Lietuvybė šiandien. Problema daugelio knygų autoriaus akimis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario Povilo Lapeikio knygos „Kitų akimis“ (interviu, recenzijos ir atsiliepimai apie jį, autobiografinio rinkinio sudarytojas) pristatymas įvyko Vilniaus Mokytojų namuose.
 
Mintimis apie autoriaus kūrybą dalijosi leidyklos „Gairės“ direktorius ir autoriaus jaunystės bičiulis Povilas Masilionis, dainas jo tekstais atliko Irena Bražinskaitė, o buvusi TV diktorė lituanistė Adelė Liudgarda Čepienė (TV žiūrovams labiau žinoma Juškaitės pavarde) skaitė poeto kūrybą.
 
Lenkijos lietuviams
 
Jūs gyvenate protėvių žemėj,
nepamiršot gimtosios kalbos.
Pažadais visos valdžios jus remia.
Jums iš to – kaip iš ožio naudos.
 
Savo žemėj jūs posūniais tapot.
Pripažinti kas šitai išdrįs?
Ponų Varšuvai – dilgės ant tako,
na, o Vilniui jūs esat rakštis
 
mat, jūs „trukdot“ šalims suartėti
Eurosąjungoj, NATO tinkle.
Ir todėl nieks nenori girdėti
Jūsų nuoskaudų ponų klane.
 
Ji – „strateginė partnerė“ mūsų.
Ji – tai Lenkija – mūsų viltis
kovoje prieš ekspansiją rusų,
Kas geriau šioj kovoj palaikys?
 
Pono Bušo arenoj neliko.
Obama dar neaiškus kol kas.
Jei ne dolerį, tai bent skatiką
oi kaip noris iš jo mums išpešt.
 
Ne kupiūra, bet teise linguoti
su kaimynais į taktą „sargų“
užjūrinių su teise diktuoti.
Savo protą turėti baugu.
 
Vilniui Varšuva – brolis ir draugas, –
Šitaip giedame mes nuolatos…
Na o jus tegu Varšuva saugo.
Ir nesukit jūs Vilniui galvos.
 
Šis eilėraštis, kurį raiškiai perteikė A. L. Čepienė, dabar vaikus mokanti Lietuvių kalbos vienoje Vilniaus krašto mokykloje, sulaukė gausių i vakaronę susirinkusių klausytojų aplodismentų. Nenuostabu – čia buvo žmonės, kurie dar iš savo tėvų ar senelių pasakojimų yra patyrę, kokia skaudi buvo Vilnijos krašto patirtis Lenkijos okupacijos metais bei kaip tai paveikė ištisų šeimų likimus.
 
Eilių autorius ir vakaro „kaltininkas“ P. Lapeikis papasakojo, kad jam asmeniškai teko patirti, kokia skaudi gali būti tautinio identiteto praradimo pasekmė…
 
Daug metų mokytojavęs Žemaitijoje, autorius pradėjo dirbti mokykloje Naujojoje Vilnioje. Čia buvo daug rusų vaikų, kurių nei šeima, nei tuometinė santvarka neskatino mokytis krašto, kuriame gyveno, kalbos. Būdavo pora savaitinių lietuvių kalbos pamokų ir, nors gyveno tuometinėje LTSR teritorijoje, vaikai lietuvių kalbos mokėsi tarsi svetimos. Tačiau skaudžiausia buvo dėl senųjų to krašto gyventojų, kurie, keičiantis geopolitinei padėčiai, buvo visiškai praradę savo identitetą ir net nesivargino ko nors daugiau sužinoti apie savo šaknis.
 
„Turėjau mokinių, kurių pavardės kadaise buvo lietuviškos, o vėliau dėl visiems žinomų priežasčių sulenkintos: Gaidytė tapo Gaidit ir panašiai, – prisimena savo to meto pedagoginės veiklos potyrius P. Lapeikis. – Jie jau laikė save lenkais ir nedaug kas norėjo girdėti apie prievartini lenkinimą tuo metu, kai kraštas buvo kaimyninės valstybės rankose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir lietuvių kalbą paskelbus valstybine, sužibo viltis, kad pasikeis požiūris. Deja, dar ir šiandien daug kuo tenka nusivilti. Grėsmės kalbai ir lietuvybei išlieka: kurstomi tam tikrų politinių jėgų, kurios neskatina gerų kaimynystės santykių, žmonės nesistengia suvokti, jog yra galimybė susigrąžinti savo praeiti, jog svarbu būti lojaliu šalies, kurioje gyveni, piliečiu.“
 
Tuo tarpu mūsų valstybė daro viską, kad tautinės mažumos, o ypač – lenkų – jaustųsi komfortiškai: išlaiko jų mokyklas, padeda puoselėti nacionalinę kultūrą ir net… svarsto galimybę jų svetimais rašmenimis pradėti rašyti pavardes dokumentuose. O jeigu to pareikalaus ir kitos tautinės mažumos? Ar netaps Lietuva Babelio bokštu? Koks likimas jį ištiko, žino visi…
 
„Man skaudu, – tęsia poetas, – kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai yra visai kitokioje padėtyje, negu mūsų valstybėje gyvenanti lenkų mažuma. Seinų, Punsko ar kurio kito krašto lietuviai mokosi už mūsų valstybės lėšas pastatytose mokyklose, mūsų valstybė jiems padeda išsaugoti tautinę savastį. Tai nėra blogai. Tačiau kodėl tuo pat metu iš mūsų valstybės reikalaujama to, kas žemina valstybės orumą? Kodėl net gatvių pavadinimai rašomi ne valstybine kalba? Kodėl lenkų mokyklose dirbantys lituanistai patiria profesinį ir moralini spaudimą? Ar tai normalu, kad kai kuriose vietovėse lietuviai savoje valstybėje jaučiasi persekiojama mažuma?
 
Man svarbus lietuvybės išlikimo klausimas, todėl savo kūryboje kritikuoju ne vien lenkų politikų poziciją, bet ir dabartinę kalbos komisiją, mūsų politikų nuolankumą kaimynams. Man nepriimtina, kad į tarptautinius vandenis Lietuvos deleguoti kai kurie politikai dergia mūsų kraštą, kalbėdami apie neva egzistuojančią tautinę diskriminaciją.“
 
Poetas gali nepavargdamas diskutuoti lietuvybės išsaugojimo ir jai kylančių grėsmių klausimu. Nes tai – sudėtinė Tėviškės meilės ir rūpesčio ja dalis. O iš jausmas pagrindine gija driekiasi per visas iki šiol poeto išleistas knygas, ir jose sukauptuose eilėraščiuose, miniatiūrose, satyroje bei humore, epigramose ir lyrikoje, publicistikoje.
 
Visų dešimties knygų iliustratorė dailininkė Aušra Čapskytė apie autorių išsitarė:
„Man Povilas labai imponuoja savo jautrumu, kurio nebijo parodyti ir aš pirmiausiai į jį žvelgiu kaip į žmogų, o ne kaip į kūrėją. Matyt, todėl ir negaliu atsisakyti, kai manęs paprašoma iliustruoti dabar jau kasmet pasirodančias jo knygas.“
 
Palinkėkime autoriui, kad kūrybingumas niekada neišsektų.
 
P. Lapeikis parašė ir išleido tokias knygas:
 
2000 m. – „Jaunystės trupiniai“ (eilėraščiai, miniatiūros)
2001 m. – „Pasišnekėjimai ant gimtinės griuvėsių“ (satyra ir humoras)
2002 m. – „Lenkiu galvą išėjusiems“ (eilėraščiai), „Viskas mano ponams“ (epigramos)
2004 m. – „Rudens lašai“ (lyrika, satyra, humoras)
2005 m. – „Širdis mokykloj pasilieka…“ (eilėraščiai, publicistika)
2006 m. – „Paliko pavasariai turtą…“ (eilėraščiai, epigramos), „Tu tik viena…“ (publicistika, eilėraščiai, laiškai)
2008 m. – „Kai gyvieji tampa šventaisiais“ (epigramos, publicistika).
2009 m. – „Dešimtas tvinksis“ (lyrika, epigramos).
2010 m. – „Kitų akimis“ (interviu, recenzijos ir atsiliepimai apie jį, autobiografinio rinkinio sudarytojas)
 
Sudarė rinkinius: „Nepriklausomybės žingsniai“ (su Povilu Masilioniu ir Vaclovu Paulausku, 1994 m.) bei „Nepriklausomybės ir demokratijos žingsniai: 1989-1999 metų kronika“ (su P. Masilioniu ir V. Paulausku, 1999 m.).
 
Aušros Čapskytės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. A. Čapskytės sukurtas dešimosios P. Lapeikio knygos „Kitų akimis“ ekslibrisas
2. P. Lapeikio knygos viršelis
3. „Man svarbus lietuvybės išlikimo klausimas, todėl savo kūryboje kritikuoju ne vien lenkų politikų poziciją, bet ir dabartinę kalbos komisiją, mūsų politikų nuolankumą kaimynams“, – tvirtino knygos autorius P. Lapeikis
4. Buvusi TV diktorė lituanistė A. L. Čepienė-Juškaitė gerai žino lietuvių-lenkų problemas, todėl ir jos skaitomos eilės skambėjo itin įtaigiai

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra