Algis Kalušis. Mūsų portretas rinkimuose

Autorius: Data: 2019-05-15 , 14:05 Spausdinti

Algis Kalušis. Mūsų portretas rinkimuose

Rinkimai. News18.com asociatyvi nuotr.

Algis KALUŠIS, www.voruta.lt

2019 05 12 Lietuvoje vyko prezidento rinkimai. Kandidatų visa paletė. Pasižiūrėjus į jų siūlomą programą ir pasiklausius požiūrių į įvairias aktualias valstybės programas virš šio lygumų, ežerų ir miškų krašto nušvito įvairiausių spalvų vaivorykštė. Tiek vilties ir apgaulės, tiek savo privačių interesų ir rūpesčio visuomene, tiek sąžinės ir užslėptų gudrybių, naivumo ir racionalaus proto proraiškų, peršamų iliuzijų ir apgalvotų gražių perspektyvų…

Ko toje vaivorykštėje nespindėjo…

 

Labai gražiai skamba žodžių junginys „demokratiniai rinkimai“. Demokratiniai – suprask – visi mes turime teisę pasisakyti tuo ar kitu klausimu. Koks piliečio pasididžiavimas, kad ir jis lemia, kas Lietuvą turi valdyti. Tik ar tikrai taip yra? Ne, neneigsiu to, nes sunku būtų man tą tiesą nuginčyti. Demokratija tai didžiausias visuomenės laimėjimas. Ir jo Lietuvoje yra. Bet…

Įsivaizduokime, kad esame miško labirinte. Visi norime iš jo išeiti į svajonių kraštą, ir geriausia būtų išeiti trumpiausiu keliu. Visi tikime, kad tų kelių yra ne vienas ir ne du. O kuris teisingas – nieks nežinome. Aišku tik tai, kad geriausia pasirinkti tą vedlį, kuris yra užkopęs į aukštesnį bokštą, nes jo akiratis platesnis. Ir čia prasideda visokios gražbylystės, kuriuo kandidatu galima labiausiai pasitikėti. O ten, kur esame pasimetę, visuomet atsiras ir mulkintojų, ir apgavikų, ir savų interesų meškeriotojų.

Kaip kurį kandidatą patikrinti?

Antai Klaipėdoje po įstaigas ėjo agitatoriai, ragindami balsuoti už Saulių Skvernelį. Girdi – žmogus rimtas, protingas, sąžiningas, turi politinės patirties, buvęs policijos viršininkas ir vidaus reikalų ministras… Ko daugiau reiktų? „Tai mūsų žmogus“, teigdavo pabaigoje agitatoriai. Jis ilgą laiką ir reitinguose slankiojo tarp pirmos ir antros vietos. „Todėl už jį balsuodami net ir balso nesudergsime“, aiškino jie. Ar tai ne patikimas argumentas?

Tačiau žmonės stebėjo šio asmens charakterį ir bandė įminti jo interesus. Juo ilgiau šis asmuo įsivyravo premjero poste, juo drąsiau ėmė šiauštis ir kivirčytis su prezidente. Nenoriu teigti, jog prezidentė yra neklystanti. Bet, jeigu taip iš tikrųjų ir būtų, geros valios žmogus stengtųsi tuos santykius visais įmanomais būdais tvarkyti neskaudžiai, ir bandytų kitai šaliai priimtinu būdu konfliktus spręsti. Deja, šiuo atveju premjeras vis labiau ėmė pasitikėti savimi, ir jam rūpėjo ne tiek problemą išspręsti, kiek sau kapitalo susikrauti. O tas kapitalas buvo jam labai reikalingas, kadangi buvo apsisprendęs rinkimuose kelti savo kandidatūrą į prezidentą. Ir čia suveikė žmogiškoji silpnybė, kurią vis tik dauguma rinkėjų pastebėjo ir pajėgė sveikai įvertinti.

Dar viena jo nelaimė – Mazuronis susidomėjo, kodėl premjeras turto deklaracijoje taip pigiai įvertino savo namą, stovintį ekspozicinėje Neries pakrantės vietoje. Premjeras atšovė, kad tiek finansų komisija jo namą įvertino, tai kodėl jis pats turįs didinti tą vertę. Mazuronis panoro už tokią sumą tą namą pats nupirkti, ir premjerui neliko nieko kito, kaip sutikti parduoti. Taip norėjo prieš rinkėjus išlaikyti savo gerą veidą. Deja, žmona, geriausia premjero „patarėja“, nesutiko, nes jai tas namas labai patinkąs. Viskas būtų žmogiška, bet tada reiktų tyliai savo namuose sėdėti, kad visuomenei nesimestų į akis gyvenime nuslėptos suktybės. Žiūrovai, ką besakysi, dalis gal prasnaudė šį gudravimą, bet dalis pastebėjo. Ir nežiūrint kažkieno interesų vardu varomos agitacijos rinkimų metu kabinose pasielgė savaip. Dar tie agitatoriai gąsdino – „jei Skverneliu nepasitikėsime, atsistatydins Karbauskis su visa savo valstiečių partija, o tada ateis baubas – Landsbergiukas.

Visi norime, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi ir kad žmonėms nereiktų iš čia bastytis po užsienius. Juk vietos ir oro čia yra daugiau, negu užkimštuose Europos miestuose. Tik ar visų tokie idealai? Tiems, kas patenka į valdžią, jiems daug svarbiau gauti ministro postą, negu išlaikyti žmones, kad iš čia nebėgtų. Bet gi ir jie visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau. Bent jau jiems. Čia ir prasideda interesų skirtumai.

Ir jie visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau

Kai prisistato kandidatai į prezidentą, visi kalba, kaip sielojasi Lietuva, kaip ja rūpinasi ir kaip be jos negali gyventi. Kiek tai atitinka tikrovę, rodo Mazuronio pavyzdys. Kaip jis prieš ankstesnius rinkimus, startuodamas kandidatu į prezidentą, rietė, kaip Lietuvą reikia šiltinti, o kai rinkimų neišlošė, išvažiavo į Briuselį, ir nė karto neužsiminė, kad Lietuva liko be šiltinimo globėjo. Jis ir šį kartą nesigėdindamas vėl kėlė kandidatūrą į prezidentą. Naivus ir jis nėra. Žinojo, kad prezidentu netaps. Bet laimi populiarumą, kuris bus reikalingas rinkimuose į europarlamentą, kur algos diplomatinės, o darbo kontrolės jokios ir jokių atsiskaitymų. Ar mes, rinkėjai, tokius gudragalvių triukus suvokiame?

Kad rinkimuose prezidentu netaps Tomaševskis, jis ir pats gerai žino. Bet ir vėl apsukriai naudojasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Ką apie jį kalba jo elektoratas? Dauguma jų žino, kad tai prasta asmenybė. Ir atvirai sako – jeigu būtų kitas kandidatas, šito niekaip nerinktų. Bet kad jiems nėra kito pasirinkimo. Lietuvio rinkti dorovė neleidžia. Tai irgi svetimų įpompuota „dorovės samprata“. Jeigu gyvename vienoje valstybėje, visiems mums bus geriau gyventi, jeigu būsime solidarūs ne su savo istorine (rusų, karaimų, ukrainiečių, žydų… atveju) ar pseudoistorine bendruomene, o su valstybe, kurioje gyvename ir nesirengiame iš jos niekur bėgti. Svetimų valstybių interesas yra mus visus skaldyti. Bet už tą skaldymąsi nieks mums rekompensatos nesuteiks, deja, visi dėl to kentėsime. Negi tai sunku suprasti? Visi norime, kad mūsų namuose būtų geriau, bet dar ir užsienio interesai mus smukdo. O galutiniu atveju ir taip turėsime balsuoti už lietuvį.

Dar apie vieną kandidatą norisi užsiminti – apie Arvydą Juozaitį. Rinkimų debatuose net keli kandidatai teigė, kad pavydi padėties Lenkijoje, vienas net Tomaševskiui pavydėjo, kad tas geriausiai pažįsta tą šalį, kur taip viskas gerai tvarkoma, bet pasimokyti iš to nė vienas taip ir nepareiškė noro. Tai žinokime – jeigu Lenkijoje su tokiomis rinkimų programomis būtų startavę tie patys kandidatai, jau pirmame rate juos būtų laimėjęs Arvydas Juozaitis. Lietuvoje jis liko penktas, bet jo surinkti taškai rodo, kaip tokio tipo patriotai čia nėra vertinami ir tiesiog nereikalingi. Klausimas – ar jo programa prasta, ar visuomenė nepriaugusi prie europietiškų santykių. Bet kas norime savikritiškai apie save kalbėti? Geriau supeikime jo programą.

Televizijos žurnalistams net nesisekė slėpti, kaip jie proteguoja savo nusižiūrėtiems kandidatams, ir kaip bando sumenkinti tuos, su kuriais nemato grobio dalybų. Net ir Jakilaitis paskutinį vakarą nervinosi, nors visai be reikalo, kai kandidatai priekaištavo televizijos neobjektyvumą. O juk padėtį valdyti yra renkami tautos atstovai. Žurnalistai dirba visuomenei, ir nėra jos atstovai, o veikiau turėtų būti jos tarnai. Deja, dar sovietiniu metodu bando įtakoti rinkimus, o juk tai turėtų atlikti visuomenė. Žurnalistų užduotis pateikti objektyvią informaciją, kad patys žmonės galėtų spręsti, kokį modelį pasirinkti. To reikalauja demokratiniai santykiai. Deja, korupcija jau nuo čia prasideda. Mūsų žiniasklaida nėra objektyvi, nes žiūri savo naudos, ne piliečių. Ir kiek jie berėktų – gaudykime vagį, tai patys tuo tarpu rankas kiša į mūsų kišenes.

Demokratija – didžiausias žmonijos socialinis laimėjimas

Grįžkime į straipsnio pradžią. Demokratija – yra didžiausias žmonijos socialinis laimėjimas. Bet ja naudotis reikia mokėti. Turime pirmiausia išugdyti visuomenę. Kadangi ji nepribrendusi, tai gal tą demokratiją velniop? Neskubėkime taip teigti. Tik gyvenime per ilgesnį laiką praktikuodami ir vaikščiodami klystkeliais greičiau išmoksime ir patys subręsime kaip visuomenė. Bet kol neišmoksime analizuoti savo klaidų, tol ilgiau mumis suktagalviai manipuliuos.

Gerai, kad visi turime teisę balsuoti, kaip ir visi turime teisę asmeninį gyvenimą tvarkyti savo nuožiūra. Tik dažnai pajuntame, kad nelabai mums aišku, už ką konkrečiai atiduoti savo balsą. Pakalbėkime su mums patikimu žmogumi, kuris gal labiau išmano, gal labiau politiškai išprusęs, ir jei juo pasikliauname, neretai mūsų balsas mums bus objektyvesnis, negu mūsų ambicijos padiktuotas. Juk tiek kartų ir kitose gyvenimo sferose tariamės, ir negi dėl to nukenčia mūsų prestižas?

Antrame rate daugiausia šansų rinkimus laimėti turinti Ingrida Šimonytė. Ką sako apie mūsų visuomenę jos iškėlimas į pirmaujančią vietą? Lietuvoje moterys nėra diskriminuojamos. Atsirado smalsianosių, kurie domėjosi, kodėl ji netekėjusi, lyg tai turėtų būti kandidatės yda ar jos kaltė. Bet gerai, kad ši moteris labai santūriai rinkėjams paaiškino, ir problema baigėsi. Ingrida visuose rinkimų debatuose atsakinėjo labai ramiai ir logiškai. Tai didelė viltis, kad rinkėjai šitai pastebės. Kyla klausimas ne dėl kandidatės išmintingumo, o ar ji, būdama savo terpėje, išlaikys savarankiškumą, ar jos netampys kitos politinės jėgos, kitaip sakant, ar ir ji neapvils rinkėjų, kurie ja pasitikėti nori. Protinga esanti turėtų nebijoti atvirai pasikalbėti su esama prezidente Dalia, kuri turi sukaupusi didžiulę politinę patirtį, ne dėl to, kad kopijuotų ją, bet patirtis visuomet yra vertybė, o ir iš Juozaičio yra ką pasimokyti. Beje, Ingridos misija būtų subrandinti visuomenę solidarią ir susiklaususią.

Ne Juozaitis kaltas, kad tauta dar nepriaugo iki jo programos. O tą programą dar turėtų kas nors atgaivinti. Be tų idėjų negyvena nė viena Europos valstybė. Sunkiai be jų versis ir Lietuva. Atmetėme kažkada Stasį Lozoraitį, šiuo metu atmetėme Juozaičio idėjas. Lietuvoje yra vietos visoms bendruomenėms. Bet visi mes turime siekti, kad Lietuvoje būtų visuomenė, siekianti, kad čia, o ne kažkur, būtų gera gyventi.

Priminsiu ir dar vieną faktą – jau kalbinį. Pristatinėjant kandidatus vis apačioje slinko užrašai: kandidatas į prezidentus… Jei buvo kalbama apie vyriškius, jau ir čia buvo klaida. Juk tie kandidatai buvo ne į prezidentus, nes ne kelis juos Lietuva rinko. Taigi buvo jie kandidatai į prezidentą. O kai kalbėta apie Ingridą, pasigesdavome užrašo – kandidatė į prezidentę. Jeigu ji būtų išrinkta, ir jos, kaip iki šiolei Dalios, nieks nevadins prezidentu. Ne mažiau iškilmingai skamba ir pareigybė „prezidentė“.

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra