Lietuvos vežėjai ir vadinamoji Kaliningrado korta

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Neatvėsusioje lietuvių vežėjų problemų su Rusija istorijoje turbūt daugelis prisimena pasiūlymus, kaip derėtų oficialiajam Vilniui tinkamai elgtis su Maskva. Intensyvesnių tarpžinybinių, diplomatinių derybų, tiesioginių kontaktų su Kremliumi, pagalbos Briuselyje bei Europos Sąjungos valstybių–narių sostinėse ir panašiuose paketuose nuskambėjo ir dar viena gaida.
 
Buvo prisiminta, jog iš esmės šalies Vakaruose mes ribojamės ne su ES, o su Rusijos Federacijos eksklavu – Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritimi.
 
Karštesniesiems šis faktas įaudrino vaizduotę. Vaizdžiai tariant, jeigu jau jie taip su mumis, tai kodėl mes kitaip? Pasiūlymas, tiesa, buvo įvilktas į diplomatinę „adekvačių atsakomųjų priemonių“ ir – esą Europa mus supras – retoriką. Buvo prisiminta ir 2006 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pareiškimo analogija. Tuomet Vilnius, reaguodamas į rusų nutrauktą naftos tiekimą Mažeikiams, pareiškė, kad uždarysiąs Rusijos tranzitą į / iš Karaliaučiaus per Lietuvos Respublikos teritoriją.
 
Nafta, žinia, iki šiol neteka, o tranzitas vyksta. Tuomet į susidariusią situaciją reagavo ne Europa, o Jungtinės Amerikos Valstijos. Beje, atsiliepė ir Rusija, vienam iš minėto pareiškimo autorių inicijavusi Baltarusijos režimo rankomis baudžiamąją bylą. Tiesa, labai svarbu pabrėžti, jog Lietuvoje šis pareiškimas buvo suvoktas kaip adekvatus vykdomai šalies užsienio politikai žingsnis.
 
Šiandien kalbėti apie šalies užsienio politikos nuoseklų kursą tampa vis sunkiau. Viena yra diplomatinėmis priemonėmis „užgesinti“, nors ir pavėluotai, problemą. Visai kas kita ją „užgesinti“ pažeminus Lietuvos piliečius, o galbūt ir visą valstybę. Šiame kontekste ypač svarbi ir ta aplinkybė, jog susidariusios padėties su vežėjais sprendimą lydėjo tarpinstitucinės varžytuvės, kuriose stengtasi spręsti vidaus politikos problemą, o būtent, kas vadovauja šalies užsienio politikai (prezidentė Dalia Grybauskaitė ar ministras Vygaudas Ušackas)?
 
Vien tokios situacijos subtilumai atmetė bet kokias galimybes politiniam–diplomatiniam manevravimui, tame tarpe ir Karaliaučiaus veiksniui reikštis.
 
Čia būtina atkreipti dėmesį į dar vieną momentą. Mesti Kaliningrado kortą buvo pasiūlyta tada, kai abi pusės – Lietuva ir Rusija – ruošėsi iškilmingai atidaryti (beje, tų pačių vežėjų labui) kelis renovuotus ir naujus pasienio kontrolės punktus: Kybartų – Černyševskojės ir Ramoniškių. Pastarajam, beje, skyrėme 18 mln. Lt.
 
Pagaliau šioje istorijoje išlieka svarbiu ir jos priežasčių klausimas. Šiuo atveju verta ignoruoti „lietuvių vežėjai patys kalti“ argumentą. Atsitiktinai technologinių vajų su užsienio politikos prieskoniu Rusijos valdžia nekelia. Todėl į akis krenta Lietuvoje atgarsių nesusilaukusi, regis, rusams labai svarbia tapusi detalė.
 
Turiu omenyje 2009 m. birželio 22 d. (sic!) mums neblogai žinomame rusų informacinės agentūros „regnum.ru“ tinklalapyje paskelbta informacija apie dar 2002 m. Atviros Lietuvos Fondo vykdytą konkursą „Lietuvos ateities scenarijai: 2010 – 2020 m.“. Konkurse dalyvavo ir dabartinis Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius su bendražygiais. Rusams ypač krito į akis tai, jog A. Kubiliaus komanda savajame scenarijuje prognozavo Karaliaučiaus srities atsiskyrimą nuo Rusijos Federacijos po 2010 m.
 
Neaptarinėjant tokios informacijos pasirodymo laiko ar jos provokacinio pobūdžio, reikia galų gale apsispręsti, ar kalbėdami apie svarbų Lietuvos užsienio politikos dėmenį – Karaliaučiaus sritį – esame nuoširdūs? T. y., ar esame nuoširdūs aiškindami, jog tokios politikos esmė kreipti Rusiją Karaliaučiaus srities pagalba ES link ir skatinti Rusijos piliečius, gyvenančius šiame ekslave, pasijausti rusiškai kalbančiais europiečiais? Ir kaip šie piliečiai gali suvokti oficialiojo Vilniaus žingsnius, paverčiant santykius su Maskva, aiškinimusi su jais?
 
Neabejoju, jog jie vieną iš ironiškų, kai kurių lietuvių matymą pašiepiančių Juozo Erlicko pasažų, skirtų Karaliaučiui, gali suprasti tiesiogiai. Priminsiu, ką šia tema rašė klasikas savo „Apreiškimuose“ (p. 200): „Augino tėvas tris sūnus ir visi trys užaugo gėjais. Tėvas labai didžiavosi, kad vaikai ne kokie prasti pederastai, ir kreipdavosi į juos tik vokiškai: – Gehen zurück! Du sūnus išleido į kunigus, o trečiąjį, patį gražiausią – už rusų gubernatoriaus. Šis labai jį mylėjo ir mirdamas užrašė jam Karaliaučių. Ir Mažoji Lietuva susijungė su Didžiąja.“
 
„Kelias“ 2009 rugsėjo 17 d.

www.delfi.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra