LLRA – paskutinis sovietinės Lietuvos atsiraugėjimas?

Autorius: Data: 2013-02-28, 15:45 Spausdinti

LLRA – paskutinis sovietinės Lietuvos atsiraugėjimas?

Kristina VAIČIŪNAITĖ, Rytų Europos studijų centro direktorė

Pastaruoju metu Lietuvos viešajame gyvenime ypač suaktyvėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) verčia atidžiau pažvelgti į šią politinę jėgą ir jos deklaruojamas vertybes. Nors ji veikia nuo 1994 metų, apie ją žinome palyginti mažai. Buvome įpratę LLRA laikyti marginaline partija, kuri Lietuvos politikai įtakos beveik neturi. Tačiau sėkmingas šios partijos žygis 2012 m. Seimo rinkimuose, jos atsiradimas valdančiojoje koalicijoje ir Vyriausybėje diktuoja poreikį peržiūrėti ligšiolinius stereotipus ir įvertinti LLRA visos politinės sistemos kontekste.

Taigi, kas tai per partija ir kam ji atstovauja?

Esame įpratę manyti, kad LLRA – „lenkų“ partija. Kurių – atviras klausimas. Lietuviškai partija pasivadinusi „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“, lenkiškai – „Akcja Wyborcza Polakow na Litwie“ (suprask, lenkų partija Lietuvoje). Pagal lenkišką transkripciją LLRA gali būti suprasta ir kaip pasaulio lenkų bendruomenės (Polonijos) atstovė Lietuvoje. Ir nors LLRA vadovybė sąmoningai ignoruoja įvairių apžvalgininkų pastabas apie lenkiškojo partijos pavadinimo neadekvatumą, aš vis dėlto linkusi tikėti, kad LLRA atstovauja Lietuvos Respublikos piliečių interesams.

Kita vertus, visų Lietuvos lenkų LLRA tikrai neatstovauja. Pavyzdžiui, didžiausia Lietuvos lenkų bendruomenė šiandien gyvena Vilniaus mieste (88 tūkst. asmenų), tačiau 2011 m. savivaldybių rinkimuose LLRA Vilniaus mieste surinko tik 29 tūkst. balsų. Net jei grubiai atmesime balso teisės dar neturinčius lenkų tautybės piliečius – moksleivius (4,8 tūkst.), vaikus iki 6 metų, vis tiek gausime, kad Vilniaus mieste LLRA parėmė tik apie 35 proc. vietos lenkų bendruomenės (žr. 1 grafiką). Panaši situacija Trakų rajone. Kur LLRA gali vadintis „lenkų“ partija, tai Švenčionių, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose – ten ji surinko daugiau nei pusę visų vietinės lenkų bendruomenės balsų.

Tačiau nepamirškime, kad LLRA pretenduoja į platesnį nei „Lietuvos lenkų“ elektoratą. Valdemaras Tomaševskis ir kiti LLRA vadovai ne kartą yra viešai pabrėžę, jog jų partiją remia ir Lietuvos rusai, baltarusiai, karaimai, kitų tautinių grupių atstovai. 2011 m. savivaldybių rinkimuose LLRA dalyvavo koalicijoje su Rusų aljansu (t. y. apeliavo ir į rusakalbius rinkėjus). Todėl jų Vilniuje surinktus 29 tūkst. balsų reikėtų vertinti ne 88 tūkst. lenkų bendruomenės, o 170 tūkst. kitataučių vilniečių kontekste. Atitinkamai pakoregavus skaičius (atėmus lenkiškų, rusiškų mokyklų mokinius, vaikus iki 6 metų), paramos LLRA lygis tarp Vilniaus miesto kitataučių siekia tik 17 proc., o Švenčionių rajone sumažėja nuo svaiginančių 88 proc. iki 18 proc. (žr. 2 grafiką). LLRA lygis išlieka pakankamai aukštas tik Vilniaus r. ir Šalčininkų r. savivaldybėse. Todėl galima teigti, kad tikrovėje LLRA yra ne tautinės mažumos ar tautinių mažumų partija, o visų pirma regioninė Lietuvos partija. 

Įvertinus LLRA „regioniškumą“, galima suprasti, kodėl dauguma Lietuvos gyventojų taip skeptiškai, o dažnai net ir priešiškai priima LLRA postulatus ir patį LLRA egzistavimą. Vilniaus r. ir Šalčininkų r. teritorija gana tiksliai sutampa su Nepriklausomybės aušroje mėgintos kurti „Vilniaus autonomijos“ ribomis. Dabartinė LLRA vadovybė pastaruoju metu Lietuvos visuomenei bando įteigti, kad jos lojalumas Lietuvos valstybei yra neginčytinas. Primenama, kad LLRA vadovai stovėjo Baltijos kelyje ar 1991 m. sausį prie parlamento. Tai politiškai išmintingas sprendimas, siekiant sutirpdyti nepasitikėjimo ledus. Tačiau gerokai didesnį efektą turėtų viešas ir nuoširdus LLRA atsiribojimas nuo 1990-1991 m. autonomininkų, jų pasmerkimas ir išstūmimas į istorijos paraštes. Tačiau LLRA šį klausimą bando apeiti, palikdama erdvės įvairioms spekuliacijoms.

Viena iš priežasčių, kodėl LLRA galimai vengia akistatos su „autonomine“ praeitimi, yra baimė prarasti savo rinkėją. Išsamūs Vilniaus r. ir Šalčininkų r. gyventojų vertybinių nuostatų sociologiniai tyrimai nėra atlikti. Tačiau visuotinai priimta manyti, kad jų požiūris į Nepriklausomos Lietuvos projektą yra labai atsargus. Šis atsargumas nyksta labai pamažu. Pavyzdžiui, 2003 m. referendume dėl Lietuvos narystės ES Vilniaus rajone prieš narystę balsavo 18,7 proc., Šalčininkų rajone – 20,3 proc. rinkėjų (Lietuvos vidurkis – 8,8%). Tai didžiausias rodiklis Lietuvoje. Beje, už narystę ES Vilniaus r. ir Šalčininkų r. balsavo atitinkamai 79,5 ir 78,2 proc. rinkėjų, todėl lojalumo klausimu nereikėtų spekuliuoti. Tačiau santykinai didelis balsavusiųjų prieš procentas verčia susimąstyti ir apie šios rinkėjų dalies vertybines nuostatas.

Galbūt balsavusiųjų prieš narystę ES dalis būtų mažesnė, jei didesnė rinkėjų dalis būtų atėjusi prie balsadėžių. Šalčininkų rajone balsavimo aktyvumas siekė 56,1 proc., Vilniaus rajone – 52,3 proc., Trakų rajone – 48,7 proc. (Lietuvos vidurkis – 63,4 proc.). Tai absoliučiai mažiausi rodikliai Lietuvoje. Maža to, kaip rodo rinkimų statistika, kituose rinkimuose Vilniaus r. ir Šalčininkų r. gyventojai paprastai yra kur kas aktyvesni, nei Lietuvos vidurkis (žr. 3 grafiką).

Kodėl LLRA, būdama įtakingiausia partija Vilniaus r. ir Šalčininkų r. savivaldybėse, neišvedė rinkėjų prie balsadėžių? Gal LLRA tuo metu išgyveno politinę krizę, rinkėjų pasitikėjimas ja buvo susvyravęs, o partijos politinė įtaka buvo sumenkusi? Statistika rodo ką kita (žr. 4 grafiką). 2002 m. savivaldybių rinkimuose ir 2004 m. rinkimuose į Europos Parlamentą LLRA buvo pasiekusi aukščiausią populiarumo tašką per dešimtmetį. Kodėl nebuvo pasinaudota šiuo politiniu kapitalu 2003 m. referendume – klausimas lieka atviras. Neseni partijos lyderio V. Tomaševskio pasisakymai, kad LLRA prieštaraus euro įvedimui nuo 2015 metų, tik patvirtina įspūdį, kad LLRA ir jos rinkėjai yra ne tik konservatyvūs, bet ir galimai euroskeptiški.

Ar atsargus Vilniaus r. ir Šalčininkų r. gyventojų požiūris į Nepriklausomą Lietuvą gali būti nulemtas šių rajonų ekonominio ir socialinio atsilikimo? Kitaip tariant, gal Lietuva neatitinka šių rajonų gyventojų socialinių ir ekonominių lūkesčių? Į tai pastaruoju metu bando atkreipti dėmesį kai kurios didžiosios Lietuvos partijos. Tačiau LLRA šias pastabas atmeta, nors skaičiai badyte bado akis: nedarbo lygis Vilniaus r. ir Šalčininkų r. savivaldybėse – vienas didžiausių Lietuvoje, užsienio investicijų skaičius vienam gyventojui – vienas mažiausių. Pagal oficialią statistiką, 94 proc. Vilniaus rajono gyventojų yra kaimo gyventojai. Ką jūs pasakytumėte apie šiuolaikinę valstybę, kurios 94 proc. gyventojų gyvena kaime? Ir kodėl atskira provincija, juolab esant prie didžiausio finansų ir ekonomikos centro – Vilniaus, prie pagrindinių infrastruktūros magistralių; provincija, kurios 94 proc. gyventojų vis dar gyvena kaime, neturėtų būti vadinama atsilikusia?

LLRA smarkiai išloštų – ir kaip regioninė, ir kaip nacionalinė partija – jei išeitų į viešumą su aiškia, ambicinga Vilniaus krašto raidos programa. Deja, LLRA atkakliai tvirtina, kad su ekonomika Vilniaus rajone ir Šalčininkų rajone „viskas gerai“, o svarbiausia problema – pavardžių ir gatvių lentelių rašyba. Jei ir prisimena kokį „ekonominį“ projektą (neišasfaltuotą kelią į tėvoniją ar nebaigtą restauruoti dvarą), tai jo imasi su tokia egoistine jėga, kuri būdinga augančiam vaikui: duok, arba verksiu. LLRA lyderis reikalauja daugiau pinigų Vilniaus krašto keliams, nors Vilniaus apskritis ir taip yra labiausiai išasfaltuotas Lietuvos regionas (tuo tarpu Panevėžio, Šiaulių apskrityse žvyrkeliai sudaro iki 40 proc. visų krašto kelių), ir nė nepaaiškina, kaip papildomas asfaltavimas padės išspręsti struktūrines nedarbo problemas. Arba pareikalauja keisti brandos egzaminų laikymo tvarką, nors tai gresia sujaukti visą Lietuvos švietimo sistemą. Tenka pripažinti, kad sėdusi prie valdančiosios koalicijos stalo LLRA tik paryškino savo „regioniškumą“ ir (kol kas) negebėjimą siekti specifinių interesų platesniame visos Lietuvos interesų kontekste.

O gal valdymo įgūdžių trūkumas – bendresnė, struktūrinė LLRA problema? Vilniaus rajono savivaldybės taryboje LLRA turi 19 mandatų (iš 27), Šalčininkų rajono savivaldybės taryboje – 22 mandatus (iš 25). Šių balsų daugiau nei pakanka, kad būtų galima kurti, svarstyti ir priimti savivaldybių raidos programas, kurti palankią aplinką verslui ir investicijoms. Pavyzdžiui, Kauno rajono (kuris savo požymiais daug kuo panašus į Vilniaus rajoną) savivaldybės tarybos kas trečias, jei ne kas antras sprendimas susijęs su vieno ar kito žemės sklypo detaliojo plano rengimu, kitais turto valdymo klausimais. Ką tuo tarpu sprendžia Vilniaus rajono savivaldybės taryba? Iš Vilniaus r. merės Marijos Rekst 2011 metų ataskaitos: „Daugiausiai tarybos sprendimų priimta dėl gatvių pavadinimų suteikimo“. Iš tiesų, kam tie investiciniai projektai, kai gatvės dar neturi pavadinimų?

Dar viena ištrauka iš minėto dokumento: „Patikslintas 2011 metų Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto planas sudarė 178 mln. 748 tūkst. Lt išlaidų, planas įvykdytas 98,1 proc. arba 175 mln. 317 tūkst. Lt. Didžiausia biudžeto lėšų dalis buvo panaudota švietimo reikmėms – 52,2 proc., socialinei apsaugai – 24 tūkst. Lt, bendroms valstybės paslaugoms – 9,0 proc., ekonomikai ir žemės ūkiui – 6,5 proc., komunaliniam ūkiui – 4,1 proc., kultūrai – 3,1 proc. ir kitoms reikmėms – 1,6 proc.“. Biudžetas nedidelis ir socialiai orientuotas. Ar jis galėtų būti kitoks? Nebūdama specialistė nesiimsiu vertinti lenkiškų mokyklų tinklo, kuriam tenka net 52,2 proc. išlaidų, efektyvumo. Tik pateiksiu kelis skaičius: moksleivių, lankančių lenkiškas mokyklas, Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone yra daugmaž po lygiai – atitinkamai 4,8 tūkst. ir 4,6 tūkst. Tačiau mokyklų su lenkų dėstomąja kalba (įsk. mišrių) Vilniaus mieste yra 16, Vilniaus rajone – 35. Vilniaus rajone veikia 8 pagrindinės (t.y. aštuonmetės) ir net 2 vidurinės (dvylikametės) mokyklos, kuriose mokinių skaičius nesiekia 100. Tai yra, po 10 ar mažiau vaikų klasėje. Ar ne pigiau (racionaliau) būtų pavėžėti vaikus iki artimiausios didesnės mokyklos ir atitinkamai stiprinti didžiąsias mokyklas, užuot leidus pinigus nedidelių mokyklėlių apšildymui ir administracijos išlaikymui? Kaip matysime toliau, LLRA elitui, kurio paties didelė dalis ateina iš pedagoginės srities, šis klausimas diktuoja visai kitokį atsakymą.

Tam tikros partinio elgesio specifikos verčia atsigręžti ir į LLRA personalinę sudėtį. Gal partijos žemažiūriškumas ir kietakaktiškumas – tai jos lyderių asmeninių savybių ir kompetencijos lygio išraiška? Kaip matyti 5 grafike, didelė dalis Vilniaus r. savivaldybės tarybos narių savo politinę karjerą pradėjo dar praėjusiame dešimtmetyje, dalis jų dirbo netgi „autonomininkų“ laikais. 100 proc. Vilniaus r. savivaldybės tarybos narių, atstovaujančių LLRA, mokslus baigė iki 1991 metų. Net 8 iš jų baigė pedagoginį institutą ir dirbo pedagoginį darbą (darosi aiškiau, kodėl V. Tomaševskis taip aistringai gina sovietinę švietimo sistemą), dar 4 – žemės ūkio akademiją arba technikumą.

Šalčininkų r. savivaldybėje situacija kiek kitokia – čia 2007 m. įvyko didelė politikų rotacija, atvėrusi kelius į politiką ir jaunajai kartai. 4 savivaldybės tarybos nariai (18 proc.) mokslus baigė jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Gal todėl, bendraujant tiek su buvusios, tiek su dabartinės Vyriausybės atstovais tenka išgirsti, kad su Šalčininkų rajono savivaldybės taryba „žymiai lengviau bendrauti“.

Kad skaitytojas nesusidarytų klaidingo įspūdžio, reikia pabrėžti, jog dalis Vilniaus r. ir Šalčininkų r. savivaldybių tarybų narių, atstovaujančių LLRA, jau Nepriklausomybės metais siekė pasikelti kvalifikaciją ir papildomai stojo į aukštąsias mokyklas (dažniausiai Lenkijoje). Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Gabriel Jan Mincevič 2000 metais apsigynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Varšuvos kardinolo Vyšinskio universitete, pats būdamas jau 62 metų amžiaus. Vien už tai žmogus vertas nuoširdžios pagarbos ir aplodismentų. Kitaip tariant, sovietinė patirtis gali būt svarbi tapatybės dalis, tačiau nebūtinai ji apibrėžia asmens veiksmus dabartyje.

Vis dėlto nagrinėjant Vilniaus r. ir Šalčininkų r. savivaldybių tarybų narių anketas, veiksmus ir pasisakymus sovietinis dėmuo persismelkia pačiomis netikėčiausiomis formomis. Minėjome LLRA lyderių simpatijas sovietinei švietimo sistemai, pridėkime nostalgiją 1989 m. priimtam Tautinių mažumų įstatymui. Dalis savivaldybių tarybų narių nevengia biografinėse anketose nurodyti tarnavę SSRS kariuomenėje (gal didžiuojasi?), tarp jų – ir partijos lyderis V. Tomaševskis. Maža to, 2013 m. sausio 13 d. LRT aktualijų studijos laidoje V. Tomaševskis atvirai rėžia (kalba netaisyta): „O su Rusija retorika, aš manau, netinka XXI amžiuj. Tokie nepagrįsti reikalavimai, sakysime, atlyginimo piniginio okupacijos yra ne vietoje, kadangi Rusija pirma nukentėjo nuo bolševizmo, ir čia ne kaltė, sakysim, Rusijos liaudies, kad šitas bolševizmas apskritai atsirado.“

Kaip įvertintumėt bet kurį kitą Lietuvos politiką, kuris kritiškai vertintų pamatinius, referendumais patvirtintus Nepriklausomos Lietuvos principus (dėl okupacijos žalos atlyginimo, dėl narystės ES ir euro zonoje), kuris atvirai reikštų nostalgiją SSRS laikams (kad ir švietimo klausimu), kuris viešai skelbtųsi tarnavęs okupacinėje kariuomenėje? Įsivaizduokime, kad taip pasisakytų kitos Seimo partijos, surinkusios panašų skaičių balsų ir gavusios panašų skaičių mandatų, vadovas – pavyzdžiui, Valentinas Mazuronis? Turbūt nušvilptume, nors, kai šneka V. Tomaševskis, apsimetame, kad negirdime.

Visuomenės atlaidumas LLRA lyderių veiksmams gali būti paaiškinamas tuo, kad visi kažkur pasąmonėje suvokiame LLRA kaip paskutinį sovietinės Lietuvos atsiraugėjimą. Nepriklausomos Lietuvos projektas įsitvirtino neiškart. Pirmiausia jį suformulavo ir ėmėsi įgyvendinti inteligentija (Sąjūdis), paskui jame naudą pamatė ir įsijungė pramonininkai, gamyklų direktoriai (LDDP), didmiesčių gyventojai (konservatorių ir liberalų partijos), mažų miestelių ir provincijos gyventojai (Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“), o paskutiniuose rinkimuose – ir tai, kas publicistikoje pakrikštyta „garliavinių tetų“ reiškiniu. Kad didžiojoje politikoje atsirado ir LLRA – vienareikšmiškai teigiamas dalykas. Tai rodo, kad ir skeptiškas, konservatyvus, daugiatautis Vilniaus r. ir Šalčininkų r. elektoratas ėmė sieti savo ateitį su Nepriklausoma Lietuva. Mobilūs, išsilavinę, aktyvūs Lietuvos lenkai (bei rusai) jau seniai nuėjo su likusia Lietuva, persikėlė į Vilnių (arba kitas ES šalis), integravosi ir ten siekia karjeros. Tie, kurie liko, savo atstovų Seime iki šiol neturėjo. Dabar turi. Tradicinėms partijoms teko pasislinkti ant Seimo „laktos“, kad ant jos rastųsi vietos ir apipešiotiems „ančiukams“. Jų elgesys kartais stebina, kartais šokiruoja, bet visi tikimės, kad ir iš jų išaugs baltos nuostabios gulbės. LLRA lyderių atsakomybė – užtikrinti, kad tas laukimas neprailgtų. O mūsų atsakomybė – rasti atsakymus į LLRA iškeltus klausimus, nuo kurių bėgome visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį.

V. Kopūsto nuotr.

Voruta. – 2013, kov. 16, nr. 6 (770), p. 10.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra