LRT veidai. A. Valantinienė: mūsų kartos vaikai skaitė net po antklode, nes nebuvo tokie pavargę

Autorius: Data: 2015-04-03, 16:43 Spausdinti

Evelina Kazakevičiūtė, LRT.lt, A. Valantinienė. LRT nuotr.

Yra daugybė priežasčių, kodėl šiandien vaikai mažiau skaito: iš pradžių jiems neskaito tėvai, vėliau jie nespėja, o galiausiai – dėl taip paplitusios vaizdų kultūros – jie nesugeba suvokti net paprasčiausio teksto. Taip mano Vaikų literatūros premijos laureatė, LRT Klasikos laidos „Ryto allegro“ vedėja Alma Valantinienė. Ji prisimena, kad vaikystėje pati labai daug skaitė, o Thomo Mayne Reido knygas – net naktimis su prožektoriumi. 

„Juk iš tiesų – mes skaitydavome po antklode su prožektoriumi, nes, matyt, nebuvome tokie pavargę. Kad suvoktum knygą, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, negu žiūrint į ekraną, daug daugiau nei vaizdų kultūroje. Sako, kad dabar vaikai nebepaskaito net Astridos Lindgren teksto. Jis jiems atrodo per sudėtingas, nors tai yra labai paprastas tekstas. Na, tai apie ką tada kalbėti?“ – klausia A. Valantinienė.

Pasak žurnalistės, beveik dvidešimt metų pradirbusios LRT radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje, per savo karjerą ji skaitė tiek daug vaikų literatūros, kad šiandien kartais pajunta net turinti suaugusiųjų literatūros spragų. Tačiau, kaip įsitikinusi A. Valantinienė, vaikų literatūra yra labai reikalinga ne tik mažiesiems skaitytojams, bet ir dideliems, nes joje yra gelmės: „Matyt, tai veikia žmogų kaip ir apskritai visas menas.“ O kai kurios vaikiškos knygos, pašnekovės teigimu, yra tokios stiprios, kad gali net pravirkdyti. Pavyzdžiui, Lucy M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“.

Bet štai lietuvių autoriams, anot Vaikų literatūros premijos laureatės, trūksta pasaulinės vaikų literatūros konteksto. „Jie patys vaikystėje daug ko neskaitę paprasčiausiai dėl to, kad mes tos literatūros neturėjome. Perskaityti ją, ko gero, reikėtų dabar, bet kai kas to galbūt nedaro – bent jau toks įspūdis. Galbūt todėl skaitytojai pasirenka užsienio rašytojų knygas, kurios iš tiesų yra geresnės“, – teigia A. Valantinienė. Vis dėlto, kaip pastebi žurnalistė, gerų lietuviškų knygų vaikams – ir net poezijos – po truputį atsiranda.

– Ką Jums reiškia tai, kad buvote apdovanota Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą?

– Tai man reiškia labai daug. Aš visai nesitikėjau, nors, be abejo, buvau paprašyta prieš porą mėnesių parašyti, kuo užsiimu. Bet juk turbūt, kaip visi normalūs žmonės, dirbame visai ne dėl premijų. Tačiau tai, kad pastebėtas ir įvertintas žurnalistas, – labai gerai. Juk paprastai – ypač vaikų – literatūros sklaida žurnalistai neužsiima. Tuo užsiima bibliotekos, mokytojai, muziejai…

– Ar Jūs pasigendate platesnės vaikų literatūros sklaidos žiniasklaidos priemonėse?

– Nežinau, ar aš pasigendu, nes sugebu tai gauti kitais būdais. Bet manau, kad klausytojams tai labai reikalinga. Kaip ten bebūtų – juk knygas vaikams duoda suaugusieji. To reikia pirmiausia tėvams, bet taip pat ir mokytojams, bibliotekininkams. Kiek dabar Lietuvoje yra bibliotekų? Turbūt apie tūkstantį. Organizacijos IBBY (International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) Lietuvos skyrius jungia 120 narių, dauguma jų yra bibliotekininkai. Ši organizacija turbūt yra vaikų ir jaunimo literatūros sklaidos centras.

– Jūs pati ilgus metus dirbote LRT radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje. Ir dabar dažnai ruošiate pasakojimus, interviu būtent vaikų literatūros temomis. Be to, ne vieną tekstą esate parengusi žurnalui „Rubinaitis“. Kuo Jums įdomi vaikų literatūra ir apskritai – kultūra vaikams?

– Pradėjau darbą LRT radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje. Kai baigiau universitetą, ten buvau paskirta. Dirbau toje redakcijoje beveik dvidešimt metų, kol ją uždarė. Dabar su kolegėmis rengiu LRT Klasikos laidą „Ryto allegro“. Turbūt reikia sakyti – ne dažnai ruošiu pasakojimus, interviu vaikų literatūros temomis, o tada, kai to reikia, kai yra apie ką. Juk vis dėlto renkamės temas pagal jų aktualumą. Galbūt šiomis temomis rengiu pasakojimų šiek tiek daugiau negu kitos kolegės, gal – vos vos. Gal nesąmoningas pasidalinimas sritimis ir yra tarp mūsų. Vienam labiau teatras prie širdies, kitam – labiau muzika…

A. Valantinienė. LRT nuotr.

– Tai kuo gi Jums arčiau širdies – vaikų literatūra ir kultūra vaikams?

– Turbūt viskas prasidėjo nuo tos LRT radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos, tik tada buvo kalbama apie laidas, skirtas vaikams. LRT Klasikos laida „Ryto allegro“ skirta ne vaikams, todėl yra visai kitas požiūrio taškas, visai kitas kalbėjimas.

Turbūt 1996 metais, tais pirmais nepriklausomybės metais, kone visi žurnalistai iš visų radijo redakcijų apsilankėme „Baltic Media Center“ Danijoje, Bornholmo saloje, kur vyko kvalifikacijos kursai. Aš tada važiavau į vaikų laidų rengėjų kursus Danijoje. Buvome keli žmonės iš vaikų redakcijos. Likę kolegos dar rengdavo kokią laidelę vaikams, bet sykiu kurdavo ir kitokias laidas, jau visai kitokio turinio. Didėjo krūviai, mažėjo etatai, siaurėjo programos vaikams.

Mūsų lektorė buvo žymi žurnalistė iš BBC vaikų laidų. Ji mums pasakė tokį dalyką – jūs šaunuoliai, kad rengiate laidas vaikams, bet žinokite, kad tai yra labai sudėtinga. Mes galvojame – kodėl, juk tai – visai paprasta, labai smagu! Bet ji sakė – vaikai yra labai specifinė auditorija. O vaikus kalbinti ar kalbėti apie juos kitose laidose, skirtose ne vaikams, – apskritai labai sudėtinga, nes vyriausieji redaktoriai tokių temų nenori, jos yra absoliučiai nepopuliarios, o apie vaikus kalbama tik tada, kai jie tampa aukomis arba įvyksta koks nors skandalas. Ji sakė – žinokite, kad ateityje jūs visada turėsite kovoti, kad galėtumėte kalbėti apie vaikus, vaikų kultūrą iš teigiamos pusės ir kalbinti juos kaip lygius klausytojus, kaip lygius pašnekovus. Tuomet tai buvo naujiena, bet kad tai pradeda pildytis, mes labai greitai pajutome – jau po metų kitų…

– Ar tai jaučiate ir dabar?

– Dabar – nepasakyčiau. Dėmesys vaikų kultūrai Lietuvoje didėja, situacija gerėja. Įdomu, kaip bėga laikas, kaip keičiasi žmonės, kaip keičiamės mes patys, kaip keičiasi vaikai, kultūra ir visa literatūra.

– Ką pastebite – kaip visa tai keičiasi?

– Na, ką mes tada turėjome? Turėjome savo vaikų literatūrą ir vertimus iš užsienio literatūros, kuri dažniausiai buvo versta iš rusų kalbos, o ne iš originalo: ne iš italų, ne iš skandinavų kalbų. Ir kaip keitėsi ta situacija, ką mes iš tikrųjų gavome? Juk pagaliau literatūra labai dažnai yra pagrindas kitoms meno sritims, ypač – vaikų literatūra.

Tai – labai plati sritis: ne tik rašytojai, bet ir dailininkai. Dauguma vaikų knygų iliustruojamos, bet tik iki paauglystės – paskui tų iliustracijų mažėja. Labai įdomu, kaip žmonės dirba šioje srityje. Labai įdomu kalbinti ir vaikų rašytojus, ir dailininkus, ir pagaliau bibliotekininkus, mokslininkus… Niekada nėra lengva kurti, o ypač – kurti gerai. Bet visa tai yra įdomu ir reikalinga.

– Ar pritartumėte dar visai neseniai vaikų literatūros kritiko Kęstučio Urbos išsakytai, tiksliau – pacituotai rašytojo Ulfo Starko minčiai, kad iki vaikų literatūros reikia užaugti?

– U. Starko mintis veikiau buvo daugiau apie rašytojus ir kūrybą, kad pernelyg jauni žmonės vaikams negali kurti, nes jie patys jaučiasi labai jau suaugę. Jis kalbėjo apie tai, kad tam reikia patirties ir brandos. Taip sako ir mano pačios kalbinami rašytojai. Taip jau būna, kad žmonės pradeda rašyti vaikams vėliau. Galbūt dailininkai anksčiau pradeda piešti vaikiškoms knygoms iliustracijas. Nors būna visokių išimčių, pavyzdžiui, Lina Žutautė. Man atrodo, kad ji labai jauna pradėjo piešti, o paskui jau ir rašyti istorijas.

O kad deramai suvoktum, įvertintum vaikų literatūrą, taip pat reikia užaugti. Taip sako ir K. Urba. Daug žmonių pasakoja, kad, būdami suaugę, jie visai kitaip perskaito tas pačias knygas, kurias skaitė vaikystėje. Kai jie jas skaito vaikams, pamato labai daug dalykų. Tas pats Hansas Christianas Andersenas nekūrė specialiai vaikams. Jis kūrė saloninius pasakojimus, tik paskui žmonės pradėjo kalbėti, kad tai – literatūra vaikams. Vaikų literatūra yra daugiasluoksnė, o įdomiausia yra ta, kurią gali suprasti ir vaikas, ir suaugęs.

Kažkur K. Urba yra pasakęs, kad, kai suaugę žmonės atranda vaikų literatūrą, jie pradeda apie ją kalbėti drebančiu balsu. Gal taip yra todėl, kad iš tikrųjų joje yra gelmės. Matyt, tai veikia žmogų kaip ir apskritai visas menas. Juk stovėdamas prieš talentingo dailininko paveikslą pajunti kažkokį virpulį. Tai tas pats vyksta ir skaitant gerą knygą vaikams.

– Tarp Jūsų darbų – daug pokalbių, pasakojimų apie skandinavų vaikų literatūrą, esate keliavusi ir jos keliais. Ar tai – sutapimas, ar skandinavų vaikų literatūra Jus kažkuo labai traukia? 

– Na, vis nutinka jubiliejų – tai vieno, tai kito rašytojo. Kaip jau minėjau, radijuje reaguojame į aktualijas, nieko specialiai neišgalvojame. Tačiau taip – skandinavai turi daug vaikų literatūros klasikų: H. Ch. Andersenas, Zacharijas Topelijus, A. Lindgren, Tove Jansson, Svenas Nordqvistas, tebekuriantis U. Starkas… Jie turi labai puikių rašytojų. Be to, jie patys labai daug dėmesio skiria ir pačiai vaikų literatūros sklaidai – remia vertimus. Galbūt ir dėl to jų pas mus pasirodo daugiau.

Mes su IBBY organizacija jau kurį laiką kas dvejus metus keliaujam tų rašytojų takais. Jau teko apsilankyti ir Švedijoje, ir Suomijoje tuose nepaprastuose parkuose vaikams: ir A. Lingrend, ir T. Jansson. Tai tikrai – labai gražūs dalykai! Na, kaip apie juos nepapasakoti?

Kalbama, kad vaikų kultūros vietų turėtų atsirasti ir Lietuvoje. Būta visokių projektų, bet kažkodėl verslininkai sugeba pastatyti tik kiniškus dinozaurus Žemaitijos pajūryje, bet nesugeba pastatyti pasakų parko – tegul ir pagal lietuviškas pasakas. Pavyzdžiui, vien koks Martyno Vainilaičio pasaulis! Vien iš jo pasakų būtų galima padaryti kažką tokio. Žinote, visos šios mintys išgirstos iš tų iniciatyvių žmonių, kurių sumanymams, matyt, dar nėra lemta išsipildyti.

– Sakote, kad turime puikių vaikų literatūros autorių?

– Na, taip, yra tos lietuviškos vaikų literatūros, bet tyrimai, kuriuos dažniausiai atlieka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras, rodo, kad tarp populiariausios, skaitomiausios vaikų literatūros dominuoja verstinė literatūra.

– Kaip manote, kodėl?

– Matyt, mūsiškei kažko dar trūksta.

– Ko, Jūsų nuomone?

– Manau, kad mūsų rašytojams trūksta pasaulinės vaikų literatūros konteksto. Jie patys vaikystėje daug ko neskaitę paprasčiausiai dėl to, kad mes tos literatūros neturėjome. Perskaityti ją, ko gero, reikėtų dabar, bet kai kas to galbūt nedaro – bent jau toks įspūdis. Galbūt todėl skaitytojai pasirenka užsienio rašytojų knygas, kurios iš tiesų yra geresnės.

Tačiau įdirbis, sklaida justi. Jau kurį laiką vyksta Metų knygų rinkimų akcija. Vaikų knygos tuose penketukuose atsirado ne iš karto, o po kelerių metų. Kelerius metus buvo ypač sunku sudaryti paauglių literatūros sąrašus, nes, kaip sako ekspertai, nėra iš ko. Tai yra tokia niša, kur beveik niekas nerašo. Na, niekas nesako, kad labai paprasta parašyti gerą knygą. Bet štai ta sklaida, pokalbiai, matyt, kažkaip viską sujudino – 2014 m. buvo net penkios knygos, kai prieš tai būdavo dvi–trys arba visai nebūdavo. Dabar jų atsiranda, bet būtų gerai, kad tai nenuslūgtų.

Dar bėda su vaikų poezija. Kaip turėjome klasikus, taip tebeturime, kurie gyvi, o naujų… Štai – ketvirtadienį, per Vaikų knygos dieną, apdovanojamas poetas Rimvydas Stankevičius už knygą vaikams. Tai labai puiku, nes tai – jo pirma vaikų poezijos knyga. Tačiau vis dėlto kokia bebūtume poetų tauta ir kokią turėtume puikią suaugusiųjų poeziją, vaikų poezijoje – štilis.

A. Valantinienė. LRT nuotr.

– O kaip manote, ar yra kam tas knygas skaityti? Ar įžvelgiate problemą, apie kurią vis dažniau girdime prabylant specialistus, – kad vaikai mažiau skaito? Kaip manote, ar tai pagrįsti nuogąstavimai? Ir, jei taip, kas dėl to kaltas?

– Taip. Manau, kad susideda daug priežasčių. Pirmiausia – jei tėvai namuose neskaito, vaikai taip pat neskaito. Jei jie nespėja, jei jiems užduoda per daug namų darbų, jie neskaito. Jei jie gali pasitenkinti ištrauka, kuri yra kažkokiame rinkinyje, jie ja ir pasitenkina, jie suranda ką įdomesnio nuveikti.

Juk iš tiesų – mes skaitydavome po antklode su prožektoriumi, nes, matyt, nebuvome tokie pavargę. Kad suvoktum knygą, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, negu žiūrint į ekraną, daug daugiau nei vaizdų kultūroje. Sako, kad dabar vaikai nebepaskaito net A. Lindgren teksto. Jis jiems atrodo per sudėtingas, nors tai yra labai paprastas tekstas. Na, tai apie ką tada kalbėti?

– Ar Jums tėvai vaikystėje skaitė pasakas? Ar augote vaikų literatūros apsuptyje?

– Taip, skaitė! Tačiau nebuvo labai daug vaikų literatūros. Bet, kiek save pamenu, labai daug skaičiau. Į mokyklą ėjau šešerių metų, nes atėjo mokytoja ir pasakė tėvams – leiskite ją į mokyklą, paskui jai bus neįdomu. Aš mokėjau skaityti ir skaičiau. Kaip tai įvyko? Net neatsimenu, iš ko išmokau…

– O kuri pasaka yra Jūsų pasaka? Ir ką Jūs išskirtumėte kaip savo brangiausią vaikystės knygą?

– H. Ch. Anderseno „Eglutė“ – ji tokia graudulinga. Šeštoje–septintoje klasėje po antklode lindėdavau su T. M. Reido knygomis, patiko fantastinė literatūra. Paskui mokykloje perskaičiau viską, ką reikėjo, vėliau – universitete. Kai atėjau dirbti į LRT radijo Vaikų ir jaunimo redakciją, tikrai kokius dešimt metų buvo spraga – aš neskaičiau suaugusių literatūros! Ir dabar tebeturiu spragų, nes skaitydavau tik vaikiškas knygutes (juokiasi).

– Kokias knygas skaitėte savo sūnui, kai šis buvo mažas?

– Tada jau atsirado visko daug, jam skaičiau daug. Tačiau jis ir pats labai greitai išmoko skaityti. Jam labai patiko „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Karlsoną, dar mažas būdamas, jis galėjo tiesiog cituoti. Įdomu, kad paskui, kai žmogus auga, tvarko savo kambarį, knygas, vienas kažkur padeda, o kitos – vis lieka ir lieka… Taip ir pas jį liko visokie karlsonai.

– Dabar Jūsų sūnus Vytis Valantinas – žinomas vaikų psichologas. Galbūt šiandien kartu aptariate pačias geriausias vaikiškas knygas?

– Dabar jau jis man duoda skaityti vaikiškas knygas (juokiasi), dabar jis man jas neša. Taip, paskui jas ir aptariame.

– Kokią knygą iš vaikų ir paauglių literatūros Jūs rekomenduotumėte vaikui ir kokią – suaugusiam?

– Rekomenduočiau R. J. Palacio „Stebuklas“. Reikia skaityti Roaldą Dahlą, nes pas mus jis nebuvo leidžiamas. Tai – labai geros, nuotaikingos ir įdomios knygos. O aš galiu apsiverkti nuo L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“. Žinote, yra labai stipriai emociškai paveikiančios literatūros, o kas labai keista – ir vaikų literatūros, kur tikrai viskas pasakoma paprastai, be daugybės žodžių ir puslapių, bet ji veikia kaip ir kiti meno kūriniai.

Periodika , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra