Liublino unija

Autorius: Data: 2013-06-21, 14:53 Spausdinti

 

PASAKOJA ISTORIJOS MOKSLŲ DAKTARAS EDVARDAS GUDAVIČIUS

Kaip dvi valstybės Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir Lenkijos Karalystė priėjo prie Liublino unijos? Kokios priežastys sąlygojo tokios unijos pasirašymą? Prieš tai buvo Krėvos, paskum Horodlės unijos?

Šitą klausimą atsakant reikėtų jį suskirstyti į du klausimus: vienas – atsižvelgiant į visą istorinę perspektyvą nuo Krėvos unijos, o antras klausimas, tai būtent – pačios Liublino unijos sudarymo aplinkybės, kurios, žinoma, išplaukė iš anų, senų sutarčių, bet konkrečiai lemia to dešimtmečio aplinkybės. Jeigu žiūrėti į istorinę perspektyvą, tai mes ne visada gerai suvokiam teisinę ir faktinę sutarčių pusę, jų tarpusavio santykius.

Teisinė pusė tokia: Krėvos sutartis iš esmės labai nepalanki Lietuvai. – Lietuvos valstybė nors ir lieka, bet patenka į vasalinius santykius Lenkijos Karalystės atžvilgiu.

Vilniaus Radomo sutartis ir Horodlės sutartis kiek pakoreguoja tiktai tą santykį, tačiau esmė lieka ta pati. Šitą santykį pabandė nutraukti Vytautas, 1429 metais Lucko suvažiavime iškilus Lietuvos karalystės paskelbimo projektui, ir nuo 1429 metų Lietuva faktiškai jau nebebuvo Lenkijos vasalų Vytautas, priimdamas tą projektą, tuo pačiu panaikino Lenkijos viršenybės pripažinimą. Tokia padėtis tęsėsi ir po Vytauto mirties, kadangi Švitrigaila tęsė tą patį dalyką. Ir tik Švitrigaila buvo nuverstas 1432 metais, Gardino sutartimi vėl buvo grąžinti tie Krėvos unijos nustatyti santykiai. Bet juos panaikino 1440 metais Lietuvos ponų taryba, be Lenkijos atsiklausimo iškeldama didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą. Ir kada Kazimieras 1447 metais tapo Lenkijos karaliumi, tai jis savo privilegijoje, nors konkrečiai ir nepažadėjo ginti Lietuvos suverenumo, bet prisiimdamas Lietuvos integralumo įsipareigojimus, tuo pačiu garantavo Lietuvos valstybės interesus. Taigi nuo 1440 metų, nors Lietuva yra sąjungoje su Lenkija, nuo 1447 metų su Lenkija personalinėje unijoje, tačiau Lietuva jau yra visiškai suvereni. Lenkija to nepripažįsta, bet turi skaitytis su tuo de facto. Tokia tų senųjų sutarčių teisinė situacija.

Bet XVI a. viskas pasikeitė Lietuvos nenaudai. 1558 metais prasidėjo Livonijos karas – Lietuvos karas su Rusija. Livonija buvo prijungta prie Lietuvos 1561 metais, tačiau karas su didžiule Rusijos monarchija, žinoma, Lietuvai buvo tiesiog nepakeliamas. 1563 metais rusų kariuomenė paėmė Polocką. Ir nors Lietuvai pavyko laimėti Ulos mūšį 1564 metų pradžioje ir betarpiška grėsmė Vilniui buvo pašalinta, tačiau padėtis buvo labai sunki. Ir štai Lietuva kreipėsi į savo sąjungininką Lenkiją pagalbos. Bet jeigu anksčiau, esant Rusijos ir Lietuvos jėgų pusiausvyrai, duodama pagalbą, jokių ypatingų sąlygų nekėlė, tai dabar Lietuvai buvo iškeltos sąlygos kur kas sunkesnės. Lenkija tuos senuosius unijų aktus interpretavo ne tiktai kaip buvo iš tikrųjų, bet ir kaip Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Ir štai tokios sąlygos buvo keliamos.

Jau anksčiau bendri valdovai laviravo ir stengdavosi palaikyti Lietuvos valstybės suverenumą, kadangi Lietuva buvo jų dinastinė atrama (Lenkijos karalius karūną gaudavo tada, kada buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu), tai šiuo atveju, kai Lietuvos padėtis taip pašlijo, didysis kunigaikštis ir karalius Žygimantas Augustas ėmė elgtis kitaip. Reikia turėti galvoje, kad Žygimantas Augustas buvo tingus valdovas, ir todėl šitokioje situacijoje jis paprasčiausiai netiko kariniam vadovavimui, nemėgo rimtai užsiimti bet kokiais rimtais klausimais, ir visa tai, kas dabar kilo prieš jo akis, jį paprasčiausiai gąsdino. Kada valstybės galva nusišalino nuo rimtų klausimų sprendimo, viskas atrodo labai juodai. Žygimantas Augustas manė, kad su Lietuva viskas baigta, ji buvo užkariauta. Vadinasi, lieka dilema: arba ją užkariauja Rusija, arba ji prijungiama prie Lenkijos, nes tik tuo atveju lenkai žadėjo padėti. Žodžiu, Žygimantas Augustas dabar, septintame XVI a. dešimtmetyje, stoja lenkų pusėn. Tas dar labiau pasunkino Lietuvos padėtį. 1563 metais vyko derybos ir kaip tik Žygimantas Augustas išleido labai nepalankų Lietuvai aktą: būtent jis atsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą Lenkijos valstybės naudai. Tokia valdovo pozicija sudarė Lietuvai, Ponų tarybai labai sunkią padėtį.

Kaip pačioje Lietuvoje buvo priimtas Valdovo ir lenkų spaudimas? Tuo metu Lietuvai vadovavo Radvilos, ypač Radvila Mikalojus Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Radvilos buvo kategoriški prieš uniją ir tokios valstybinės sąjungos su Lenkija jie nepriėmė. Tokia Radvilų pozicija kažkiek trukdė lenkams, bet, antra vertus, nepaisant to, kad Radvilos buvo galingi ir karalius su jais skaitėsi, tas nedarė Lietuvos stipresne, tas nesukalbamumas nieko praktiškai negalėjo padėti. O visus kitus politinius veikėjus tokia Radvilų pozicija varžė.

Tas Radvilų nesutikimas sudarė tokią situaciją: kada Radvilos buvo, visa Lietuvos delegacija tylėjo ir kalbėjo Radvilos. Užtekdavo Radviloms nusisukti, tada priešingai – lenkai keldavo savo reikalavimus. O kompromisinės koncepcijos, ginančios Lietuvą, tuo metu nebūta. Tą vakuumą užpildydavo lenkų reikalavimai. Tokiomis aplinkybėmis buvo sudarytas vadinamasis Varšuvos recesas, kur buvo numatyta visa eilė svarbiausių lenkų teisinių reikalavimų, kurie reiškė, kad Lietuvos valstybė nėra lygiateisė su Lenkija ir kad numatoma tokia sąjunga. Žinoma, tai nebuvo prijungimo paskelbimas, bet pats principas, kad ta sąjunga nelygiateisė, kuris čia buvo deklaruotas, Lietuvai buvo labai nepalankus. Svarbiausia tai, kad galiojo Žygimanto Augusto atsisakymo aktas. Jis greta Varšuvos receso buvo labai nepalankus Lietuvos delegacijai. Lietuvą gelbėjo Ulos pergalė, kuri grąžino pusiausvyra Rusijos fronte. Buvo sudarytos paliaubos. Lietuva galėjo šiek tiek atsikvėpti. Lietuvoje iškilo veikėjai, kurie suprato, kad su lenkais derėtis reikia, bet ir kurie ieškojo kelių, kad lenkų reikalavimai prijungti Lietuvą būtų atmesti ir kad būtų rastas Lietuvai priimtinesnis kelias sudaryti su Lenkija jau politinę sąjungą. Pats ryškiausias toks veikėjas buvo Jonas Chotkevičius.

Tokiomis aplinkybėmis, vėl lenkams reikalaujant, buvo pradėtas naujas derybų etapas. Jam ruošiantis, Lietuvos delegacijai pavyko iš Žygimanto Augusto išreikalauti vieną labai svarbų dokumentą – vadinamąją Vohinės privilegiją – 1568 metais. Šita privilegija Žygimantas Augustas garantavo Lietuvos suverenumą ir pažadėjo, kad nesiims jokių priemonių prieš jį. Praktiškai tai buvo ne kas kita kaip savo tėvoninių teisių Lenkijos karūnos naudai ir Varšuvos receso anuliavimas. Vadinasi, pasiekta labai daug. Gavusi tokią garantiją, Lietuvos Ponų tarybos ir Seimo delegacija, o iš tikrųjų tai buvo Ponų tarybos atstovai, atvyko į Liubliną ir 1569 m. pradžioje prasidėjo paskutinis derybų etapas.

Turėdama Žygimanto Augusto pasižadėjimą, Lietuvos delegacija vėl iškėlė lygiateisės sąjungos projektą. Tai buvo labai silpna konferencija, Lietuvos delegacijos siūlymu. Faktiškai jokių bendrų valdymo organų, išskyrus valdovą, nebuvo numatyta, o jeigu kolegialus dviejų organų sudvejinimas reikštų ne ką kita kaip lygiagrečių organų susiėjimas, – tai Lietuvos Ponų tarybos ir Lenkijos senato ir Seimo. Tai buvo ne kas kita kaip politinė sąjunga, visiškai atskirų valstybių. Lenkų pusė tokį Lietuvos projektą atmetė ir kėlė savo seną projektą prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Bet reikia turėti galvoje, kad derybos vyko nepalankioje Lietuvai aplinkoje, kadangi Liubline, be Lenkijos senato atstovų, susirinko ir Seimas. Vadinasi, Lietuvos delegacija turėjo dirbti štai tokioje gausioje apsuptyje ir tiesiog rėkiant Seimo atstovams. O Seimo atstovai buvo nusiteikę ypač karingai. Jeigu dar tarp ponų buvo galima ieškoti tų žmonių, su kuriais galima rasti kažkokį modus vivendi, tai jau Seime, bent jau tarp jo lyderių, tokių žmonių nebuvo. Toks spaudimas nepalaužė Lietuvos delegacijos, tačiau ji, pasipiktinusi tokiu spaudimu, išvyko iš Liublino. Derybos nutrūko.

Staiga vienašališkai nutrūkus deryboms, Žygimantas Augustas atsidūrė lenkų įtakoje. Seimui ir Senatui reikalaujant, lengvai atsisakė savo pažado lietuviams ir ėmėsi visos eilės priemonių, kurios Lietuvai buvo pragaištingos. Lenkų pusė numatė, kad jeigu dabar būtų priimtas dokumentas, kuriuo Lietuva prijungiama prie Lenkijos, tai kiltų karas. Galbūt Lietuvai, kariaujant dviem frontais, būtų sunku ir ji galėtų būti nukariauta, bet sunkus karas prieš akis Lenkijai buvo neparankus. Lenkijai ne tiek rūpėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, kiek Ukraina. Ir būtent tuo keliu buvo nueita. Žygimantas Augustas išleido atskirus aktus, kuriais ne visa Didžioji Kunigaikštija, o atskiros vaivadijos prijungiamos prie Lenkijos, tai būtent Palenkės vaivadija, Kijevo, Vraclavo ir Voluinės. Buvo iškviesti šitų žemių atstovai, pareikalautos priesaikos iš jų, ir jeigu jie nesutikdavo duoti, iš jų buvo atimami urėdai. Lietuva buvo per silpna apginti šituos žmones ir tokiu būdu, netgi lenkų įgulų neįvedus, jie buvo priversti pripažinti Lenkijos valdžią. Toliau nei valdovas, nei lenkai kitų žemių nedrįso paimti. Bandant prijungti Brastos žemę, jos bajorija užprotestavo, nes ji buvo labiau susijusi su Lietuva, su Trakų vaivadija, ir šitie ryšiai veikė kitaip, ir nei lenkai, nei Žygimantas Augustas nieko negalėjo padaryti.

Lietuvos delegacijai teko grįžti atgal į Liubliną. Atrodė, kad viskas yra pralošta. Kai kas pasikeitė delegacijos sudėtyje. Mikalojus Radvila Juodasis buvo miręs dar 1565 metais, ir todėl pirmoji derybų dalis vyko dalyvaujant Mikalojui Radvilai Rudajam. Po tokių nedraugiškų Lenkijos žingsnių Mikalojus Radvila Rudasis protesto ženklan atsisakė vykti į Liubliną. Jis taip galėjo pasielgti, kadangi Radvilos buvo galingi. Bet delegacijos požiūriu lenkams buvo nei šilta, nei šalta, ar jis atvyksta, ar neatvyksta. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir Lietuvos delegacija labai pralošė, kada toks atkaklus unijos priešininkas staiga atsisakė vykti. Bet toks atsisakymas virto savotišku paradoksu, į kurį literatūroje niekas neatkreipė dėmesio. O vyko, sakyčiau, netgi stebėtini dalykai. Lietuvos delegacija atvyko, jos pačios žodžiais tariant „nukirptais sparnais“, atvyko „įvaryta į kampą“, ir beliko tik pakišti lenkų projektą ir priversti Lietuvos delegaciją užantspauduoti jį. Jeigu pažiūrėtume, kokios buvo kalbos, atrodytų, kad šitaip būtent viskas ir klostėsi. Visgi jeigu pažvelgsime į Liublino unijos aktą, matysime, kad to neįvyko. Tai kas gi įvyko?

Lietuvos delegacijai dabar vadovavo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. Ir štai šitas žmogus antroje Liublino derybų dalyje suvaidino nepaprastai svarbų ir istorinį vaidmenį. Jo nuopelnai iki šiol dar neįvertinti. Joną Chodkevičių aš priskirčiau prie pačių didžiausių Lietuvos vyrų, kurie lemiamais momentais, o tai, be abejo, buvo lemiamas momentas, padarė Lietuvai nepaprastai daug. Pirmiausia pažiūrėkime, kokia Jono Chodkevičiaus kalba. Paprastai ši kalba, kuria jis kreipiasi į Žygimantą Augustą, laikoma lietuvių kapituliacija, nes iš tikrųjų tai buvo kalba, verkiant visai delegacijai, o tos delegacijos atsiklaupimas ir paskutiniais Chodkevičiaus žodžiai, kad mes atsiduodame į Jūsų didenybės rankas ir ką Jūs padarysite, tas tebūnie, nors mums be galo skaudu, daro visiems įspūdį, kad tai yra visiškas lenkų sąlygų priėmimas. Pasižiūrėkime, ką Jonas Chodkevičius sako. Dar gelbėdami Lietuvos valstybingumą, Lietuvos dignitoriai reikalavo tokių juridinių spendimų, kurie užtikrintų lygiatesę sąjungą. Bene svarbiausias punktas buvo Lietuvos titulas, t. y., kad jis yra realus valdovo titulas, valdovas bendras, renkamas bendro Seimo, tačiau titulas yra realus, toks pats didysis kunigaikštis kaip ir Lenkijos karalius. Tiesa, Lietuvos delegacija sutiko, kad nebebus atskiro Lietuvos didžiojo kunigaikščio apvainikavimo – jis iš karto vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir tuo pačiu tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet būtent realiuju didžiuoju kunigaikščiu.

Toliau – dviejų antspaudų klausimas. Visi dokumentai turi būti antspauduojami dviem antspaudais. Vadinasi, tai dviejų valstybių konferencija, jeigu du antspaudai. Lenkai jokiu būdu nesutiko. Turi būti vienas Lenkijos antspaudas. Jeigu Lietuvos antspaudas lieka, tai jau įgauna autonomijos prasmę, bet ne lygiateisės sąjungos. Šitas klausimas yra keliamas Jono Chodkevičiaus kalboje.

Livonijos klausimas. Lenkai reikalavo, kad ji būtų atimta iš Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Jonas Chodkevičius savo kalboje atsakė šitaip: tebūnie tie antspaudai kaip nuspręsime, tebūnie vienas antspaudas. Bet tas buvo pasakyta tokiais žodžiais, kad tą vieną antspaudą galima suprasti kaip bendrą, o ne vien Lenkijos antspaudą. Ir įsigilinus į tą pasakymą, tai galima suprasti kaip nori. Bet lenkai suprato, kaip jiems reikėjo. Tačiau Jonas Chodkevičius buvo numatęs ėjimus į priekį. Dėl Livonijos jis sutiko, kad lenkų pretenzijos yra respektuotinos, bet Livonija turi priklausyti ir Lietuvai. Jo idėja buvo ta, kad Livonija turi priklausyti bendrai. Žinoma, jis gelbėjo ką galėjo. Tačiau tai buvo antraeiliai dalykai. O svarbiausias dalykas buvo štai koks: Jonas Chodkevičius, kreipdamasis į Žygimantą Augustą, sakė, kad savo tėvynės likimą, negalėdami jos apginti, jie atiduoda į karaliaus rankas ir tikisis iš jo, kad jisai būsiąs tai tėvynei maloningas. Lenkai tai suprato, kad Lietuvos delegacija priima jų sąlygas. O iš tikrųjų atsitiko visiškai kitaip. Kada po šitos kalbos sėsta redaguoti lenkų projektą, tai istoriškai atrodė, kad jisai priimamas, o taisant jo detales, kurios atrodė neesminės, Lietuvos delegacija pasiekė tai, kad jis visiškai pasikeitė. Ir todėl skaitydami Liublino unijos aktą, matysime, kad kalbama ne apie prijungimą, o apie sujungimą dviejų valstybių, kalbama apie vieną nedalomą kūną, o vėliau, tiesa, gale, išvardijami tokie punktai, kurie šitą deklaraciją visiškai panaikina.

Kas gi yra Liublino unijos akte? Jokios užuominos apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, vien apie sąjungą. Yra kalbama apie bendrą valdovą, bendrą seimą, bendrą senatą. Tačiau nėra jokių draudimų, kurie uždraustų, kad šitie organai būtų dviejų organų suma. O visa vykdomoji valdžia deklaruojama kaip atskira teritorija, atskiros sienos, atskiri pinigai, atskira kariuomenė, tiktai Lietuva pasižadėjo devalvuoti savo pinigus, kad jų vertė būtų lygi Lenkijos, bet pinigai atskiri. Atskiri ministrai: etmonas, kancleris, iždininkas, maršalka ir, žinoma, atskiri iždai, atskiri įstatymai. Visa tai yra atskira. O kada tai atskira, tai praktiškai atsitiko taip, kad buvo ne vienas, bendras lietuvių ar lenkų seimas, o – dviejų seimų suma, kuri kai kuriuos klausimus spręsdavo bendrai, o kai kuriuos atskirai. Lygiai taip pat senatas. Ir visa tai Jonas Chodkevičius numatė. Kada praktiškai reikėjo spręsti, vienas ar du antspaudai, tai praktika padarė taip, kad antspaudai buvo du. Tas atsidavimas į Žygimanto Augusto rankas, padarė jį sukalbamą, palaikantį lietuvius ir pavyko, per galines duris įėjus, gauti gana palankią Sąjungą. Tuo būdu Liublino unija padarė jeigu ne visai konfederaciją su tam tikromis ypatybėmis, tai iš esmės tai buvo konfederacija. Štai kas buvo pasiekta. Ir didžiausias čia nuopelnas – Jono Chodkevičiaus. Bet ir formuluotei, kad „Lenkijos karūnai viskas priklauso ir apvainikavus jąja valdovas tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“, buvo surasta atsvara, o būtent, Lietuvos delegacija išsiderėjo iš Žygimanto Augusto dar specialia privilegija, kuri skelbė, kad Lenkijos karūna nuo šiol yra ne vien lenkų tautos, bet kartu ir lietuvių tautos nuosavybė. Vadinasi, ir apvainikavimas tuo pačiu reiškė ir Lietuvos valdovo institucijos įtvirtinimą. Tai buvo savotiška juridinė mistifikacija, tačiau tokiu keliu vis dėlto Lietuvos suvereninės teisės buvo apgintos.

Kaip vertinti praktiškai Liublino uniją?

Nors teisiškai Lietuvos suverenumas sąjungoje buvo įtvirtintas, tačiau tai buvo stipriojo sąjunga su silpnuoju. Stiprusis, be abejo, buvo Lenkija. Jau vien į žemėlapį pažiūrėjus, sulyginus Lenkijos ir Lietuvos teritorijas, viskas tampa aišku. Vadinasi, ta bendroji politika, kuri turėjo būti derinama, pirmiausia atsižvelgė į Lenkijos interesus. Ir valdovus, kurie buvo renkami, rinko lenkai, o Lietuva galėjo tik pritarti ar nepritarti. Lietuva pasirinko tokį kelią, kuris buvo įmanomas jos sąlygomis; tai būtent ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš Valdovo nuolaidų. Tokioje konfederacijoje turėjo taikytis prie Lenkijos, bet ir tokiomis sąlygomis Lietuva išliko valstybe. Ir tai buvo svarbiausia. Reikia turėti galvoje, kad Lietuva kito kelio ir neturėjo. Jeigu nebūtų tokiomis gal mums ir nepriimtinomis sąlygomis sudaryta sąjunga su Lenkija, tai labai greitai Rusija Lietuvą nukariautų. Į Liublino uniją turime žiūrėti ne kaip į lenkų geradarystę, ką ypač senesnioji lenkų istoriografija skelbia, bet kartu nežiūrėkime kaip vien į Lietuvos nelaimę – žinoma, tai buvo mažesnioji nelaimė. Šitaip Lietuvos valstybė buvo išsaugota.

Kartais sakoma, kad Liublino unija nulėmė Lietuvos bajorijos nutautėjimą. Šitą galima teigti, tačiau ne unija buvo pagrindinis nutautėjimo akstinas. Lėmė kitkas. Lėmė Lietuvos kultūrinis atsilikimas ir labai spartus to atsilikimo pašalinimas, o tai padarė lenkų kalbą labai paplitusią Lietuvoje. Ir lengviau buvo išmokti lenkiškai negu sukurti kultivuotą lietuvių kalbą ir raštiją šita kalba. Mes paprasčiausiai neįsivaizduojame, kiek tas procesas imlus, sunkus ir kiek jisai šimtmečių reikalauja tai padaryti. Lietuva tų šimtmečių neturėjo. Esmė buvo štai čia, ir Liublino unija buvo, galima sakyti, to proceso pagalbininke, bet ne pagrindinė kaltininkė. Nereikia pamiršti, kad Mikalojus Radvila Rudasis ir Juodasis ir apskritai visi ponai, kurie priešinosi unijai, šnekėjo lenkiškai, ir labai abejotina, ar mokėjo lietuviškai… Bajorija šnekėjo lietuviškai, bet vyko tas nutautėjimo procesas, ir ne Liublino unija lėmė šitą nutautėjimą, o tos kultūrinės aplinkybės. Jeigu beatodairiškai kaltinsime Liublino uniją dėl nutautėjimo, tai paprasčiausiai užmerksime akis prieš tikras istorines priežastis.

Kas ne kas dar ir dabar klausia: ar Liublino unija nutraukta, ar dar egzistuoja kokie nors ryšiai?

Trečiasis Respublikos padalijimas 1795 metais, panaikindamas šitą valstybių konferenciją, nutraukė ir visus tuos ryšius tarp jų. Neveltui ir vėliau, Napoleono žygio į Rusiją metu 1812 metais ar sukilimų metu, iškildavo klausimas: Lietuva sukyla, bet kokie gi santykiai su Lenkija. Paprastai būdavo pasisakoma už tuos santykius, bet tą reikėjo pasakyti… 1795-ieji metai tuos ryšius nutraukė, unija tapo neveiksni. 1918 metais Lietuva, tiek Lenkija skelbė savo atskiras valstybes. Žinoma, Lenkija vėlgi pretendavo į Lietuvą, bet tai buvo atskiras klausimas, jį jau sprendė karas. Lietuva apsigynė. Bet Vilniaus kraštas buvo grobiamas tuo pačiu pretekstu.

Pokalbį vedė ir užrašė

Juozas VERCINKEVIČIUS

Voruta“ Nr. 6 (9) 1990 m. liepa, Nr. 7 (10) 1990 m. liepos 14 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra