Lietuvos žemių integralumas

Autorius: Data: 2013-01-17, 14:39 Spausdinti

Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Antano Tylos įžanginis žodis atidarant konferenciją „Vilniaus krašto grįžimas Lietuvai – lietuvių tautos kovos rezultatas“ 1994 m. spalio 14 d.

šios dienos konferencija, kuri pavadinta „Vilniaus krašto grįžimas Lietuvai – lietuvių tautos kovos rezultatas“, yra skirta ištisos epopėjos prisiminimui ir jos istoriniam įvertinimui. 1939 m. rudenį nedidelės dalies Lietuvos rytinių etninių žemių grįžimas į Lietuvos valstybę buvo numalšintas 19 metų kankinusio troškulio sujungti visas etnines žemes vientisoje Lietuvos valstybėje. Šitais siekimais ir jo išsipildymas buvo tiek giliai įaugęs į lietuvių sąmonę, kad uždengė ir sovietinės imperijos klastą, skirtą pasityčioti iš natūralaus mūsų tautos etninio integralumo siekių.

Lietuvos etninių žemių integralumas lyg sunki, bet kartu ir garbingai atsakinga našta per visą pastarąjį šimtmetį slėgė ir tebeslegia lietuvių tautos pečius. Kaip žinome, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nesujungė visų lietuvių etninių žemių. Išskyrus nedidelę Mažosios Lietuvos dalį su Klaipėda ir Šilute, kuri integravosi su atkurtąja Lietuvos valstybe, visoje likusioje Mažojoje Lietuvoje buvo įvykdytas lietuvių dvasinis ir fizinis genocidas. Šiuo metu ten gyvenantys lietuviai, remiami mūsų valstybės ir visuomeninių organizacijų, eina sunkiu identiteto išsaugojimo keliu. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusios pagrindinės lietuvių tautos ir jos žemių integralumo ardymas iš išorės prasidėjo kartu su Lietuvos ir Lenkijos valstybės išsidalinimu 1795 m. Tuomet visos Užnemunėje buvusios etninės lietuvių žemės pradžioje atsidūrė Prūsijos rankose, o visa likusią Lietuvos dalį užgrobė Rusija. Šis administracinis mūsų padalinimas sudarė pagrindą lietuvių žemių vientisumo ignoravimui.

Tas politinis ir administracinis dezintegralumas buvo vykdomas kraštą okupavusių kaimyninių valstybių, ignoruojant bet kokius lietuvių tautos vientisos raidos interesus. Ji pati negalėjo turėti įtakos tiems sprendimams. Pirmąsyk lietuvių tauta Lietuvos integralumą deklaravo Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimuose. Juose numatytoji sukurti autonominė Lietuva su Seimu Vilniuje turėjo „būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautišku arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“. Be to, Seimas nutarė panaikinti 1795 m. įvykdytą etninės Lietuvos politinį ir administracinį suskaldymą ir pabrėžė, kad Suvalkijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos. 1918 m. vasario 16 d. Akte buvo pakartota nuostata, kad Vilnius yra senoji Lietuvos sostinė.

Po Liublino unijos buvusioje federacinėje valstybėje etninė Lietuva niekada nepriklausė Lenkijos karūnai. Po pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi kaimyninė Lenkija imperinių tikslų ir lengvabūdiškumo vedina 1920 m. klastingai sulaužė Suvalkų sutartį ir smurtu užgrobė Lietuvos sostinę bei etniškus jos regionus. Kaip žinome, pagal civilizuotų tautų pripažintus principus – teisės pažeidimas nesuteikia tesės (ex injuria jus non oritur). Lietuva savo suverenias teises į Lietuvos ir tuo pačiu į Vilniaus priklausomybę jau buvo įtvirtinusi tarptautine 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Rusija. Lietuva niekada neatsisakė savo teisių į Lenkijos okupuotas žemes, Vilnius ir toliau konstitutiškai buvo Lietuvos sostine.

To ji nepadarė ir po to, kai 1939 m. rugsėjo mėn. Rytų Lietuvą okupavo Sovietinė imperija. Lietuvai Vilnius buvo grąžintas, remiantis 1920 VII 12 sutartimi, o ne pagal niekinius Molotovo-Ribentropo slaptuosius susitarimus, kuriuose, kaip žinome, nedalyvavo ir sutikimo nedavė. Taigi, Lietuva savo teisių į Lenkijos okupuotas žemes bei Vilnių tarptautiniais aktais nebuvo praradusi ir 1939 m. rudenį tas teises sugrąžino.

Mums gerai žinoma, kaip Sovietų Sąjunga okupavusi Rytų Lietuvą ir žinodama lietuvių tautos nuostatą dėl jos, panaudojo tai, kaip efektyvią Lietuvos vyriausybės spaudimo derybose priemonę, įkurdinant raudonąsias bazes.

Net ir šios atsiradusios grėsmės akivaizdoje 1939 X 27-28 d. Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių buvo visos Lietuvos šventė. Tai buvo triumfo prieš blogį ir klastą žygis paniekinęs ir atmetęs prieš 19 metų kaimyninės Lenkijos įvykdytą negarbingą, į jokius civilizuoto pasaulio tarptautinių santykių rėmus netelpantį nusikaltimą. Šiandien, kai esame išsivadavę iš sovietinės okupacijos, lygindami jį su Vilniaus susigrąžinimu Lietuvai, galime daryti išvadą , kad ir tarptautiniai nusikaltimai susilaukia savo pabaigos. Norėtųsi tikėti, kad istorija turėtų būti gera pamoka visiems Lietuvos okupantams.

Kartu norėtųsi prisiminti visus tuos, kurie pasiaukojamai kovojo už Rytų Lietuvos integralumą, žuvo kovos lauke ir dabar ilsisi Rasų, Maišiagalos, Vievio, Varėnos, Želvos,Seinių, Širvintų ir Giedraičių kapinėse, kurie tuomet sėdėjo kalėjimuose.

Voruta“ Nr. 41 (179) 1994 m. lapkričio 1-8 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra