Lietuvos vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais

Autorius: Data: 2015-10-29, 10:10 Spausdinti

Lietuvos vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais


Per visą nacių-sovietų karo laikotarpį Lietuvos visuomenėje buvo gyvybinga Lietuvos kariuomenės atkūrimo idėja. Netrūko ir realių bandymų šią idėją realizuoti. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) ir 1941 m. Birželio sukilėlių, jų iškeltos Lietuvos Laikinosios vyriausybės deklaruotuose dokumentuose ir praktiniuose veiksmuose, 1942-1944 m. susiformavusios lietuvių antinacinės rezistencijos planuose minėta idėja vis atgimdavo ir buvo svarstoma.

 Nacistinės okupacijos metais nebuvo nei Lietuvos valstybės, nei Lietuvos kariuomenės. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) Lietuvoje buvo formuojamos ir veikė įvairios vokiečiams pavaldžios lietuviškos karinės formuotės: lietuvių savisaugos daliniai (policijos batalionai), vadinamieji statybos (inžinerijos) batalionai, Lietuvos vietinė rinktinė (toliau LVR), Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR). Vokiškos kilmės lietuviškos karinės formuotės buvo Trečiojo reicho okupacinės politikos, pastangų įtraukti Lietuvos vyrus ir jaunimą į karo tarnybą rezultatas. Vis dėlto visų šių formuočių kūrimo ir jų veiklos istorijoje negalima nematyti ir atkaklių bandymų pasinaudoti tam tikromis galimybėmis ir realizuoti pačios lietuvių tautos politinius bei karinius interesus.

Karo ir vokiečių okupacijos metais bene ryškiausias bandymas atkurti Lietuvos kariuomenę, arba bent jau jos branduolį buvo susijęs su Lietuvos vietinės rinktinės istorija. 1943 m. pabaigoje Raudonoji armija visu frontu artėjo prie Lietuvos, nešdama realią sovietinės okupacijos grėsmę. 1943 m. rudenį sovietinė propaganda prabilo apie greitą “Pabaltijo tarybinių tautų išvadavimą”. Didžiulį nerimą kėlė gandai, kad Antihitlerinės koalicijos vadovų susitikimuose Maskvos konferencijoje ir Teherane JAV ir Didžioji Britanija negynė Baltijos šalių valstybingumo, tylomis sutiko su jų sovietine aneksija (nors ir nepripažino jos teisėtumo). Nuo 1943 m. rudens Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, vis labiau ėmė siautėti sovietiniai ir lenkų partizanai (Armijos krajovos būriai). Lietuvoje stiprėjo politinė nuostata “gintis bolševikų invazijai”, tūkstančiai Lietuvos vyrų buvo pasiryžę stoti į lietuviškus karinius dalinius, didelė krašto visuomenės pritarė Lietuvos kariuomenės atkūrimo idėjai. Ginkluotos pajėgos organizavimo reikalu teko bendradarbiauti su karą pralaiminčiais okupantais vokiečiais. Kitos realios istorinės alternatyvos nebuvo.

Artėjant Rytų frontui ir nepavykus įtraukti Lietuvos jaunimo į SS legioną bei vermachto dalinius, okupacinis nacių režimas buvo priverstas keisti savo politiką Lietuvoje, leisti patiems lietuviams mobilizuoti karinius dalinius.

1944 m. sausio 31 d. buvo pasirašytas Reicho SS ir policijos vado štabo įsakymas dėl lietuvių batalionų organizavimo kovai su partizanais (vokiečiai LVR vadino Litauische Sonderverbände – lietuvių ypatingieji būriai). Tą pačią dieną (sausio 31 d.) H. Himmleris išleido įsakymą dėl 50 tūkst. lietuvių surinkimo vermachto Šiaurės armijų grupei[1]. Po ilgų derybų su Ostlando SS ir policijos vadu Lietuvoje gen. maj. Hermannu Harmu buvo sutarta dėl 5 tūkst. karių dalinio organizavimo. Vėliau kontingentas buvo padidintas iki 10 tūkst.  LVR turėjo būti organizuojama iš apskričių komendantūrų su joms nustatytais kariniais daliniais. Buvo paskirti 25 LVR apskričių komendantai. Apskričių komendantai turėjo bendradarbiauti su apskričių viršininkais ir remtis jų aparatu bei pagalba. 1944 m. vasario 3 d. Kaune buvo sudarytas LVR štabas, kurio viršininku buvo paskirtas plk. Oskaras Urbonas, gen. št. plk. A. Rėklaitis tapo štabo I skyriaus viršininku, gen. št. plk. ltn. Aleksandras Andriušaitis II skyriaus, gen. št. plk. Antanas Šova – III skyriaus, o plk. ltn. Vladas Grudzinskas – IV skyriaus viršininku. Kpt. Justinas Liaukus pakirtas Rinktinės štabo adjutant[2].

1944 m. vasario viduryje gen. P. Plechavičius susitarė su vokiečiais, kad LVR bus tiesiogiai pavaldi jam ir be LVR vado sutikimo negalės niekur kitur naudojama; LVR veiks tik Lietuvos teritorijoje, o jos karininkai ir kareiviai nešios lietuviškas emblemas. Ginklais, šaudmenimis ir maistu turėjo aprūpinti vokiečiai. Planuota suformuoti 20 LVR batalionų (vieną batalioną turėjo sudaryti keturios kuopos, iš viso batalione – 800 karių) ir įsteigti karo mokyklą bei puskarininkių mokyklas. Vokiečių ryšių karininkai neturėjo teisės kištis į bataliono vado veiklą. Vokiečių civilinė valdžia pažadėjo tuo metu, kai bus steigiama LVR, neimti jaunuolių darbams į Vokietiją[3]. Susitarti nebuvo lengva, nes pernelyg skyrėsi interesai. Vokiečiai siekė mobilizuoti Lietuvos vyrus ir panaudoti juos grynai savo interesams, lietuviai sutiko kovoti prieš bolševikus tik gindami Lietuvos valstybės sienas ir tik Lietuvoje. Ši dilema ir priešprieša tarp vokiečių ir lietuvių interesų buvo sudėtinga ir sunkiai sprendžiama: Lietuvos vyrų įtraukimas į karą formaliai Vokietijos pusėje grėsė didžiuliais žmonių nuostoliais, negatyviomis politinėmis pasekmėmis, nes Vakaruose tai galėjo būti įvertinta kaip priešiškas veiksmas, beje, galėjęs stiprinti ir bolševikų pretenzijas į Lietuvą bei potencialias jų represijas. 1944 m. vasario 16 d. gen. P. Plechavičius per radiją pakvietė Lietuvos vyrus stoti į jo vadovaujamą LVR: „Pirmasis rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Rinktinę. [...] Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo tautos laisvę ir gyvybę. [...] Rinktinės veikimo plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovaus lietuvių karininkai. [...] Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę[4]. Taip aiškiai apibrėžtos veikimo srities ir visų lietuviškų reikalų gynimo akcentavimo anksčiau kuriant kitas lietuviškas karines formuotes nebuvo. Iš pradžių registravimas į LVR vyko savanoriškai. Savanorių verbavimo centrai buvo Marijampolė, Suvalkų Kalvarija, Ukmergė, Seredžius, Plungė ir Panevėžys. Savanorių registracija apskričių komendantūrose prasidėjo vasario 21 d. Lietuvių rezistencinė spauda (ypač Lietuvių fronto) iš pradžių rėmė LVR organizavimą, nes tikėjosi, kad ji taps būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu, reikalingu kovai dėl Lietuvos valstybės atkūrimo ir civilių gyventojų bei lietuviškos administracijos apsaugai nuo teroristinių sovietų ir lenkų partizanų būrių. 1944 m. vasario 16 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas paskelbė atsišaukimą “Į lietuvių tautą!”. Aštuntasis atsišaukimo punktas skelbė: “Didžiai vertindamas tautinių karo pajėgų reikšmę kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo, Komitetas visokeriopai rems Lietuvos kariuomenės atkūrimą[5]. Taigi, vyriausioji antinacinio pogrindžio vadovybė irgi parėmė LVR steigimą. Išskyrus LLA, beveik visos svarbiausios lietuvių tautinio pogrindžio organizacijos pasisakė už LVR kūrimą. Tokio plataus visuomenės ir pogrindžio pritarimo neturėjo jokia kita vokiečių okupacijos metais bandyta kurti lietuviška karinė formuotė. Generolo P. Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. kalba per radiją padarė stiprų emocinį įspūdį, atspindėjo nuotaikas Lietuvos visuomenėje. Didžioji tautos dauguma vylėsi, kad pasibaigus karui vėl pavyks atkurti šalies nepriklausomybę. Norint kovoti dėl nepriklausomybės, reikėjo turėti savo kariuomenę. Lietuvos vietinėje rinktinėje politikai, karininkai ir jaunimas įžvelgė galimybę atkurti Lietuvos kariuomenę, vertino LVR kaip būsimos kariuomenės užuomazgą ir branduolį. Skubėti vertė ir pavojinga situacija šalies viduje. Iš pradžių Lietuvos jaunimas, skatinamas patriotinių jausmų ir pažadų, kad galės tarnauti Lietuvoje (nebus išvežami į Vokietiją ar Rytų frontą), noriai stojo į LVR. 1944 m. vasario 21 – kovo 1 d. užsiregistravo 19,5 tūkst. vyrų ir buvo suformuotas 5 tūkst. karių kontingentas. Nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 karių[6]. Įpratę prie nesėkmingų mobilizacijų Lietuvoje, naciai buvo nustebinti netikėtos LVR sėkmės. SS vadovybė, viena vertus, darė LVR įvairias kliūtis, kita vertus, prisidengdama ja, stengėsi kuo daugiau jaunimo paimti į Vokietijos kariuomenę ir įvykdyti visuotinę mobilizaciją. Pačioje Rinktinėje stiprėjo antivokiškos nuotaikos. LVR štabas stengėsi sutvarkyti apginklavimo, tiekimo ir kareivių mokymo reikalus. Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi rengti karininkų kadrus LVR batalionams.

Vis labiau stiprėjant vokiečių spaudimui, 1944 m. balandžio 28 d. gen. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių pogrindžio spauda aktyviai agitavo prieš naują mobilizaciją, ragindama vyrus nesiregistruoti ir neišvykti iš Lietuvos. Pats gen. P. Plechavičius mobilizacijos paskelbimo išvakarėse sukvietė LVR apskričių komendantus ir davė jiems slaptus nurodymus mobilizaciją boikotuoti. Kaip ir buvo galima tikėtis, naujoji mobilizacija (1915-1924 m. gim. vyrų ir visų 1910-1919 m. gim. karininkų) žlugo. Registravosi 3-5 proc. šaukiamojo amžiaus vyrų, iš jų daugelis buvo netinkamos sveikatos[7]. Iš viso Lietuvoje turėjo registruotis 13 865 asmenys, registravosi tik 3125, o tinkamais tarnybai buvo pripažinti tik 586 asmenys[8]. Lietuvos jaunimas nenorėjo tarnauti vokiečiams nei Rytų, nei Vakarų fronte.

1944 m. balandžio ir gegužės mėn. sandūroje į Vilniaus kraštą buvo perkelti septyni LVR batalionai. Vilniaus krašte veikė gerai organizuoti ir skaitlingi lenkų partizanų – Armijos krajovos būriai. Blogai ginkluoti ir apmokyti, išmėtyti nedideliais vienetais, LVR kariai įsivėlė į ginkluotus, kariniu požiūriu labai nesėkmingus konfliktus su akovcais. Kautynėse su lenkų partizanais prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos LVR batalionai patyrė skaudžius nuostolius. 1944 m. gegužės 13 d. mūšyje su AK brigadomis prie Mūrinės Ašmenos žuvo kuopos vadas kpt. Eduardas Počebutas. Iš viso žuvo apie 100 karių, keli šimtai buvo paimta į nelaisvę. Nesėkmingos Vietinės rinktinės kovos Vilniaus krašte, kaip ir nacių nepavykęs bandymas per LVR įvykdyti masinę mobilizaciją į vermachtą, buvo dar viena svarbi LVR išformavimo priežastis.

1944 m. gegužės 9 d. naujai paskirtas SS ir policijos vadas Lietuvai Kurtas Hintze perdavė P. Plechavičiui F. Jeckelno įsakymą, pagal kurį LVR batalionai ir komendantūros perduodami SS ir vokiečių apygardų komisarų žinion ir jiems suteikiama “garbė” vilkėti SS uniformą ir sveikintis pakeliant ranką. Pasipiktinęs tokiu nacių sprendimu, gen. P. Plechavičius atsisakė vykti pas K. Hintzę ir per LVR štabo viršininką O. Urboną perdavė savo nusistatymą netarnauti SS daliniuose. LVR vadovybė atsisakė vykdyti nacių reikalavimus, kadangi pašaukti tarnauti Lietuvai savanoriai, vienu plunksnos mostu buvo padaryti policininkais ir priskirti SS žinion. Nacių represijų ilgai laukti neteko.

1944 m. gegužės 15 d. į Kauną atvykęs Ostlando SS ir policijos vadas F. Jeckelnas kartu su K. Hintze ėmė organizuoti LVR likvidavimą. Gen. P. Plechavičius su LVR štabu (25 karininkais) buvo suimti ir iš pradžių uždaryti gestapo pastate Kaune. Suėmimo metu įsiutęs F. Jeckelnas kaltino LVR štabo karininkus įvairiausiais nusikaltimais ir pagrasino juos nedelsiant sušaudyti. Tarp suimtųjų, be paties gen. P. Plechavičiaus buvo 5 pulkininkai, 4 majorai, 7 kapitonai, 3 vyr. leitenentai ir 5 leitenantai[9].

1944 m. gegužės 16 d. buvo paskelbtas F. Jeckelno įsakymas: “Naujai pastatyti lietuvių policijos daliniai (Vietinės rinktinės daliniai) nereiškė noro kariauti ir be kovojimo metė ginklus. Jų vadas gen. Plechavičius ruošė sąmokslą. Todėl tolesnėmis karo sąlygomis lietuvių policijos batalionai (V. Rinktinės daliniai) netinkami. Ir todėl nuo šios dienos V. Rinktinės daliniai bus suimti ir nuginkluoti. Tuo tarpu vyrai bus pervesti į aviacijos kovojimo batalionus.

Tuose batalionuose lietuviai gaus aviacijos uniformas ir bus kaip vokiečiai kariai laikomi, maitinami ir atliks Vokietijos aerodromuose  jiems skirtus uždavinius. Kas dezertyruos, tas ir savo namiškių gyvybę stato pavojun. Kas nuo savo dalinių pasišalins arba dezertyruos, bus du šeimos nariai suimti ir visas turtas konfiskuotas[10]. Gegužės 16 d. vokiečiai Marijampolėje likvidavo LVR karo mokyklą. Dauguma kariūnų, gavę gegužės 12 d. Rinktinės vado įsakymą išsiskirstyti, buvo paleisti namo, tačiau komendantūros dalinys ir keli atsitiktinai likę kariūnai pasipriešino. Tarp lietuvių ir puolančių vokiečių įvyko susišaudymas. Žuvo 4-5 LVR kariūnai[11].

Ypač žiauriai buvo pasielgta su Rytų Lietuvoje buvusiais LVR batalionais. Ašmenoje buvęs LVR batalionas vokiečių buvo apsuptas ir nuginkluotas tuo metu, kai buvo laidojama 30 kovose su Armija krajova žuvusių plechavičiukų. Vokiečiai net neleido užkasti žuvusių savo kovos draugų. Neužkastą kapą sutvarkė vietos lietuviai. 1944 m. gegužės 17, 18 ir 21 d. naciai Paneriuose sušaudė virš 80 LVR karių, o kitus nuginklavo ir suėmė[12]. Nuginklavus Vilniaus krašte buvusius LVR batalionus į Salaspilio koncentracijos stovyklą buvo išvežti dar 28 Rinktinės karininkai (daugiausia leitenantai). Iš viso Salaspilyje kalėjo 52 LVR karininkai[13]. 106  LVR  kariūnai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 983 jos kareiviai – į Oldenburgo konclagerį[14].

Iš 10 tūkst. LVR karių naciai suėmė apie 3,5 tūkst., dauguma suimtųjų buvo išvežti į Vokietiją ir perduoti priešlėktuvinės gynybos tarnybai[15]. Gen. Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik keturis LVR batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba grįžo namo[16].

1944 m. gegužės 16 d. suimtieji LVR karininkai autobusu su stipria gestapininkų sargyba buvo išgabenti į Rygos kryptimi. Pakeliui į stovyklą pavyko pabėgti LVR štabo mobilizacinio skyriaus viršininkui plk. A. Šovai. Autobusas su vežamais lietuvių karininkais nakties metu trumpam sustojo Rygoje. Lydintis SS karininkas suimtiesiems pasakė, kad iki kelionės tikslo liko visai nedaug kelio. Iš Rygos autobusas važiavo miškingomis vietovėmis. Pakeliui į stovyklą pavyko pabėgti LVR štabo mobilizacinio skyriaus viršininkui plk. A. Šovai. Autobusas trumpam sustojo, bet sargybiniams nepavyko surasti miške pasislėpusio A. Šovos. Netrukus suimtieji buvo atvežti į kažkokią latvių SS legiono mokomąją stovyklą, įsikūrusią pamiškėje ir prie ežero[17].

Nacių represijos prieš LVR sukėlė didelį lietuvių visuomenės nerimą ir pasipiktinimą. Iki tol kai kurie sluoksniai dar pasitikėjo vokiečiais ir galimybe su jais susitarti dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo bei bendros gynybos nuo Raudonosios armijos, tačiau po žiauraus LVR likvidavimo galutinai sugriuvo bet koks pasitikėjimas vokiečiais. 1944 m. gegužės 27 d. Hintze paskelbė įsakymą pasislėpusiems LVR kariams iki 1944 m. birželio 10 d. atiduoti turimus ginklus, amuniciją ir kitus karo reikmenis. Nepaklususiems šiam įsakymui buvo grasoma griežtomis bausmėmis. Tačiau į šiuos reikalavimus niekas nereagavo.  Raudonajai armijai priartėjus prie Rygos, o vėliau – prie Liepojos, suimtieji LVR štabo karininkai buvo paleisti į laisvę arba pabėgo[18]. Konkretūs ir individualūs kaltinimai suimtiems LVR štabo nariams nebuvo pateikti, todėl juos galima traktuoti kaip įkaitus, už nacistams nepavykusią mobilizaciją ir LVR vadovybės nepaklusnumą. Kai kurie suimtieji karininkai anksčiau (iki nacių-sovietų karo) buvo kalinami bolševikų, ir tik per plauką išvengė mirties arba išvežimo į Sibiro lagerius. Šioje stovykloje lietuvių karininkams buvo leista parašyti laiškus namo, painformuoti šeimas ir paprašyti atsiųsti būtiniausių reikmenų nes jie buvo suimti taip, kaip stovi, be jokių asmeninių daiktų. Laiškai buvo gestapo cenzūruojami, nebuvo galima rašyti nei kur jie apgyvendinti, nei apie savo padėtį. Stovyklos komendantui leidus, suimtieji galėjo melstis ir giedoti religines giesmes. Šioje nežinomoje stovykloje suimtieji VR karininkai teišbuvo vos kelias dienas. Vieną dienos rytą jiems buvo įsakyta skubiai pasirengti kelionei. Lietuviai vėl buvo susodinti į autobusą ir su SS sargyba per Rygą buvo nuvežti į Salaspilio lagerį. Čia lietuvius pasitiko pats stovyklos komendantas su būru esesininkų. Lietuviai buvo apgyvendinti atskirame mediniame barake, kuris dar buvo aptvertas spygliuota viela ir dviem barako galuose esančiomis sargybinių būdelėmis. Barako viduje pasieniais stovėjo medinės lovos, o per vidurį stalai. Barako langai buvo uždengti spygliuota viela[19]. Dauguma Salaspilio lageryje tuomet kalinamų asmenų buvo įkalinti už komunistinę ir prosovietinę veiklą. Tai labai nustebino ir papiktino gen. P. Plechavičių, pagarsėjusį bolševizmo priešą, kurio vadovaujama LVR kaip tik ruošėsi ginti Lietuvą nuo besiveržiančių sovietų. Protesto vardan gen. Plechavičius paskelbė bado streiką ir 1944 m. gegužės 23 d. parašė laišką F. Jeckelnui, ir paprašė lagerio komendantą jį perduoti adresatui. Šiame laiške gen. Plechavičius rašė, kad būtent gegužės 23 d. 11, 15 val. jis su savo karininkais buvo atvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Tokiu nacių elgesiu pasipiktinęs gen. Plechavičius savo laiške rašė:“ [...] Toks negirdėto laipsnio pažeminimas ir elgesys su manimi ir mano karininkais yra negirdėtas smurtas.

Aš vardan protesto pranešu, kad nuo 12 val., šios dienos atsisakau priimti maistą ir gulti į lovą.[20]. Šį faktą patvirtina ir Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Latvijai SS oberšturmbanfiurerio R. Langės (Rudolf Lange) 1944 m. gegužės 26 d. raštas Vokiečių saugumo policijos ir SD vadui Kaune Wilhelmui Fuchsui. Jame rašoma, kas gen. Plechavičius protestavo dėl jo karininkų patalpinimo į „bolševikų lagerį“, tačiau atšaukė savo gegužės 23 d. sprendimą (greičiausiai dėl bado streiko paskelbimo). Tame pačiame Langės rašte minima, kas gen. Plechavičius ir toliau liks Salaspilio lageryje, į kurį rengiamasi atgabenti dar 30-35 suimtus lietuvių karininkus[21]. Gen. Plechavičiaus paskelbtas bao streikas, turbūt, padarė įspūdį lagerio komendantui, nes jis liepė lietuvių karininkams pakeisti patalynę, atnešti šachmatus, kortas ir laikraščių. Suimtiesiems buvo leista du kartus per dieną pasivaikščioti, juos ateidavo apkirti nuolatinis kirpėjas. LVR karininkai pradėjo gauti siuntinius iš Lietuvos. Juose dažniausiai būdavo maisto produktai ir laiškai. Taigi, lietuvių karininkų padėtis buvo žymiai geresnė negu daugumos kitų Salaspilio lagerio kalinių. Lietuviai karininkai turėjo  vadinamąjį „garbės kalinių“ (Ehrenhaeftlinge) statusą. Jie nebuvo aprengti kalinių drabužiais su atpatinkamais ženklais, galėjo dėvėti savo lietuviškas uniformas arba civilius drabužius, neprivalėjo dirbti. Tačiau lietuviams buvo griežtai uždrausta bendrauti su kitais kaliniais, jie buvo laikomi izoliuotai nuo kitų kalinių. Tuomet Salaspilio lageryje buvo kalinama apie 5 tūkstančiai kalinių, tarp jų apie 900 moterų. Kaliniai dirbo įvairius darbus. Maistas buvo labai prastas. Kalinys per dieną gaudavo apie 300 gramų duonos ir apie 1,5 litro vadinamosios sriubos, mėsos (arklienos) gaudavo retai. Stovyklos komendantu buvo SS oberšturmfiureris Krause iš Leipcigo, anksčiau ėjęs Rygos geto viršininko pareigas. Barakai buvo perpildyti kaliniais – kiekviename vietoje 150-200 žmonių buvo prikimšta 350-400 kalinių[22].  1944 m. gegužės 27 d. į Salaspilio lagerį iš Kauno buvo atvežta dar 29 (kitais duomenimis 28) lietuvių karininkai. Dauguma jų buvo iš Vilniaus krašte nuginkluotų LVR batalionų. Buvusių LVR karininkų skaičius Salaspilyje išaugo iki 52 žmonių[23].  Birželio antroje pusėje į Salaspilio lagerį buvo atvežama daug latvių SS legiono dezertyrų ir kitų tautybių karių (kasdien po 20-30 vyrų). Jie buvo aprengiami kalinių drabužiais ir turėjo patirti visus lagerio sunkumus[24]. Vieną dieną į Salaspilio lagerį atvyko Lietuvos ir Latvijos SD vadai Fuchsas ir Lange. Jie susitiko su gen. Plechavičiumi ir painformavo apie padėtį frontuose. Kaip žinome, sovietų kariuomenė tuo metu jau įsiveržė į Baltijos šalis ir sparčiai žygiavo toliau į Vakarus. Gen. Plechavičius vėl pareiškė protestą dėl LVR karininkų uždarymo į Salaspilio lagerį. Kitą dieną po SD vadų apsilankymo Salaspilyje lagerio komendantas įsakė gen. Plechavičiui greitai susiruošti išvykimui į Rygą. Generolas šiltai atsisveikino su savo karininkais, palinkėdamas jiems nepasiduoti jokiems bauginimams ir išlikti tvirtiems. Netrukus po išvykimo buvo atvežtas gen. Plechavičiaus laiškas lageryje likusiems LVR karininkams. Generolas savo laiške rašė, kad turėjęs susitikimą su F. Jeckelnu, kuris esą pažadėjęs lietuvių karininkus iš lagerio paleisti. Greitai po to iš lagerio buvo paleistas buvęs LVR štabo viršininkas O. Urbonas ir dar trys karininkai[25]. Sovietų kariuomenei priartėjus prie Rygos ir Mintaujos, prasidėjo Salaspilio lagerio evakuacija. Pirmiausia iš lagerio buvo išvežti sovietiniai karo belaisviai, po to uniformomis aprengti dezertyrai buvo siunčiami į karinius dalinius. Politiniai kaliniai didelėmis kolonomis pėsčiomis buvo varomi į Rygą, o iš ten gabenami į Vokietiją. Paskutines dvi lagerio egzistavimo savaites specialus esesininkų būrys miškelio pakraštyje šaudė lageryje likusius kalinius. Beveik visi sušaudytieji kaliniai buvo latviai, nuteisti už antinacinę veiklą. Kasdien iš Rygos kalėjimo taip pat atvažiuodavo sunkvežimiai su kaliniais, kuriuos sušaudydavo ta pati lagerio zonderkomanda. Iš Rygos taip pat buvo atvaryta apie 800 Vengrijos žydų, kurie po savaitės irgi buvo sušaudyti. Nužudytųjų lavonai būdavo apipilami benzinu ir sudeginami. Ištuštėjusiame lageryje liko tik lagerio administracija ir suimtieji lietuvių karininkai[26]. Vieną dieną į lagerį atvyko maj. Franke, kuris pranešė lietuvių karininkams, kad jie Jeckelno sprendimu jie nukreipiami į Frankės vadovaujamo bataliono baudžiamąjį būrį ir tokiu būdu turėsią išpirkti savo kaltę Vokietijos reichui. Lietuvių karininkams buvo atimti laipsniai ir jie nukreipti dirbti fronto darbus. Už kiekvieną pabėgusį bus sušaudomi du būrio nariai. LVR karininkai buvo aprengti pusiau civiliais drabužiais ir prekiniu traukiniu išsiųsti į frontą. Jie buvo blaškomi po fronto užnugarį įvairiose Latvijos vietovėse (Ryga, Kemeri, Tukumas, Talsai ir kt.). Jei kasdavo apkasus ir tankams griovius, dirbo žemės ūkio darbus. Gyvenimo sąlygos ir maistas buvo labai blogas. Vis labiau artėjant Raudonajai armijai, lietuvių būrys buvo nukreiptas į Liepoją. Iš ten jie buvo nugabenti į Dancigą (dabar Gdanskas). Vėliau buvo perkelti į Gdynės lagerį. Iš ten lietuviams karininkams pavyko pabėgti ir pasitraukti į vakarines Vokietijos žemes. Ten jie ir sulaukė karo pabaigos[27]. Kaip rašė vienas iš buvusių Salaspilio kalinių: “Mes netekome visko. Ir šeimos, ir namų, ir Tėvynės. Visko netekome, kas mums buvo brangiausia.[28]

LVR istorija buvo paskutinis rimtas nacių bandymas įvykdyti Lietuvoje masinę karinę mobilizaciją ir savo žinion paimti didelę karo tarnybai tinkamo Lietuvos jaunimo dalį. Tačiau ir ši mobilizacija, pirmiausia dėl pačių nacių kaltės (susitarimų laužymo ir vienašališko keitimo) sužlugo. Generolas P. Plechavičius nepakluso vokiečių spaudimui, nepaaukojo jų interesams Lietuvos jaunimo, įstojusio į jo vadovaujamą Rinktinę, nepavertė jos vokiečių įrankiu. Dėl nuolatinių nacių bandymų prisidengiant LVR įvykdyti masinę Lietuvos jaunimo mobilizaciją ir pasiųsti kuo daugiau lietuvių į Rytų frontą, LVR kūrimas ir veikla tapo dramatiškomis varžybomis tarp lietuvių ir nacių interesų. Ši kova neturėjo nugalėtojų. LVR nepavyko tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga, tačiau ir naciams nepavyko įvykdyti masinės mobilizacijos ir paversti lietuvius patrankų mėsa Rytų fronte. Pozityviai reikėtų vertinti tą faktą, kad nemaža dalis kariškai parengtų LVR karių įsijungė į partizaninį pasipriešinimą sovietams pokario metais. Kai kurie buvusieji LVR karininkai (Jonas Žemaitis, Juozas Šibaila) suvaidino ypatingą vaidmenį antisovietinėje rezistencijoje.

Iš Slalaspilio koncentracijos stovyklos sugrįžęs gen. P. Plechavičius (centre). 1944-08-27 d

žuvusiųjų LVR karių pagerbimas Ukmergėje 1944-05-10 d

  Dr. Arūnas Bubnys


[1] B. Nemickas, „Lietuvių tauta atmetė SS legioną“, Karys, 1985, Nr. 7(1614), p. 292-293.

[2] Žr.: Nacionalistų talka hitlerininkams, V., 1970, p. 145-147.

[3] Gen. Povilas Plechavičius, New York, 1978, p. 94.

[4] Naujoji Lietuva, 1944 02 18, Nr. 41(812).

[5] Į Laisvę, 1944 02 16, Nr. 3(26).

[6] “Vietinė Rinktinė”, Lietuvių enciklopedija, Boston, t. 34, 1966, p. 39.

[7] H. Žemelis, Okupantų replėse, Bad Wörishofen, 1947, p. 87.

[8] LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 85.

[9] 1994 m. gegužės 15 d. suimtųjų LVR štabo karininkų sąrašas, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 11.

[10] Cit. iš: S. Raštikis, Lietuvos likimo keliais, Chicago, 1982, p. 365.

[11] Į Laisvę, 1944 05 17, Nr. 9(32); LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 132.

[12] Lietuvių fronto biuletenis, 1944 05 27, Nr. 20(34), p. 53-54; LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 132.

[13] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 116, 129, 134.

[14] LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 26, l. 59-61; ibid., b. 106, l. 1-2, 9-11.

[15] Lietuvių enciklopedija, t. 34, p. 40.

[16] Gen. Povilas Plechavičius, p. 109.

[17] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 112, 113.

[18] J. Brazaitis, Vienų vieni, p. 179.

[19] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 117-120.

[20] Ten pat, p. 122.

[21] Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Latvijoje 1944 05 26 d. raštas Vokiečių saugumo policijos ir SD vadui Kaune, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 76-76 a. p.

[22] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 122, 126-127.

[23] Salaspilio lagerio komendanto 1944 05 27 d. kalinių priėmimo raštas, LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 77; H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 129, 134.

[24] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 147.

[25] Ten pat, l. 169-170.

[26] Ten pat, l. 171-173.

[27] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 174-177.

[28] H. Žemelis, Okupantų replėse, p. 178.

Istorija Kariuomenė , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra