Aušra VERCINKEVIČIŪTĖ, Vilnius

Atskirai menininko, Europos parko muziejaus įkūrėjo ir kraštovaizdžio autoriaus – Gintaro Karoso – pristatyti nereikia.

Tai jis, būdamas tik devyniolikos metų, 1987-aisiais surado tinkamą vietą skulptūrų parko kūrimui šalia Vilniaus ir pradėjo valyti apleistą mišką. „Maža pievelė, apyniais apaugę sodybų pamatai, link jų vedė sunkiai automobiliu pravažiuojamas kelias“, – rašo G. Karosas leidinyje „Europos parkas 2009. Nuo Svajonės iki Dabar“. Suradęs tinkamą vietą parkui, autorius tęsia: „Ir labai labai jauku. Toks buvo pirmas surastos vietos Europos parkui įspūdis. Norėjosi čia būti, jaučiau gerą aurą aplinkui, ta nuotaika išliko ir dabar.“ Po netrumpų derybų su Vilniaus miškų urėdija jaunasis skulptorius tą leidimą gavo. Jo paties 1991 metais išlieta ir parke pastatyta skulptūra – Europos parko simbolis – tapo simboliniu visų ateities planų startu.

Gintaro Karoso sumanymas iš senų televizorių sukurti skulptūrą, pasiteisino – „Guinness World Records“ „Infomedį“ pripažino vienintele ir didžiausia skulptūra iš televizorių. Menininko darbai neliko nepastebėti – G. Karosas apdovanotas ne viena premija, jo vardas ir darbai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir Europos šalių išsilavinusiai visuomenei.

Tačiau tai dar ne visi iniciatyvaus ir kūrybiško menininko darbai. Maždaug prieš 20 metų, ieškodamas Europos parkui vietos, užklydo į Liubavo kaimą Vilniaus rajone, išsidėsčiusį vaizdingoje vietoje prie Žalesos upės, seniau vadintos Gerėjos upe. To, ką ten pamatė, jaunuolis nepamiršo niekada. Po dviejų dešimtmečių, 2011-aisiais, visuomenei pristatomas naujas kultūros objektas – Liubavo dvaro muziejus, įkurtas unikaliame dvaro akmeniniame malūne. Jei ne G. Karosas, naujo kultūros objekto Lietuva neturėtų. Pats menininkas tarsi kuklinasi, sako ne mano vieno tai nuopelnas, tačiau sutikime, niekas nevyksta be idėjos autoriaus ir sumanytojo; jei nėra ašies, tai nėra kam ir suktis aplink ją.

Sausio pabaigoje į Liubavo dvaro malūną-muziejų rinkosi architektai, muziejininkai, paveldosaugininkai, istorikai, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai, dailėtyrininkai, kalviai, kraštotyrininkai. Pirmą kartą visuomenei atvertos akmens mūro dvaro vandens malūno durys. Kas už jų?

„Liubavo dvaras yra vienas iš  seniausių Lietuvoje, nuo XVI a. jį valdė įvairios kilmingos giminės, deja, iki šios jis buvo labai mažai tyrinėtas. Mes siekėme grąžinti Liubavo dvaro istoriją į bendrą Lietuvos kultūros mozaiką ir taip ją praturtinti, o visuomenei pateikti įvairių Liubavo dvaro sričių tyrimų rezultatus dvare įkurtame muziejuje“, – sakė Liubavo muziejaus įkūrėjas Gintaras Karosas.

„Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1554 m. Dvaro pavadinimas – Lubowo, Lubow, Liubow – greičiausiai kilęs iš panašių slaviškos šaknies vietovių pavadinimų, pasitaikančių Rytų Lietuvoje. Ko gera artimiausia žodžio reikšmė verčiant iš rusų kalbos – „meilė“.

XVI a. II pusėje dvaras teko valdovo svainiui Mikalojui Radvilai Rudajam. Radvila dvarą išplėtė ir valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. 1638 m. Liubavą iš Golejevskių įsigijo LDK dvaro iždininkas Jonas Antanas Tiškevičius. Vėliau jis dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenštainui. Beveik šimtmetį dvaras keliavo iš rankų į rankas ir likimo valia vėl atiteko Tiškevičių giminei.

Tikrąjį aukso amžių dvaras išgyveno XIX a., kai jį valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima. Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po jos mirties dvarą valdė vaikai ir anūkai. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.

Nepaisant to, kad šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko aukščiausių valdžios pareigūnų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras vėl prikeliamas naujam gyvenimui“, – pasakojama leidinyje „Liubavo dvaro istorija“.

Nuotraukose:

1, 3. Menininkas G. Karosas

2. Liubavo dvaro muziejuje

4-15. Liubavo dvaro malūnas

Mindaugo Mikulėno str. „Liubavo malūnas – malūnas tikrąja to žodžio prasme“ išspausdintas Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 12.