Liuda Prunskienė: „Tokios asmenybės kaip Stefanija Paliulytė-Ladigienė gimsta tik kartą per šimtą metų“

Autorius: Data: 2021-02-01 , 15:31 Spausdinti

Liuda Prunskienė: „Tokios asmenybės kaip Stefanija Paliulytė-Ladigienė gimsta tik kartą per šimtą metų“

1920-09-12 Ladigų vestuvės. Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

Liuda Prunskienė, Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai, www.voruta.lt

KILNIOS MOTERS – MOTINOS MISIJA. STEFANIJAI PALIULYTEI-LADIGIENEI – 120 m.

                      Stefanija Paliulytė gimė 1901 metais sausio 23 d. Vabalninke. Stefanijos tėvas Tomas (Tamošius) Paliulis, kilimo iš Svilių kaimo, buvo knygnešys. O jo brolis Mykolas buvo vienas iš slaptos lietuviškos spaudos platinimo draugijos „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimas“ įkūrėjų.

               Tomas Paliulis Vabalninke turėjo garinį malūną ir didelius trobesius, gyveno gerai. Pas jį gyveno uriadnikas, bet tai netrukdė šeimininkui platinti draudžiamos lietuviškos spaudos. Jis pėsčiomis lankė vyskupą Motiejų Valančių ir Varniuose, ir Kaune, o 1890 metais, į Vabalninką atvykus vargonininkui Juozui Naujaliui, netruko susibičiuliauti su juo.

                      Esant tokioms sąlygoms, nuo mažens Stefanija augo lietuvybės dvasioje. Namuose nuolat skambėjo muzika, dainos, čia buvo tikras tautinės kultūros židinys. Svetinguose Paliulių namuose lankydavosi Baibokų Balys Sruoga su broliais, Zizonių Ernestas Galvanauskas, pusbrolis Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta ir kiti krašto šviesuoliai.

                      Stefanija, baigusi pradžios mokyklą Vabalninke, įstojo į Biržų keturklasę  mokyklą. Besimokydama šioje mokykloje, būdama vos 13 metų, įstojo į Ateitininkų federacijos veiklą, buvo aktyvi narė. Biržų miesto mokyklą baigė 1915 m. vasarą ir netrukus su seserimi Severina pasitraukė nuo artėjančio fronto į Rusiją. Peterburge du metus mokėsi gimnazijoje. Su draugėmis lankė sužeistus kraštiečius kariškius, kur lemtingai susipažino su kraštiečiu iš Iškonių – Kaziu Ladigą. Nuo to laiko palaikė su juo ryšį, susirašinėjo. 1917 metais persikėlusi pas seserį Severiną į Tambovą, aukso medaliu baigė „Žiburio“ gimnaziją. 1918 m. birželio mėnesį grįžo į tėviškę.

1915 m. Birzuose, S. Paliulytė stovi.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

 Grįžusi Stefanija Paliulytė tiesiog pasinėrė į Tėvynės atkuriamąjį darbą. 1918 metų pabaigoje Vilniuje įsidarbino Prekybos ir pramonės banke. Lietuviškoms įstaigoms išsikėlus į Kauną, liko Vilniuje ir sekretoriavo Lietuvių kalbos gramatiką rašančiam Jonui Jablonskiui, kuris vėliau įrodė, kad pavardė Ladyga, turi būti su trumpąja i – Ladiga. Lenkams okupavus Vilnių, 1919 m. pavasarį persikėlė į Kauną. Dirbo Žemės ūkio ministerijoje, lankė vakarinius prancūzų kalbos kursus, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo viena iš „Pavasarininkų“ suvažiavimo organizatorių, įtraukta į „Pavasarininkų“ (katalikiška jaunimo organizacija, 1907-1940) Centro valdybą. Organizavo kuopeles, kūrė draugoves, būrė sendraugius, rūpinosi spauda, skaitė paskaitas, nes turėjo išskirtinę iškalbos dovaną. Jos pasisakymai visada būdavo susisteminti ir progresyvūs. Kaip sendraugė niekada neatsisakydavo dalyvauti Biržų ateitininkų organizuojamuose renginiuose. Jaunimui ji buvo didelis autoritetas, ją mylėjo ir gerbė ne tik kraštiečiai. Ypač daug Stefanija padarė kaip Lietuvos Katalikių moterų draugijos narė. Priklausė šios draugijos Centro valdybai nuo 1920 metų.  Stefanija Paliulytė-Ladigienė buvo giliai tikinti ir per maldą teikė pirmenybę dvasios tvirtumui prieš kūną.

                      Gražia, protinga, inteligentiška Stefanija domėjosi daugelis vaikinų. Labai ją vertino kraštietis Balys Sruoga, mėgęs jos sąmoningumą, „vyrišką“ protą, gilius jausmus ir moteriškumą. Bet švelnioji Stefanija Paliulytė pasirinko kariškį – Kazį Ladigą. Lengvabūdiškai, pajuokaujant prasidėjusi draugystė virto stipriu jausmu. Judviejų apsisprendimui tuoktis pritarė abiejų jaunuolių tėvai ir artimas draugas kunigas Juozas Janilionis, kilęs iš Geidžiūnų kaimo, aktyvus visuomenininkas, vienas iš Biržų gimnazijos steigėjų. Po vestuvių 1920-ųjų rugsėjį, Ladigos persikėlė gyventi į Vilnių, kurį taip mėgo Stefanija. Kazys turėjo daug tarnybos rūpesčių, o Stefanija pasinėrė į visuomeninę veiklą. Būdama tokia jauna suredagavo ir išleido pirmuosius du „Moters“ žurnalo (tada dar laikraščio) numerius, pati rengė šviečiamojo pobūdžio straipsnius. Bendradarbiavo leidiniuose „Krikščioniškoji šeima“, „Pijus XI“. Kadangi mokėjo prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbas, tad vertė iš šių kalbų auklėjamojo pobūdžio straipsnius. Vėliau yra išleidusi „Moteris apaštalas“ (1934), „Moterystės tikslai ir gėrybės“ (1938).

1926 III Seimo frakcija.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

1921 m. Stefanija Ladigienė pirmininkavo Lietuvos Moterų Tėvynei ginti komitetui. Gyvenant Marijampolėje, gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą ir kūno kultūrą. Grįžus į Kauną, trejus metus mokėsi Vytauto Didžiojo universitete teologijos-filosofijos fakultete. 1926 metais Stefanija Ladigienė dalyvavo rinkimuose į Seimą ir buvo išrinkta kaip krikščionių demokratų atstovė. Nors ši partija liko opozicijoje, bet Stefanija Ladigienė, katalikių moterų veikėja, žurnalo „Naujoji vaidilutė“ (skirtas moksleivėms ateitininkėms, 1921-1931) redaktorė ir bendradarbė, aktyviai dalyvavo Seimo darbe.

                      Stefanija Paliulytė-Ladigienė turėjo prigimtinį  norą skirti savo gyvenimą visuotiniam gėriui. Ji tiko visur, nes nebijojo atsakomybės, mokėjo įtaigiai kalbėti, rašyti, vadovauti. Visapusiška asmenybė, gebanti derinti protą ir jausmus, šeimą ir visuomeninę veiklą, rimtumą ir linksmumą, meilę ir nuoširdumą. Apgaubusi motinišku rūpesčiu visus, esančius šalia jos. Kažin ar pati sau tai įvardino, bet jos gyvenimas – tai misija tarnauti artimui.

Generolui Kaziui Ladigai išėjus į atsargą, Stefanija nenorėjo išvykti iš Kauno, bet ramiai pakluso šeimos pareigai. Apsigyvenus Gulbinėnų dvare 1927 m. rudenį, ji su jaunatvišku įkarščiu ėmėsi įgyvendinti Lietuvos Ateitininkų pagrindinį uždavinį – visą atnaujinti Kristuje. Šiai šviesiai asmenybei visi žmonės buvo lygūs ir visi įdomūs. Ji ėjo į žmogų tiesia širdimi. Gulbinėnuose įkūrė Angelaičių kuopą, įsteigė „Pavasarininkų“ būstinę, mergaičių amatų mokyklą, rengė Ateitininkų vasaros suvažiavimus, Katalikių moterų organizacijos konferencijas, vadovavo chorui, režisavo vaidinimus, pati vaidino. Vaidinimai vykdavo kaimynų klojime, o drabužius atsisiųsdavo iš Kauno valstybės teatro. Pati augindama 6 vaikus rengė apylinkių moterims trijų dienų pedagoginius kursus, rėmė bėdos ištiktas šeimas, rūpinosi vienišomis motinomis. Pasak jos draugės rašytojos Petronėlės Orintaitės Stefanija Ladigienė anksti suvokė savo laikmečio tautinius uždavinius ir ėmėsi veikti skaudžiausiai apleistoje srityje – moterų kultūrinimo baruose.

 

1927 m. Vabalninke Stefanija sėdi pirma iš kairės su artimaisiais, pirmas iš dešinės kun. K. Žitkus.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

Gulbinėnų dvare dažnai būdavo svečių ir ne tik iš Biržų, Vabalninko, bet ir iš Kauno, Vilniaus. Į dvarą mėgdavo atvažiuoti poetas Kazys Binkis, giminaičiai kunigai ir kiti žymūs žmones, draugai. Kasdieniškas gyvenimas irgi buvo ypatingas: balta staltiese uždengtas stalas. Tėvai stalo galuose, berniukai vienoje stalo pusėje, mergaitės – kitoje. Buvo laikomasi dvaro etiketo.

Nors Stefanija Ladigienė nemėgo ūkio darbų, bet juos dirbo. Tvarkydavo skalbinius, prižiūrėjo gėlynus, gamino valgį. Dažnai dirbdama buitinius darbus dainuodavo, sumaniai daina užgoždama šių darbų primityvumą. Ji be galo mėgo muziką. Ypač Šopeno, Bacho, Listo, Mocarto kūrinius. Pati mėgo ne tik dainuoti, bet ir giedoti. Ladigų giminėje vis dar gyvas pasakojimas kaip dvare įrengus koplytėlę, Mišių metu vargamistra dirbo pati ponia Stefanija. Kartą, iš kažkur grįždama Stefanija su arkliu kinkyta brikele, paėmė pakeleivį, skubantį į Mišias Gulbinėnų dvare. Pokalbio metu paaiškėjo, kad žmogus iš toli ir labai nori pamatyti dyvų dyvą kaip vargonininku dirba boba. Tai buvo žmogeliui apvalios akys, kai pamatė, kad ta gailestinga moteriškė pavežusi jį, ir yra ta boba vargamistra

Vaikams paaugus, kai jie pradėjo mokytis Biržų prezidento A. Smetonos vardo gimnazijoje, ponia Stefanija Ladigienė dažnai būdavo Biržuose, kad galėtų rūpintis savo mažyliais, virti jiems valgį, būti šalia. To meto laiškuose draugėms rašė, kaip jos siela ilgisi Kauno, Vilniaus, kaip ji norėtų visa jėga pasinerti į kultūrinio, visuomeninio gyvenimo sūkurį, bet Motinos pareiga, pareiga šeimai buvo kur kas stipresnė jėga, sulaikiusi ją gimtajame krašte.

 

1938 m. Gulbinėnuose, Stefanija sėdi centre.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

Stefanija Ladigienė 1939 metais, tuojau po to kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, pasiėmusi mažesniuosius vaikus, išvyko į Vilnių ir niekada į Gulbinėnus nebegrįžo. Ten dirbo amatų mokykloje matematikos mokytoja, pečių kūrike teatre. Reikėjo išlaikyti save ir vaikus, remti ūkį Gulbinėnuose. Vokiečių okupacijos metu priglaudė žydaitę, neseniai Anapilin iškeliavusią žinomą literatūrologę, teatrologę Ireną Veisaitę, kuri su didelę meilę prisimindavo Stefanijos Ladigienės motinišką atsidavimą ne tik savo šeimai, bet ir jai, išgelbėtai žydų mergaitei. Po mirties, 1994 metais Stefanijai Ladigienei suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas.

Tuojau po karo, Stefanijos butas Vilniuje, Trakų gatvėje buvo virtęs sostinės mažumos – patikimų lietuvių inteligentų, globos ir pagalbos reikalingų žmonių susitikimų vieta. Sakoma, kad čia pirmiausia užsuko kraštietis rašytojas Balys Sruoga, grįžęs iš Štuthofo, ir pasikeitė kalinio šimtasiūlę į dar gerus generolo kailinius, bet gal svarbiau buvo supratimas, geras žodis, galimybė atvirai pasikalbėti. Čia, deja, nesigėdydavo apsistoti ir į Vilnių atvykęs buvęs Gulbinėnų dvaro darbininkas, o iš tikrųjų – saugumietis Juozas Kedys, 1940 metais įskundęs ir rusų NKVD atidavęs generolą Kazį Ladigą.

 Antroji rusų okupacijos galinga banga šlavė viską be jokio gailesčio. Stefanija Ladigienė buvo areštuota 1946 kovo 14 d. Iš pradžių kalinta Lukiškėse, vėliau išvežta į Pečioros, Taišeto lagerius. Ištremta ne tiek dėl to, kad generolo žmona, o daugiau dėl jos veiklos ateitininkų organizacijoje, jos visuomeninės veiklos bei įtakos. Ir kalėjime, ir tremtyje ši itin motiniškos prigimties moteris rūpinosi šalia esančiomis nelaimės draugėmis, jaunomis partizanų ryšininkėmis, kitomis politinėmis kalinėmis. Tvarstė jų žaizdas po žiaurių tardymų, mokė kaip apsaugoti save tokiomis sąlygomis ir palaikė jų moralinę tvirtybę, kad nepalūžtų psichologiškai, dalinosi duonos kąsniu. Ji buvo kenčiančiųjų Motina, padėjusi ištverti. Pati išliko rami, drąsi ir nepalaužiama. Net tremtyje ji spindėjo savo įgimtu sielos aristokratiškumu. Dabar galima tik numanyti kaip tada kentėjo jos pačios širdis dėl neaiškaus jos vaikų likimo, dėl areštuoto ir Rusijos NKVD kalėjiman išvežto vyro Kazio Ladigos, kurio liūdną likimą sužinojo tik baigiantis tremčiai. Žeidė baisi neteisybė, nelaisvė, jos gyvenimo idealų paniekinimas. Nuo 1956 iki 1957 buvo kartu su savo sūnumis Algiu ir Benu jų tremties vietoje Irkutsko srityje Golumetėje. Visi kartu grįžo 1957 m. pabaigoje. Stefanija buvo tokia silpna, kad ją iš traukinio sūnūs išnešė ant rankų. Gyveno pas dukrą Mariją Vildžiūnienę Vilniuje. Nežiūrint to, kad sveikata jau silpo, bet šis laikotarpis – jos gyvenimo ramybė, poilsis, laimė būti su savais, begalinis džiaugsmas, matant augančius anūkus. Tai Motinos prasmės ir išsipildymo metas. Stefanija Ladigienė mirė 1967 metais rugsėjo 18 dieną. Palaidota Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

1955 Taišeto lageryje, Stefanija trečioje eilėje pirma iš kairės.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

Pirmosios Lietuvos respublikos kūrėjai ir puoselėtojai Ladigos augino šešis vaikus. Algis studijavo architektūrą ir kai vokiečiams užėmus Lietuvą, buvo grąžintas Gulbinėnų ūkis, jame ūkininkavo iki 1944 m., kol dvarą užėmė bolševikų valdžia. Kad nereiktų eiti į sovietų kariuomenę, įstojo į kunigų seminariją. Joje besimokant paskutinius metus buvo ištremtas į Sibirą kartu su broliu Benediktu. Linas pasitraukė į Lenkiją. Baigęs karo mokyklą, vėliau perėjo į Karinį jūrų laivyną. Irena išvyko į Gardiną dirbti vaikų darželyje, bet artėjant rusams, pasitraukė į Europą, studijavo, vėliau išvyko į JAV. Jos sūnus Andrius Eiva – JAV kariuomenės karininkas (organizavęs 1991 m. sausio 13 nakties Seimo rūmų gynybą). Marija ir Joana (Jonė) išvengė tremties. Jas globojo motinos seserys Severina ir Kotryna. Suaugusios jos lankė tremtyje savo motiną ir brolius. Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė – grafikė, knygų iliustratorė. Joana Ladigaitė-Ardžiūnienė dirbo leidykloje, valstybiniame vaizdo ir garso archyve.

                      Pirmąsyk po karo visi Ladigų vaikai susitiko tik 1993 metų vasarą Gulbinėnuose.

Šiandien šios iškilios moters, Motinos sunkų gyvenimą, Šviesos nešėjos misiją, jos pasirinkto vyro generolo leitenanto Kazio Ladygos nuopelnus Lietuvos respublikai liudija judviejų dukros Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė ir Joana Ladigaitė-Ardžiūnienė bei gražus būrys anūkų, proanūkių.

                      Pasak kanauninko Petro Raudos, Stefanija Ladigienė – tokia graži asmenybė, gavusi iš Dievo nemažai talentų, ir visus panaudojusi…

                      Pasakojimą apie šią iškilią asmenybę norėtųsi baigti pačios Stefanijos Paliulytės-Ladigienės patarimu, kuris ko gero praverstų ir nūdienos moterims: „Būk išmintinga – mokėk daug ir mokėk kaip reikiant, ir moterimi būdama visuomet būsi laisva ir savarankiška […] Jei pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“.

Vilniuje, iš kairės V. Lansbergis, G. Ručytė. ketvirta S. Ladigienė.  Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo

Visi kas nori nors trumpam pabūti ten, kur kažkada Biržų krašte būta Stefanijos ir Kazio Ladigų, jau dalyvavo, ar tikiu dar dalyvaus Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos organizuojamose literatūrinėse kelionėse maršrutu „Gimtinės laisvei pasišventę“. O dabar, Stefanijos 120-ojo jubiliejaus proga, nuo sausio 23 dienos, siūlome pažiūrėti video siužetą „Biržai ir Stepas“ adresu https://www.birzai.rvb.lt/lt/krastotyra  arba (2) Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka | Facebook

Tokios asmenybės kaip Stefanija Paliulytė-Ladigienė gimsta tik kartą per šimtą metų.

Lietuva Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra