Teresė Butaitė – Plisienė. Asmeninio T.Butaitės-Plisienės albumo nuotr.
Liutgarda Čepienė, www.voruta.lt
Dažno lietuvio širdyje idealus senovinės Lietuvos vaizdelis: sutvarkyta sodyba, ramybė, girdėti paukščių čiulbėjimas, bitelių dūzgimas…ir ore sklandantys obuolių, šieno, gėlynų aromatai, tolumoje skambanti šienpjovių daina…
Tokioje Lietuvoje dar kurį laiką teko gyventi išsilavinusiam, tvarkingam, apsiskaičiusiam, besąlygiškai tikinčiam Dievą, mylinčiam Lietuvą, doram, pasiturinčiam ūkininkui Jonui Butui. Religingumo, darnos, meilės, darbštumo dvasia jis auklėjo savo gausią šeimą – nuo mažens vaikams diegė tikėjimo tiesas, aukštino darbą, ugdė dorovę ir savigarbą, pratino mylėti ir gerbti motiną, pats kiek galėdamas, grįžęs iš darbo, padėdavo jai ruošos darbuose. O šeštokei dukrai Teresei įrėmino plakatą ,,Sunkiausia nugalėti save“ .
Taip pat skaitykite
Teresei Butaitei, Dievo apdovanotai literatės talentu, teko sunkiai grumtis su gyvenimo negerovėmis ir likimo viražais. Savo atkakliu darbu, stipriu gyvenimo tikslo siekimu, bei Tėvelių įskiepytų gyvenimo tiesų dėka, Teresė liko tvirta, nesugniuždyta, teisinga, darbšti, mylinti žmones ir jų mylima. Kartu su vyru Stasiu užaugino tris sūnus. Susilaukė pulko anūkų. Teresė Butaitė – Plisienė žinoma poetė ir visuomenės veikėja, literatūrinių renginių aktyvi dalyvė bei organizatorė. Džiaugdamasi Lietuvos atgauta nepriklausomybe, apgailestauja, kad jos Tėveliams neteko sulaukti laisvos Lietuvos…
Gal šviesus Tėvelių gyvenimo pavyzdys, gal gražūs anuometiniai kaimynų santykiai, jų bendravimo kultūra, nepamirštami mokytojai, vaikų ir tėvų santykiai paskatino poetę išbandyti ir epinį žanrą – besibaigiant 2020 metams, parašė prisiminimų knygą ,,Sunkiausia nugalėti save“ . Iš savo gyvenimo patirties Autorė žino, kad joks stebuklas neįvyks pirmiausia neįveikus savęs. O tai nėra lengva. Ir nugali stiprieji.
Teresei tvirtą gyvenimo pagrindą padėjo šeima.
,,Melstis ir dirbti“- tokiu principu buvo auklėjami vaikai. Tėvelio nuomone, darbas – geriausia auklėjamoji priemonė. Vaikai dirbo pagal savo amžiaus galias. Mažesni lengviau, didesni eidavo į laukus kartu su suaugusiais. Šventa pareiga- aukotis dėl savo šeimos – lydėjo kiekvieną šeimos narį.
Augo be melo, streso, be patyčių. Jokių patyčių nei mokykloje, nei namuose nieks nežinojo. Mokykloje mokytojai įpareigodavo stipresnįjį padėti silpnesniam. Taip buvo ugdomas visuomeniškumas, draugiškumas, nuoširdumas, pasitikėjimas, savarankiškumas. Ir patys mokytojai negailėjo savo laiko – su sunkiau besimokančiais dirbdavo pasibaigus pamokoms be jokio papildomo atlygio. Jie dirbo iš meilės ir pašaukimo, tad visai nenuostabu, kad tamprus ryšys siejo mokytojus su mokiniais. Mokiniams buvo skiepijama pagarba vyresniam, skatinama pagalba seneliams. Vaikai, paraginti mokytojų, prižiūrėdavo senukus, pagelbėdavo jiems įvairiais atvejais. Autorė prisimena – kiek daug išminties, gyvenimo patirties vaikai sužinodavo iš vyresniosios kartos. Nors ir buvo draudžiama, tačiau visa šeima kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Su apgailestavimu Autorė pastebi, kad dabar, kai jau tikinčiųjų nieks nepersekioja, bažnyčios tuštėja, mokytojai nerodo pavyzdžio.
Tėvelis buvo blaivybės puoselėtojas – jo nuomone, girtą tautą lengva valdyti. Tad visos vaišės, giminių susibūrimai vykdavo be alkoholio. Būdavo smagu ir gera.
Dar būtų galima vardinti daugybę pasakojimų – prisiminimų iš knygos ,,Sunkiausia nugalėti save“. Keliavau kartu su Terese jos šeimos gyvenimo keliais, ,,norėjosi ilgiau užsibūti toje mūsų dienoms neįprastai gražioje gerumo, ramybės, savitarpio pagarbos, sąžiningumo oazėje.“ Norėjosi nors trumpam užsimiršti, paskendus Teresės Butaitės – Plisienės knygos ,,Sunkiausia nugalėti save“ gyvenimo verpetuose …
Visai prieš savo valią prisiminiau šiais laikais pro šalį einančius ir net nepakeliančius akių, kaimynus, jaunimą… mokytojų ir mokinių pakitusius santykius… norą pirmauti kito sąskaita, … mobingą – ne tik mokyklose, bet ir suaugusiųjų gyvenime…
Prisiminiau apgailėtiną įtakingų pažįstamų grobuonišką skiepijimąsi, atimant iš pirmose linijose dirbančių medikų, rizikuojančių ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis, galimybę dirbti mums. Be jokių sąžinės stabdžių pagrobti iš senelių likutį gyvenimo… Argi tai galėjo nutikti Teresės Butaitės – Plisienės prisiminimuose atgaivintoje Lietuvoje?
Autorė teigia ,,gyvenu vaikystės prisiminimais ir semiuosi stiprybės“.
Ankstyvoje jaunystėje Teresei buvo skirti skausmingi gyvenimo išbandymai, lėmę visą jos ateitį… – kaip gerai, kad Ji pasiliko savo gimtajame krašte! Nes ir mažuose Lietuvos miesteliuose labai reikalingi šviesuoliai, dovanojantys savo talentą, gerumą, išmintį, tvarkingo gyvenimo pavyzdį, meilę Dievui ir Tėvynei.