Brangieji tautiečiai,

Man labai džiugu pasveikinti Jus, susirinkusius į Pasaulio lietuvių bendruomenės vienuoliktąjį Seimą.
Didžiulį įspūdį daro, o, tiksliau sakant, sukrečia vien šalių, iš kurių Jūs atvykote, sąrašas. Valstybių pavadinimų pirmosios raidės – tai beveik pilna abėcėlė.

Kaip plačiai pasklido mūsų tauta po pasaulį!  Kiek sudėtingų likimų ir dramų!

Kiek kančių ir sunkių kovų už vietą po saule buvo skirta išgyventi lietuvių tautos vaikams per pastarųjų porą amžių!          

Simboliška ir prasminga, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas pradeda dirbti dar nenutilus Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų Jubiliejaus šventiniams aidams.
Jūsų sueiga, sukvietusi lietuvių atstovus iš viso pasaulio, įkūnija Mindaugo vienijimosi, sutelktumo idėją. 
Manau, kad ji šiandien itin aktuali ir dėl naujos situacijos, kurią atveria artėjanti Lietuvos narystė NATO bei Europos Sąjungoje, ir todėl, kad Lietuva iki šiol yra daug skolinga svetur likimo nublokštiems, tačiau uoliai jai tarnavusiems savo vaikams.

Lietuva skolinga Jums, kurie krovėte laisvės kraitį,  kaip vaizdingai ir gražiai sakė mūsų tautos dainius Bernardas Brazdžionis.

Okupacijos dešimtmečiais sovietų propagandos žeminami ir šmeižiami, Jūs pasiaukojamai dirbote, kad Lietuvos byla pramuštų izoliacijos, nutylėjimo, pasaulio galingųjų abejingumo ledus.

Jūs triūsėte negailėdami nei laiko, nei sveikatos, nei sunkiai uždirbtų dolerių. Jūs nelaukėte kitokio atlygio, kaip jausti pulsuojančią viltį, kad Lietuva sulauks laisvės valandos.

Tuo metu, kai okupuotoje tėvų žemėje režimas nuožmiai trynė iš atminties brangius vardus, spalvas ir giesmes, Jūs buvote toji terpė, kurioje gyvastį išlaikė idealizmas.

Jūs buvote savo pavergtos Tėvynės ambasadoriai plačiame pasaulyje, nuolat kartoję jam Lietuvos vardą. Prieš penkiasdešimt ketverius metus priimta Lietuvių Charta iškėlė tautos vienybės idealą: „Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę“.

Pasaulio lietuvių bendruomenės nematomomis gijomis jungė išsibarsčiusių po įvairius žemynus lietuvių dvasią.  To nepaprastai didelio ir svarbaus darbo rezultatų plika akimi dažniausiai nematyti.

Ir dabar yra itin aišku, kad to, ką Lietuva šiandien jau pasiekė,  nebūtų be Jūsų, brangieji tautiečiai, darbo ir rūpesčio. Lemtingaisiais 1990-aisiais padėjote sugrąžinti laisvę ir valstybingumą, beldėtės į pasaulio sąžinę sovietų agresijos akivaizdoje 1991-ųjų sausį.

Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuva sulaukė visokeriopos svetur gyvenančių lietuvių pagalbos: politinės ir finansinės, humanitarinės ir mokslinės.

Jūsų dėka Lietuva šiandien tampa didesnė, geriau pastebima ir pristatoma pasauliui.

Brangieji, tenka pripažinti, kad kol kas nesugebėjome sudaryti palankių sąlygų išeivijai aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime, jaustis tikrai reikalingais Tėvynėje.

Reikia kuo skubiau ištrinti biurokratines kliūtis, kurios kartais dar skirsto mus į gyvenančius čia, Lietuvoje, ir likimo nublokštus svetur.

Tikiu, kad tų dirbtinių kliuvinių mažės. Šia prasme ir naujasis Pilietybės įstatymas suteikia didesnių galimybių išeivijai dalyvauti valstybės gyvenime, nors žinau, jog ir šis įstatymas sulaukia Jūsų kritikos.  

Šiaip ar taip man labai nesmagu konstatuoti, jog vos 16 tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

Žinau padėtį ir negailėsiu pastangų, kad būtų sudarytos patrauklesnės sąlygos tautiečių grįžimui į Tėvynę. Lietuvai reikia Jūsų patirties, žinių, investicijų.

Naudojuosi proga ir noriu padrąsinti abejojančius: ryžkitės, nusiteikite žygiui į namus, į Tėvynę.

Kartu prašau Jūsų: padėkite tiems mūsų tautiečiams, kurie dabar, išvykę iš Lietuvos, bando prigyti naujoje realybėje.

Žinau, jog apie tai, kaip nuo naujųjų emigrantų elgesio priklauso Lietuvos įvaizdis pasaulyje, Jūs prieš pusantro mėnesio kalbėjote ir 12-ame Mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje.

Vis dėlto be Jūsų pagalbos jiems būtų daug sunkiau nepasiklysti renkantis vertybes.

Esame atsakingi už Lietuvą ir jau trylika metų nepriklausomos mūsų valstybės ateitį.

Ar daug per tą laisvės laiką padarėme?  Nors mūsų kaimynai stebisi Lietuvos pažanga, ją kasdieniame gyvenime jaučia, deja, toli gražu ne visi žmonės. 

Dar nemaža Lietuvos gyventojų dalis verčiasi sunkiai. Ieškome ir, tikiu, sugebėsime rasti sprendimų, kaip sparčiau palengvinti žmonių gyvenimą: išlaisvindami ekonomiką ir verslą, reformuodami mokesčių sistemą.

Mielieji tautiečiai, nemažas viltis su Jumis sieju ir galvodamas apie būtinybę modernizuoti visuomenę, plačiai diegti šiuolaikiškas informacines technologijas.

Kitaip mes neįveiktume atsilikimo, kurį paveldėjome iš sovietų santvarkos.

Negalime pristigti išminties taip tvarkyti šalies ūkį, kad Lietuvos žmonės nebūtų pasmerkti jaustis vargano Europos užkampio gyventojais.

Baigdamas šį savo žodį, noriu grįžti prie karaliaus Mindaugo ir vieningos, susitelkusios  tautos idėjos. Tautos, kuri gyva ne tik duona, bet ir tradicijomis, meile savo kalbai bei papročiams.

Lietuvai integruojantis į sparčiai modernėjantį, veikiamą globalizacijos pasaulį visi, kur begyventume, turime puoselėti lietuvybę, ginti tautinį identitetą, saugoti tautos šaknis. 

Visą savaitę dainomis ir šokiais aidėjęs Vilnius buvo puikiausias patvirtinimas, kad tautos dvasia yra gyva. Branginkime ir puoselėkime ją.

Vilnius, 2003 m. liepos 8 diena