Lietuvybės išsaugojimas Kristijono Donelaičio „Metuose“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Surinkimininkai (žr. „Pietizmas Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=449), ypač sakytojai, labai aktyviai stengėsi išlaikyti savo tėvų kalbą, apginti ją nuo svetimtaučių įtakos, šiuo atveju vokiečių kalbos (lietuviškų knygų leidyba, namų pamaldų rengimas, peticijos dėl lietuvių kalbos mokymo mokyklose). Tai jiems buvo vienas iš svarbiausių uždavinių.

Poemos „Metai“ autorius, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis taip pat dėjo daug pastangų įvairiais būdais siekdamas neleisti visiškai išnykti lietuvių kalbai bei papročiams Mažojoje Lietuvoje.

Visoje kūrinio struktūroje su dramatine įtampa susiduria du tikrovės klodai – „lietuviškasis“ ir „vokiškasis“. Lyg juodas debesis virš būrų galvų kybo germanizacijos pavojus. Poemos herojų lūpose nuolat pasigirsta nuoskaudos žodžiai, jog „vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko“ (ŽR, 140) arba „lašinių lietuviškų prisiėdė, […] viežlybus lietuvininkus išpeikt nesigėdi“ (ŽR, 140). Būrai tebebrangina tai, ką kitataučiai niekina ir visomis priemonėmis žlugdo. Antai būrų moterys į vestuves „ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė“ (RG, 79), o vestuvėse „būrai, lietuviškai ant aslos šokdami, spardės“ (RG, 85) ir pan. Su pasididžiavimu pamaldusis poemos būras Selmas kalba, kad net jau ir svetimšaliai lietuviškai prabyla ir mūsų drabužiais ima vilkėti: „Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria / Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų, / Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo. / Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; / Tik margų marginių dar nešioti nedrįsta“ (ŽR, 125). Sociopolitiniame germanizacijos kontekste Prūsijos valdžia siekė kaip tik priešingai, tad Donelaičio pasididžiavimas lietuvininkų drabužiais turi ir priešinimosi nutautinimui prasmę.

Poetas nuolat primena savo tautos praeitį, kai dar germanizacijos padariniai nebuvo juntami, kai dar „prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“ (RG, 108). Praeitis poemoje savaip projektuojama į ateitį, iškeliant nacionalinį istorinės sąmonės vientisumą. Nacionalinės sąmonės poetizavimas – naujas bruožas XVIII a. poemoje: aprašomoji gamtinė poezija dažniausiai kalbėjo apie valstietį apskritai, o „Metų“ autorius kreipėsi į Mažosios Lietuvos lietuvį – būrą, atsidūrusį nutautėjimo pavojuje, prabildamas ir jo gimtąja kalba, bet ir su aiškia nacionaline nuovoka.

Siekdami populiarumo, vietiniai pietistai savo religinėms giesmėms plačiai taikė pasaulietinių dainų melodijas, tokiu būdu aktualizuodami šį pagrindinį tautosakos žanrą. Anot sovietinio literatūrologo Leono Gineičio, „Metuose“ charakterizuodamas veikėjus pietistus, poetas motyvuotai leidžia jiems vadinti liaudies dainas „bliovimu“, „baubimu“, „nešvankiu klykavimu“. Mat, pietistai skeptiškai žiūrėjo į liaudies dainas, propaguodami bažnytines giesmes. Tačiau Donelaitis įkvėptai atkuria tokią lakštingalos „šauną dainą, kad smuikai tav ir kanklys tur su gėda nutilti“ (PL, 13). Su liaudies dainų leksikos poveikiu iš dalies galima sieti ir daiktavardžių mažybines formas „Metuose“ (balseliai, darbelis, dienelė), nors galbūt tai galėtume taip pat kažkiek sieti ir su poeto pastanga, savo deminutyviniu kalbėjimu, išreikšti tai, kad jo poemos veikėjai tam tikru požiūriu vis dėto galėtų būti persisėmę pietistams labai būdingo meilumo ir nuolankumo ypatybių.

Apskritai, kūrinyje įspėjama saugotis svetimų kalbų, svetimų papročių, skatinama laikytis gimtosios kalbos ir savų papročių – tai dažniausiai pasitaikantis „Metuose“ didaktinis motyvas: „Ir lietuvininkai su vokiečiais susimaišė, / Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto, / Taip kad klapai vyžų, viežlybai padarytų, / O mergaitės krosytų marginių nekenčia. / […] Taip lietuvininkai savo viežlybumą pražaidė“ (VD, 56). „K. Donelaičiui lietuviškumas ir dora“, – rašo prof. Arnoldas Piročkinas, – „kuo glaudžiausiai susiję: kas yra tikras lietuvis, kas kalba lietuviškai, – tas turi būti ir doras“. Lietuvininkai pradėjo vengti savo drabužių, apavo, maisto. Tuos lietuvius, kurie elgiasi kaip nedorieji kitataučiai, Selmas griežtai smerkia, nes jie gėdą daro visiems tautiečiams: „Rods, ir tarp lietuvininkų tūls randasi kiaulė, / Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia, / O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias“ (VD, 63). Ypač poetui nepatinka, kad kai kurios lietuvininkės jau vokiškai puoštis sugalvojo, bet džiaugiasi, kad dauguma savo drabužio dar nepaniekino: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne! lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė […] Bobos! Šiukštu jums margų vainikų norėt, / O, jūs, mergos! Vėl, minau, n’užgeiskite kykų“ (RG, 79). Barasi poemos autorius ant lietuvininkų moterų, kad jos nepasiduotų svetimtaučių madai. Jis vis prisimena ir labai gailisi senųjų laikų, kai svarbiausia buvo lietuviški papročiai ir kalba: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės“ (RG, 108). Poetas stengiasi išguiti vokiškų drabužių ir apavo madą iš Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių, išgirdamas savo „lietuviškas gadynėles“ [gadynėlė: dem. iš gadynė – laikas, metas, laiko tarpas, šiuo atveju laikotarpis, kada Mažojoje Lietuvoje buvo kalbama tik lietuviškai – aut. past.].

Valdininkai ir dvarininkai kaimuose kontroliavo, „kuo valstiečiai avi, nes buvo valdžios išleista gromata, uždraudusi avėti vyžomis“ (1724 m.; Kaunas, 1996, 133). K. Donelaitis irgi daug rašo apie apavą, rengimąsi ir neleistiną elgesį: „Klumpės, kaip mes, vokiškai kalbėdami, sakom, / Rods, taipjau lietuvininkams nešiot nepritinka“ (RG, 108-109). Piktinasi pasikeitusiu būrų požiūriu į lietuvininkų apavą ir į savo elgesį, nepripažįsta kitataučių mados: „Ogi dabar, žėlėk dieve! tik gėda žiūrėti, / Kad lietuvininkai, prancūziškai pasirėdę“ (RG, 109). Autorius/pasakotojas nepatenkintas, kad svetimtaučiai „mokslais velniškais“ visai sugadins jo būrus: „Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas / Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot / Ir kad vokiečiai tik vogt ir keikt nesigėdi“ (RG, 113).

Ir jo Selmas ragina jokiu būdu nepasiduoti blogio žabangoms, įvardina svarbiausius plintančio blogio kaltininkus, kuriuos randa lietuvininkų būrams priešiškoje ir svetimoje kolonistų dvaro aplinkoje, piktinasi „mokslais velniškais“: „Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę / Su savo mokslais velniškais sudūkina visą“ (RG, 112), omenyje tikriausiai turėdamas vokiečių ir kitų svetimtaučių kolonistų aplinkoje plintančias ateistines Švietimo amžiaus idėjas. Pasak dabartinio literatūrologo Algimanto Radzevičiaus, bene daugiausia neigiamo vertinimo Selmas pastarųjų laikų donelaitikoje susilaukė dėl savo pietistinių pažiūrų, o tiksliau – dėl dogmatiško, iš esmės klaidingo pačių interpretatorių požiūrio į šią „Metuose“ vaizduojamu laikotarpiu lietuvininkų būrų bendruomenėje paplitusią liuteronizmo srovę, vadinamą pietizmu, kurio nuostatoms pritarė ir pats K. Donelaitis. Šis apibendrinimas, kuris, anot, K. Donelaičio raštų akademinio leidinio rengėjų, „būdingai charakterizuoja persisunkusį bažnytinės ideologijos (ir frazeologijos!) pietistą Selmą“ (Donelaitis, 1977, 383), ir kuris iš „Metų“ ankstesnių tarybinių leidimų būdavo tiesiog išbraukiamas, toli gražu nėra šio herojaus viduramžiško ar barokiško reakcingumo išraiška (kaip tapo įprasta aiškinti) ir anaiptol nėra nukreipta prieš mokslą ir švietimą apskritai, kurių būtinumą tas pats Selmas toje pačioje oracijoje gina ir įrodinėja; jis piktai pasisako tik prieš „velniškus mokslus“. Tai yra ir paties poeto pažiūros, kurias jis atvirai išsakė savo vokiškame eilėraštyje „Tamsybių dievas“ (Donelaitis, 1977, 267), įrašytame į autobiografinius užrašus, adresuotus būsimajam Tolminkiemio klebonui ir todėl turinčiame programinės reikšmės.

Poetas ypač gailisi praėjusių laikų ir labai smerkia sugedusią dabartį: „Ak! Kur dingot jūs, barzdotos gadynės, / Kaip lietuvininkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. / O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas; / Bet ir prancūziškai kalbėt prasimanė“ (VD, 65). Jam nepriimtini kitataučių drabužiai ir kalba. Norėtų vėl girdėti gražią lietuvininkų kalbą ir nė vieno svetimo žodžio. Autorius nusiminęs sušunka: „Ak! Kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių (RG, 90), „Ak tu, švents dieve! kokią gi gadynę sulaukėm. /  Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą!“ (ŽR, 123).

Autorius kalbėdamas apie būrų apsirengimą ir tuos atvejus, kai jie stengiasi prisitaikyti prie vokiškos nešiosenos, visu griežtumu tam pasipriešina. Pagal pietistinę sampratą, nėra reikalo kreipti dėmesio į drabužio gražumą ar modernumą. Todėl ir būrai, jeigu jie laikosi savo paprasto apsirengimo tradicijų, yra vertesni morališkai negu tie, kurie bando pasekti kitataučių arba miesčionių madomis. Galbūt todėl ir K. Donelaitis kūrinyje Selmo lūpomis grožisi būrų lietuviškais aprėdais: „Ne tik vokiečiai visoki mus pažiūrėti, / Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko, / Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo; / Tik margų marginių dar nešioti nedrįsta“ (ŽR, 125). Tai labai patinka K. Donelaičiui. Būrų lūpomis K. Donelaitis dažnokai skundžiasi, kad dėl kolonizacijos nyksta lietuvių papročiai, tautiniai drabužiai, nuolankus elgesys, religija, net tradiciniai valgiai.

Literatūros tyrinėtojos Dalios Dilytės manymu, lietuvininkai gyvena nuolatinėje kovoje bei įtampoje priešiškoms jėgoms, tai yra dvarui ir atėjūnams kolonistams, kurie be perstojo kėsinosi į jų turtą, papročius, moralę ir egzistenciją. Lietuvių bendruomenė turėjo išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje, išlikti. Tai labai sunki, amžina ir alinanti kova. Į išgalvotą „Vyžlaukio“ valsčių atėjusi svetimtaučių įtaka yra apgaulingai viliojanti drabužių prašmatnumu, pramogomis, įvairiu moraliniu palaidumu. Šio krašto valstiečiai tegalėjo priešintis prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, darbštumu, griežtu dorumu. Būrai turėjo be paliovos kautis su savo ydomis (tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas ir kitomis) ne tiek dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, kiek dėl bendruomenės išlikimo. K. Donelaitis nuolat kartojo, kad jie turi jaustis esą kitokie ir turi būti geresni negu atėjūnai. Poetas vis pabrėžia būrų vertę. Jis sako, kad ujami ir niekinami būrai neturi gėdytis savo padėties, savo vyželių, savo darbų. Juk „viežlybas“ yra tas „Metų“ žmogus, kuris neišsižada savo protėvių papročių, kalbos, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, negirtauja, yra garbingas, dievotas, tvarkingas, padorus, teisingas.

Kaip matyti, pietistinės poeto nuostatos – lietuvybės išsaugojimas bei ugdymas – vienas iš svarbiausų poemos „Metai“ bruožų.

Literatūra:

1. PL, VD, RG, ŽR, 1956: Donelaitis Kristijonas, Metai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
2. Dilytė, Dalia, 2005: Kristijonas Donelaitis ir antika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.
3. Donelaitis, Kristijonas, 1977: Raštai, Vilnius: Vaga, 1977.
4. Gineitis, Leonas, 2002: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 (serija „Senoji Lietuvos literatūra“).
5. Kaunas, Domas, 1996: Mažosios Lietuvos knyga: Lietuviškos knygos raida 1547-1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
6. Radzevičius, Algimantas, 2005: Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas, Kaunas: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.

Voruta. – 2007. kov. 24, nr. 6, p. 2.

Nuotraukoje: Vyžlaukio valčiaus būrų sunkus darbas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra