LR Prezidento Valdo Adamkaus kalba

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Gerbiamasis Ministre Pirmininke, Gerbiamoji ministre, Aukščiausios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininke, Seimo nariai, Lietuvos karininkai ir kariūnai, minėjimo viešnios ir svečiai, Lietuva mini vieno iškiliausių savo sūnų – Jono Žemaičio-Vytauto šimtųjų gimimo metinių Jubiliejų. Tai mums visiems primena tautos ir valstybės istoriją, dvidešimtojo amžiaus vidurio pervartas, skaudžiausias tragedijas ir legendinį didvyriškumą.
Deja, yra toks istorinis dėsningumas, kad iškiliausi tautos sūnūs, garbingiausi didvyriai ryškiausiai matomi būtent tamsiausiame istorijos fone. Paskutinė Lietuvos okupacija – ne išimtis. Žmonės, kurie normaliomis sąlygomis, normalioje demokratinėje valstybėje būtų buvę tiesiog tarnautojai ar karininkai, gimnazistai ar studentai, mokytojai ar ūkininkai, okupacijos sąlygomis tapo didvyriais. Jie nepretendavo į ir jokius kitus skambius vardus, nesiekė šlovės nei apdovanojimų. Jie siekė teisingumo ir laisvės, gynė savo prigimtines teises.
Galime tik spėlioti, kaip savo tautai ir valstybei būtų tarnavęs Jonas Žemaitis, jeigu ne priverstinė kova už Lietuvą, jeigu ne tautos būtinoji gintis. Tačiau neabejotina, kad visada toji tarnystė būtų buvusi grindžiama tokiomis asmens savybėmis kaip sąžinė ir orumas, tėvynės meilė ir ištikimybė savo tautai.
Šiandien galime klausti: ar šie idealai neatrodė naivūs ir neįgyvendinami ,,realiosios politikos“ fone, kuri ir iš Rytų, ir iš Vakarų smaugė Lietuvą? Aš atsakau: ne mažiau, negu naivus ir neįgyvendinamas atrodo prigimtinis žmogaus, tautos ir valstybės laisvės, teisingumo ir orumo siekis, kai nepaisoma nepalankios realybės ir iš jos kylančios grėsmės. Būtent žmogaus sieloje subrendusi moralinė tvirtybė ir laisvė yra pamatas, ant kurio statomas pasiryžimas ginti laisvę tėvynės laukuose ir miškuose, tikėti ja miško žeminėje, saugantis išdavysčių ir laidojant kovos brolius.
Istorija liudija, kad tokie idealai, dėl kurių žmonės aukoja savo likimus ir gyvybes, kuriuos karta iš kartos laisto krauju, pildosi. Prieš šešias dešimtis metų partizanų vadai pasirašė Nepriklausomybės Aktą, kuriuo pasiskelbė vienintele teisėta Lietuvos vadovybe. Kiek tada, 1949-aisiais, būtų atsiradę pasaulio politikų, kurie būtų pripažinę šio Akto galią? Turbūt ne daugiau nei buvo keliančių Lietuvos okupacijos klausimą. Tačiau Jonas Žemaitis-Vytautas, tada 96 Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio pirmininkas, – suprato svarbiausia: ateis laikas ir jų priimtas Aktas taps tiesa, veikiančia de facto ir de jure, bus pripažintas neatskiriama istorijos dalimi. Tai – daugiau nei strateginis politiko įžvalgumas. Tai – tikrasis patriotizmas ir drąsa idealizmą paversti realizmu.
Nuoširdžiai linkiu tokios drąsos kiekvienam šios Akademijos, turinčios garbingą Jono Žemaičio-Vytauto vardą, auklėtiniui. Kiekvienam žmogui, dėvinčiam uniformą su Lietuvos Respublikos heraldikos ženklais.
Neabejoju, kad legendinis Jono Žemaičio vardas sulauks savo tikrojo įamžinimo mūsų istorijoje ir knygose, kultūroje ir mene. Svarbiausia – kad tai įvyktų piliečių sielose. Ten, kur kiekvieno iš mūsų pastangomis kasdien vis iš naujo prasideda Lietuvos kūryba. Būkime šios kūrybos dalyviai – kiekvienas pagal savo dvasines ir fizines galias, pagal savo gebėjimus ir sąžinę.
Sveikinu visus šios gražios istorinės šventės proga ir linkiu kuo geriausios kloties.
Klaba pasakyta Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Jono Žemaičio-Vytauto 100-uju gimimo metiniu minejime

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra