kriminalizuoti bet kokias tautinės veiklos apraiškas. Pasisakai už sveiką šeimą – esi homofobas, pasisakai už socialinį teisingumą – populistas, pasisakai už prigimtines lietuvių teises į savo Tėvynę – ksenofobas.

Ne „Vilnija“ kiršina lietuvius su lenkais. Tai daro dvi jėgos, kurioms vienodai trukdo tiek stipri Lietuva, tiek stipri Lenkija, o labiausiai baugina jų sutarimas. Viena šių jėgų – Kremlius. Antra – globalistinis liberalizmas. Paradoksalu, bet šiuo klausimu jų pozicijos visiškai sutampa. Šiandien liberalai iš visos Europos visais būdais siekia parklupdyti konservatyvią Lenkijos valdžią už tai, kad ji gina savo šalies savarankiškumą, šeimą ir tautinę tapatybę, kad pasisako prieš Europos Sąjungos virsmą valstybe tautinių valstybių sąskaita, kad užtrenkia duris homoseksualizmo propagandai ir masinei imigracijai.

Lietuvos liberalai, įskaitant R. Valatką, elgiasi identiškai, kaip žlugę Lenkijos liberalai – Bronislavas Komorovskis, Donaldas Tuskas ir Radoslavas Sikorskis. Jie gina lenkus Lietuvoje, bet smerkia lenkus, siekiančius likti šeimininkais savo šalyje. Priešingai, lietuviai tautininkai ir tikrieji konservatoriai – kiek jų yra – natūraliausi naujosios Lenkijos bendražygiai. Liberalai, kaip ir Kremliaus Penktoji kolona, siekia parodyti lietuvių patriotus kaip priešus lenkams ir atvirkščiai. Bet jų melas siūtas baltais siūlais.

Nesileiskime kiršinami. Būkime blaivūs ir vieningi. Už Jūsų ir mūsų Laisvę.

Lietuva Naujienos Prezidentė Dalia Grybauskaitė



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra