Lionginas Virbalas SJ pataria, kaip prasmingiau keliauti po Izraelį

Autorius: Data: 2019-11-26 , 09:22 Spausdinti

Lionginas Virbalas SJ pataria, kaip prasmingiau keliauti po Izraelį

Lionginas Virbalas SJ. Manto Kuraičio nuotr.

www.voruta.lt

Izraelis, dar vadinamas Šventąja Žeme, viena populiariausių kelionės krypčių pasaulyje. Kasmet jį aplanko beveik pusė milijono žmonių. Apie piligrimines keliones, Šventąją Žemę ir Liongino Virbalo SJ parengtą knygą „Šventoji Žemė. Dvasinis vadovas piligrimams“ (Magnificat leidiniai, 2019) kalbasi Gintas Petkevičius, knygos sudarytojas Lionginas Virbalas ir piligriminių kelionių vadovas Mantas Kuraitis.

Šaltinis: magnificat.lt

Kuo ypatinga piligrimystė į Šventąją Žemę?

 

Lionginas Virbalas. Atsakymas labai paprastas. Galima keliauti visur, bet jau taip jau nutiko, kad Jėzus gimė ir gyveno toje žemėje, kurią dabar vadiname Šventąja arba Izraeliu. Joje apsilankius daug tikriau, konkrečiau atrodo bibliniai tekstai.

Kas svarbiausia apsisprendžiant važiuoti į Šventąją Žemę ir keliaujant tenai?

Mantas Kuraitis. Svarbiausia apsispręsti važiuoti, nes dažnai sutinku žmonių, kurie sako: „O kaip norėčiau, bet tikriausiai nevažiuosiu“. Reikia turėti tikėjimą ir viltį važiuoti. Į Romą gal ir nuvažiuosime, bet kelionė į Šventąją Žemę atrodo labai brangi ir tolima.

Į pirmąją kelionę po Šventąją Žemę leidausi su žmona per medaus mėnesį. Tai buvo uošvienės dovana vestuvių proga. Tikrai šitaip neplanavau ir net nesitikėjau. Tik vėliau pradėjau organizuoti piligrimų grupes, su kuriomis keliaujam po Šventąją Žemę. Pirmą kartą keliaudami su žmona truputį išsigandom, pasiklydom, nesupratom. Šalyje daugybė turistų, patyrėm kultūrinį šoką ir mums vis kilo vienintelis klausimas: „Kaip ir kur čia galima melstis“. Kai planuoji kelionę į Šventąją Žemę atrodo, kad viskas bus labai gražu, aišku. Nereiks kažko daryti, bet galėsiu daug melstis ir tapsiu šventas (juokiasi), bet tikrai maldos laiką ir vietą ten reikia išsikovoti.

Kuo skiriasi „Dvasinis vadovas piligrimams“ nuo kitų knygų po Šventąją Žemę?

 

Lionginas Virbalas. O kuo skiriasi įprasta kelionė nuo piligrimystės? Abiem atvejais gali pamatyti naujas vietas, kultūrinį paveldą, archeologinius kasinėjimus, kitokį klimatą ar maistą, bet kelionės tikslas skiriasi. Piligrimystės metu keliauji, nes tiki, kad būtent toje vietoje įsikūnijo Dievo Sūnus. Tokioje piligrimystėje patys svarbiausi du dalykai – tai Biblija ir malda. Būnant Šventojoje Žemėje kiekviena jos vieta atsiskleidžia skaitant Bibliją. Dėl to ten būdamas stengiuosi ją nuolat skaityti. O malda tuomet yra mūsų atliepas į perskaitytą Biblijos tekstą. Nors ten skaityti Bibliją nelengva, nes keliaujant ir taip gauni daug informacijos, masina naujos vietos, daug žmonių, įvairių patirčių. Kartais tik susikaupi, o jau tave kažkas stumia, kažkas dar atėjo ir turi pasitraukti. Dėl to ir atsirado „Dvasinis vadovas piligrimams“. Jame yra įvairių tekstų, pritaikytų prie tų vietų. Jei žmogus atvyko su grupe ir joje yra kunigas, tuomet šis gali aukoti šv. Mišias naudodamasis „Dvasiniame vadove piligrimams“ esančiais tekstais. Jei atvyko vienas ir nori dalyvauti šv. Mišiose kita kalba, tą puikiai gali tą daryti, nes turės lietuvišką tekstą priešais akis ir supras, kas yra sakoma. Jame taip pat publikuoti kiekvienai kelionės vietos pritaikyti tekstai. Jeigu esate Betliejuje, galite skaityti Jėzaus gimimui skirtus tekstus, giesmes. Jei Getsemanėje – Jėzaus kančiai, išgąsčiui apmąstyti skirtus tekstus. Knygoje rasite psalmes, trumpus skaitinius. Su šiuo vadovu gali ir keliauti, ir melstis.

Kokie iššūkiai laukia keliaujančių tenai ir susiduriančių su kitomis kultūromis?

 

Mantas Kuraitis. Kai pirmą kartą atvykau į Šventojo Kapo baziliką kartu su žmona vaikščiojom 20 minučių ir niekaip nesupratome, kad esame bažnyčioje. Toje vietoje stovi nuo IV a. likę griuvėsiai, jie statyti ir perstatyti. Mes klaidžiojom ir bandėm susiorientuoti, kur esame. Galbūt sunkiausia su krikščionimis (juokiasi), nes toje bazilikoje renkasi graikų, armėnų, sirų, Romos krikščionys. Labai sunku susigaudyti. Pradedi melstis, bet štai ateina armėnų procesija ir tave stumia. Jei vyksta Mišios, tai turi tilpti į 20 ar 40 minučių. Visi nori įeiti, paliesti ir būtinai nusifotografuoti. Kartą nusivežiau šią knygą, atsisėdau priešais Kristaus kapą ir supratau, kad dabar galiu tiesiog melstis. Pagaliau turėjau puikų pagalbininką maldai.

O pačioje šalyje ar kuriame nors jos miestų labai sunku susigaudyti, net iš aprangos atskirti žmones. Atsimenu sako: „Mantai, jei sveikinsies su žydais, tai sakyk, „Šalom“, jei su arabais, musulmonais, tai „Marhaba“. Aš, žinoma, „gerai“ įsiminiau ir nuėjau prie arabo pasišnekučiuoti ir sakau jam „Šalom“ (juokiasi). Ta arabų ar žydų kultūra įspūdinga ir labai skirtinga. Nors man sunkiausia su krikščionimis ir savimi (juokiasi).

Lionginas Virbalas. Kelionės ugdo maldą ir kantrybę, bet ne todėl, kad keliaujam su Mantu (juokiasi), bet dėl to, kad musulmonai labai anksti, dar prieš 5 valandą ryto pradeda kviesti į maldą. Visi piligrimai, kurie meldėsi iš vakaro, nori pailsėti, o juos prikelia didžiulis, veriantis garsas, kviečiantis šlovinti Dievą. Svarbu, kad tas šlovinimas, kvietimas melstis netaptų pykčiu, o tam reikia kantrybės.

Mantas paminėjo ypatingą vietą – Šventojo Kapo baziliką. Knygoje yra jam skirtas priedas. Kuo jis ypatingas?

 

Lionginas Virbalas. Pranciškonai, kurie kaip Katalikų bažnyčios atstovai, prižiūri, saugo ir meldžiasi Šventojo Kapo bazilikoje. Jau daugelį šimtmečių kiekvieną dieną joje organizuoja procesiją. Kokia tai vieta? Tai erdvė, kurioje yra koplyčios, kažkas atitverta, užkaboriai, kolonos. Pirmą kartą pasimeti. Bet visos tos vietos susijusios su Jėzaus gyvenimu ir kiekvienoje jų procesija eidama stabteli. Šios knygos priede rasite himnus, kuriuos gieda procesijos metu. Jie pirmą kartą pasirodo lietuviškai. Kiekvienas piligrimas, turėdamas tą knygos priedą galės sekti, kas vyksta ir susigaudyti bei melstis eidamas tą procesiją.

Man įspūdingiausias himne esantis sakinys, parašytas didžiosiomis raidėmis ir dar pastorintai: „Juozapas ir Nikodemas paėmė Jėzaus kūną ir čia suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“. Eini toje procesijoje ir šis sakinys tiesiog smigte įsminga į širdį. Ta procesija atrodo kaip savotiškas Kryžiaus kelias, nors ir stotys kitos. Ji taip priartina, kad viską išgyveni gyvai ir dvasios akimis. Aišku, aplinka visai kitokia nei Jėzaus laikais, bet tas „čia“ perveria. Viena iš tokių stiprių tikėjimo pamaldumo praktikų.

Ar teko išbandyti šį „Dvasinį vadovą piligrimams“ kelionės metu?

Mantas Kuraitis. Tikrai taip. Kai jis dar nebuvo išleistas su vienu kunigu net buvom „pavogę“ panašią knygelę lotynų kalba ir norėjom ją išversti, bet buvom prisižadėję grąžinti. Tad plano neįgyvendinom. Arkivyskupas Lionginas Virbalas, matyt, pirmas „pavogė“ šią mintį (juokiasi). Jis suprato, kad trūksta tokio dvasinio vadovo piligrimams. Dažnai, kai būni Šventojoje Žemėje pasakoji pasakoji, o po to ir pamiršti, kur esi. Kai turi šią knygą, labai patogu greit žvilgtelėti ir prisiminti. Ji net išleista taip, kad tilptų į švarko kišenę.

Aš kaip grupės vadovas visuomet ją nuperku visiems keliaujantiems ir piligrimai labai džiaugiasi, ypač dalyvaudami procesijoje Kristaus Kapo bazilikoje. Pavyzdžiui, po šv. Mišių Kristaus kapo vietoje siūlau piligrimams dar pabūti bazilikoje. Jie gali išsirinkti mėgstamą vietą, o knygoje esantis žemėlapis padeda susiorientuoti. Piligrimai būna labai patenkinti ir sako, kad ir grįžę iš kelionės ją skaito.

Ar ši knyga pravers, jei nevyksti į Šventąją Žemę?

 

Lionginas Virbalas. Šią knygą rekomenduočiau visiems, kurie Gavėnios metu eina Kryžiaus kelią, bet ne tik jį. Knygoje yra ne tik Kryžiaus kelias, bet ir Jėzaus gyvenimo kelias, Atsimainymo kalnas, palaiminimai, duonos padauginimas. Krikščionių išganymui nėra būtina keliauti į Šventąją Žemę, kaip kad musulmonai privalo kartą per gyvenimą nukeliauti į Meką. Bet kelionė į Šventąją Žemę labai padeda tikėti. Jei negali to padaryti, tai bent jau nuolat melstis – būtina. Ši knyga gali padėti net ir melstis per šventes. Galima paimti ir kiekvieną dieną vis skaitant aplankyti po vieną vietą. Šitaip Šventąją Žemę apkeliausi per porą savaičių.

Mantas Kuraitis. Atrodo, kad viską žinai, bet kai reikia pasakyti – Taboro kalnas ta vieta, kur… ir pasimeti, kas iš tiesų įvyko ant to Taboro kalno. Toje knygoje labai gražiai, trumpai ir koncentruotai paaiškinta apie jį paaiškinta. Šalia pateikta psalmė, Evangelija, meditacija. Ne tik skaitai apie Taboro kalną, bet ir meldiesi.

Pamenu vieną istoriją, kaip moteris nupirko savo sūnui Kalėdoms dovanų knygą apie kelionę po Šventąją Žemę. Ji man sakė, kad pati neturi pinigų ir jau esanti garbaus amžius, tad nekeliaus, bet gal sūnus norės… Po to sulaukiau to sūnaus skambučio: „Mes gavom dovanų knygą apie Šventąją Žemę. Supratom, kad mama labai nori važiuoti. Surinkom pinigus ir jai jubiliejus proga padovanojom kelionę. Gal rekomenduotum, su kuria grupe keliauti?“ Noriu pasakyti, kad dovanokit šią knygą, gal kiti supras, kad jūs irgi norėtumėt keliauti!

 

Naujienos Religija , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra