Linas Kojala. Nauja Rusijos propagandos banga – iššūkis Lietuvai

Autorius: Data: 2014-04-07, 11:08 Spausdinti

Vladimirui Putinui išdidžiai tariant, kad Krymas po ilgos ir varginančios kelionės grįžta namo, Raudonoji aikštė tiesiog ūžė. Tūkstančiai žmonių šiuos žodžius sutiko tarsi džiugiausią naujieną, kurią palydėjo šlovinimais, nukreiptais į išdidžiai procesą stebintį lyderį.

Nuo karinės invazijos į Ukrainą pradžios, V. Putinas mėgaujasi seniai regėtu populiarumu: jo veiksmams, visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, pritaria nebe 65 proc., kaip prieš kelis mėnesius, o 80 proc. piliečių, iš kurių 46 proc. norėtų politiką perrinkti valstybės vadovu. Vos prieš kelis mėnesius tokių tebuvo trečdalis, tačiau V. Putinui pavyko susigrąžinti pasitikėjimą, nematytą nuo 2008 metų intervencijos į Gruziją.

Tuo stebėtis neverta: Kremliui ne tik pavyko „užkabinti“ prarastos SSRS didybės stygą, kurią tebejaučia dalis ypač vyresniųjų gyventojų, bet ir sistemingu veikimu užliūliuoti didžiąją Rusijos visuomenės dalį. Tam, atrodo, buvo ruoštasi iš anksto: dar gruodį prezidentas nurodė „restruktūrizuoti“ valstybinę naujienų agentūrą „RIA Novosti“, kuri buvo įlieta į stiprinamos „Russia Today“ struktūrą. Kuria kryptimi veiks šis tinklas, didelį dėmesį skiriantis tarptautinei auditorijai, galima spręsti pagal naujai paskirtą vadovą. Dimitrijus Kiseliovas – TV laidų vedėjas – žymus tuo, kad siūlė deginti homoseksualių asmenų širdis bei priminė, jog Rusija bet kada gali paversti Jungtines Amerikos Valstijas „atomine dulke“. Įdomu, kad tik šiomis dienomis prezidentė atšaukė jam skirtą Sausio 13-osios atminimo medalį.

„RIA Novosti“ anaiptol nebuvo vienintelė žiniasklaidos priemonė, kuri, net ir anksčiau oficialiai veikusi po valdžios sparnu, buvo galutinai praryta: nepriklausomas kanalas „Dožd“, siūlęs tokią egzotiką, kaip tiesioginiai reportažai, kurie Rusijoje itin nepopuliarūs, nes negali būti kontroliuojami ir redaguojami, buvo išmestas iš visų kabelinių tinklų, o dėl to prarado 90 proc. žiūrovų ir 80 proc. pajamų; populiaraus portalo lenta.ru redaktorė, nepaisant ją palaikančių darbuotojų, buvo atleista dėl netinkamo įvykių Ukrainoje perteikimo; toks pats likimas ištiko radijo stoties „Ekho Moskvij“ vadovą, kurį pakeitė Kremliui lojalesnė persona. Didelis dėmesys skirtas interneto, kuris tapo nepriklausomų šaltinių ieškančių rusų prieglobsčiu, cenzūrai: daugiau kaip 10 tūkstančių skaitytojų sulaukiantys blogeriai yra traktuojami kaip žiniasklaida ir nuolatos blokuojami, teisėsaugininkams atrištos rankos imtis veiksmų prieš nesankcionuotus susibūrimus skatinančius portalus be teismo sprendimo, o teisės aktuose numatytos tokios bausmės, kaip laisvės atėmimas iki ketverių metų.

Nenuostabu, kad po tokių veiksmų Rusijos žiniasklaida, kurios didžiąją dalį tiesiogiai arba per trečiuosius asmenis kontroliuoja valstybė, ima atrodyti tarsi monolitas, atspindintis absoliučiai vieningą šalies poziciją į įvykius Ukrainoje bei tarptautinėje politikoje. Įsigali tai, ką patys žurnalistai vadina vidine cenzūra: tai yra baimė vertinti procesus kritiškai, nes nusižengus dominuojančiai linijai šansų išlikti nelieka. Susitelkimo, valdžios supratimu, reikia pačiai Rusijai, kuri iš vidaus yra draskoma nesutarimų ir fragmentacijos, nesėkmingų nacionalinės bendrystės idėjos paieškų.

Tenka konstatuoti, kad tokio sutelktumo ir propagandos aktyvumo nėra buvę mažiausiai pastaruosius du dešimtmečius. Tačiau ji pasižymi ne tik efektyvumu, bet ir naujumu: jei sovietmečiu buvo pasikliaujama pamokančiu vienintelės partijos tonu, spinduliuojančiu autoritetu ir išmintimi, tai dabar D. Kiseliovas įkūnija teatrališkos, sarkastiškos, pyktį ir panieką oponentui tuo pačiu metu formuojančios propagandos įvaizdį.

Nenuostabu ir tai, kad po tokios informacijos dozės Rusijos gyventojams suformuojamas iškreiptas padėties vaizdas. Bet kurioje laidoje mažiausiai dešimtį kartų išgirsime, kad Ukrainoje siautėja fašistai ir antisemitai, kad jie su Vakarų finansavimu nuvertė teisėtą Viktoro Janukovyčiaus valdžią, kad rusakalbiai yra ne tik engiami, bet ir susiduria su fizinio susidorojimo grėsme. Tokiomis aplinkybėmis susidaryti objektyvią nuomonę yra be galo sunku.

Tačiau ir Vakaruose kartais imama kartoti Rusijos retoriką, ypatingai sugrėsminant radikalus, tokius kaip „Pravyj Sektor“. Šios organizacijos veikimo metodai yra žalingi trapiai Ukrainos valdžiai, tačiau vaidmens bei svarbos išpūtimas žinant, kad organizacijos nariai sudarė tik apie 5 proc. Maidano savigynos būrių, o dabar nebeatlieka jokio tiesioginio politinio vaidmens, pasitarnauja Kremliaus interesams. Šio klausimo akcentavimas palieka nuošalyje ne tik pačią Krymo aneksiją, bet ir svarbius faktus, tokius kaip skirtingų Ukrainos žydų organizacijų pasirašytas laiškas, kuriame Rusija raginama nesikėsinti į valstybės teritorinį vientisumą bei liautis naudotis antisemitizmo korta, nes jei per pastaruosius metus žydų situacija kur nors pablogėjo, sako jie, tai ne Ukrainoje, o pačioje Rusijoje.

Tai, kad kai kuriose Europos valstybėse į Rusijos propagandos argumentus yra pernelyg įsiklausoma, lemia įvairios istorinės aplinkybės: Rusija iki šiol neretai suvokiama kaip kovos su nacizmu laimėtoja, o ne Antrojo pasaulinio karo iniciatorė, dirbusi ranka rankon su Hitleriu bei vagonais siuntusi žydus į Vokietiją, vėliau okupavusi kone pusę Europos. Tačiau į kur kas paprastesnį klausimą turime atsakyti mes patys: kiek šiame kontekste leisime Rusijos propagandai – tai pačiai, kurią girdi rusai, – dominuoti mūsų viešojoje erdvėje? Kodėl kabelinių televizijų tinkleliuose ir toliau retransliuojami dešimtys kanalų, kurie kiekvieną vakarą kalba apie Baltijos valstybių susigrąžinimą? Neapykantos kurstymas prasilenkia su laisvo žodžio principais, tačiau tai anaiptol ne įstatyminių draudimų, o mūsų pačių – žiūrovų, tinklelių sudarytojų, visuomeninių iniciatyvų – reikalas. Dėl to, kas dominuoja viešojoje erdvėje, sprendžiame kiekvienas iš mūsų.

Nors neverta idealizuoti Vakarų, kur taip pat visose srityse svarbūs politiniai interesai, negalime pamiršti, kad čia sudaromos sąlygos idėjų konkurencijai bei alternatyviai opinijai, kurios dėka turime kartais patiems pabostančias, bet be galo svarbias demokratijai diskusijas. Didžiuokimės, kad gyvename valstybėje, kuri užtikrina galimybę laisvai reikšti mintis, bet nepamirškime, jog tą išsaugosime tik kiekvienas jausdamas asmeninę atsakomybę.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra