Lietuvybės puoselėtojas, tautinės sąmonės žadintojas

Autorius: Data: 2011-04-11, 08:23 Spausdinti

Lietuvybės puoselėtojas, tautinės sąmonės žadintojas

Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius

Praėjusių 2010 metų lapkričio mėnesį, minint vieno iš žymiausių Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų Stasio Šilingo 125-ąsias gimimo metines, pasirodė Vyto Urbono monografija „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010, p. 256).

Ji skirta šio mūsų tautos atstovo, lietuvybės puoselėtojo, tautinės sąmonės žadintojo, nepriklausomybės idėjų skleidėjo, tarpukario Lietuvos teisinės sistemos kūrėjo, ilgamečio Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko Stasio Šilingo asmenybei, jo įvairialypei veiklai bei tragiškam likimui atskleisti.

Monografijos autorius, išstudijavęs archyvų dokumentus, išanalizavęs Lietuvos ir užsienio muziejų fondus, susipažinęs su S. Šilingo palikimu, jo publikacijomis, teisės raštais, laiškais iš tremties, pateikia išsamų, konkrečiais dokumentais pagrįstą, autentiškais faktais paremtą mūsų šalies istorijos tarpsnį. Jis atskleidžia neblėstantį to meto lietuvių tautos atstovų ryžtą ir pasiaukojamą jų veiklą, saugant gimtąją kalbą, puoselėjant tautos atgimimo idėjas ir įgyvendinant šalies nepriklausomybės siekius.

Lietuvių tautos lūkesčiai, viltys, siekiai, netektys, dvasinės kančios ir tragiški likimai įprasminti, pasakojant apie S. Šilingo gyvenimą, kurį jis paskyrė lietuvių tautos pagrindiniams siekiams įgyvendinti, tautos laisvei apginti, šalies valstybingumui įtvirtinti.

Iš V. Urbono monografijos skyriaus Protėvių dvasia sužinome, kad S. Šilingo senelis „Stanislovas Šilingas ir jo žmona Vilhelmina dalyvavo rengiant 1863 m. sukilimą. <…> Sukilimo vadas kunigas A. Mackevičius dažnai pietaudavo Paberžės dvare“ ir su dvaro savininku Stanislovu Šilingu „aptardavo sukilimo organizavimo reikalus“ (p. 15). Už sukilėlių rėmimą S. Šilingo senelis buvo ištremtas į Sibirą, o po amnestijos, grįžęs į Lietuvą, įsikūrė Vilniuje.

S. Šilingas gimė 1885 m. lapkričio 23 (11) d. Vilniuje, sulenkėjusių bajorų šeimoje, todėl „lietuviškai nei kalbėti, nei skaityti nemokėjo“ (p. 17). Tačiau atostogaudamas pas žinomą lietuvybės gaivintoją ir lietuvių kalbos puoselėtoją kunigą Motiejų Juozapavičių ir bendraudamas su lietuvių valstiečių vaikais, jis greitai išmoko ne tik kalbėti, bet ir rašyti lietuviškai. „S. Šilingas per porą metų tobulai išmoko lietuvių kalbą, galėjo ja sklandžiai reikšti mintis ir žodžiu, ir raštu“ (p. 20). Tad 1908 m. jau pasirodė pirmosios S. Šilingo korespondencijos dienraštyje Vilniaus žinios, o 1909 m. buvo išspausdinti jo straipsniai laikraštyje Lietuvos žinios.

Skyriuje Pirmieji studijų metai Maskvoje autorius apžvelgia 1905 m. aplinką, kurioje jaunasis S. Šilingas, įstojęs į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kartu „su R. Bytautu taip pat pasidavė revoliucinėms nuotaikoms, susižavėjo iškeltomis idėjomis, <…> drauge su kitais statęs barikadas Maskvos gatvėse <…>; 1906 m. įstojęs į Maskvos lietuvių studentų draugiją, vis labiau ėmė rūpintis besimokančio jaunimo reikalais“ (p. 21).

Tolesnės S. Šilingo visuomeninės tautinės veiklos kryptys ir sferos atskleistos monografijos skyriuose Visuomeninės tautinės veiklos pradžia, „Aušrinės“ sumanytojas ir redaktorius, Aistringas publicistas, Mokslinės veiklos baruose, Reiklus literatūros ir meno kritikas. V. Urbonas, žengdamas S. Šilingo biografijos laipteliais, parodo, jog tautinėje veikloje S. Šilingas „ne tik pats stengėsi aktyviai dalyvauti, bet siekė į ją įtraukti kuo daugiau lietuvių jaunimo“ (p. 25); todėl „1908 m. S. Šilingą išrinko Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku“ (p. 25). Savo aktyvią visuomeninę veiklą jis siejo ir su bendradarbiavimu lietuvių periodinėje spaudoje. Korespondencijose „Iš moksleivijos gyvenimo“ S. Šilingas pasakoja, kaip telkė lietuvių jaunuolius, skatino juos visuomeninei veiklai, žadino tautinius jausmus, ragino plėtoti kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Tuo tikslu jis 1909 m. sukvietė studentų pasitarimą ir supažindino su naujo leidinio – žurnalo Aušrinė, skirto jaunimui, programa bei leidimo galimybėmis.

Pirmasis Aušrinės numeris išėjo 1910 m. sausio 30 d (vasario 12 d.), kaip Lietuvos žinių priedas. „Pirmąjį Aušrinės numerį ne tik beveik vienas parengė, suredagavo, bet ir pats parašė vos ne pusę jo rašinių“ (p. 37). Naujasis leidinys sukėlė visuomenės susidomėjimą, džiugiai jį sutiko jaunimas, palankiai įvertino visuomenės atstovai, moksleiviai, kultūros, švietimo sferos darbuotojai. Aušrinė ragino jaunuomenę užbaigus mokslus grįžti į gimtąjį kraštą ir dirbti savo tautos labui, siekė jau nuo „mokyklos suolo žadinti jaunimo visuomeninį jausmą, plėtoti mintį, pratinti prie dalyvavimo visuomenės judėjime“ (p. 42). Žurnalas turėjo telkti lietuvių inteligentiją, kad ji ugdytų tautinę sąmonę, saugotų lietuvių tautos tradicijas, tyrinėtų šalies istoriją ir puoselėtų gimtąją kalbą.

S. Šilingas aktyviai dalyvavo ir Lietuvių mokslo draugijos, įsteigtos 1907 m. Vilniuje, veikloje, „stengėsi, kad Lietuvių mokslo draugija kryptingai siektų savo užsibrėžtų tikslų: tyrinėtų lietuvių tautos istoriją ir dabartį, tautinę kultūrą, plėtotų lietuviškąjį mokslą“ (p. 55). Nuolat skelbdamas savo rašinius įvairiais jaunimo gyvenimo ir veiklos klausimais lietuviškuose laikraščiuose bei žurnaluose, jis pasireiškė ir kaip aistringas publicistas, reiklus literatūros ir meno kritikas.

Baigęs Maskvos universitetą ir 1912 m. sugrįžęs į Vilnių, S. Šilingas greitai įsitraukė į Lietuvos visuomeninį ir kultūrinį darbą, taip pat politinę veiklą. 1914 m. rugsėjo 7 d. (rugpjūčio 25 d.) jo pastangomis buvo įsteigtas Lietuvių politikos centras, kurio tikslas – „sujungti įvairių politinių pažiūrų lietuvius, norinčius dirbti Lietuvai ir <…> imtis konkrečios veiklos dėl Lietuvos ateities“ (p. 86). S. Šilingas Lietuvių politikos centro vardu 1914 m. parengė kreipimąsi į Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius dėl lietuvių tautos dabarties siekimų, kuriame visos politinės srovės kviečiamos susijungti, siekiant vieno tikslo – „Lietuvos laisvės, paliekant konkrečios laisvės formos apsisprendimą momentui, ligi išgausim realią teisę patys savo gyvenimą tvarkyti“ (p. 87). Šis svarbus Lietuvos valstybingumo dokumentas 1914 m. spalio mėnesį M. Yčo buvo išsiųstas JAV lietuvių veikėjams.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, pabėgėlių ir tremtinių minios Vilniuje pareikalavo iš Lietuvių politikos centro konkrečios paramos, todėl 1914 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Centro komiteto sekretoriumi buvo išrinktas S. Šilingas, vėliau tapęs vicepirmininku. Artėjant vokiečiams, 1915 m. rugpjūčio 13 d. S. Šilingas su šeima pasitraukė į Petrogradą, ten rūpinosi karo pabėgėliais, tautiečiais, nukentėjusiais nuo karo. S. Šilingas dirbo intensyvų organizacinį darbą: steigė prieglaudas, dirbtuves, mokyklas, bendrabučius. „Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitetas Rusijoje buvo įsteigęs 250 skyrių, kurie globojo daugiau kaip 100 000 tremtinių“ (p. 115). Ši draugija užsiėmė ne tik labdaros veikla, bet svarstė ir svarbius lietuvių tautai politinius klausimus, siekiant Lietuvos savarankiškumo. 1917 m. kovo 13 d. Rusijoje buvo įsteigta Lietuvių tautos taryba, vienijanti visas politines jėgas, sudarytas Laikinasis Lietuvos valdymo komitetas, kuris turėjo „faktiškai atlikti Lietuvos Laikinosios vyriausybės funkcijas“ (p. 117).

V. Urbonas monografijos skyriuose „Santaros“ steigėjas, Lietuvos Valstybės Taryboje, Ryžtingi sprendimai, Seimo narys, Valstybės Tarybos pirmininkas atskleidžia Stasio Šilingo pasiaukojamą veiklą, kuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę. Autorius, pateikęs skaitytojams S. Šilingo kalbą (pasakytą 1938 m. vasario 16 d. Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio proga), pavadintą Testamentu Lietuvai, įpareigoja mus ir šiandien susimąstyti, įvertinti ir įamžinti veiklą lietuvių tautos šviesuolių, kurie savo darbus, tremtinių kančias, netektis, tragiškus likimus paaukojo gimtosios šalies Nepriklausomybės vardan.

Pabrėžtinas monografijos autoriaus sugebėjimas kruopščiai išanalizuoti įvairius šaltinius, pateikti išsamią politinės situacijos panoramą, glaustai supažindinti su S. Šilingo korespondencijomis, straipsniais, laiškais, studijomis bei diskusijomis. Tai sukuria mums gyvą, spalvingą S. Šilingo, kaip kūrybingo, drąsaus ir ryžtingo kovotojo už savo tautą, portretą. Knygoje publikuojamos nuotraukos sustiprina tekste įaustos informacijos prasmę, praplečia istorinio pažinimo spektrą.

Tiesa, monografijoje yra pasikartojimų (p. 21 ir 25 ), kartais tarp gausybės citatų išblėsta autoriaus mintis; tačiau šie nedideli, neesminiai trūkumai nė kiek nesumenkina svarbaus kūrinio.

V. Urbono monografija „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“ atspindi lietuvių tautos nenutrūkstamą veiklą, siekiant savo gimtojo krašto laisvės. Ši knyga įprasmina S. Šilingo ir jo bendražygių siekius, jų paaukotus likimus lietuvių tautai ir valstybei.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 11, 14.

Spauda , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra