Liūdnų ir džiaugsmingų valandėlių praeitis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Sostinės Vilniaus ir jo krašto atgavimo 70–mečiui paminėti

Nors laiko metų danga užklojo nemažai įvykių, susijusių su sostine Vilniumi ir lietuvių etninėmis žemėmis rytuose ir pietuose, tačiau tarp jų yra tokių, kurie gyvi tautoje ir laikas prieš juos bejėgis. Taip galima pasakyti apie skaudulius, patirtus 1920 m., kai Lietuvos valstybė neteko etninių žemių buvusioje Suvalkų gubernijoje su Seinais ir Vilniaus gubernijoje su sostine Vilniumi. Džiaugsmo valandėlės nuvilnijo per visą nepriklausomą Lietuvą, kai 1939 m. rudenį buvo atgauta sostinė Vilnius ir kai kurios etninės žemės rytuose. Nors trumpai grįžtelėkime praeitin apie tų praradimų ir atgavimų įvykius.
 
Kovos dėl nepriklausomybės
 
1919–1920 m. Lietuva buvo kovų sūkuriuose. Jai teko vesti kovas dėl valstybingumo išsaugojimo ne tik su sovietine Rusija, Lenkija ir1919 m. su Pabaltijyje vokiečių kariuomenės likučiais, kovojusiais kartu su Rusijos baltagvardiečiais. Pavojingiausias priešas buvo kaimyninė Lenkija, su kuria siejo buvusieji kelių šimtų metų unijiniai ryšiai. Lenkai siekė turėti teritoriją buvusią iki 1772 metų, t. y. Pirmojo jungtinės Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės padalijimo.
 
Kelių šimtmečių istorijoje atsispindi lietuvių tautos kovos su lenkais, siekusiais ištrinti iš istorijos lietuvių vardą. Lietuvius, norinčius išlikti lietuviais, lenkai šmeižė, šantažavo, pajuokė, ypač XIX a. pabaigoje, kai vyko lietuvių tautinis atgimimas. 1899 m. Gabrielius Žemkalnis knygelėje „Lietuviai ir lenkai nuo 1230 m. iki 1410 m.“ pratarmėje rašo: „Šiame laike nuolat girdžiame rugojant ant lietuvių už jų separatiškus norus, tie rugojimai apsireiškia tai vaikiškais klyksmais. Prasimanė lietuviai kokį separatizmą nuo lenkų ir tuomi tiktai palengvina obrusenijos darbą; kiti dar kvailiaus šaukia: „Litvomanai“ teip vadina jie darbininkus ant tautiškos dirvos, – „tai šių dienų valdžios papirkti priklausytojai.“
 
Šiandien lietuviai neprasimanė separatizmą, kadangi tai lietuvių noras (prąd) nenaujas. Jis prasidėjo pradėjus Jogailai lenkus valdyti, ypač kada lietuviai suprato, jog susivienijimas su lenkaistai nepaprasta politinė dviejų viešpatysčių sandara, bet gera lenkams proga, be kovos, pigiai pasisavinti Lietuvą: Štai tuomet gimė tas noras atsiskirti, kuris tęsiasi jau su viršum penkis šimtmečius ir neturi pasliauti, koliai yra jo priežastys. Iš tikrųjų ilgametės lenkų pastangos polonizuoti lietuvius nebuvo bevaisės. Sulenkėjo didikai, bajorija, paliko lietuvių tautą be inteligentų. Įvairiais būdais brukdama lenkų kalbą. Atsirado etninėse lietuvių žemėse sulenkinti vietovardžiai, žmonių pavardės. Daugelyje lietuviškų parapijų bažnyčiose buvo vartojama vien lenkų kalba. Vyko lietuvių nutautimas, ypač Vilniaus gubernijoje. 1861 m. šioje gubernijoje lietuviai sudarė 46 proc., lenkai 12 proc., iš jų Vilniaus aps. Atitinkamai – 61 ir 35,5 proc. 1909 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus apskrityje lietuvių užrašyta tik 6,9 proc. Nors gyventojų surašymai nebuvo objektyvūs, bet, nors ir ne pagal surašymo duomenis, vyko lietuvių mažėjimas. Jie lenkėjo, gudėjo, keitė lietuvių kalbą į „po prostu“, keitė tikybą. 1864 m. palikti be spausdinto gimtojo žodžio buvo neatsparūs nutautimui. 1910 m. Lietuvos žinių redaktorius Mykolas Sleževičius apie Vilniaus krašto lietuvius rašė: „Su širdėgala reikia pripažinti, kad daugiausia esame kalti mes patys… Kaip galima reikalauti, kad kitataučiai ir ta pati vyriausybė gerbtų mūsų kalbą, jeigu mes patys jos negerbiame, jeigu visur kur reikia ir kur nereikia, mes kalbame rusiškai, lenkiškai, vokiškai, bet tik ne lietuviškai. Nejaugi mes nenorime ir laukiame, kad už mūsų teises kovotų kitataučiai, kad jie pripažintų mūsų kalbai tas teises, kurių nereikalaujame mes patys.“
 
Prisijungti etnines lietuvių žemes lenkai mėgino įvairiais būdais. Jau XIX a. pabaigoje tarėsi dėl bendros kovos prieš carinę Rusiją. Kai lietuviai suprato, kad ši kova tėra tik dėl lenkų vienašališkos nepriklausomybės siekis, dėl lietuvių etninių žemių prijungimo, lietuviai pasitraukė. Lenkai smerkė lietuvius dėl atsiskyrimo nuo lenkų, dėl siekimo savo tautai savarankiškumo, ypač kai 1917 m. lapkričio 5 d. Lenkija tapo nepriklausoma valstybe. Jie godžiai žiūrėjo į Lietuvą. Talkon atėjo Lietuvos lenkai. 1917 m. gegužės 25 d. jų 44 atstovai paskelbė memorandumą Vokietijos kancleriui. Jame rašoma: „Mes Lietuvos lenkai … didžiausioje pagarboje laikome lenkų kalbą ir kultūrą… Lenkų gaivalas tame krašte daugiausia nusveria, viešpatauja ūkyje, kultūroje, politikoje… tad mes, Lietuvos lenkai, neatskiriama dalis didžios lenkų tautos, siekiame ir visados bus mums tai siektina, susidėti su lenkais valstybėmis.“ Lietuviai atsakė kontramemorandumu, pareikšdami, kad jų siekis nepriklausoma Lietuva. Lietuvos lenkai nenurimo ir 1919 m. vasarą tapo karinės lenkų organizacijos (POW) talkininkais ir dalyviais, siekiančiais užgrobti Lietuvą. 1919 m. rugpjūčio 27–28 d. Kaune organizavo sąmokslą. Lietuviams pavyko sąmokslą nuslopinti ir organizatorius suimti. Taigi Lenkijai teko ieškoti naujų Lietuvos pavergimo būdų.
 
1919 m. pavasarį lietuviams teko ginklu kovoti su lenkais, o kartu ir su bolševikais. Kai mūsų kariuomenė artinosi prie Vilniaus, lenkai, iš pietų spausdami Raudonąją armiją, užbėgo lietuviams už akių ir balandžio 19 d. užėmė Vilnių.
 
1919 m. vasarą lietuviai kovojo Suvalkų krašte su lenkų partizanais, remiamais reguliarios kariuomenės. Kovos tęsėsi apie metus. 1920 m. įsikišant Tautų Sąjungos karinei kontrolės komisijai lenkų užgrobtos lietuvių etninės žemės pietuose atiteko Lenkijai. Seinuose likviduoti bei sunaikinti buvę lietuvių kultūros, spaudos židiniai, mokyklos, ištremti aktyviausi lietuvių veikėjai.
 
1920 m. vasarą kariniai veiksmai su lenkais vyko rytų Lietuvoje. Tik įsikišus Tautų Sąjungai lietuviai ir lenkai buvo priversti sienų klausimą spręsti derybomis. 1920 m. spalio 7 d. po savaitės derybų Suvalkuose pasirašyta sutartis, kurioje nutarta sustabdyti karo veiksmus ir derybomis spręsti sienų klausimą. Tačiau jau derybų metu gen. Lucjano Želigovskio (Želigowski) kariniai daliniai – daugiau kaip 13 tūkst. karių ruošėsi užimti Vilnių. Ir tai įvyko spalio 9–ąją. Tuo nesitenkino ir veržėsi gilyn. 1920 m. lapkričio 19 d. ties Širvintomis, lapkričio 21 d. ties Giedraičiais pavyko lietuvių kariuomenei laimėti mūšius ir sustabdyti tolesnę kovų eigą, į kurią įsikišo Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. 1920 m. lapkričio 29 d. ji nustatė neutralią zoną, kuri vėliau virto demarkacine zona. Lenkų pusėje liko jų okupuota teritorija, sudariusi apie vieną trečdalį lietuvių etninių žemių. Tai buvo didesnioji buvusios Vilniaus gubernijos teritorijos dalis. Okupuotose žemėse gyveno įvairių tautybių asmenys, iš jų apie 220 tūkst. lietuvių.
 
Pavergtieji lietuviai
 
Lenkijos okupacijoje lietuviams teko gyventi aktyvios polonizacijos sąlygomis. Lietuviams polonizacija buvo itin pavojinga. Apie tai 1930 m. E. Janutis rašė: Toji banga dabar dar nebūtų tokia plati ir pasėkminga, jei nuo amžių čia nebūtų buvę stiprios lenkų įtakos per dvarininkus, per bažnyčią. Be to, ir dalies gyventojų kalbos slaviškumas yra gera lenkiškai dirvai. Seniau tik per dvarininkus ir bažnyčią plito lenkinimas. Dabar dar prisideda mokyklos, kariuomenė ir policija.“
 
Lenkijos tikslas okupuotame Vilniaus krašte buvo ne tik integruoti lietuvių žemes į Lenkiją, bet ir jos gyventojus nutautinti. 1924 m. vasarą Lenkijos švietimo ministras Stanislavas Grabskis (Grabski) nurodė, kad visų srovių lenkai laikosi vieno nusistatymo: mažumas žūtbūt reikia asimiliuoti arba nors išauklėti savo kultūros dvasia. Taigi šie nurodymai buvo vykdomi. Jei iki 1927 m. Vilniaus krašte veikė 9 lietuvių draugijos su 789 skyriais, 166 skaityklos, 2 gimnazijos, mokytojų seminarija, apie 200 privačių pradinių mokyklų, leidžiami 7 periodiniai leidiniai, tai praėjus daugiau nei 10 metų šis lietuvių kultūrinis tinklas sumažėjo iki minimumo.
 
Nuolat buvo siaurinamos galimybės lietuviams mokyti vaikus gimtąją kalba. Jau 1927 m. rudenį buvo uždaryta lietuvių mokytojų seminarija, veikusi nuo 1915 m iki 1922 m. kaip Vilniaus lietuvių pedagogijos kursai, uždarytos 42 Vilniaus lietuvių Ryto švietimo draugijos privačios pradinės mokyklos, kurios vienintelės išmokindavusios mokinius gimtosios kalbos, nes pagal valstybinių pradinių mokyklų įstatymą mokyklos, kuriose būtų dėstoma gimtoji kalba, galėjo būti atidarytos ten, kur ne lenkų tautybės gyventojai sudarė ne mažiau kaip 25 proc. gyventojų ir jei reikalavo nemažiau kaip 40 tėvų. Tačiau šia teise galėjo pasinaudoti tik Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskričių lietuviai, o lenkų mokyklai įkurti tereikėjo 20 tėvų pageidavimo. Be to, valdiškose mokyklose dauguma dalykų buvo dėstoma lenkų kalba. Dažnu atveju lietuvių kalbos mokydavo jos nemokantys mokytojai, be to, dažnai jos mokymas nebuvo privalomas. 1938 m. rudenį veikė tik privati Vytauto Didžiojo gimnazija, neturinti valstybinės gimnazijos teisių, ir miesto pradinė lietuvių mokykla.
 
Nuo 1935 m. Vilniaus vaivadiją pradėjus valdyti plk. Liudvikui Bocianskiui (Bocianski) lietuvių nutautinimas sustiprėjo. 1936 m. pr. buvo parengtas slaptas memorialas apie valstybinės administracijos politiką Lenkijos lietuvių atžvilgiu. Sutriko lietuvių draugijų veikla, nes vienas po kito buvo likviduojami jų skyriai, o ir pačios draugijos.1937 m. pb. uždarytos Šv. Kazimiero, Lietuvių mokytojų sąjunga, Lietuvių labdarybės draugija, turėjusi 5 mokinių bendrabučius, 5 amatų dirbtuves, 1938 m. negalėjo veikti Vilniaus lietuvių Ryto švietimo, Lietuvių ūkio draugija ir jos rateliai, sustabdyta lietuvių mokslo draugijos veikla. Didelė lietuvių netektis buvo 1937 m. uždraustas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas (nuo 1935 m. pb. vad. Tautinis Vilniaus lietuvių komitetas), kuris koordinavo visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę visuomeninę veiklą, turėjo ryšius su Nepriklausoma Lietuva. Ne kartą gindamas lietuvių pažeistas teises rašė Lenkijos įvairioms valdžios įstaigoms prašymus, memorialus, palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybe, visuomene.
 
Suvaržyta lietuvių spauda, nes griežta lenkų spaudos cenzūra trukdė leisti lietuviškus laikraščius, nuolat jie buvo uždaromi, redaktoriams priteisiamos piniginės baudos. 1937 m. rudenį uždarytas „Vilniaus rytojus“, populiariausias lietuvių laikraštis, turėjęs daugiau kaip 6 000 prenumeratorių, neleidžiama bibliotekose, skaityklose naudotis daugelio lietuvių autorių knygomis.
 
Skaudžių išgyvenimų teko patirti aktyvesniems lietuvių kunigams. Ne vienas iš jų nukentėjo už lietuvišką veiklą, išsiunčiamas dirbti į tolimas nelietuviškas parapijas. Tai palietė ir kitus lietuvius, tremiamus į Lietuvą ar kitas tolimas nuo gimtųjų namų Lenkijos vietoves. Nelengva buvo gauti lietuviams lojalumo Lenkijos valstybei bei pilietybės pažymėjimus, be kurių negalėjo dirbti mokyklose bei kitose įstaigose.
 
Įvairiais būdais buvo brukama lenkų kalba. Bažnyčiose lietuviams teko klausyti pamaldų, pamokslų lenkiškai, veltui jose buvo dalijami lenkų kalba laikraščiai. Lietuvių draugijos iškabos turėjo būti tik lenkų kalba. Uždrausta vartoti spaudoje žodžius Nepriklausoma Lietuva, Vilniaus kraštas. Negalėjo lietuvius krikštyti tautiniais lietuviškais vardais, buvo lenkinamos lietuvių pavardės: Gaidys tapo Goidz, Grigonis – Grygian, Jurėnas – Juraniec, Puodžius – Podzevič ir t. t., vietovardžiai: Butrimonys – Butymance, Sužionys – Sužany, Gervėčiai – Gierwiaty, Varėna – Orany ir kt. Viešai kalbantys lietuviškai ne kartą buvo užpuldinėjami, tekdavo už tai net ir baudas mokėti. Lietuvių kalbos nesigirdėjo administracinėse ir kitose įstaigose, nes jose dirbo daugiausia atvykusieji iš Lenkijos ir kalbantys tik lenkiškai.
 
Lietuviai jautė diskriminaciją ekonominiame gyvenime, siekiant juos palikti skurdžiais ir beturčiais. Dažnai žemės galėjo įsigyti tapdami lenkais. Vilniaus krašto žemė dosniai dalijama atvykėliams lenkams, kurie buvo keliai, siekiant kraštą polonizuoti. 1940 m. Vilniaus krašto teritorijoje, perduotoje 1939 metais Lietuvai, buvo 99,2 tūkst. atvykėlių iš Lenkijos. Per 1921–1932 m. Vilniaus krašte atsirado apie 2,6 tūkst. naujų ūkių, iš kurių 1,1 tūkst. savininkų buvo Lenkijos kariškiai, 1,3 tūkst. ūkių – kitų kolonistų. Žemės trūkumas sunkino lietuvių gyvenimą. 1928–1929 m. nederliaus metais teko nemažam valstiečių skaičiui badauti .O ir vėliau tekdavo badauti.
 
Pastangos dėl užgrobtų žemių atgavimo ir paramos lietuviams
 
Rytinių žemių su sostine Vilniumi praradimas buvo didelė skriauda jaunai Lietuvos valstybei. Prezidentas Antanas Smetona rašė: Lietuva be Vilniaus, tai kaip be vieno sparno į ateitį ir į aukštį. Taip manyti nuosaku: nustojusi trečdalį savo žemės ji negali turėti pilno savo uždavinių plano, neturi tos reikšmės kaimynų tarpe, kokios galėtų turėti.
 
Iki 1931 m. tęsėsi diplomatinė kova dėl Vilniaus ir jo rytinių žemių. Lietuvai, nesant Tautų Sąjungos nare, nepripažintai daugelio Vakarų valstybių, itin nelengva buvo diplomatijoje. Lenkai ne tik Tautų Sąjungai ir kitoms tarptautinėms organizacijoms pateikdavo daug Lietuvos atžvilgiu šmeižto ir netiesos. Buvęs Lietuvos užsienio ministras Dovas Zaunius nurodė: Lenkija argumentuodavo Lietuvą iš tikro esant ne laisvą valstybę, o Lenkijos priešų sukurtą Sovietų Rusijos ir Vokietijos, kovai prieš Lenkiją, sukurtą, taikai pavojingą padarą, kurį pašalinti nuo Europos žemėlapio reikalauja visų kitų valstybių interesai.“ Taip Lenkija siekė pridengti savo grobikiškus tikslus. Pasakyti apie Lietuvą tiesą Europos šalims siekė ne vienas iškilus tautietis, iš jų – 1921 m. Petras Vileišis parašė ir savo lėšomis išleido prancūzų kalba knygelę apie lietuvių ir lenkų santykius. Tačiau lėmė ne jaunos Lietuvos valstybės pastangos atgauti savo žemes ir sostinę. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija, nedalyvaujant Lietuvai, priėmė sprendimą dėl Lenkijos ir Lietuvos sienų. 1931 m. Lietuvai pavyko pasiekti, kad Vilniaus klausimas buvo svarstomas Tarptautiniame Hagos tribunole, kurio verdiktas skelbė, kad lenkai, užgrobdami Vilnių ir kitas lietuvių žemes, pažeidė tarptautinę teisę ir tuo Lietuvą įgalino atsisakyti visų su Lenkija tiesioginių santykių ir iki 1938 m. pavasario Lietuva su Lenkija neturėjo diplomatinių santykių, nepripažino demarkacinę liniją valsybine siena.
 
1922 m. Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas kreipėsi į nepriklausomos Lietuvos visuomenę, nurodydamas: Padėkite ne sąmokslus daryti, ne politinę agitaciją varyti, bet šventą švietimo darbą grobti, lietuviškas mokyklas laikyti, lietuvį iš tamsybės kelti.“ Šis šauksmas buvo išgirstas. Lietuvių visuomenė telkėsi į organizacijas, kad galėtų pareikšti lenkams protestus, padėtų pavergtiems tautiečiams. 1921 m. įkurtas komitetas Vilniaus kraštui remti, 1925 m. reorganizavęsis į vilniečių sąjungą, 1930 m atsirado studentų koorporacija „Vilnija“, jaunimo sąjunga „Ąžuolas“ ir kt. Aktyvi buvo šaulių sąjunga. Iš organizacijų išsiskyrė ir visuomenės telkimo centru tapo Vilniaus vadavimo sąjunga, įkurta 1925 m. Tokį pavėluotą jos įkūrimą vienas jos organizatorių prof. kun. Fabijonas Kemėšis aiškino: per keletą metų tauta laukė teisybės iš valstybių vadovų. Mūsų, kad ir jaunutė diplomatija, dėjo daug pastangų palenkti Tautų Sąjungos sferas padarytą skriaudą atitaisyti . Buvo tai laikai , kad ne tik mes , bet ir daugelis kitų Tautų Sąjungos galia dar tikėjo. Tačiau, kai 1923 m. kovo mėnesį Ambasadorių konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai ir Tautų Sąjunga savo tylėjimu tai patvirtino, mūsų visuomenei ėmė aiškėti, kad laikas bus pradėti remtis ir pasitikėti daugiausia savo jėgomis ir imti burti tas jėgas į vieną galingą sąjungą, kurios tikslas būtų visiems aiškus: atvaduoti nepriklausomai Lietuvai savo tikrąją sostinę, pavartojant tam visas galimas ir prieinamas padorias priemones, pirmoj vietojkultūrines priemones.“
 
1925 m. balandžio 25 d įvyko Vilniaus vadavimo sąjungos steigiamasis susirinkimas. Steigėjai buvo Mykolas Biržiška, Mečislovas Reinys, Andrius Rondomanskis, Antanas Smetona, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis. Sąjungos pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška, vykdęs šias pareigas iki 1935 m. pavasario, vėliau jai vadovavo Antanas Juška. Į šią sąjungą įsiliejo nemažai inteligentų, kurie sudarė jos branduolį, nustatė veikimo gaires. Tačiau buvo ir trukdytojų, spaudoje atsirado nepalankių sąjungai straipsnių. Be to, reikėjo pasiekti, kad sąjunga netaptų partine. 1928 m. žurnalo Mūsų Vilnius“ vedamajame straipsnyje rašoma: „Juk ne partija, ar srovė prarado Vilnių, tik tauta prarado Vilnių, ne partijos ar srovės jį išvaduos, tik visa tautasusijungusi, susiorganizavusi.“ Kad ši sąjunga apimtų visą tautą, reikėjo kurti skyrius ir telkti į juos narius. Buvo pasiekta, kad 1937 m. sąjunga turėjo daugiau kaip 612 skyrių ir 27 tūkst. narių. Skyrius kūrė ir užsienio, ypač JAV, lietuviai. Be to, prie sąjungos šliejosi 600 tūkst. jos rėmėjų, t. y. asmenų, turinčių Vilniaus pasus, kurie buvo kaip teisės į Vilnių liudijimas bei simbolis. Galbūt šiandieniniai Vilniaus lenkai pasinaudojo ta patirtimi ir išdavinėja jiems kartą polaka.
 
Vilniaus vadavimo sąjungos veiklai reikėjo lėšų. Jos buvo gaunamos per narių mokesčius, aukas, iš kultūrinių renginių, spaudos leidinių. Aktyvus lėšų rinkimas vykdavo Spalio 9–ąją, vadinamąją Gedulo ir vilties dieną. Per šios dienos aukų rinkimą, kuris kasmet vykdavo visoje Lietuvoje, buvo surenkama iki 10 tūkst. litų. Nors rinkimas nebuvo lengvas. 1933 m. vienas iš tokių rinkėjų Kaune prisimena:Štai studentas „proletaras“, bet mielai išsiima dvilitinę monetą ir meta rinkėjo dėžutėn; šoferis, sustabdęs mašiną, išlipa ,prieina prie rinkėjų, meta dėžutėn sidabrinę monetą, tardamas „reikia atlikti savo pareigą“, ateina mažieji ir atneša savo auką: jų širdyse taip pat ugdoma idėja atjausti pavergtuosius ir neatsižadėti savųjų. Šalia šių malonių įspūdžių būna ir skaudžių, net įžeidžiančių išsišokimų. Atsiranda tokių , kurie nustumia rinkėjus, karčių žodžių nepagaili. Skaudžiausia ,kad tarp jų yra užimančių aukštus postus, naudojasi geru gyvenimu, bet kai prieini, kad paaukotų, išdidžiai numoja ranka. Aukojo žmonės ne tik pinigų, o ir drabužių, knygų ir kt.
 
Sąjungos veikla vyko 2 kryptimis: 1) tautos sutelkimas ir sąmoningų Vilniaus kovotojų ugdymas, 2) įvairiapusė pagalba vilniečiams, siekiantiems išlaikyti lietuvybę.
 
Pirmoje kryptį apsprendė iš praeities paveldėtas skurdus kultūrinis palikimas. Buvo nemažai žmonių, nežinančių tautos istorijos, net negirdėję apie sostinę Vilnių. Taigi reikėjo žmones mokyti istorijos, sužadinti meilę sostinei Vilniui, įkvėpti jo atgavimo lūkesčius. Šį propagandinį darbą vykdė ne tik sąjungos nariai, bet ir įvairūs talkininkai: šauliai, jaunalietuviai, ypač mokytojai, kuriems teko išskirtinė vieta. Jie dirbo platų propagandinį darbą visuomenėje, vilnietiška dvasia auklėjo mokinius.
 
Sąjungos darbe nuolat buvo ieškoma naujovių. 4 dešimt. dr. Juozas Purickis parengė naują kultūrinio darbo programą, kurioje nuo jausminio patriotizmo būtų pereinama prie sąmoningo, aukštos etikos, dorovingumo, darbštaus tautiečio ugdymo. Taigi ši dr. J. Purickio programa neprošal ir šiandien.
 
Propagandinio, kultūrinio darbo įvairovėje paminėtinos reiškiamos gyvu žodžiu kai kurios jų formos: paskaitos, vaidinimai, poezija, dainos ir kt. Įvairiomis formomis gyvas žodis plačiai skambėdavo, ypač Spalio 9–ąją. Šią dieną atgydavo bažnytkaimiai miesteliai, miestai. Šią dieną jų renginiuose plazdėdavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, žmonės išklausydavo šv. Mišių, pagerbdavo žuvusius už laisvę. Šie įvairių vietovių renginiai turėjo įvairių savitumo bruožų. Ypač tuo išsiskirdavo Kaunas, laikinoji Lietuvos sostinė, kurioje paminėti Spalio 9–ąją susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių. Visus juos paveikdavo rimties, susikaupimo minutė, kurios metu sustodavo visas transportas, kiekvienas einantis žmogus. Rudens vėjuje besiplaikstančios, juodu kaspinu perrištos vėliavos, tyli, vienplaukė, susimąsčiusi, sustingusi minia, klaikus sirenų kauksmas, duslus bažnyčių varpų gausmas paveikdavo kiekvieną, net ir nejautrų žmogų.
 
Buvo organizuojamos Vilniaus dienos, Vilniaus valandėlės, gegužinės ir kiti renginiai. Juose visuomet skambėdavo Vilniaus vadavimo sąjungos himnas Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“ Šio himno žodžius parašė Petras Vaičiūnas, muziką sukūrė Antanas Vanagaitis. Nuo 1927 m. gyvas žodis skambėjo per radijo laidos Vilniaus valandėles, vedamas lietuvių, lenkų, ir kitomis kalbomis.
 
Išskirtinę vietą sąjungos veikloje užėmė spausdintas žodis. Buvo išleista daugiau kaip 100 įvairių leidinių, susijusių su Vilniumi. Spaudinius sudarė įvairi produkcija: knygos, brošiūros, atsišaukimai, plakatai, atvirukai ir kt. Didelio populiarumo susilaukė žurnalas „Mūsų Vilnius“. Jo tiražas kasmet didėjo ir 1937 m. pasiekė 72 tūkst. egzempliorių. Kai kurie leidiniai buvo kitomis kalbomis ir platinami už Lietuvos ribų.
 
Vilniaus vadavimo idėjos buvo propaguojamos pavadinant Vilniaus vardu gatves, aikštes, vietoves, sodinant Vilniaus medžius, įrengiant Gedimino pilies imitacijas ir t. t. Nuo 1937 m. prasidėjo Vilniaus kryžių statyba. Iki 1938 m. rudens buvo pastatyta apie 100 Vilniaus kryžių.
 
Vaikai, o ir jaunimas skirtingai nei suaugusieji jausmingiau, imliau susižavi idėjomis ir jas priima. Todėl neatsitiktinai ir Vilniaus vadavimo sąjunga kreipė daug dėmesio mokykloms, kurių tinklas buvo platus. 1929 m. Lietuvoje buvo 171,4 tūkst. pradinių mokyklų mokinių, 3, 6 tūkst. jų mokytojų. Nors nuo 1930 m. mokyklose nebuvo leidžiama steigti visuomeninių organizacijų kuopelių, būrelių, todėl mokytojas buvo vienintelis mokykloje visuomeninio darbo organizatorius. Nuo jo gebėjimų, aktyvumo priklausė ir šio darbo apimtis, priemonių įvairovė. Daugelyje vietovių mokyklos buvo Vilniaus idėjų propagavimo centrai. Juose buvo knygynėliai, išsiskiriantys apie Vilnių istorine, grožine literatūra. Mokyklos renginiuose buvo ne tik mokiniai, bet ir tėvai, kiti vietos gyventojai.
 
Vilniaus vadavimo idėjų mokyklos propagavimas turėjo specifinių bruožų, antai nuo 1927 m. mokyklose prieš pamokas ir kitomis progomis kalbama Vilniaus malda, kuri jautriai paliesdavo kiekvieno mokinio širdį. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos auklėtinis Balys Gentvilas apie maldos metu patirtus išgyvenimus rašė: Gimnazijos salėje skamba maldos žodžiai . Pilni jie troškimų, pilni vilties, kad Aukščiausiasis palaimins dienos darbą ir ves tiesiais keliais jaunatve žydinčias krūtines. Pasitikėjimu spindi kiekvieno mokinio veidas, o tariami žodžiai galingai veržiasi, skamba, liejasi bendron melodijon. Malda baigta, paskutinis garsas ištirpo salėje, bet visi pasilieka stovėti. Žilagalvis kapelionas pradeda kalbėti didįjį lietuvio skundą… Su dideliu skausmo ilgesiu girdisi senelio balsas… Prisimenama, kad smurtas nežino šventenybių, nesigėdi suteršti šventas relikvijas ir paniekinti žmogiškumo jausmą. Kerštas veržiasi krūtinėn, šaukiasi dangaus atitaisyti skriaudą, tokią nepakeliamą laisvai lietuvio dvasiai. Maldos žodžių sustiprinti, Aukščiausiojo teisingumo paguosti, mes pradedame dirbti savo darbą. Ir taip kas šeštadienis mūsų senelis kapelionas skaito maldą išilgtam Vilniui , skiepija sentėvių sostinei meilę. Tas skundas mums taip artimas, mes jį taip gerai suprantame. Maldos žodžiai ugdo dvasią, grūdina jėgas.“
 
Nuo 1929 m. kas savaitę mokykloje vedamos Vilniaus vadavimo ir tautinio supratimo pamokos. Mokiniai buvo skatinami rašyti rašinėlius ne tik apie Vilnių, bet ir laiškelius vilniečiams. Mokiniams didelės reikšmės turėjo Vilniaus pasas, kurį įsteigė sąjungos padalinys Vilniaus geležinis fondas. Turėti Vilniaus pasą, t. y. būti Vilniaus rėmėjais, galėjo būti kiekvienas, neribojant amžiaus, tautybės. Mokyklose vykdavo iškilmingas šių pasų įteikimas, o ir į juos ženklelių klijavimas. Nors ir už 10 centų įklijuotas ženklelis kėlė mokiniui pasididžiavimą, kad jis didelio ir plataus Vilniaus vadavimo darbo dalyvis.
Vilniaus vadavimo sąjungos narių moralinė užuojauta turėjo reikšmės Lenkijos priespaudą kenčiantiems lietuviams. Jos nariai pradžiugino nemažai vilniečių. 1935 m. jie apie atskriejantį iš Kauno radijo bangomis lietuvišką žodį pranešėjui Vincui Uždaviniui rašė: Kiekvienas Tamstos žodis įstrigo širdysna, kiekviena pasakyta mintis jaudino mus, kiekvienas parašas, paskaitytas po sveikinimu artino mus su tuo žmogumi, su žinomu visuomenės veikėju, su organizacijos skyriaus vadovu ar pirmininku, pagaliau su mažu mokiniu, o per visus tuos sveikintojus artėjome mes su visa Nepriklausoma Lietuva.“
 
Pavergtieji lietuviai sulaukdavo ir materialinės paramos iš įvairių organizacijų ir iš vyriausybės.
 
1939 m. spalio 10 d. SSRS su Lietuva pasirašė Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Žinoma, tąkart mažai, kas žinojo, kad SSRS ir Vokietija pasidalino Lietuvą ir kitas Pabaltijo šalis, kad Vilniaus ir jo krašto dalies sugrąžinimas – šių valstybių suokalbių rezultatas, kad gresia naujoji okupacija, pakeičianti 1939 m. 27–28 d. Lietuvos kariuomenės žygiu į Vilnių pasibaigusią Lenkijos okupaciją.
 
Atgavus Vilnių ir jo krašto dalį, kad užgydytų okupacijos žaizdas, padėtų badaujantiems ir karo nelaimių ištiktiems žmonėms, į darbą kibo visa Lietuva. Jau kariuomenei iš paskos vyko kariškos lauko virtuvės ir žmonės buvo maitinami Vilniaus gatvėse šilta sriuba, duona. 1939 m. spalio 12 d. Kaune įsteigtas Laikinasis komitetas Vilniaus kraštui remti. Jo nariai parengė draugijos Vilniaus kraštui remti įstatus. Išrinktas naujas komitetas. Pirmininku tapo dr. Jonas Navakas, kurį 1940 m. birželio 26 d. bolševikams suėmus, pareigas perėmė Jonas Vilkelis. Draugija atliko didelį vilniečiams šelpti darbą. Visoje Lietuvoje per jos vietinius komitetus iki 1940 m. gegužės 15 d. buvo surinkta žemės ūkio produktų ir kitų materialinių gėrybių už daugiau kaip1,5 mln. litų. Ši draugija siuntė vieną po kito ešelonus su įvairiais maisto produktais. Iki 1939 m. lapkričio 4 d. buvo sušelpta apie 16 tūkst. žmonių. Tačiau sovietinės valdžios nurodymu 1940 m. liepos 31 d. draugijos veikla uždrausta. Vis labiau niaukėsi padangė ir žmonių nuotaikos nuo naujų okupantų šeimininkavimo Lietuvoje.
 
Šiandien gyvenantiems nepriklausomoje Lietuvoje Vilniaus, Šalčininkų, Visagino krašto lietuviai dėl mūsų valdžios didžiulio aplaidumo, o ir pataikavimo jaučiasi lyg vėl gyventų okupacijoje. Jie neturi tokių gerų sąlygų vaikų mokymuisi, kokios sudaromos kitataučiams, o ir lietuvių kalba neturi reikamo valstybinei kalbai statuso. Reikalingas mūsų valdžios, visuomenės didesnis aktyvumas, kad ilgamečių okupacijų padariniai etninėse lietuvių žemėse būtų likviduojami ir lietuviai nesijaustų skriaudžiami.

Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 6.
Voruta. –  2009, gruod. nr. 23 (689), 6,

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra