Naujas krikščioniškas projektas sielovada.de startuoja piligriminiu žygiu, kuris sujungia du, lietuvybe persmelktus, Vokietijos pietuose esančius miestus. Bad Viorishofeno [Bad Wörishofen] mieste yra Šv. Kazimiero koplyčia ir buvusi lietuvių vyskupo Antano Deksnio rezidencija. Augsburgo mieste, Alt Postweg gatvėje, buvusioje Hochfeldo stovykloje, pastatytas lietuviškas dėkingumo geradariams kryžius. Miestus skiria 70 kilometrų, bet dvasinėje plotmėje jie vienas šalia kito. Tai byloja mums, jog pokario išeivijos lietuviai mylėjo Dievą ir Tėvynę, stovėjo ant dviejų – krikščioniško religingumo ir tautiškumo kojų.
Piligrimystė yra didelis judėjimas visame pasaulyje. Yra daug garsių piligrimų kelių, kuriais keliaujama ir šiomis dienomis. Vienas iš garsiausių – Jokūbo kelias, nusitiesiantis 800 km Ispanijos rytuose. Jis toks populiarus, kad juo oficialiai keliauja daugiau nei du šimtai tūkstančių piligrimų per metus. Šio kelio atšakos driekiasi per visą Europą tūkstančiais kilometrų. Šv. Jokūbo kelias paženklintas geltona kriaukle mėlyname fone.
Piligriminė kelionė – tai savotiška asketinė praktika
Jau nuo pirmųjų krikščionių laikų buvo populiaru keliauti, lankant dykumų tėvus, vienuolynus, šventas vietas. Tai būdavo maldos ir atgailos žygiai. Teologine prasme – žmonės nešė savo rūpesčius, nuodėmes, klausimus, ieškodami atsakymo, tarsi atkartodami Kristaus nešamą kryžių tuometinės Jeruzalės gatvėmis. Tad neretai žygiuotojas nešdavo savo pasigamintą kryžių, ar kryželį, kuriame įprasmindavo savo tikslą. Beje, Lietuvos Kryžių kalnas yra savotiškas piligriminės raiškos rezultatas! Sunkumai ir kentėjimai žygio metu priimami kaip savo kūno drausminimas, bendrakentėjimas su Kristumi.
Kaip Kristus kentėjo už mus, taip keliauninkas prisiima dalį kančios už save, ar kitus. Piligrimas, pasiekęs tikslą, švęsdavo pamaldas ir džiaugdavosi gavęs išrišimą, atsakymą ar pamokymą. Piligrimystė simbolizuoja ir mūsų gyvenimą, nes gyvenimas žemėje ir yra piligrimų kelias vedantis per sunkumus ir kančias pas Dievą. Nedera pamiršti ir Dievo malonės, nes būtent malonė padeda mums įveikti visus sunkumus ir teikia jėgų džiaugtis net sunkiausiose situacijose. Ši malonė, suteikia piligrimystei ypatingą nuotaiką ir prasmę, kokių neturi jokie kiti pramoginiai ar disciplinariniai žygiai, paradai, maršai, pasivaikščiojimai.
Kodėl pasirinktas kelias nuo Bad Viorishofeno Šv. Kazimiero koplyčios iki Augsbugro Šv. Kanizijaus [St. Canisius] bažnyčios?
Atsakymas paprastas – šios vietos, dvasine prasme, brangios lietuviams ir Lietuvai ne mažiau nei Hiutenfelde [Hüttenfeld] esanti Renhofo pilis. Čia gyveno ir darbavosi katalikų vyskupas Antanas Deksnys, vadinamasis Lietuvos dvasinis ambasadorius Europoje. Popiežiaus Pauliaus IV potvarkiu naujajam vyskupui buvo paskirta rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Paskirtasis vyskupas turėjo gyventi Romoje, bet pagrindine savo rezidencija jis pasirinko Bavarijos miestą Bad Viorishofeną.
Vyskupas laisvai kalbėjo vokiškai, prancūziškai, pasiekė filosofijos daktaro laipsnį, buvo didelis skautų judėjimo gerbėjas. Jo pastangomis buvo sukurta ne viena išeivijos parapija. Vyskupas daug rašė spaudoje sielovados klausimais. Jo pagalba buvo išspausdintas „Katalikų mažasis katekizmas“, išleistas pamokslų ciklas išeivijos kunigams. Už jo nuopelnus Bad Viorishofeno miestui kuriant vietinę Šv. Ulricho parapiją ir stiprinant dvasingumą, aikštė, esanti šalia vyskupo rezidencijos, pavadinta Lietuvių aikšte. Šv. Ulricho bažnyčioje įrengta šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, koplyčia. Už nuopelnus miestui 1986 m. A. Deksniui suteiktas Bad Viorishofeno garbės piliečio vardas. Vyskupas Antanas Deksnys mirė 1999 m. gegužės 5 d. Bad Viorishofene, ten ir palaidotas. Labai liūdna, jog jau po 20 metų jo vardas išeivijoje baigiamas užmiršti. Šį rudenį surengtas piligriminis žygis – tai vyskupo Deksnio ir su juo dirbusių kunigų atminimo ženklas. Tai žygis-malda už lietuvius, už jų dvasinį atgimimą.
Bad Viorishofene dirbo kunigas Antanas Bunga, kurio pastangomis buvo įkurtas „Europos lietuvių katalikų centras“, jis redagavo žurnalą „Krivūlė“, kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį aukojo Šv. Mišias Štugarte. Kunigas Bunga pritraukė į Lietuvą didžiuosius Vokietijos katalikų fondus – „Kirche in Not“ bei „Renovabis“. Jį vietiniai vokiečiai prisimena kaip be galo dinamišką asmenybę. Kunigo Bungos dėka gyvenimas miestelyje tiesiog virė, prisimena parapijiečiai. Kartu darbavosi dar vienas garsus katalikų dvasininkas. Kun. dr. Domininkas Valentis buvo vyskupo Deksnio sekretorius, Biblijos mokslų daktaras, prisidėjęs ir talkininkavęs kun. A. Rubšiui į lietuvių kalbą verčiant Šventąjį Raštą, dėstytojavo Kaune atsikūrusiame Vytauto Didžiojo universitete. Taigi Bad Viorishofenas yra dvasinė lietuvybės pilis. Jos nedera užmiršti ar sumenkinti, atvirkščiai! Šį turtą mums būtina saugoti ir apie jį skelbti. Čia galima semtis tyros meilės Tėvynei ir dvasinio stiprumo.
