Linkime gražių gyvenimo kelio žiedų…

Autorius: Data: 2015-06-18, 10:35 Spausdinti

Linkime gražių gyvenimo kelio žiedų…

Zigmas TAMAKAUSKAS

 

Su pražydusiais vasariniais žiedais ryškiomis spalvomis ryškėja ir populiariausių Vardadienių puokštė. Į tą puokštę  įsipynęs ir žinomo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio,  dimisijos pulkininko Jono Čeponio Vardadienio žiedas, kuris  gražia spalvų gama neseniai pažymėjo 90-tąjį savo Gimtadienį.  Daug žmonių sugužėjo jį pasveikinti. Panevėžio marijonų  Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje prieškary kunigavo žinomas poetas, švietėjas, redaktorius, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų  –  Jurgis Tilvytis – Žalvarnis, ta proga buvo aukojamos Padėkos šv. Mišios. Jas aukojo garsėjantys savo dvasingumu kunigai –  monsinjoras Lionginas Vaičiulionis, monsinjoras Bronius Antanaitis ir vietos bažnyčios rektorius.

       Antroji Jono Čeponio  pagerbimo dalis vyko Šilagalio kaime surengtoje popietėje. Čia jį su gėlių puokštėmis ir nuoširdžiomis kalbomis pasveikino  Jubiliato artimieji ir svečiai – rajono savivaldybės atstovai, profesorė Ona Voverienė, buvęs Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomojo pulko vadas pulkininkas Arūnas Dudavičius, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas – jaunųjų šaulių vadas Vytautas Žymančius, ats. majoras Gediminas Reutas,  Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas d. majoras Vytautas Balsys, štabo narys ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas d. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas, didelis būrys buvusių jau žilagalvių Lietuvos laisvės kovotojų, artimų bičiulių.

          Apie Joną Čeponį daug galima būtų rašyti, gal dar daugiau ir kalbėti. Čia pateiksime šio iškilaus žmogaus – Jubiliato tik  vieną kitą gyvenimo štrichą.  Iš Pasvalio valsčiaus Pagojaus kaimo kilęs jaunuolis Jonas, augo  pamaldžioje šeimoje. Baigęs mokyklą, 1943 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Artėjant antrai sovietinei okupacijai, ne maža visuomenės dalis pradėjo rengtis pasipriešinimui. Sukruto ir klierikai. Kai kurie įsitraukė į pogrindžio veiklą, degė noru padėti kovojantiems su sovietiniu okupantu Lietuvos partizanams.  Vienas iš jų – Jonas Čeponis. Prasidėjus persekiojimams, teko palikti seminariją, įsitraukti į partizaninę kovą. Buvęs seminaristas aprūpindavo partizanus ginklais, dokumentų blankais, pinigais, pogrindine spauda, gyveno svetimomis pavardėmis, palaikė ryšį su partizanų štabais, rinktinėmis.  Jono Čeponio kursinis, vėliau  pasiekęs  kunigystę Petras Našlėnas prisimena: „Jonas Čeponis mano kartai buvo tyriausias kovotojo pavyzdys, tikras idealistas, bebaimis žmogus, be jokios dėmės. Suimtą jį žiauriai mušė, kankino, tačiau jis nieko neišdavė“. Pats Jonas ne kartą prisipažino: „Mums Vytis ir Trispalvė buvo tokie šventi dalykai, kad už juos ėjome mirti…“ Tačiau atsirado ir išdavikų, baisiausiai, kai jais tapdavo artimi draugai, buvę bendraminčiai,  buvo ir tokių, kurie neišlaikę žiaurių kankinimų, išduodavo draugą. Tokios išdavystės tinkle atsidūrė ir Jonas Čeponis. Jis po kankinančio tardymo, buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Atsidūrė vergų darbo stovykloje – Norilsko šachtose. Čia dalyvavo garsiajame vietos politinių kalinių sukilime.  Alinantis darbas pakenkė sveikatai, ypač akims, kurį laiką buvo nustojęs regėjimo. Padėjo vaistai, atsiųsti išėjusių į laisvę buvusių to paties lagerio kalinių – gydytojų.  1958 metais buvo paleistas į laisvę, tačiau

Į Lietuvą grįžti negalėjo.  Buvo išsiųstas  į Buriatiją. Ten su tremtine Pranute sukūrė šeimą. Gimė keturi vaikai, kuriems suteikė gražius istorinius lietuviškus vardus: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas. 1968 metais grįžus į Lietuvą, valdžia kurį laiką neleido prisiregistruoti. Pagaliau apsigyveno Velžio gyvenvietėje. Čia drąsiai skleidė tautinio atgimimo vilties dvasią, per Vėlines suburdavo žmones pagerbti  Laisvės kovotojų kapus, dalyvavo istoriniame 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

      Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Jonas Čeponis aktyviai dalyvavo valstybės atkūrimo procese: buvo paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Jis priimdamas čekistų dar nespėjusius sunaikinti savo veiklos pėdsakus,  rado  paruoštą potvarkį: „Suimti Joną Čeponį ir išgabenti į Šiaulių kalėjimą, operacijoje galima panaudoti ginklą“.  Sakoma, kad tokie panašūs  raštai buvo parengti ir kitiems aktyviems Lietuvos Sąjūdžio veikėjams, vedusiems Lietuvą į jos prisikėlimą. Dievui laiminant, istorijos ratas pasisuko kita kryptimi. Tik gaila, kad vėliau kai kuriems įkopusiems į valdžios kopėčių viršūnę, o  sovietiniais metais bendradarbiavusiems su okupacine valdžia asmenims, nebuvo prie širdies Laisvės kovotojų artuma. Stengėsi įvairiais būdais jais nusikratyti. Buvo atstumtas ir Jonas Čeponis kaip ir LR Saugumo tarnybos generalinis direktorius Petras Plumpa, ELTOS generalinis direktorius Adolfas Gurskis ir kiti neišdavę Lietuvos okupacijų metais. Tokios biografijos žmonės tapo lyg nereikalingi…

            Nežiūrint ištikusios negalios – Jubiliatas, apgaubtas artimųjų meile, visada žvalus, mąstantis ir atidus, besirūpinantis Lietuvos problemomis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gyvybingumu.

           Sveikinę Joną Čeponį – Vyčio kryžiaus III laipsnio kavalierių, karį savanorį, d. pulkininką, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininką, išreiškėme jam didelę pagarbą ir dėkingumą už jo kilnią  jaunatviško gyvenimo auką Lietuvos labui.

          Sveikiname Gerb. Jubiliatą ir jo Vardo dienos proga, linkėdami kuo geriausios sveikatos,  ištvermės, dar daug gražių,  Dievo laiminamų gyvenimo kelio žiedų.

Jubiliejai Uncategorized



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra