LKB kronikos puslapiuose – kun. Juozo Zdebskio byla

Autorius: Data: 2012-08-21, 15:43 Spausdinti

LKB kronikos puslapiuose – kun. Juozo Zdebskio byla

Irena PETRAITIENĖ

Sukako 40 metų, kai 1972 m. rugpjūčio mėnesį už vaikų katekizavimą metus kalėjęs iš Pravieniškių lagerio išėjo kunigas Juozas Zdebskis (1929–1952–1986).

Prasminga šį faktą prisiminti vien todėl, jog kun. Zdebskio byla, apie kurią Lietuvos katalikai rašė Memorandume Jungtinėms Tautoms, paskelbė „Amerikos balso“ ir kitos Vakarų šalių radijo stotys, buvo bene pirmas toks viešas iššūkis dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimo ir pirmas drąsus tikinčiųjų pasipriešinimas. O kalėjime rašytas, aktualumo iki šiol nepraradęs kun. Zdebskio dienoraštis, 1996 m. išleistas atskira knyga „Gyvenimas mąstymuose: kunigas tarp vagių“, paliudija, jog kalinio dalią kun. Juozas priima ne kaip nesėkmę ar nelaimę, bet kaip neatskiriamą kunigo tarnystės dalį ir kryžių.

„Apvaizdos veikime pralaimėjimai tampa laimėjimais“

Aš eisiu į teismą paprastas, tylus, santūriai laikydamasis. Teprisimena man tylus, romus Jėzaus vaizdas, kai jis į teismą ėjo. Tegul Dievas saugo, kad teisėjai nepastebėtų manyje neapykantos…. Ir kad aš pajėgčiau prieš juos atsistoti kaip Apaštalai tada prieš Aukščiausią žydų teismą, kai drįso pasakyti: „Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių“. Juk tai malonė ne man vienam, bet mano draugams, tautai. Juk tam palaimino Ekscelencija Vincentas (tremtyje esantis vyskupas Sladkevičius). Juk už tai meldžiasi mano matomi ir nematomi draugai….“ 1971 m. rudenį laukdamas teismo dienos, kun. J. Zdebskis šitaip rašė dienoraštyje. Ar buvo galima kunigui, atliekančiam savo pareigą katekizuoti vaikus, išvengti baudžiamosios bylos? Leidinyje „Mylėti artimą“ (liudijimuose apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą) jo bendražygis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ kalbėjo: „Iš tikrųjų tuo metu labai nedaug kunigų drįso viešai mokyti vaikus, nes visi aiškiai žinojo: už vaikų mokymą – metai lagerio. Man atrodo, jis net specialiai darė. Man susidarė įspūdis, kad jis neturėjo baimės jausmo, nebijojo nei lagerio, nei ko kito. Tikriausiai bijojo, bet to visai nerodė. Manau, jis labai ramiai mokė ir galbūt net tam tikra prasme norėjo, jeigu reikės kentėti, kad visi matytų, jog čia toks svarbus reikalas, dėl kurio galima ir pakentėti. Vieną kartą,1964 m., jį nuteisė, pirma laiko paleido, paskui jis vėl mokė, 1971 m. Prienuose vėl komisija užtiko jį, surašė aktą, vėl buvo teisiamas ir vėl gavo metus lagerio Pravieniškėse.“

Iš KGB pasiklausymų kun. J. Zdebskio bute Prienuose matyti, kad jau 1971 m. pas jį iš Simo atvažiuodavęs kun. S. Tamkevičius ir juodu kalbėdavęsi apie „gazietos“ (laikraščio) reikalus: tardavosi, ką skelbti, ką ne, kaip surinkti informaciją, kaip surasti vairuotoją, kuris vežiotų, kur reikia… Ir atsitiko taip, kad 1972 m. kovo 19-ąją, per Juozines, išėjusi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ prasideda kun. Juozo Zdebskio bylos dėl vaikų katekizavimo išsamiu aprašymu.1971 m. liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. J. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų: fotografavo, klausinėjo, surašė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę pareigūnų savivale prieniškiai tėvai kreipėsi Į SSRS CK Kontrolės komisiją, prašydami nutraukti tikinčiųjų persekiojimą. Rugpjūčio 26 d. kun. J. Zdebskį areštavus, žmonės ėjo į prokuratūrą, reikalaudami kunigą paleisti: „Jei areštavote kunigą, tai pirma mus areštuokite, nes mes vedėme savo vaikus pas kunigą.“ Sekmadienį buvo galima matyti minią žmonių, laukiančių eilės pasirašyti po skundu sovietinėms įstaigoms: SSRS generaliniam prokurorui, Komunistų partijos Centro komitetui, SSRS Aukščiausiajai ir Ministrų Tarybai: „Kun. J. Zdebskis yra kaltinamas vaikų ruošimu pirmajai išpažinčiai. Jeigu jis nusikalto, atlikdamas tiesiogines kunigiškas pareigas, tai kodėl SSRS Konstitucija garantuoja sąžinės ir kulto laisvę. Mes manome, kad šiuo areštu šiurkščiai sulaužyti tarybinės valstybės įstatymai.“

Rugpjūčio 30 d. prie Prienų milicijos būstinės žmonėms laukiant, kada bus išvežamas kunigas Juozas, saugumiečiai bandė juos išvaikyti : „Ko čia stovite? Ar stebuklą norite išvysti?“ – „Daugiau kaip stebuklą“, –atsakė visi vienu balsu. Areštavus kun. J. Zdebskį, akcijos dėl jo išvadavimo prasidėjo ir kitose vietovėse, Kaune – Karmelitų, Prisikėlimo, Petrašiūnų ir Vilijampolės bažnyčiose. KGB savo agentams buvo davusi užduotį nustatyti, kas renka parašus, taip pat aiškintis žmonių nuotaikas. Gana nemaloniai KGB nuteikė susitikimų buto savininko „Jono“ pranešimas, kad rugsėjo 27 d. „Amerikos balsas“ kalbėjo apie kun. J. Zdebskio areštą ir tęsiamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir dvasininkijos persekiojimą. KGB daug pastangų dėjo, kad neutralizuotų šią žmonių kovą. Ko gero, jiems tai buvo pirmas atvejis, sukėlęs tokią triukšmingą tikinčiųjų reakciją. „Matyt, buvai geras kunigas, kad žmonės taip kovoja“, – jam yra sakęs tardytojas. Dienoraštyje gi įrašyta: „… Sėdėjau milicijos pogrindy ir stengiausi suprasti Viešpaties planus. Tada buvo viskas neaišku. Juk važiavau rekolekcijų klierikams vesti, rodos, visa buvo taip reikalinga, ir štai – kaip kardo smūgiu viskas nukirsta. Dabar, po trijų mėnesių, jau nenorėčiau, kad to nebūtų buvę. Jau ir savo protu kai ką pajėgiu suprasti: šioje istorijoje, kaip ir visuose Viešpaties planuose, viskas turi savo vietą, viskas reikalinga. Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums tampa laimėjimais, taip kaip ir Viešpaties kančioje – didžiausias, atrodytų, pralaimėjimas buvo kaip tik Jo didžiausias laimėjimas. Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu mūsų skausmu. Bet kad ateitų Velykų rytas po kančios, turi būti išgyventa Didžiojo penktadienio tamsa.“(1971 11 26)

„Turiu pasakyti tiesą pasauliui“

Galvoju ir niekaip negaliu suprasti savo aplinkos (kalėjimo) draugų. Jie neturi prie ko prisiglausti. O gal jie kaip tik tokie yra, kad neturi prie ko prisiglausti? Jie nejaučia meilės, be abejo, ir nemyli, ir kas lieka? Vargana pastanga pačiam save pabrėžti, pačiam save aukštinti, savo jėgą įrodyti. Čia ir sukasi visa jų elgsena, visos kalbos… Suniekinti kitą ir pabrėžti save –  šitai jutau ir savo teismo metu.“

„Kronikoje“ rašyta, jog lapkričio 11 d. išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją perskriejo žinia: „Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas.“ Nuo ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki trečio aukšto ir kiemą. Daugelis rankose laikė gėles. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant teismo valandai, jie „pradėjo daryti tvarką“ – jėga stumti žmones laukan. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun. J. Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į saugumo būstinę. „Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, buvo kun. Sigitas. Nors ir buvau lydimas būrio milicininkų, padavėm vienas kitam ranką. Jo veidas kažkoks įsiaudrinęs, įraudęs. „Dieve, padėk tau“, – pratarė ir skubiai dingo. Supratau, kad jis ne savo valia išeina. 

Lauke prie teismo rūmų iki 500–600 išaugusią žmonių minią milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti. Kun. Antano Zakaryzos laiške bičiuliams kunigams rašoma, kad teismo dieną susirinkusi tikinčiųjų minia skandavo: „Duokite Bažnyčiai laisvę. Gėda komunistams.“ KGB ir milicija susidorojo su žmonėmis: juos mušė, vaikė. Daugelį suėmę išvežė į užmiestį, kitus po 3-4 valandų paleido, grasino kariuomenę iškviesią Žmones vijo net iš artimiausių parduotuvių. „Vykite iš čia davatkas“, – sušuko vienas milicininkas. Laiškas baigiamas: „Vienu žodžiu, kun. Zdebskis nukentėjo, bet garbingai. Jo atsakymai buvo puikūs, o komunistai labai susidirbo“. 

Po to, kai buvo apklaustas kaltinamasis, prasidėjo katekizavime dalyvavusių vaikų liudijimai. „LKB kronikoje“ rašoma, jog vaikai teisme sakė, jog kunigas mokė nedaužyti langų, nekraustyti kišenių, nesimušti, nevogti, klausyti mokytojų, tėvelių.“ Nedrąsesni vaikai verkė ir tylėjo. Prieš kiekvieną vaiką kun. Zdebskis atsistodavo, o teisėjas vis primindavo: „Sėdėkite jūs.“

„Tikiuosi, bus leista kalbėti. Pasakyti tai, dėl ko siekiau šito teismo…. Šv. Mergele, Tu budėk, kad aš nepamirščiau, jog mano pirmavaizdis, kaip turiu teisme jaustis, – tai Jėzus prieš Pilotą… Vyskupo Matulionio jau nebėra žemėje. Iš šio taško žvelgiant, ką reiškia dabar jo praleistos kalėjime dešimtys metų, jei jis randa sielas, kurios jam dėkoja…“, – ruošiantis teismui rašyta dienoraštyje.

Savo kalbai teisme kun. J. Zdebskis ruošėsi nuo pirmųjų arešto dienų. Į KGB rankas pateko geltoname mokykliniame sąsiuvinyje kalbos teisme juodraštis. Ant sąsiuvinio viršelio užrašyta: „K. Sigitui arba Alfai – Igliauka. Sese, parašyk pora žodžių, ar galėsi perduoti. Jei ne, laikyk pas save.“ Kalbą, matyt, perrašinėjo kelis kartus, yra kitokio teksto fotokopijos, iš viso yra 38 dviejų puslapių ir 10 vieno puslapių fotokopijų. Po teismo, lapkričio 16 d. per pasimatymą su motina Lukiškių kalėjime perdavė sąsiuvinėlį, parengtą savo kalbą teisme, bet jos visos dėl teisėjo nuolatinio pertraukinėjimo neturėjo galimybės pasakyti. Po kelių dienų šios kalbos mašinraštis Vlado Lapienio (o vėliau – ir daugelio kitų) pastangomis buvo perduotas į Vakarus.

„Pagaliau leido kalbėti ir man. Pasakiau pagrindinius savo elgsenos motyvus – Kristaus įsakymas, CIC (Romos Katalikų Bažnyčios kodeksas), tėvų valia. Bet tuoj teisėjas pertraukė, ėmė klausinėti. Kai tik paminėjau vyskupą Sladkevičių, tuoj vėl nutraukė. Labai nenorėjau įeiti į atvirą barnį su teismu, pasirodyti kuo nors nemandagus. Jie, rodos, laukė, tykojo“, – rašyta dienoraštyje.

Paskutinis kun. J. Zdebskio žodis teisme buvo išspausdintas pirmajame „LKB kronikos“ numeryje. Be kita ko, sakoma: „Pagrindinį atsakymą, kodėl vaikus mokiau tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite ir mokykite… laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19). Mokyt – ne savo išminties, ne kurio nors siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Net komunistų partija. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų Bažnyčia savo, kaip juridinio asmens, kodekse trimis paragrafais“ (CIC 129, 130, 131). Toliau kunigas Juozas įrodinėjo, jog ateistai patys laužo įstatymus, pateikė konkrečius pavyzdžius, kalbėjo apie dabarties jauno žmogaus psichologines ir dvasines problemas:

„Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, - akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo… Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus teis tauta!“…

„Ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas…“

Viešpatie, ar Tu ateisi tarp šitų vargšų, į šiuos baisius namus Švenčiausiojo Sakramento paslapty?.. Juk Tavo gailestingumas neišmatuojamas. Tavo nusižeminimas. Prieš ką? – Prieš mūsų nevertumą. O didis Dieve, prieš ką mes dar galim nenusižeminti? Bet jei Tu ateisi čia, juk žinai, kad pats savaime aš neturiu tokio pasitikėjimo Tavimi šitų vargšų akivaizdoje. Kaip tai praktiškai galėtų įvykti, aš net neįsivaizduoju“, - rašyta dienoraštyje, labai ilgintis šv. Mišių, trokštant jas slapta kameroje aukoti. Jau rugsėjo viduryjekontrabandos“ keliu nusiųstame laiške prašė jį aprūpinti Mišių medžiaga. Tik lapkričio 1d. nušvito viltis su siuntiniu gauti visą Mišioms reikalingą medžiagą, deja, buvo aptikta ir grąžinta užrašų knygutė su ranka perrašytu šv. Mišių tekstu. Mišių ilgesys ir prašymas malonės jas aukoti glaudžiai siejosi su kun. Juozo pamaldumu į Mergelę Mariją ir nuo seminarijos laikų jo mylimiausia šventąją Kūdikėlio Jėzaus Terese: „Šv. Teresėje, ar Tu gerai eini savo pareigas? Juk Tu moki pranešti…Man trūksta tik teksto šv. Mišioms. Tu suveiksi. Aš tai žinau ir prašau, maldauju, kad tvirtai žinočiau. kad visa žinočiau, kas man Jo planuose žinoti reikia… Mano gerieji nematomieji Draugai. Ir kurie skaistykloje laukiat. Mes kažkuo panašūs dabar. Tegul dar labiau suspindi Viešpaties garbė, jei Jis teiktųsi į šią skausmo ir liūdesio šventovę ateiti. Taip dar kartą pasikartotų Betliejaus nusižeminimas. Visa protingoji Jo kūrinija būtų priversta stebėtis. Ateik Meilės Dieve, į šias vargingas širdis“. (1971 m. spalio 25 d.)

Ir pagaliau, ilgai lauktas svarbus įvykis – šv. Mišios. Altorius – spintelė prie lovos. Kielikas – nulūžęs šaukštas. Korporalas – popieriaus lapas. (Dabar kun. J. Zdebskio kalėjime laikytų šv. Mišių reikmenys yra Kauno arkivyskupijos muziejaus „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ ekspozicijoje.) Kun. J. Zdebskis ir kalėjime būdamas laikėsi išugdyto principo: nė dienos be mąstomosios maldos. Dienoraštyje jis užrašinėjo mąstymų ir rekolekcijų mintis, kurios vėliau ir sudarė jo vadovaujamų rekolekcijų pagrindą. Mąstyme apie kunigo buvimo kalėjime prasmę, jis rašo: „Iš tikrųjų kunigui būti tarp šitų žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma. Bene vienintelė priemonė, kuri jiems gali priminti sielą, Amžininybę, tai atsidurti kunigui tarp jų – keikiančių – ir kalbėti pačiu savo gyvenimu, elgsena, ramumu.“

1972 m. sausio 3 d. kun. J. Zdebskis iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo buvo perkeltas į Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų koloniją. Iš Pravieniškių laikotarpio liko 32 ploni sąsiuvinėliai dienoraščio – mąstymų, psichologinių pastabų, rekolekcijų minčių. O archyvuose liko kolonijos administracijos pranešimai KGB Kauno m. skyriaus viršininkui: „J. Zdebskis charakterizuojamas kaip fanatiškai tikintis žmogus, buvimą kalėjime laiko dievo užduotimi. Jis yra uždaro būdo, su kaliniais į kontaktą nesileidžia, sakydamas, kad jo nedomina jų reikalai. Kartu su PDK operatyviniu skyriumi suorganizuotas Zdebskio tyrimas, panaudojant agentūrą ir patikėtinius. Jo susirašinėjimą kontroliuoja cenzorius, aiškinamasi ryšiai.“ Kunigas Juozas žinojo, kad yra KGB akiratyje, kiekvienąkart, kai buvo šaukimas į „vachtą“ (apsaugos postą), pagalvodavo, ar tik ne KGB?..“ Kovo 4 d., kai atvyko nepaprastai brangūs svečiai, buvo, pasak jo, tarsi malonus vėjo pūstelėjimas karštą, tvankią vasaros dieną. „Marytė ir Antanas Grinkevičius) siekė ranką pabučiuoti atsisveikindami… Prie visų žmonių… kalinio uniforma.“ Tą dieną, kunigas Juozas, praturtėjęs ne tik dvasia, bet ir Marytės dovanotu rožančiumi iš minčių nepaleido kun. Sigito pasakymo: „Tavo pradėtas darbas eina toliau.“ (Žinant, jog 1972 m. kovo mėn. išėjo pirmas „LKB kronikos“ numeris, galima spėti, ką jo bendražygis kun. Tamkevičius norėjo pranešti.) Dienoraštyje įrašyta: „Draugai darbovietėse, o man leista aukoti. – Keista, mane išrinkai kontempliatyviajai daliai…Darbai vyksta ir be manęs. Ir jei vėl bus leista man, ar neužmiršiu, kad ne aš esu veikėjas, kad Dievo meilės dovanos įvykti gali bet kokiu būdu, bet ką parenkant. Štai ką reiškia Sigito pasakymas: „Tavo pradėtas darbas…“

O dar po mėnesio laiške į lagerį bičiulis kun. Juozui papasakojęs, jog gavo aukšto lygio perspėjimą už skundų organizavimą, žinių perdavimą į užsienį, laišką baigia ryžtingu tonu: „Su Dievu. Saugok sveikatą, nes tuojau reiks ne televizoriaus detales krapštinėti, bet rimtai dirbti.“ Dienoraštyje tuo tarpu įrašyta: „Man rodos, tokie nuostabūs buvo Kryžiaus kelio mąstymai šią naktį darbe. Ir kas davė impulsą? – Be abejo Sigito laiškas. Nuostabiai paguodė viena laiško eilutė: „Šiandien Lietuvos bažnyčiose buvo skaitomas kreipimasis… Šiandien daug žmonių pasninkavo ir atgailos dvasia meldėsi.“ Taigi pereitą sekmadienį buvo rinkimas parašų, verčiąs nusižeminti, veda į atgailą. Štai kaip mane Apvaizda padarė bent iš dalies įrankiu apsispręsti, prakalbėti į sąžines daugelio konfratrų, o ir šiaip tikinčiųjų. Kaip aš pasijusčiau, jei ne palaiminimas, jei ne klusnumas Tavo, Viešpatie, valiai?“

„Siekti džiaugsmo per auką“

Pirmajame 1972 m. „LKB kronikos“ numeryje pranešta, jog Prienų tikintieji nuvyko į Pravieniškių lagerį pasitikti į laisvę išeinančio Prienų vikaro kun. J. Zdebskio. Tačiau šis jau buvo paleistas. Mat lagerio vadovybei buvo duotas įsakymas kun. J. Zdebskį paleisti iš vakaro, norint sukliudyti „politinę demonstraciją“. Valdžios pareigūnai nuogąstavo, ką reikės daryti, jei kunigo pasitikti atvyks daug žmonių.

Parapijiečiai iškilmingai kun. J. Zdebskį sutiko sekmadienį. Kunigui po šv. Mišių grįžtant į zakristiją, vaikučiai barstė gėles. Šventoriuje vaikai ir suaugusieji sveikino buvusį kalinį. Gėlių buvo tiek daug, kad jos netilpo į kunigo rankas, tada žmonės jas klojo ant žemės. 

KGB agentūrinėje informacijoje, kurią perdavė šaltinis „Daktaras“, pranešama, kad rugpjūčio pabaigoje kunigas J. Zdebskis, grįžęs iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol kas eiti vikaro pareigas, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė susilaikyti nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu kunigas J. Zdebskis paprašė vyskupo melstis jį, kad jis taip ir elgtųsi.

Toje pačioje agentūrinėje informacijoje pateikta užduotis: „išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir ketinimus; priemonės: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo tyrimui“ Ir pagaliau: „ Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir kelios vienuolės.“

Šiam susitikimui, savo bendražygių ir bendraminčių rekolekcijoms kun. Juozas intensyviai ruošėsi prieš išeidamas iš lagerio, paskutinį nelaisvės mėnesį : „Mąstyme po šv. Komunijos svaigau nuo didybės pasiūlymo vesti saviesiems rekolekcijas. Mokytojau, ar visi Tavo didieji pavedimai neproporcingi mūsų jėgoms? Ir juo didesnis bejėgiškumo jausmas, juo labiau – pagal Tavo, Šv. Teresėle, teoriją – galima tikėtis – privalome tikėtis, kad gailestingoji Meilė visa padarys. Kitas reikalas būtų, jei reiktų rekolekcijas vesti apsileidusiems kunigams – tada būtų aišku, apie ką kalbėti, bet dabar… „Šitokiems“ pagrindinė kryptis turi būti – pažadinti nusižeminimą. Paskui Malonė visa padarys.“ (1972 m. liepos 24 d.)

Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Kun J. Zdebskis

2. „Savieji“: iš kairės kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Vincentas Vėlavičius, Jonas Kauneckas. 1978 m.

3. Kun. J. Zdebskio Pravieniškių lageryje įsigyti šv. Mišių reikmenys, kielikas nulaužtas šaukštas Kauno arkivyskupijos „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ ekspozicijoje

Katalikų kunigai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra