Likimas parinko gyventi Lietuvoje

Autorius: Data: 2018-04-22 , 13:22 Spausdinti

Likimas parinko gyventi Lietuvoje

Vydūnas apie 1930 m. V. Uždavinio nuotr. Iš J. Nekrašiaus archyvo

Eglė VINDAŠIENĖ

Kažin ar esame padoriai laimingi gyvendami istorinio virsmo laikmečiu? Man atrodo, kad tas virsmas vis dar tęsiasi, neduokdie, jei įstrigtume ilgam.

Prieš tris dešimtmečius Atgimimas sužadino žmonių vidinę laisvę, leido išsiskleisti jų sieloms. Prasidėjus atšilimui pabudo baltiškosios savimonės ilgesys, buvo didelis poreikis keistis, visų pirma pačiam. Todėl labai dėsningai visoje Lietuvoje atsikūrė sovietmečiu uždarytos draugijos, rateliai, dygo nauji sambūriai, steigėsi naujos bendraminčių susibūrimo vietos, kur jie galėjo numalšinti savo troškulį ir alkį, nevaržomai aptarinėti savo siekius ir kelti į dienos šviesą seniai užmirštas tiesas. Kai dvasinio tautos žadinimo entuziastai 1988 m. rudenį įsteigė Vydūno draugiją, tuo pat metu Kaune pravėrė duris ir Sąjūdžio sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla. Panašiose žinyčiose visoje Lietuvos rinkosi šviesuoliai, mokytojai, etnografai, kunigai, poetai, menininkai, mokslininkai ir savamoksliai. Buvo naujai atrasti Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Algirdas Julius Greimas. Tos neformalios mokyklos įsileido ir Vydūną.

Šie metai Lietuvoje paženklinti žymiojo mąstytojo Vydūno (1868–1953) vardu. Ar atiduodame jam deramą pagarbą? O,  taip! Yra ne viena atminimo lenta ant namo, kur jo būta, pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, rengiamos parodos, konferencijos, statomos dramos, rašomos monografijos, net pinigų kupiūrą kažkada turėjome, šiais metais bankas vėlgi gyveniman išleidžia medalį, o kur dar pašto ženklai ir visa kita grožė. Vilniuje, Lietuvos šimtmečio dainų šventėje, Teatro diena skiriama Mažosios Lietuvos humanistui, o Šilutės kraštas neatsilieka dėliodamas chorų ir vargonų muzikos festivalius, dargi planuoja įrengti rekreacinį taką, paminklais rūpinasi Pagėgiai, Klaipėda, Kaunas. Visko ir nesuminėsi. Džiugu, kad vis dar rusena Vydūno draugija, burianti sveikos gyvensenos entuziastus Lietuvoje ir užsienyje, ir neapsakomai esame dėkingi visiems, kurie skleidžia jo mokymą, be atvangos telkia visuomenę kilniems darbams, nepavargdami rūpinasi knygų leidyba, aukodami savo energiją, pinigus ir laiką spindulingai įprasmindami esminį šio didžio žmogaus kūrybinį palikimą. O Vydūnas mums paliko tikrai daug. Neužteks gyvenimo visko suvirškinti. Tačiau viena suvokiame neabejodami, kad šioje Žemėje yra visos sąlygos gyvybei sąmoningai skleistis ir ateina žmonijos Mokytojai, kad paskatintų žmogų augti ir tarnauti Kūrybai.

Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir sumenkintume. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, jis tiesiog neegzistuotų kaip fenomenas.

Mūsų tautos mokytojas, humanistas, filosofas, rašytojas, dramaturgas, muzikas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) neatsitiktinai pasirinko regėtojo slapyvardį. Vyda – tai ypatingas įžvalgumas, visažinystė, dvasinė rega, vidinis (pra)regėjimas. Vydūnas – įgijęs vydėjimą žmogus, tai yra pasiekęs pašvęstojo laipsnį arba tas, kuriam veriasi paslaptys. Aš sakyčiau, Vydūnas – tautos vaidila, „vydėtojas“ (sanskr. „vidhya“ – švietimas, vidinė šviesa, būties žinios) arba Vedų aiškintojas (sanskr. „veda“ – šventraščiai, visažinystė, dieviškoji išmintis). Vydūnas lietuvių kalbai priskyrė sakralinę prasmę, pabrėždamas jos artimumą sanskrito kalbai, kuri „nuo pat senovės vadinama šventąja“, kuria „surašytos aukščiausios žmonijos žinios“. Rytuose Vydija padeda žmoguje atskleisti aukštesniuosius būties sąmonės klodus, žadina jo prigimtinį troškimą eiti iš tamsos į šviesą, padeda suvokti gamtos dėsnius ir dieviškumo principus visatoje.

Visa tai, ką Vydūnas sukūrė žadindamas ir vesdamas numylėtą tautą, anot Vydūno draugijos garbės pirmininko dr. Vaclovo Bagdonavičiaus, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai susiaurintume ir sumenkintume. Įspraustas vien į filosofijos rėmus, jis tiesiog neegzistuotų kaip fenomenas. Šiuo požiūriu jis lyginamas su tokiomis pasaulyje plačiai žinomomis XX a. figūromis kaip Albertas Schweitzeris ar Mahatma Gandhi, indiškuoju neprievartinio pasipriešinimo teorijos ir praktikos klasiku. Gilindamasis į Bibliją, Šventąjį Raštą, Senąjį ir Naująjį testamentus bei indiškąjį šventraštį Bhagavadgitą Vydūnas tautiečiams pateikė universalią, vadinamąją teistinę, pasaulėžiūrą. Tuo jis buvo panašus į XIX a. induizmo reformatorius Ramakrišną, S.Vivekanandą, A.Gošą, R.Tagorę, Sri Aurobindo, M.K.Gandhi. Indiškoji vedanta ir upanišados tapo ir Vydūno idėjomis.

Šiandien galime surasti daug informacijos apie Vydūną, yra prirašytų ir perleistų veikalų veikalėlių. Šiemet dr. V.Bagdonavičius kartu su dr. A.Martišiūte-Linartiene pristato naują solidžią monografiją apie Vydūną, todėl besidomintieji gali išsamiai ją studijuoti. O skubantiesiems maga greitai paguglinti apie Vilhelmą Storostą Vikipedijoje. Ar to užtenka, kad suvoktume vydūnizmą? Kaip pažiūrėsi. Vienas gilinasi į jo teosofiją ir siurbia sveikatos patarimus, antras renka išminčiaus nuotraukas ir citatas, trečias kankliuoja, lanko giedotojų būrelį ir kopia Rambynan. Ir galbūt visai nereikia jam žinoti, kad Vydūnas sukūrė nemažai giesmių, prirašė daugybę filosofijos traktatų, studijų, straipsnių, žodynų, vadovėlių, daugiau kaip trisdešimt grožinių kūrinių, į mūsų literatūros aukso fondą įeinančių dramų, kad jas suvaidino su savo Tilžės giedotojais ir kad dainomis ištisus keturis dešimtmečius stiprino lietuvninkų tautinę savigarbą. Ypač ryžtingai stojo prieš savo tėvynainių nutautinimo politiką, kurios auka vos netapo, buvo pakliuvęs net kalėjiman. Tarpukariu Vydūnas ir jo giedotojai buvo vienintelė lietuviškumo salelė vokiškajame krašte. Ir visa tai vyko būtent tuo laiku, kai nuosekliai buvo įgyvendinamas bismarkiškasis devizas: „Viena valstybė, viena kalba“. Dėl Vydūno nepailstančios veiklos ir tvirtumo XX a. pirmoje pusėje labai atkuto šio krašto senbuvių tautinė savimonė, atsirado, kaip pats Vydūnas sakė, daugiau „gyvų lietuvių“. Kai pagalvoji, ar yra šiais laikais tokios stiprios dvasios žmogus?

Kažin ar girdėjo didžialietuviai, kad 1940 m. Vydūnas vos netapo kandidatu Nobelio premijai gauti už nuopelnus išryškinant tautiškumo ir žmoniškumo dermės svarbą bei raginimą jos siekti santykiuose tarp tautų. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė pristatymo procedūrą.

Apmaudu, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 m. prasidėjus švietimo, sveikatos, ekonomikos reformoms, nepasinaudota Vydūno mokymu, kurį galima buvo integruoti absoliučiai visose jaunos laisvėjančios valstybės srityse: politikoje, medicinoje, pedagogikoje. Išversta begalė svetimų koncepcijų, taikomų mūsų institucijose, vis dar tebešvaistomas laikas ir energija tuštybėms, o savas tautos mokytojas dūla lentynose. Ar Vydūnas netiko tautinei mokyklai? Ar Vydūnas negali tarnauti ligoninei? Žemės ūkiui? Teismui? Kodėl Dainų švenčių repertuaruose nėra Vydūno giesmių, o teatruose – spektaklių? Ar jis mums nepasiekiamas? Vis dar nesuprantamas? Gal mes jo neverti? Kas yra Vydūnas? Pasak, vieno kauniečio valdininko, per sunkus… Gėda, iš kur jam žinoti, kad Vydūno himną mokosi jau pradinukai ir išdidžiai traukia: „Mes, Lietuvos vaikai, stovėsim vienširdžiai, tvirta dora, rankoj ranka.“

Ar Vydūnas negalėtų būti pagrindinė „Idėja Lietuvai“? Jo mokymas ir gyvenimo pavyzdys yra vienas iš pačių aktualiausių dvasinio paveldo klodų šiandienai. Jis skelbia tiek lietuvių tautos, tiek visos žmonijos svarbiausius gyvenimo aspektus, o nemarioji išmintis ir po šimto metų nepaseno. Vydūnizmas žadina troškulį kitaip gyventi, kitaip suvokti buvimo šiame pasaulyje paskirtį. Tikrąjį dvasingumą įkūnijąs žmoniškumas, reikalui esant, tampa pačia patikimiausia jokia galia neįveikiama tautos apsigynimo tvirtove.

Vydūną būtų galima pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Tas apaštalavimas ir sudarė viso jo gyvenimo turinį. Jis labiausiai tiko savam kraštui ir savam laikui, tačiau išėjo už Atmos (sanskr., liet. kūnas, protas, intelektas arba aukščiausiasis „aš“) vandenyno ribų. Kiek Vydūno dar likę tėviškėje, kiek jo yra tėvynainių stalčiuose? Taigi, ar tebetikime šventais Vydūno priesakais? Ar atiduodame skolas mūsų tautos vedliui? Ar sekame „prabočius į šviesą tikinčius“, ar mūsų širdys nukreiptos Dievop, o akys atvertos šviesop? Ar galima pasverti kiek gramų žmoniškumo yra žmogaus kūne, kiek procentų likę tautiškumo? Kiek metrų tapatybės išausta širdyje? Viliuosi, kad ne tik vydūniečiai kartu su tautiečiais, bet ir šio laikmečio politinis, kultūrinis, akademinis elitas nuoširdžiai prisimena Vydūną, įprasmina jo palikimą ne tik materialiai, o skaito bent „Tautos gyvatą“.

Vasario 16-osios akto šimtmečio atbalsis tik įgauna pagreitį, šiais metais vyks dar daug renginių, susitikimų, pristatymų, skirtų valstybingumo atkūrimo sukakčiai ir Vydūno 150-mečio jubiliejui paminėti. Juk Vydūnas buvo vienas tų aktyvių laisvės šauklių, kuris savo veikla ir kūryba stengėsi pasauliui parodyti gyvą ir kūrybingą lietuvių tautą, tuo Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėdamas prie kelio į nepriklausomybę tiesimo. Nors gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje, jis dirbo ir kūrė visai Lietuvai. Vydūnas nebuvo politikas, bet savo veikimu nuolat ragino valstybės gyvenimą statyti ant aukštos doros pagrindo, būties išmintį skleidė savo asmeniniu pavyzdžiu. Kartu su J.Basanavičiumi ir kitais to meto Lietuvos šviesuoliais Vydūnas dalyvavo lietuvių mokslo draugijos veikloje, o 1918 m. atgavus nepriklausomybę jis parašė širdingą laišką Lietuvos tarybai, primindamas, visų pirma, kad būtina laikytis žmoniškumo. Jo veikla buvo glaudžiai susijusi ir su Kaunu, tuomete laikinąja Lietuvos sostine. Čia jis dažnai lankydavosi, skaitydavo paskaitas, statydavo vaidinimus, dalyvaudavo valstybės šventėse, įvairiuose kultūros renginiuose. 1928 m. Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį, o 1935 m. Vydūnas tapo Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu. Vydūnas savo 60-ies metų jubiliejų pažymėjo Kaune su rašytojais kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto namuose. Kaip prisimena kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus, nedideliame ratelyje, be jubiliato ir Vaižganto, dalyvavo prof. Mykolas Biržiška, Sofija Čiurlionienė, prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, dailininkas Vytautas Bičiūnas, o „tylos angelai skraidė viršum nuodėmingų galvų…“

Vydūno išmintis

Kokios žmogaus mintys, toks jo gyvenimas ir jo likimas.

Geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje.

Tu – medis be šaknų. Tu persiskyręs su bočių tėvyne – esi negyvas.

Vis raginama, idant būtų išsaugoti ypatingi rūbų dėvėjimo būdai. Nes tame pasirodo tautos gražumas ir skonis. O lietuviška tautiška dvasia savo ypatišką skonį yra išlavinusi.

Nuo žmogaus paties priklauso, ar jis užsidegs, ar toliau rusens. Kitaip sakant, žmogus pasirodo, kuomet apsireiškia išmintis, meilė, teisingumas, tvirtumas.

O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra parinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir kas dieną galėsime žvelgti į ateitį su didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai.

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/likimas-parinko-gyventi-lietuvoje-860418

Mažoji Lietuva ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra