Londono knygų mugės metu – Antano Šileikos romano „Pogrindis“ pristatymas

Autorius: Data: 2013-04-17, 10:48 Spausdinti

Balandžio 17 dieną, paskutinę Londono knygų mugės dieną, Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone vyks Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės rašytojo Antano Šileikos naujausio romano „Underground“ („Pogrindis“) pristatymas. 2012 metais knyga išleista lietuvių kalba.

Su Antanu Šileika kalbasi Aušra Genytė
Kodėl ketvirtajai savo knygai pasirinkote partizanų temą?

Lietuvos partizanų tema yra nepaprastai įdomi istorija apie slaptą karą – tai istorija, nepažįstama Vakarams. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakarų Europa buvo atstatyta ir JAV bei Kanados gyventojai kūrėsi priemiesčiuose, Lietuvoje bei kitose Rytų Europos šalyse vyko drąsus pogrindinis karas. Bėgant laikui kova tapo vis sudėtingesnė, ypač kai amerikiečių ir britų šnipai bandė užverbuoti Lietuvos partizanus. Šioje istorijoje turiu ir asmeninį motyvą: dėl ryšių su partizanais mano dėdė buvo ištremtas į Sibirą, ten jis ir mirė. Be to, viena iš ryškiausių partizanų figūrų – Adolfas Ramanauskas – vokiečių okupacijos metais dėstė mokytojų seminarijoje Alytuje, kurios direktorė buvo mano mama.
Pogrindis“, kaip pats sakėte, pirmiausia yra knyga, skirta Kanados skaitytojams. Kaip atėjo apsisprendimas leisti ją ir lietuvių kalba? Ar Lietuvos skaitytojų neerzins Vakarų skaitytojams „sukramtyta“ informacija, supaprastinti faktai? Man buvo neramu, kad istorija, susijusi su partizanais, nebus tokia įdomi lietuviams. Apie tai jau rašyta tiek daug, tačiau mano leidėjas vis įtikinėjo, kad knyga bus priimta ir Lietuvoje. Savo dideliam džiaugsmui sužinojau, kad romanas buvo gerai priimtas ir Vilniaus knygų mugėje išparduotas per dvi dienas. Nors nemažai istorijų ir prisiminimų apie partizanus buvo publikuota, jų istorijos nebuvo pilnai inscenizuotos nei scenoje, nei filmuose, nei grožinėje literatūroje. Skaitytojai, su kuriais bendravau Lietuvoje, buvo sujaudinti šios knygos, o aš buvau ypač sujaudintas, kai keliasdešimt vidurinės Antakalnio mokyklos mokinių aptarinėjo romaną ir klausė daug gilių klausimų – jie buvo paveikti mano istorijos daug smarkiau nei aš tikėjausi.
Kokie kalbėjimo tono, leksikos ar turinio niuansai regimi knygoje dėl to, kad ji kurta Kanados, o ne Lietuvos skaitytojams? Vakarų skaitytojai nežino istorinių faktų, kurie yra savaime suprantami Lietuvoje. Daugumai jų karas baigėsi 1945 metų gegužės mėnesį. Rytų Europa yra labai tolima jų vaizduotėse, negana to, daugelis humanitarinių mokslų atstovų laikė blogu tonu smerkti komunizmą, nes tą aktyviai darė dešinioji valdžia JAV. Puikus pavyzdys – Žano Polio Sartro ir Česlovo Milošo požiūrių skirtumai. Rašant romaną, didžiausias iššūkis buvo sutrumpinti istorinius faktus, kad nebūtų paveikta siužeto linija. Pasakojau eilinių žmonių, slegiamų milžiniškos naštos, istoriją, ji man ir buvo svarbiausia. Kaip įmanoma mylėti sugriuvusioje visuomenėje? Ko verta moralė? Kada prisitaikymas tampa kolaboravimu?
Viename interviu sakėte, kad vaikystėje turėjote mažą langelį į Lietuvą – tėvų pasakojimus apie gimtąjį kraštą. Kas jums dabar yra tas langelis? Kokia Jums dabar yra Lietuva – artimesnė, prieinamesnė ar tolimesnė nei vaikystėje? Kažkur esu sakęs, kad aš visada „grįžtu“ į Lietuvą. Kai buvau jaunas, į Lietuvą atvykau 1975 metais, siekdamas pažinti savo tėvų pasaulį, bet pamačiau, kad to pasaulio nebėra. 1987 metais kartu su žmona ir mažu sūnumi atvykau čia mėnesiui mokytis lietuvių kalbos. Tuomet supratau, kad kietas komunizmo režimas jau buvo pradėjęs minkštėti. Nuo 1988 iki 1991 metų keliskart vykau į Lietuvą žurnalistiniais tikslais. Kai buvo iškovota nepriklausomybė, reikėjo rasti naują vaidmenį. Nuo 1991 iki 1993 metų atvykdavau čia su įvairiais švietimo projektais. Tuomet grįžau prie savo literatūrinių šaknų ir supratau, kad visas dvidešimtas amžius gali būti pavaizduotas per Lietuvos patirtį. Taigi parašiau trilogiją, kurioje Lietuva yra tarsi objektyvas, per kurį galima stebėti visą šimtmetį. Tačiau tai dar tikrai ne viskas. Lietuvoje yra tiek daug medžiagos, kad mano „sugrįžimas“ užsitęs ilgai. Tas mažas langelis vis didėja, ir aš savo romanams atrandu vis daugiau medžiagos.
Koks Kanados skaitytojų požiūris į temas, kuriomis rašote? Kiek jie žino apie Rytų Europos šalių okupaciją, partizanus? Ar tai jiems neatrodo sunkiai suvokiama, fantastinė literatūra?

Tai, apie ką rašau savo romanuose, iš vienos pusės jiems yra terra incognita. Vakaruose Lietuva nėra labai žinoma, išskyrus fragmentus iš holokausto istorijos ir šalies kovos prieš Sovietų režimą devinto dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje. Iš tikrųjų Kanadoje yra tam tikras pasipriešinimas istorinei literatūrai. Nepaisant to, rašau apie tai, kas, tikiuosi, yra amžinos istorijos; tos, kurios paliečia žmogiškąjį pradą. Iš kitos pusės, iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra įdomu ir tai, kas nežinoma. Kanados skaitytojai gerai įvertino mano romaną paremtą istoriniais faktais.

lrkm.lt inform.

Parodos , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra