Liudyti reikia dorai

Autorius: Data: 2015-10-13, 10:23 Spausdinti

Liudyti reikia dorai

Darius PECKUS, Teatrologijos magistras www.voruta.lt

Pasibaigė neapsakomai turtinga ir įvairi Lietuvos liaudinio vaidinimo vasara. Kiekvieną savaitgalį net keliuose regionuose vykdavo kaimų ir miestelių teatrų suvažiavimai, festivaliai, krivūlės: Rietavas, Girdžiai, Paragiai, Leliūnai, Marcinkonys, Pasvalys, Kretinga, Panoteris, Tautkaičiai, Šakiai, Ožkabaliai, Ukmergė, Molėtai, Žagarė, Rokiškis, Laukuva, Anykščiai… Visų neišvardinsi, bet reiškinio mastą rodo regionų visuotinumas.

Kalbame ne apie šiaip sau kokį tai renginuką, bet apie likiminį Lietuvai kultūros reiškinį, kuris egzistuoja ir tęsiasi keletą šimtmečių. Klojiminė kultūra yra tautodailės, mūsų tautinės individualybės dalis. Yra aprašytos trys priverstinio lietuvių varymo į klojimus priežastys: protėvių kultas, lietuviškos spaudos draudimas ir bolševikinės okupacijos rezistencija ( P. Bielskis. Lietuvos klojimo teatras.Klaipėda, 1999. 370 psl.)

Neleido bendrauti viešai su protėvių vėlėmis, kalbėti ir rašyti lietuviškai, žmonės

rinkosi klojimuose ir slaptai kalbėjosi su išėjusiais, vaidino lietuviškai, lietuvių autoriai rašė pirmasias pjeses. Kiekvienas kaimas turėjo savą teatrą, kultūros visuotinumas ir demokratizmas. “Už slaptus vaidinimus klojimuose caro valdžia kaimo vaidintojus, apkaltus grandinėmis, varydavo į Sibirą. Klojimo teatras kaip ginklas, kaip pasipriešinimo ir kovos forma”(Lietuvos teatro žygis.Klaipėda,1999, p. 277). Pagaliau partizanai klojimuose rengė slėptuves, gydė sužeistuosius, naktimis rinkdavosi žmonės, vakarodavo ir vaidindavo. Vėl kovos ir kultūros centras.

Klojiminio arba liaudinio vaidinimo reikšmė mūsų tautai buvo ir yra didžiulė.

Vien suminėti šiame visatautiniame lietuvybės judėjime dalyvavusius ir dalyvaujančius režisierius ir vadovus ( o nepaminėti tų pasišventusių žmonių yra mirtina nuodėmė) nepakaktų jaučio odos: P. Puronas, broliai Čižauskai, G. Landsbergis – Žemkalnis, kun. J. Katelė, A. Rucevičius, A. Janulaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, Vydūnas, F. Milevičius,. A. Jasūdis, O. Jakubauskaitė-Zubovienė, J. Kanopka, J. Gaidys, J. Vaina, E. Radžius, D. Dabriška, A. Eigerdienė, V. Varneckas, K. Krasnickas, L. Zdanavičienė, Š. Kunickas, J. Kazlauskienė, A. Lenkauskienė, R. Avižinienė, E. Dambrauskaitė, S. Kancevyčius, R. Varnė, D. Budrytė, L. Pocevičienė, I. Čeplikienė, E. Kupčiūnas, V. Vadoklytė, V. Andriuška, G. Guzovijienė, B. Šneiderienė, D. Juodaitis, J. Buziliauskas, E. Daugnora, A. Šutkus, B. Šarka, Ž. Girdauskaitė, P. Valskys, A. Butkus, D. Musejukienė… Greta jų gali ir turi dar lygiuotis dešimtys kitų gabių vadovų, o už tų žmonių stovi mėgėjiško teatro vaidintojai, šimtai tūkstančiai kūrybingų žmonių.

Pagaliau, kaip liudijimas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio laiškas:”Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininko prof. Petro Bielskio pakviestas jau kelerius metus pirmininkauju Lietuvos klojimo teatrų krivūlese. Šioji, kaip žinia, buvo jau 27-oji. Ir, drįščiau sakyti, išskirtinė. Kodel? Galima būtų išvardinti kelias priežastis: pirma – krivulė vyko Punske. Pajutome ypatingą lietuviškumo dvasią. Ji skleidėsi visur – eisenos metu, per vaidinimus ir pertraukose tarp jų, bažnyčioje, prie Joninių laužo, atsisveikinimo vakaronėje ir dar daug kur. Linkėčiau visiems tai kada nors patirti. Antra –tos ypatingos nuotaikos paveikti visi krivūleje dalyvavę kolektyvai spindejo išskirtinumu (žanru, nuotaikų, estetikos, folkloro perteikimu, charakterių spalvomis ir kt.). Trečia – kai viskas vyksta sklandžiai, gali pamanyti, kad taip viskas dėliojasi savaime. Deja, visi puikiai žinome, kad taip nėra. Viską puikiai suplanavo, sudėliojo ir nepastebimai dirigavo organizatoriai – šaunusis Punsko teatro kolektyvas, jų vadovė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė ir, žinoma, teatro senbuvė, mieloji, geroji Teklė Paransevičienė.  Tegu senieji mūsų Dievai būna palankūs šiems taurios, kūrybingos sielos ir lietuviškumą ne žodžiais, o darbais užlaikantiems žmonems”.

Nenuneigsi – buvo ir yra savitas, didelis ir nacionalinis liaudies teatrinės kultūros reiškinys

Jei toks kultūros reiškinys yra, tai kodėl Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo

ir enciklopedijų leidybos centras.Vilnius, 2001– 2008, t. 1 –25), kapitalinis informacijos – kultūros leidinys, šį reiškinį atkakliai, labai atkakliai jei nepasakius piktybiškai nutyli, planingai ir aklai ignoruoja. Skyrius Etninė kultūra (VLE.T.12.2007, p. 251): apie liaudies architektūra, liaudies choreografiją, liaudies mediciną, liaudies skulptūrą, etninę muziką parašyti padorūs straipsneliai, o apie liaudies teatrą ir jo sudėtinę dalį klojimo teatrą niekur nė žodžio Vienintelėje pastraipoje apie profesinio teatro ištakas tik užsimenama, kad “klojimo teatras davė pradžią lietuviškiesiems vakarams. 1918 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras sunyko, bet išliko Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. 20 amžiaus pabaigoje klojimo teatro spektaklius ir koncertus rengė Punsko ir Seinų apylinkių lietuviai” (VLE, T. 10. 2006, p. 286). Bet net ir tuose keliuose sakiniuose ištisa netiesa arba sąmoningas klaidinimas. Pirmiausia tuo pripažįstama, kad klojimo teatras, kad ir neaprašytas, vis tik ištikrųjų buvo, antra jis niekur nedingo ir nesunyko. Yra surinkti faktai, išleistos knygos, kad visos Lietuvos kaimuose vaidinimai vyko ir vyksta iki šiol reguliariai ir pastoviai visais laikais,įvardijami kaimai, sodybų šeimininkai ir vaidinimams vadovavę žmonės, vaidinimų pavadinimai, tikslios datos.. Matyt per klaidą ar per neapsižiūrėjimą tie šaltiniai paminėti ir VLE 14 tomo 590 puslapyje ( Liaudies teatro poetika,1992; Lietuvos klojimo teatras,1999). Vadinasi sudarytojams tie kultūros faktai buvo ir yra žinomi. Ir enciklopedijos vadovams (Rimantas Kareckas, Antanas Račas) tokia sudarytojų nemokslinė saviveikla žinoma (Apie dabartį ir istorinę sąmonę. Res Humanitariae. Klaipėdos universitetas, 2010, p. 15). Ir viskas lyg niekur nieko, ramu.

Kultūros detektyvą atskleidžia Menotyros žurnalas straipsniu, kur aiškiai pasakyta , kad „esminis klausimas, kuris šiandien iškyla mūsų teatrologijai –ar iš tikrųjų mes turėjome Liaudies teatrą? Esminė teatro istoriko (turimas omenyje prof. Vytautas Maknys, autoriaus pastaba) paklaida yra Liaudies teatro išskyrimas ar įvardijimas. (…) Siekimas parodyti, jog ir mūsų teatro istorijoje buvo liaudies teatras, iš esmės lieka tik vietiniu patriotizmu“(Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Kai kurios metodologinės problemos. Menotyra 4, 2003, 3-6). Vadinasi lietuvių liaudies teatro ištrynimas iš tautos ir visuotinos informacijos ne klaida, o sąmoningas veiksmas, nes ta pati antitautinės idėjos autorė yra VLE mokslo tarybos narė ir teatro straipsnių vyr. redaktore. Bet reikia nepamiršti, kad VLE yra valstybinis ir pasaulinis, o ne privatus kultūros informacijos leidinys ir tokią protu nesuvokiamą dezinformaciją būtina ištaisyti. Tokios lėšos sudėtos, o informacija klaidinanti, sąmoningai deformuojama nacionalinė kultūra?

Taigi, nors oficialiai Lietuvos klojimo teatras kaip tautodailės forma arba liaudies teatras „neegzistuoja“ Punskas šią vasarą visgi sušaukė visos Lietuvos XXVII- ąją klojimo teatrų krivūlę. Įskaitant pasirengimo laikotarpį, tam jauniausiam mūsų laikų judėjimui jau daugiau negu trisdešimt metų

 Į šventę, lydimas Punsko parapijos klebono, atvyko ir Lietuvos klojimo teatrų draugijos Dvasios vadovas JE vyskupas Jonas Kauneckas. Jis ne tik skanseno klojime žiūrėjo spektaklius, bet atnašaudamas šv. Mišias Seinų bazilikoje,Smalėnų ir Punsko bažnyčiose meldėsi už kultūrinį darbą dirbusius ir dirbančius žmones, pamoksluose skelbė, kad „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“ Vyskupas atvažiavo ne tuščiomis, bet solidžia asmenine premija parėmė kun. Jono Katelės didįjį prizą.

Nuo pat Klojimo teatrų sąjūdžio pradžios, kas metai, nemenkesnę premiją kūrybingiausiems teatrams skiria Laukuvos seniūnija. Šiais metais jos įteikti į Punską atvyko Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas su ponia. Neretai seniūnijos premijos įteikti atvyksta ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas. Koks jaudinantis dėmesys kultūrai.

Suvažiavo per trylika teatrų: du iš Punsko krašto ir vienuolika iš Lietuvos.. Dvi dienas (birželio 20-21 d.) Pusko lietuviškoje sodyboje (skansene) vaidino ir šurmuliavo per 250 liaudies vaidintojų, gausybė svečių iš viso Seinų krašto ir Pietų Lietuvos.

Kas yra Punsko skansenas? Tai lietuvių kultūros švietimo įstaiga Punske, kurioje surinktas, saugomas ir eksponuojamas pasienio lietuvių materialinis paveldas. Įsikūręs pusės kilometro atstumu į vakarus nuo Punsko, kairėje kelio į Seinus pusėje. 1986-92 m. iš Vaitakiemio perkelta XIX–XX a. lietuviška kaimo sodybą, kurią sudaro penki pastatai: dviejų galų gyvenamasis namas, klojimas (kluonas), tvartas, kamaros ir svirnas. Pastarasis statinys, skirtas grūdams saugoti , surinktas už kūdros, kiek toliau, nes priklausė kitai sodybai. Įrengtos ekspozicijos, eksponuojami kai kurie iš tūkstančiais surinktų senųjų ūkio buities įrankių. Gavus Europos Sąjungos paramą, dar naujai pastatyta klėtelė ir karčiama. Pastarajame apie 120 m² ploto pastate veikia amatų centras, kuriame galima išmokti pinti juostas, austi liaudiškus audinius. Lankytojai gali pasižiūrėti kaip seniau buvo dirbama: verpiama, audžiama, siuvinėjama, iš popieriaus karpomi karpiniai. Klėtelė naudojama kaip fondų saugykla.

Skansene kasmet rengiamas lietuviškų kaimų Lenkijoje Klojimo teatrų festivalis, kuriame beveik visada dalyvauja ir teatrai iš Lietuvos. Klojimo teatras Punske puoselėja ilgametes tradicijas, apie tai byloja ir prie Skanseno 2006 m. pastatytas paminklinis akmuo, skirtas klojimuose rengtų lietuviškų vaidinimų šimtmečiui.(Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. Punsko buities muziejus)

Gabių ir žaismingų žmonių turi visi teatrai. Vertinimo komisija ( prof. Rimantas Balsys, vyskupas Jonas Kauneckas, prof. Petras Bielskis, teatrologijos magistras Darius Peckus, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, režisierė Teklė Paransevičienė ), kaip labiausiai prigimties apdovanotus krivūlės diplomais įvertino net dvidešimt šešis vaidilas. Iš jų, pagal Vydūno teoriją, reikėtų sudaryti unikalų Tautos teatrą.

Šių metų šventėje Punske vaidintas išimtinai tik lietuviškas repertuaras.

Savo žaidybiškumu, išradingu tipažo panaudojimu, gaivaline kūrybinės prigimties jėga išsiskyrė Matuizų, Klaipėdos universiteto studentinis, Girdžių, Punsko ir Senasis Agluonėnų, teatrai. Svarbiausią vaidmenį atlieka teatrų režisieriai. Kaip taisyklė jie vieną iš pagrindinių ar žanrinių vaidmenų vaidina patys ir tokiu būdu primeta visiems vaidintojams spektaklio tempus ir ritmus, stilių. O tai yra svarbi spektaklio gyvybingumo priemonė.

Matuizų kultūros centro teatras vaidina L. Didžiulienės – Žmonos komediją Paskubėjo. Spektaklio režisierė Irena Čeplikienė, vaidindama kaimo pletkininkę, valdo spektaklį visom pramėm. Žinoma ji turi kuo pasiremti: Birutė Akstinienė ir Daiva Kielienė, apdovanotos specialiu krivūlės diplomu, irgi žino ne tik ką pasakyti, bet ir kaip pasakyti. Liaudies artistas kaip ir muzikantas privalo turėti įgimtą muzikalumą, dar prie to inteligentišką humoro jausmą, lakią fantaziją

Stebina, kad 1936 m. parašyta kun. Kazimiero Čyplio – Vijūno komedija Bobutės susipyko iki šiol neprarado aktualumo. Priešingai, atrodo, kad ji parašyta apie dabartinį mūsų gyvenimą: žmonės vaidijasi, tąsosi po teismus dėl menkniekių. Ir moralas aiškus ir dabartiškas: imkitės proto. Smulkius ginčus gali ir turi gesinti seniūnas ar vietos klebonas. Įdomu ir reikšminga, kad teisėjo vaidmenį Girdžių spektaklyje vaidina miestelio seniūnas Darius Juodaitis. Aktorius sugeba dirbti teisėju, o ne vaidinti. Paprastai visi mėgina teisėją rodyti piktu, griežtu, rėkaujančiu, o D. Juodaitis sau kantriai ir ramiai atlieka savo pareigas. Reikšminga – Girdžių seniūnas D. Juodaitis savo pavyzdžiu parodo, kaip valstybės tarnautojai gali ir turėtų skatinti, o gal veikti bendruomenės dvasinę kultūrą. Seniūno dalyvavimas miestelio teatro veikloje yra asmenybės kultūros manifestavimas. Visapusiškai sektinas pavyzdys. Nors sako, kad jo energijos ir valios pakanka viskam – ir šeimoje, ir gyvenvietės tvarkymui, ir socialiniams žmonių reikalams, ir valstybei. Spektaklio režisierė Loreta Zdanavičienė irgi ne tik gabiai vaidina vieną iš besivaidijančių bobų – Anelę Šamienę, bet savo vaidmeniu rodo viso vaidinimo žanro galimybes ir ribas. Diplomais apdovanotos Laimutė Ušinskienė ir Danutė Bosienė. Gal nevertėjo Lepūnų berniuko keisti mergaite. Berniuko ydos yra kitos prigimties ir tokios situacijos dramaturgiškai mergaitei lyg ir nedera.

Didysis kun. Jono Katelės prizas ir vyskupo Jono Kaunecko premija pelnytai atiteko Girdžių teatrui

Paradoksalu, bet Klaipėdos rajono kultūros skyuriaus sunaikintas vienas gabiausių Lietuvos klojimo teatrų judėjimo pradininkų vis dar gyvas. Iš teatro įkūrėjų atėmė režisierių etatus, klojime įkabino spyną, bet teatras pasivadino Senuoju Agluonėnų teatru ir, kad ir benamiai, gyvena toliau. Ir talentingai gyvena. „Agluonėnų klojimo teatras buvo tam tikra kaimiškojo teatro laboratorija. Jau 1984m. gegužės 4 d.. Klaipėdos fakultetų diplomantas Vytautas Germanavičius čia gynė diplominį darbą – Vydūno „Piktoji gudrybė“. Žemaitės komedija „Trys mylimos“(1985 m. birželio 24 d.) pastatyta Klaipėdos fakultetų liaudies režisūros kurso studentų.Augustino Šutkaus, Alvido Žukausko, Vidmanto Fijalkausko, vadovaujant jų dėstytojui Petru Bielskiui, buvo suvaidinta net keturiadešimt keturis kartus.. „Trys mylimos“ peržengė Lietuvos ribas. Iš Pabaltijo respublikų saviveiklinių teatrų festivalio „Draugystės rampa“ (1988 m ) parsivežė laureatų diplomus bei Didįjį prizą. (Raminta Jurgulienė. Klojimo teatras Agluonėnuose. Tautos teatras, T. 1, Klaipėda, 1999, p. 256).

Teatro vadovai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus čia vaidina ir režisuoja jau daugiau kaip trisdešimt metų. Kokių talentingų žmonių čia būta – J. Čepas, S. Rauktienė, G. Treigienė, A. Radzevičienė, I. Normantienė, R. JuknevičiusV. Kiaulakis, A. Briedienė ,. Iš metų į metus vaidina šeimomis: Andželika ir Edmundas Jasai (abu apdovanoti geriausių atlikėjų diplomais), Gabija Šutkutė, Augustinas Šutkus, Kristina ir Renaldas Riteriai, Laima ir Algis Galkauskai. Ir vaidinimai vienas už kitą išradingesni, žaismingesni, senoji dramaturgija skamba kaip šiandien parašyta – Vydūnas „Piktoji gudrybė“ ir „Birutininkai“, J. Paukštelis“Asmeninis reikalas“,K. Ostrauskas“Čičinskas, B. Sruoga „Pagunda“, A. F. Gužutis „Gudri našlė“, S. Žemaitis „Rickus – garsusis Lietuvos plėšikas“ir „Mirta Činčibiraitė“…

Punske jie suvaidino M. Palionio ir K. Būgos komediją Dėdė atvažiavo. Pjesė tobulai pritaikyta liaudies teatrui – veiksminė struktūra paremta netikėta ir aštria situacija, charakterių vystymąsi lengvai keičia tipažas. Režisūros ir teatro stiprybė glūdi dramatinio ir komiško pradų sąveikoje. Tarnas (A. Šutkus) įneša Vingyro lagaminus ir stovi. Senis užimtas, nervingai apžiūrinėja vaikaičio būstą –kam jis pinigus leidžia.

– Ko stovi? Eik lauk!

–Reikėtų ant alaus, – ramiai, bet gudriai atsako tarnas. Tik tiek, bet epizodas įsimena visam laikui. Tarno uždavinys ne lagaminus atnešti, o skirtingų ritmų pagalba užsukti Vingyro charakterį

 E. Kupčiūnas per tiek metų gausybėje savo vaidmenų nėra pasikartojęs. Keisdamas vaidmenų žanrą, stropiai atrinkdamas detales išoriniam piešiniui, charakteringas kalbėjimo būdas, sustiprintas arba sumenkintas personažo reikšmingumas pasiekia originalumo. Moka ir nori žaisti. Jo dėdė Vingyras ne išimtis – įtarus, ūmus ir atlapaširdis.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetas kažkada parengęs didelę dalį dabartinio liaudinio teatro režisierių nei iš šio nei iš to ėmė rungtyniauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir mėgėjiško teatro principus ir meistrystę iškeitė į profesionalizmą. Gerai tik, kad literatūros katedra sustiprino mokyklinio teatro vadovų rengimą. Literatūros mokytojas, tuo labiau su režisūrinio darbo įgūdžiais,visada buvo svarbesnis jauno žmogaus dvasios ugdymui. Į Punską jie atvežė Petro Tilainės, trijų dalių baladę apie lietuvių dvasios viduramžius Raganos. Autorius ko gero yra sudėtinė figūra: vienas sukuria literatūrinį pjesės kūna, režisierius teatralizuoja, o gal dar pasitelkia ir pedagoginę išmintį. Tokia kūrybos forma sudaro geras prielaidas pjesę pritaikyti esamai studentų aktorinei medžiagai, papildyti ir keisti darbo metu. Siužeto pagrindą sudaro Žemaičių vyskupo Jūzupo Karpio pastoracinis laiškas apie žavėtojus, kurie be teismo, feodalų savivale žudomi ir gyvi deginami ant laužo. Pasirodo, kad raganų deginimo šizofreniją kurstė ne katalikų Bažnyčia, o despotiški feodalai. Pjesės struktūrą sudaro jaunų baudžiauninkių troškimas naktimis ant žirgų lėkti laukais.Kas gali iki prakaito nuvaryti arklius ir dar naktį? Velnias, velnio apsėstasis. Pagavo mergas ir atidavė inkvizicijai. Kražių vienuolyne Inkvizicijos įgaliota protonotarė popiežiaus Grigaliaus vardu jau skelbė mirties nuosprendį, kai kilo sąmyšis– vyskupas atvažiavo.“ Čia, Lieuvoje aš esu didesnis už popiežių Grigalių! – vos įžengęs paskelbė vyskupas Jūzupas.– „Nuo šiandien Bažnyčia nuėmė ranką nuo jūsų galvos“. Bajorai ir jenerolai panikoje pabėgo, o inkvizitores liepė uždaryti į celę ir atiduoti teisėtai paskirtiems sūdžioms. Mergikes susodino į kočą ir išsivežė į Varnius.

Studentės gražios ir teisingos vien savo jaunyste. Dviejų studenčių (Raminta Simanavičiūtė, Eva Urbanavičūtė) darbas įvertintas diplomais. Ypatingai sunkus R. Simanavičiūtės vaidmuo. Liekna, jauna mergaičiukė nedidelėje atkarpoje turi pakelti dideles psichologines perkrovas. „Psichologizmas, – kaip teigia prof. P. Bielskis, – liaudies ir mokyklinio teatro artistui yra sunkiai arba visai nepakeliamas uždavinys. Reikia iškoti ir surasti kompensacinių priemonių“. Čia pasitelktas išplėstinis fizinis veiksmas. Scena prasideda ramiai, atsargiai, o tardymo eigoje inkvizitorė su kiekviena savo nesekme didina tempą. Merginų, laisvo gamtos vaiko, laikysena, nenuolankumas, priešgyniavimas ją įsiutina ir vidinę emociją realizuoja fiziniu judėjimu, sustiprintu blašymuisi, trankosi į sienas, baldus, rėkia. Grafienė ir priorė tai suvokia baugiai, kaip psichinį priepuolį, bando ją sutramdyti. Fizinė jėga tampa dvasinės šizofrenijos forma, atstoja valios jėgą.

Grafienės Gruževskos ir Kražių vienuolyno priorės vaidmenis studentų teatrui padėjo sukurti Klaipėdos teatro aktoriai – Nijolė Narijauskaitė ir Jūratė Barauskaitė. Čia matomas ne tik meninis, bet ir pedagoginis tikslas. Repetuodami su patyrusiais ir gabiais aktoriais studentai betarpiškai susiduria su profesionalaus aktoriaus darbo technika ir mėgėjiško teatro meninės kalbos galimybėmis, gyvai pajunta skirtumą tarp dailės ir tautodailės, atsakingą požiūrį į kūrybą ir etiką.

Pagrindinį vyskupo Karpio vaidmenį, kaip ir kitų teatrų spektakliuose, atlieka pats režisierius Petras Bielskis.Vienas trijuose asmenyse – vaidina, moko ir bičiuliaujasi. Vyskupo paveikslas sulipdytas iš dviejų dalių – kietas ir valingas Lietuvos Bažnyčios gynėjas ir atlaidus žmogui. Svarbiausia nuraminti smurtą patyrusias mergaites, prisijaukinti kaip išgąsdintus žvėrelius. Norėdamas atgauti pasitikėjimą turi nusileisti iki jų sąmonės lygio. „Kokios ten jūsų nuodėmės. Būtų supleškinę tokias mergeles. Didžiausia nuodėmė žmogaus nemylėjimas. Sėdam į kočą ir lekam į Varnius“. Beja, vyskupas šneka gryna žemaičių kalba. Visų didžiųjų Lietuvos vyskupų išskirtinumas yra humanizmas, švietėjiškumas, valia ir demokratizmas. Tai eina nuo J. Karpio, pro M. Giedraitį iki M. Valančiaus ir iki mūsų laikų vyskupų A. Vaičiaus ar J. Kaunecko.

Anykštėnai suvaidino S.Gedos „Strazdą“. Jonas Buziliauskas teatralus iki pašaknų – ir vaidina, ir režisuoja, ir inscenizuoja. .Teatrinei fantazijai nėra ribų.. Jis ir Linas Pauliukas pažymėti krivūlės diplomais kaip ryškiausiai atlikę savo vaidmenis. Bet kartais atrodo, kad fantazijos lyg ir per daug. Teatrinių ženklų ir formų tiek tiršta, kad nebegalima atsekti S. Gedos poezijos. Reginys kartais darosi savarankišku, lyg ir nepriklausomu nuo poezijos

„Liaudies teatro savitą meninių priemonių sistemą prof. P. Bielskis vadina kompensaciniais elementais. Jiems priskiriami sceniniai tropai, kuriais liaudies teatre gali būti išreiškiamas veiksmas, įvykiai, konfliktas, veikėjai ir jų santykiai. Naudojant metaforą, kaipsceninių tropų rūšį, vieno reiškinio bruožus galima suteikti kitam, gyvo daikto savybes perduoti negyvam ir atvirkščiai“( Ten pat, p. 276). Bet metaforos pagrindą arba kilmę būtinai turi sąlygoti spektaklio dramaturgija., teatro kalbos pezija eina lygiagrečiai su literatūrine poezija.

Nustebino Punsko teatras. Vaidindamas S. Žemaičio Mirtą Činčiberaitę teatras prisiminė seną lietuviškų vakarų patirtį, kai žiūrovas vaidinimą priimdavo kaip tikrą gyvenimą. Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė išradingai suskirstė vaidinimą į dvi dalis – scena ir žiūrovų salė arba klojimas. Klojimas ne šiaip sau trikšmauja ar trukdo. Jie , grupė žmonių, režisierės paskirtų, kartas nuo karto komentuoja vyksmą, palaiko dialogą su scenos artistais. Pastarieji ne tik toleruoją tokį įsiterpimą, bet sustoję vaidinti įsiklauso ir paskui lyg nekur nieko vėl grįžta į nutrūsusį veiksmą. Režisierė pasiekia kelių tikslų: vyksta dialogas su sale, stiprinami prasminiai pjesės akcentai ir sukuriamas organiškai gyvas žaismingumas.Vienas punskiškių klakerių (Edvinas Karkauskas) už sąmojingas improvizacijas apdovanotas krivūlės diplomu.

S. Žemaičio slapyvardžiu rašė kunigas Henrikas Prialgauskas.Dar jaunas, vikaraudamas Laukuvoje (1921-1922), susidūrė su miestelyje veikusiais keliais teatrais ir pajuto jų įtaką žmogui. Teatrui yra rašę per 60 kunigų ir kiekviena parapija turėjo savo teatrą arba net kelis.Primena laikus, kai Lietuvoje kunigas, nuo jėzuitų akademijos laikų, teatrą manė esant Dievo duotą ir svarbų įrankį sielovados darbe.Valančius irgi buvo teatralus arba artistiškas, vaidinimą vertino pozityviai.

„Punsko teatras jau seniai yra tapęs mūsų liaudies vaidinimo dalimi. Pirmą kartą vadovaujami Teklės Paransevičienės jie atvyko į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990 m.), į Lietuvos trečiąją klojimo teatrų krivūlę. Ir kasmet jau daugiau kaip dvidešimtmetį jie yra mūsų (ar mes jų) krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė, Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir labai kūrybingi. Beje, režisierė greta klojimo teatro trupės dar sugeba suvienyti visus iš Punsko kilusius studentus ir per vasaros atostogas pastatyti spektaklį. Tik punskiečiai moka taip dirbti ir aukotis” (Joninės didžiajan Jonui. Prieiga: http://www.bernardinai.lt/2011-06-29. Komentarai). Jiems atiteko solidi Laukuvos seniūnijos premija.

Punsko krivūlė šiais metais sutapo su joninių išvakarėmis. Visi svečiai, šeštadienio vakarą, išvyko į Ožkinius, prie Seivų ežero, kur Petro Lukoševičiaus gimtinėje, pagal archeologinius kasinėjimus, atstatyta jotvingių – prūsų pilis. Tokių gražių joninių apeigų retai kur berasi. Iškilmių dalyviai ėjo pro šventinius vartus, prausėsi vandeniu, būrėsi į ratelius, giedojo, pagerbė ąžuolą ir ugnį, palydėjo besileidžiančią saulę, plukdė vainikus bei ieškojo paparčio žiedo. Pasitvirtino vysk. J. Kaunecko žodžiai:“ „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Seinų - Punsko kraštas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra