M. Jučas. Nauja knyga apie Vytautą Didįjį

Autorius: Data: 2014-05-12, 15:59 Spausdinti

Nikodem J. Witold wielki książę litewski (1354 lub 1355 – 27 października 1430), Kraków: Avalon, 2013.

Vis dar neslūgsta įvairių šalių istorikų dėmesys lietuvių tautos didvyriui Vytautui. Apie jį rašo ne tik savi, bet ir svetimi autoriai, ypač lenkų ir vokiečių mokslininkai, literatai. 2013 m. Krokuvoje buvo išleista ir Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesoriaus Jaroslavo Nikodemo (Jarosław Nikodem) studija apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Jos autorius nėra šioje srityje naujokas. 1995–2013 m. jis yra paskelbęs 26 publikacijas apie lenkų ir lietuvių santykius XIV–XV amžių sąvartoje, o svarbiausius savo tyrimus skyrė Krokuvos kardinolo Zbignevo Olešnickio asmenybei ir Lietuvos bei Lenkijos santykiams su čekų husitais. Vytautui paskirtoje studijoje J. Nikodemas tarsi susumavo tai, ką jis buvo anksčiau parašęs. Tačiau knygoje nėra aptarta visa Vytauto biografija, o akcentuojama tik Vytauto politinė programa ir Lietuvos valdovo požiūris į lenkų–lietuvių uniją.

J. Nikodemas nėra Vytauto nuveiktų darbų apologetas. Jis mato ir valdovo teigiamas veiklos puses, ir jo klaidas. Vytautas, anot jo, buvo geras diplomatas, atkaklus savo siekiuose, aiškiai matantis ir staigiai formuluojantis savo veiklos tikslus, sugebėjęs įgyti didžiulį autoritetą tarp savųjų, išugdęs valdovui artimų žmonių aplinką, patraukęs juos į politinę kovą. Autorius taip pat atskleidė dvi skirtingas Lenkijos ir Lietuvos valdovų politines programas ir jų dinastinius siekius. Jis nemano, kad Vytautas buvo vien Jogailos politinės programos vykdytojas. Jogaila niekuomet neatsisakęs savo patrimoninių teisių į Lietuvą ir savo viršenybės Vytauto atžvilgiu. Jogaila, anot autoriaus, visuomet siekęs sumenkinti Vytauto politinį vaidmenį Lietuvoje ir tuo išvengęs svarbiausios savo netekties pavojaus. Jogaila pasiekęs, kad Vytauto politinė programa būtų realizuota tik minimaliai.

Vytautas, J. Nikodemo nuomone, turėjęs savo aiškią politinę programą, kurią jis nuosekliai vykdė. Vytautas kovojęs už savo patrimonines teises ir Lietuvos valdovo atskirą dinastinę liniją. Nors ir būdamas priklausomas nuo Lenkijos karaliaus, daug kur Vytautas veikęs savarankiškai. Jis norėjęs užsitikrinti valdžią Lietuvoje ir ją sulyginti su Lenkijos karaliaus valdžia, būti Lenkijos valdovo lygiaverčiu ir visiškai nepriklausomu partneriu. Vytautas norėję veikti išvien su Lenkija, bet tik tokiomis sąlygomis, kurias jis pats padiktuosiąs, arba kai bus pasiekta visiškai lygiateisė partnerystė. Jis galvojęs apie Lietuvos savarankiškumą, kurį užtikrintų Lietuvos karaliaus karūna. Vytautas nekovojęs prieš Lietuvos ir Lenkijos uniją, nes matęs joje naudą sau ir Lietuvai. Būdamas realistas, jis turėjęs pripažinti unijos reikalingumą.

J. Nikodemas plačiai aptarė esamą istoriografiją, apibūdino istorijos šaltinius, pademonstravo, kad gerai žino ir lietuvių istorikų atliktus darbus. Jis daug kur nesutinka su pripažintų autorių teiginiais ir dėsto savo dažnai originalias hipotezes bei prielaidas.

Šia nedidele apžvalga norėtųsi supažindinti lietuvių skaitytoją su reikšmingu ir solidžiu Jaroslavo Nikodemo darbu, palyginti kai kuriuos jo teiginius su mūsų istorikų formuluotomis įžvalgomis.

Pas mus jau seniai rašyta apie Lietuvos valstybės valdžios dvilypumą, arba diarchiją, valdant Algirdui ir Kęstučiui. J. Nikodemas neigia šią hipotezę (p. 15, 152). Jis tvirtina, kad Trakų kunigaikštis Kęstutis nebuvo Algirdo submonarchas. Iš to išplaukia ir kita tezė, jog Jogaila teisėtai paveldėjo iš tėvo Lietuvos dinasto teises. Nėra pagrindo toms autoriaus išvadoms prieštarauti. Iš tiesų buvo įsitvirtinusi taisyklė, kas valdo Vilnių – tas valdo Lietuvą. Nuo 1345 iki 1377 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo tik Algirdas. Trakų kunigaikštis Kęstutis istorijos šaltiniuose įvardijamas kaip karaliaus brolis („frater regis”) arba kariuomenės vadas („dux militiae lituanorum”). Anot Igno Jonyno, Algirdo ir Kęstučio sutartinas valdymas buvo pats gražiausias tarpsnis Lietuvos istorijoje. Tarp Algirdo ir Kęstučio egzistavo įtakos sferų pasidalijimas: 1. buvo išskirtos jų valdomos teritorijos, 2. numatytas atskiras valstybinės Rytų ir Vakarų politikos koordinavimas. Kęstutis vadovavo lietuvių kovoms su kryžiuočiais ir derėjosi su Vakarais dėl Lietuvos krikšto.

J. Nikodemas rašo, kad 1358 m. derybas dėl lietuvių krikšto vedęs Algirdas (p. 29). Tačiau žinoma, kad 1349, 1351 ir 1358 m. tose derybose dalyvavo ne Algirdas, o Kęstutis. Jis derėjosi su Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karaliais. Lieka mįslė, kodėl būtent Kęstutis vykdė šią misiją. Reikia manyti, kad būtent jis atstovavo pagoniškosios Lietuvos daliai Vakaruose.

1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje buvo sutarta, kokiomis sąlygomis sudaroma Lenkijos ir Lietuvos unija. Jogaila davė priešvedybinius pažadus Lenkijos karalienės Jadvygos motinai –­ Vengrijos karalienei Elžbietai. Vien Jogailos įsipareigojimai rodo, jog Lietuva toje sutartyje buvo silpnesnioji pusė. Be kitų įsipareigojimų, Jogaila pažadėjo „savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prijungti prie Lenkijos Karalystės” („terras suas Lituanie et Rusie Corone Regni Polonie perpetuo applicare”). J. Nikodemas siūlo tą lotynišką žodį „applicare” versti lenkišku žodžiu „związać”, t. y. lietuviškai „surišti” ar „sujungti”. Tai reikštų – surišti Lenkiją ir Lietuvą vienu valdančiuoju asmeniu – Jogaila (p. 98). Autoriaus pasiūlytas terminas yra artimas Adolfo Šapokos ir Zenono Ivinskio pasiūlytai sąvokai „prišlieti” Lietuvos valstybę prie Lenkijos, valdant vienam valdovui Jogailai.

Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, nusprendė valdyti Lietuvą su sau ištikimo brolio Skirgailos pagalba. Jo politinis planas yra išdėstytas 1387 m. balandžio 28 d. privilegijoje (p. 113). Skirgaila buvo paskirtas Jogailos vietininku Lietuvoje, nors privilegijoje paties žodžio „vietininkas” nėra. Tokį titulą Skirgailai priskyrė istorikai. Privilegijoje pasakyta, kad Jogaila laikys Skirgailą vyresniu už kitus savo brolius („deržati mi jego wysze u seie naszeie bratie”). Skirgaila gavo valdyti Trakų kunigaikštystę, Polocko ir kitas žemes.

Ta privilegija Jogaila pašalino nuo realios politinės valdžios kitus savo brolius ir Kęstučio giminės liniją. Bet ir Skirgaila negavo didžiojo kunigaikščio valdžios, nes šį titulą sau pasiliko Jogaila.

J. Nikodemas nemini kitos 1386 m. kovo 13 d. Jogailos privilegijos. Joje pasakyta, kad Skirgailą jis siunčiąs į Lietuvą sutikus Lenkijos karalienei Jadvygai ir lenkų ponams („ex consensu et voluntate dominae Hedvigis regine et dominorum iam toctorum“). Tad šis politinis žingsnis buvo žengtas ne vien Jogailos, bet ir Lenkijos Karalystės vardu. Dalis tyrinėtojų tokį Jogailos sprendimą pavadino klaida („popełnił błąd”, pvz., Oskar Halecki).

J. Nikodemas mano, kad Jogaila, nušalinęs nuo valdžios Lietuvoje Kęstutaičius ir savo brolius, tik konsolidavo Lietuvos valstybę. Beje, jis teigia, kad, atėmęs iš Vytauto jo patrimoninius Trakus, Jogaila „gana švelniai“ nubaudęs už jo tėvo Kęstučio „maištą“ („była to naturalna i stosunkowo łagodna kara za bunt Kiejstuta”, p. 121). Čia būtina pasakyti, jog ne Kęstutis sukėlė vidaus karą, o Jogaila, pasirašęs su Vokiečių ordinu klastingą Dovydiškių sutartį.

J. Nikodemas rašo ir apie Vytauto 1390 m. „maištą” prieš Jogailos vietininką Skirgailą. Ir šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad būtent Jogaila pažemino Vytautą, atimdamas iš jo Trakus ir skirdamas jį daliniu kunigaikščiu rusėnų žemėse. Jogaila atsiun­tė į Vilnių lenkų pakanclerį Klemensą iš Moskožovo, tuo apribodamas netgi Skirgailos valdžią Lietuvoje. Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) manė, kad Jogaila pavertė Klemensą iš Moskožovo Lietuvos „generaliniu seniūnu”. Tas Jogailos žingsnis perpildęs Vytauto nusivylimo taurę. Lietuvos metraštininkas pastebėjo, kad „svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę. To anksčiau Lietuvos žemėje nėra buvę”. Vytautas tuomet vėl pasitraukė pas kryžiuočius.

Kaip rašo J. Nikodemas, 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi Jogaila pagaliau grąžino Vytautui Trakus, pridėjo dar ir Lucką ir, nušalinęs brolį Skirgailą, skyrė Vytautą savo vietininku Lietuvoje („przekazywał zastępcze rządy na Litwie“, p. 152). Tame autorius jau įžiūrėjo Jogailos klaidą. Tačiau J. Nikodemas mano, kad Vytautas 1392 m. dar negavo didžiojo kunigaikščio valdžios Lietuvoje. Autorius nepakomentavo, kodėl įvyko toks valdžios pasikeitimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1390–1392 m. Vytautas, remiant lietuviams ir padedant vokiečiams, tapo faktiniu Lietuvos šeimininku. Lenkijos karaliui Jogailai iškilo ir kitų pavojų pačioje Lenkijoje. Todėl Vytauto grąžinimas į Lietuvą įvyko ne dėl Jogailos geros valios, o iš būtinumo išsaugoti paties Jogailos padėtį tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.

Tarp 1392 ir 1404 m. Vytautas vėl suartėjo su Vokiečių ordinu. Derybose su kryžiuočiais 1395 m. birželio 24 d. jis pirmą kartą pasivadino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Oficialiai jis to titulo dar nebuvo gavęs iš Jogailos. Didžiuoju kunigaikščiu Vytautas buvo pripažintas tik 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi. Veikdamas savarankiškai, 1398 m. Salyno sutarties projekte Vytautas vadinamas „Dievo valia didysis kunigaikštis Lietuvoje“ („von Gottes Gnaden Grossfirste czu Littawen“), o sutartį tvirtinant jau tituluojamas „Dievo valia Lietuvos ir Rusios aukščiausiuoju kunigaikščiu” („Dei gratia supremus dux Lithuaniae et Russiae”).

Tačiau Jogaila iniciatyvos Lietuvoje visiškai neprarado. Jis siekė ją perimti iš Vytauto. Tai rodo kad ir 1404 m. gegužės 22 d. jo patvirtinta Racionžo sutartis. J. Nikodemas rašo, kad tuomet tebuvo atnaujinta Salyno sutartis („wznawiano zapisy salińskie“, p. 267). Tai yra netiesa. Jogaila ta sutartimi įpareigojo Vytautą atiduoti Vokiečių ordinui Žemaitiją. Jogaila, o ne Vytautas dalijosi įtakos sferomis su vokiečiais Naugarde ir Pskove. Iki 1415 m. popiežiaus Jono XXIII bulės nebuvo panaikintos Ordinui duotos teisės užimti ir valdyti lietuvių ir rusų žemes. Racionžo sutartimi Jogaila užtikrino savo valdžios pripažinimą Lietuvoje iš Ordino, kuris savo ruožtu atsisakė pretenzijų į Lietuvą, ir tai jis padarė anksčiau, nei apsisprendė Romos popiežius.

Būtina pateikti ir keletą pastabų dėl Horodlės unijos. J. Nikodemas akcentuoja Lietuvos inkorporacijos teiginius (p. 308–309). Anot autoriaus, unija išreiškusi abiejų šalių –­ Lietuvos bei Lenkijos – poziciją artėjant diplomatinei ir ginkluotai kovai su Vokiečių ordinu. Jis tik prabėgomis pamini svarbiausią Vytauto iškovojimą (p. 318) – dinastinį ateities ryšį ir paveldimą didžiojo kunigaikščio valdžią po Vytauto mirties. Be to, Lenkijos pavyzdžiu buvo įvedama Lietuvos centrinė administracija. Tad Horodlėje 1413 m. spalio 2 d. buvo atidėta Lietuvos inkorporacija ateičiai per būsimų valstybinių struktūrų suvienodinimą ir giminių adopciją. Šiame kontekste reikėtų paminėti Jano Tengovskio (Jan Tęgowski) paskelbtą faktą apie Horodlėje Vytauto pasirinktą bajorą Sirputį, kuris buvo Sudimanto tėvas. Ši giminė tuomet gavo iš lenkų šeimos trimitų herbą (Trąby). Tad Sudimantas buvo ne paprastas bajoras, nes Horodlės akte smulkių bajorų nebūta. Nėra reikalo neigti Igno Jonyno išaiškinimo, kad Vytauto pirmoji žmona Ona buvusi Sudimanto duktė. O J. Nikodemas toliau kartoja seną versiją apie Vytauto žmoną –­ Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo dukterį Oną (p. 447).

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Vytauto Rytų politikos traktavimą. J. Nikodemas, kaip ir dauguma kitų autorių, mano, jog Vytautas tęsė Algirdo „visų rusų žemių nukariavimo politiką”. Jei iš tikrųjų būtų buvusi tokia galimybė, Vytautas taptų viešpataujančiu valdovu visoje Vidurio ir Rytų Europoje. O tai reikštų ir pokyčius jo santykiuose su Lenkija, Vokiečių ordinu, netgi Vakarų Europa. Tačiau toks planas, anot autoriaus, buvo tiesiog neįgyvendinamas, nepaprastai ambicingas ir labai nesaugus (p. 219). Jau iš pat pradžių Vytautas sugalvojęs avantiūrą: susitaikęs su Ordinu (1398 m. Salyne) ir susitaręs su totorių chanu Tochtamyšu pajungti sau Maskvą. Bet Vytauto jėgos buvusios per silpnos. 1399 m. prie Vorkslos žlugo Vytauto plano pagrindinė idėja, ir ši nesėkmė turėjo ilgalaikių bei skaudžių pasekmių. Tą karo žygį Vytautas suplanavęs be Jogailos pritarimo.

Kitame Rytų politikos etape 1406–1408 m. Vytautas vėl siekęs pergalės prieš Maskvą be Lenkijos pagalbos, nes nedalyvavusios pagrindinės lenkų pajėgos (p. 227, 229). To meto Vytauto iniciatyvos Rytuose užsibaigusios 1408 m. rugsėjo 14 d. taikos sutartimi su Maskva prie Ugros upės. J. Nikodemas mano, kad Ugros taika buvo Vytauto politinis pralaimėjimas, nes be pergalės prieš Maskvą valdovas negalėjo tikėtis savo Rytų politikos programos įgyvendinimo. Vytauto karinės jėgos esą buvo per silpnos, ir todėl prie Ugros jis nesiryžo stoti į mūšį. Vytautas, anot J. Nikodemo, laiku prisiminęs Vorkslos tragediją. Autorius neigia teiginį, kad Ugros taika užtikrino Vytautui laisvas rankas jo Vakarų politikoje, taip pat ir sėkmingą karo prieš Ordiną baigtį.

Paskutiniame Vytauto Rytų politikos etape, XV a. 3 dešimtmetyje, jis esą jau atsisakė nuo maksimalios politinės programos įgyvendinimo Rytuose. Jis siekęs ten būti bent jau „prestižiniu vadu” (p. 242). Tiesa, J. Nikodemas išvardijo to dešimtmečio svarbiausius Vytauto pasiekimus Rytuose. O tai tik gali paliudyti, nors autorius to ir nesako, kad Vytautas ir toliau siekė ilgalaikės ir pastovios hegemonijos Rytuose.

Ką būtų galima pastebėti dėl čekų husitų? Lietuvių istoriografijoje šį klausimą yra išsamiai aptaręs Bronius Dundulis. Jo nuomone, Vytautas priėmė čekų husitų pasiūlymą būti jų karaliumi, nes siekė husitų pagalba neutralizuoti imperatoriaus veiklą ir paramą Vokiečių ordinui, bręstant lemiamai kovai su Ordinu 1422 m. Ir tai Vytautui pavyko. Be imperijos paramos, Vokiečių ordinas nusileido ir sutiko pasirašyti Melno taiką. Žemaitija visiems laikams grįžo Lietuvai. J. Nikodemas, neminėdamas B. Dundulio koncepcijos, rašo, jog Vytauto parama čekų husitams buvusi nulemta ne grėsmės dėl imperatoriaus paramos Ordinui (p. 337). Vytautas tuomet galvojęs visai kitaip: jam esant Čekijos karaliumi, lygiaverčiu Lenkijos karaliui, jis galėsiąs lengviau taisyti unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlygas (p. 338). Tad Vytautas, priėmęs čekų pasiūlymą, siekęs įgyvendinti savo ankstesnę politinę programą. Ją Vytautas tik pratęsęs ir 1429–1430 m. vainikavimosi Lietuvos karaliumi byloje.

J. Nikodemas, kaip ir dauguma lenkų istorikų, mano, kad Vytauto karūnaciją 1429–1430 m. sumanęs imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Vytautas su savo „liguista ambicija“ jo pasiūlymu tik pasinaudojęs. Vytautas jau buvo gavęs iš Jogailos valdyti Lietuvą (1401 m.), bet norėjęs daugiau –­ tapti Lenkijos karaliui lygiaverčiu partneriu. Karalius buvo nepriklausomas nuo karaliaus, o karalystė –­ nuo karalystės. Karaliai galėjo būti tik partneriai, ko Vytautas ir siekė. Jogaila ir lenkų ponai bandė Vytautą atkalbėti nuo tokio plano. Nepasisekus, jie perkėlė reikalo svarstymą į tarptautinę erdvę bei ėmėsi jėgos ir prievartos politikos. Beje, Vytautas neketinęs nutraukti unijos ir Lietuvos bei Lenkijos ryšio, o tik paversti jį lygiateisiu.

Jaroslavo Nikodemo knygoje lietuvių tautos didvyris Vytautas yra pavaizduotas tradiciškai, per lenkų istoriko požiūrio prizmę. Parodyta ne dviejų lietuvių – Jogailos ir Vytauto, bet Lenkijos karaliaus ir jos dinasto santykiai su jam pavaldžiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vytautui skirta tiek dėmesio, kiek tai neprieštaravo Lenkijos ir jos karaliaus interesams. Ten, kur Vytauto (Lietuvos) interesai susikirsdavo su Jogailos (Lenkijos) interesais, autorius tiesiog stojo Lenkijos valdovo pusėn. Todėl šiose pastabose teko paprieštarauti tais atvejais, kai J. Nikodemas skelbė teiginius, akivaizdžiai prasilenkiančius su lietuvių istoriografijos pozicijomis.

Mečislovas Jučas, www.literaturairmenas.lt

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra