Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose (III d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tęsinys. Pradžia 38 numeryje
 
III. Brunono žuvimo vietos identifikavimas
 
Bandymai klasifikuoti istorinius šaltinius, susijusius su šv. Brunono misija, nedavė rezultatų. 1969 m. lenkų istorikas profesorius J. Bieniakas pasiūlė šaltinius skirstyti į 3 grupes1; taip istoriografijoje įsitvirtino saksų, bavarų, italų versijos. Inga Leonavičiūtė2 siūlo ketvirtą, Prancūzijos, versiją. Tai Sant Cybardo vienuolyno Akvitanijoje XI a. pirmoje pusėje parašyta Ademaro Šabaniečio kronika. Negalima išleisti iš akių Brunono laiško vokiečių karaliui Henrikui II, rašyto Lenkijoje prieš vykstant į paskutinę kelionę.
 
Apie šv. Brunono misiją pasakoja 25 istoriniai šaltiniai. Rusios–Lietuvos pasienį mini 4 šaltiniai3, aštuoni įvardija Prūsiją arba Prūsijos ir Rusios pasienį4, du sako, kad tai įvyko Lenkijoje, Boleslovo Narsiojo dvare Gniezne5, du veiksmą nukreipia į Rusią6, vienas – pas pečenegus7.
 
Jaunos kartos istorikas Tomas Baranauskas rašo, kad 1009 m. vasario 14 d. pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas, o seniausias jį minintis šaltinis –­ Kvedlinburgo analai8. Antras teiginys neabejotinai teisingas. Pirmas problemiškas. Nežinome tikslios Kvedlinburgo analų įrašo datos. Tikėtina, kad tai galėję įvykti 1009 metų antroje pusėje arba metų pabaigoje. Priimtini du Brunono nužudymo datos variantai: vasario 14 diena (Titmaro kronika) arba kovo 9 diena (Kvedlinburgo analai). Pirmenybę reikėtų teikti Kvedlinburgo analams, nes šią versiją patvirtina Magdeburgo bei Veisenburgo nekrologiumai.
 
1009 metus mini 9 iš 25 šaltinių, bet aptinkama ir ankstesnių, ir vėlesnių šv. Brunono nužudymo datų. Vienas šaltinis teigia, kad tai vyko 1002 metais9, penki įvardija 1008 metus10, vienas – 1010 metus11.
 
Norint sužinoti Brunono nužudymo aplinkybes, užtenka susipažinti su 4 svarbiausiais pirminiais šaltiniais – Kvedlinburgo analais, Titmaro kronika, Viperto pasakojimu ir Pietro Damiani’o „Šv. Romualdo gyvenimu“. Pirmajame šaltinyje įvardijamas Rusios ir Lietuvos pasienis („vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas“), antrajame –­ Prūsijos ir Rusios pasienis („Minėto krašto [Prūsijos] ir Rusios pasienyje, gyventojų pirma sudraudžiamas…“), trečiame –­ prūsų provincija („paniekinau visą savo judamą ir nejudamą turtą, kurį turėjau, ir nusekiau paskui jį į pagonių provinciją, kuri vadinama Prūsija. (…) drauge su kapelionais į Prūsiją nukeliavo vyskupas ir Kristaus kankinys Brunonas“), ketvirtame minima Rusia („o kai garbingas vyras atvyko pas rusų karalių ir atkaklia dvasia uoliai atsidėjo pamokslavimui…“).
 
Geografinės Brunono žūties nuorodos iš pirmo žvilgsnio viena kitą paneigia. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad Brunonas žuvo Prūsijos teritorijoje. Dalis lenkų, rusų ir lietuvių tyrinėtojų paskutinę Brunono misiją sieja su jotvingių kraštu, o E. Gudavičius ir kai kurie kiti mano Brunoną žuvus Lietuvoje.
 
Kad ir kaip būtų, Kvedlinburgo analai pirmieji pamini Lietuvos vardą; tai maždaug 30 metų anksčiau už pirmąją žinią apie Lietuvą Rusios metraščiuose (1040). Profesorius A. Bumblauskas teigia: „Lietuvos paminėjimas buvo laikomas atsitiktinumu. Atrodo, kad Lietuva čia niekuo dėta, kad 1009 m. nėra Lietuvos istorijos lūžis. Nekalbama nei apie valdovo krikštą, nei apie valstybę – tik apie kriminalą“12. Apie kriminalą prabyla ir Marius Ivaškevičius13. Jis rašo, kad pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos metraščių skiltyse ir kad šių tradicijų tebesilaikoma. Vadinti Kvedlinburgo analus kriminaliniu metraščiu arba matyti čia tik kriminalinį įvykį yra tiesiog nepadoru.
 
Ar Lietuvos vardas į Kvedlinburgo analus galėjo patekti atsitiktinai, ar jie, kaip teigia E. Gudavičius ir jam antrinantis A. Bumblauskas, yra patikimesni už kitus? Anot A. Bumblausko14, „tiksliausi yra Kvedlinburgo analai, patvirtinantys saksų versiją, o kitos versijos – bavarų ir italų – yra tik tiesioginės ar netiesioginės pagrindinės versijos interpretacijos“. I. Leonavičiūtės sudarytoje šaltinių knygoje skaitome, kad Kvedlinburgo analus pradėta sudarinėti apie 1008 m., o juose aprašomi įvykiai yra nuo pasaulio sukūrimo iki 1025–1030 metų15. E. Gudavičius daro prielaidą, kad analų autorė buvusi viena Šv. Servacijaus moterų vienuolyno vienuolė. Deja, nėra Kvedlinburgo analų originalo, tik vėlyvas XVI a. nuorašas, kurio foliantas saugomas Drezdene.
 
Šiaip ar taip, Kvedlinburgo analai neatrodo pranašesni už Titmaro kroniką, Viperto pasakojimą ir Pietro Damiani‘o „Šv. Romualdo gyvenimą“. Vargu ar juos galima laikyti tiksliausiais (įdomu, kaip tiksliai jie aprašo pasaulio sukūrimą). Sunku suprasti teiginį, kad jie rašyti labiau išprususiai auditorijai (moterų vienuolynui?). Neturėdami originalo, nežinome, ar confinio Rusciae et Lituae buvo užrašyti 1009 m., o gal vėliau?
 
Magdeburgo ir Veisenburgo nekrologiumai, kaip minėjau, patvirtindami kovo 9 datą, rodo, kad įrašas Lituae nėra XVI a. kopijuotojų darbas.
 
Taigi, kas tie Kvedlinburgo analai, tiksliau, jų kopija? Nuorašą sudaro 45 numeruoti ir vienas nenumeruotas titulinis puslapis. Prie nuorašo dirbo mažiausiai keturi raštininkai. Žinutė apie šv. Brunono žūtį yra 31 puslapyje. Ją užrašė du iš keturių kodekso kopijuotojų: vienas perrašė pagrindinį tekstą, kitas rašė pastabas dešinėje lapo paraštėje16.
 
Ar nuorašai buvo daromi tiksliai? Perrašinėjant Šv. Raštą, buvo skaičiuojamos eilutės ir net raidės. Viskas turėjo atitikti. Kvedlinburgo analai nėra tokio rango tekstas. Antai 1 120 m. Titmaro kronikos autografas (taigi panašaus rango dokumentas) buvo paskolintas Korejaus vienuolynui, kur buvo atliktas nuorašas. Perrašant kroniką, tekstas buvo taisytas, perdirbtas stilistiškai, padaryta interpoliacijų.
 
Šiomis dienomis taip pat kyla problemų, publikuojant Kvedlinburgo analų tekstą, nors folianto kopija visiems prieinama. Publikacijoje vienur galima aptikti „antruosius atsivertimo metus“ (Kvedlinburgo analai kalba apie vienuoliktuosius metus, o Titmaro kronika mini dvyliktuosius), kitur sakoma, kad Brunonas „užmuštas su 24 saviškiais“ (pagrindiniai šaltiniai tikina, kad jų būta 18). Jeigu šiandien nesugebame tiksliai perrašyti kelių eilučių teksto, ar galima guldyti galvą dėl XVI a. kopijuotojų darbo? Nėra duomenų, pavyzdžiui, ar papildymai, rašyti folianto paraštėje, buvo ir originale, ar jie priklauso kopijuotojams. Originalo turbūt niekada nebeturėsime.
 
Kvedlinburgo analai pašykštėjo mums platesnės informacijos apie šv. Brunono mirtį. Jie mini vienuoliktuosius atsivertimo metus (nežinia, ar jais norima įvardyti Brunono įstojimą į dvasininkų luomą), Rusios–Lietuvos pasienį ir tai, kad Brunonas buvo „užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną“.
 
Kaip pastebi akademikas Zigmas Zinkevičius, Kvedlinburgo analų minima Lituae (lotyniškas vienaskaitos kilmininkas) turi slavišką formą Litva. Pagal E. Gudavičių ir kitus, tai reikštų, kad šis vardas bus pasiekęs vokiečius iš slavų, kuriems Lietuva jau seniai buvo gerai žinoma. Brunonas galėjęs jį pirmą kartą išgirsti, būdamas pas Rusios kunigaikštį. Prisimintina tik, kad ne Brunonas šį vardą užrašė Vakarų šaltiniuose.
 
Tęsdami Brunono žūties vietos paiešką, turime pavartyti ir kitų šaltinių puslapius. Vienas svarbiausių yra Titmaro kronika. Jos autorius – Merzeburgo vyskupas (1009–1018), Brunono artimas giminaitis Titmaras. Kronika rašyta 1012–1018 metais. Originalas turėjęs 207 lapus. Iki 1945 m. buvo išlikę 192. Ilgą laiką manyta, kad 1945 m. autografas sudegė, tačiau 2001 m. jo lapai buvo eksponuojami parodoje Magdeburge17. Titmaras kroniką kūrė padedamas kelių raštininkų, kuriems diktavo tekstus, juos paskui peržiūrėdamas. Kartais pats rašydavo ištisus fragmentus.18 Ši kronika įvardija dvyliktuosius atsivertimo metus, Prūsijos–Rusios pasienį, vasario 14 dieną, 18 jį lydinčių draugų, ir tai, kad buvo „gyventojų pirma sudraudžiamas“.
 
Daugiausiai informacijos apie Brunono kankinystę ir mirtį sukaupta bavarų (Viperto) ir italų (Damiani‘o) versijose.
 
Viperto pasakojimas laikytinas svarbiausiu ir patikimiausiu šaltiniu. Jis išlikęs viename XI a. rankraštyje, surašytame Tegernzės šv. Kvirino benediktų vienuolyne. „Brunonui liepiant paniekinau visą savo judamą ir nejudamą turtą ir nusekiau paskui jį į pagonių provinciją, kuri vadinama Prūsija“19. Atrodo, Vipertas nebuvo nuolatinis Brunono misijų dalyvis. Toliau jis pasakoja: „Kai tik į [pagonių] tėvoniją įžengėme, tuoj buvome atvesti („statim“) pas karalių, vardu Netimeras.“
 
Kodėl minimas Rusios–Lietuvos, o ne Lietuvos–Rusios pasienis? Lengviausia paaiškinti taip: Lietuvos vardas (nežinomas) buvo paminėtas po visiems žinomo Rusios vardo. Galėjo reikšti ir tai, kad žudynės įvyko jau Rusios teritorijoje. Vokiečių istorikų nuomone, Viperto „kai tik“ reikėtų interpretuoti: „nenuėjome toli“. Žinoma, jo „pagonių tėvonija“ nebūtinai galėjo būti pirmas aptiktas prūsų ar jotvingių valsčius. Titmaro kronika pamini Prūsiją, ir tik paskui Rusią (Prūsijos–Rusios pasienyje).
 
Stulbina E. Gudavičiaus išvados, kad atseit čia kalbama apie nustatytas Lietuvos sienas, kurios yra saugomos. Prūsija minima įvairiuose šaltiniuose, bet niekas nedaro išvadų, kad kalbama apie prūsų valstybę. Vadinasi, anot E. Gudavičiaus, išeitų taip: kai „įžengėme į pagonių tėvoniją“, mus sulaikė už sienos pažeidimą ir nuvedė pas savo valdovą. Valstybių sienas pradėta saugoti XIX a.–XX a. pradžioje: aisčiai (prūsai, jotvingiai ir lietuviai) stebėdavo savo teritoriją, siuntinėdavo žvalgus, apie priešo antpuolius pranešdavo kitiems pulkams, kūrendami laužus.
 
Italų versijoje tikinama, kad „garbingas vyras atvyko pas rusų karalių“. Taigi atvyko savo valia, ne suimtas ir atvestas.
 
Keletas žodžių apie Pietrą Damianį ir jo „Šv. Romualdo gyvenimą“. P. Damiani‘s buvo žymus italų eruditas, teologas ir filosofas. „Šv. Romualdo gyvenimą“ parašė apie 1 040 metus. Yra išlikę 15 šio pasakojimo nuorašų. Pirmą kartą knyga publikuota 1513 metais. Šv. Brunono istorija pateikta 26 ir 27 skyriuose.
 
Darius Baronas straipsnyje „Paskutinė šv. Brunono Kverfurtiečio misija geopolitikos kontekste“20 daro prielaidą, kad P. Damiani‘o „Rusios karalius“ (rex russorum) nėra klaida, o atspindi XI a. realijas. Pasak jo, Rusia savinosi Brunoną, nes pretendavo į Lietuvą. Net ir „Rusios karaliaus“ rusiškumas autoriui atrodo realus. Jei, pasak jo, P. Damiani‘s, rašydamas, kad Brunonas atvyko pas rex russorum, galėjo Rusią painioti su Prūsija, bet teigdamas, kad Brunonu didžiuojasi Rusios bažnyčia (Russiana gloriatur ecclesia), negalėjo klysti, nes jokios prūsų bažnyčios niekada nėra buvę. Jei, pasak D. Barono, italų teologas žinojo, ką rašo, t. y. nepainiojo Rusios ir Prūsų vardų, tai kaip suprasti P. Damiani‘o teiginį, kad Brunono pirmtaką šv. Vaitiekų nužudė slavai kažkur Rusios teritorijoje. P. Damiani‘o mintys galėjo suktis apie Rusią, bet tai nereiškia nieko, išskyrus P. Damiani‘o mintis. Autorius kuria fantastiškus Lenkijos ir Rusios varžybų dėl Brunono palikimo vaizdus. Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl Lenkijoje, kuri taip sielojosi dėl Brunono palikimo, jam nebuvo pašvęsta nė viena bažnyčia ir neišliko relikvijos, tik Krokuvos kapitulos analai trumpai praneša apie jo mirtį, sukuria fantastišką teoriją. Pasak jo, Brunono veikla nebuvo naudinga Boleslovui Narsiajam. Brunonas, krikštydamas Netimerą, nuėjo „per toli“. Suomių istorikas J. Koprela nuėjo dar toliau. Jis šv. Brunoną traktuoja kaip Vokietijos karaliaus Henriko II pasiuntinį, bandžiusį užmegzti Henriko II ir Vladimiro sąjungą prieš Boleslovą Narsųjį. Taigi, pasak jo, Lenkijos diplomatija galėjo prisidėti prie šv. Brunono nužudymo. (Gerai, kad ne lenkų slaptosios tarnybos.) Ką P. Damiani‘s turėjo omeny, galima sužinoti, palyginus struktūriškai artimus Viperto ir P. Damiani‘o pasakojimus.
 
***
Ar Viperto ir P. Damiani‘o minimas pagonių valdovas buvo karalius? E. Gudavičius 1983 m. straipsnyje „Lietuvos vardas XI–XII a. I pusės šaltiniuose“21 jį juo „karūnuoja“. To meto Vakarų raštijoje prūsų genčių ar jų miestų valdovai buvo vadinami rex. Vulfstanas rašė: „Aisčių žemė esanti labai didelė ir ten esą daug miestų, ir kiekvienas miestas turįs savo karalių…“22
 
Daug rašalo išlieta, aiškinant Netimero vardo etimologiją. Kai kurie lenkų istorikai teigia, kad Netimeras buvęs koks nors Rusios, Lietuvos ir Prūsijos pakraštyje gyvenęs lenkų kunigaikštis Niecimierz23. Lenkų istorikas G. Białuńskis šią interpretaciją atmeta, nes lenkiškai suprantantis Brunonas būtų žinojęs, kad krikštija prieš porą dešimtmečių pakrikštytus savo bičiulio Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo gentainius24. Sekdamas R. Trautmannu, G. Białuńskis Netimero vardą sieja su prūsų ir jotvingių teritorijoje dažnais vietovių ar ežerų pavadinimais, kaip antai: Natere, Natur, Luthymer, Waymar25 ar Nawtemer26.
 
Žymus baltistas akademikas Zigmas Zinkevičius, atlikdamas Netimero (Nethimer) vardo lingvistinę analizę, pamini, kad „vardas Netimeras, be abejojimo, yra dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti– ir –meras. Dėmens Net(i) – lietuvių antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti–, Nerti–… ar panašių dėmenų. Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų vardynui“27.
 
Gintautas Iešmantas tikina, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Nettos upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate, taigi jotvingių žemėje28.
 
Antrasis Netimero vardo dėmuo – meras taip pat būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy–mer, Mane–mer, Nawte–mer. Bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Ró–meras, Zù–meras ir kiti. Taigi jis baltiškas29, gal net indoeuropietiškas. Terminas meras žinomas daugelio indoeuropiečių kalbose. Šiandien juo apibūdinami miesto vadovai. Netimer̀o vardą būtų galima paaiškinti: Netimeras – genties, gyvenusios ties upe Netta, vadas.
 
Lietuvių filologas, kalbininkas, vertėjas ir žurnalistas Bronys Savukynas bando tikinti, kad vardas Netimeras senovėje buvo, tik neišliko. Profesoriaus Z. Zinkevičiaus nuomone, tai naivus spėliojimas, nes vardai „paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka“30. Tiek apie Netimero vardo etimologiją. A. Bumblauskas rašo, kad „Netimeras pasirodęs suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais“31. Profesorius, be abejo, naudojosi E. Gudavičiaus darbais, bet tokia interpretacija neturi jokio pagrindimo istoriniuose šaltiniuose.
 
Pagal Vipertą, Brunonas, atvestas pas Netimerą, netrukdomas „celebravo mišias, skelbdamas evangeliją ir apaštalų žodžius“32. Taigi nebuvo pagonių suimtas ir įkalintas. Vyskupo bandymai krikštyti buvę neveiksmingi. Juos nutraukia pats Netimeras: „Mes turime dievus, kuriuos garbiname ir pasitikime. O tavo žodžiams paklusti nenorime“33. Tai nesiderina su E. Gudavičiaus teigimu, kad Netimeras pats norėjo priimti krikštą.
 
P. Damiani‘o versija pateikia šiek tiek kitokią įvykių raidą. Brunonas, atvykęs (ne atvestas) pas karalių, „…atkaklia dvasia uoliai atsidėjo pamokslavimui. Karalius, matydamas Vyskupą, apsirėdžiusį skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis, pamanė, kad šventasis vyras tai skelbė ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad pinigų surinktų. Karalius pažadėjo, kad pats jo neturtą didžiausiu dosnumu praturtins, jei šis nuo tos tuštybės atsitrauks. Todėl negaišdamas Bonifacas atgal į apsistojimo vietą grįžta ir deramai apsivilkęs brangiausiomis vyskupo puošmenomis, taip karaliaus rūmuose vėl pasirodo. O karalius, matydamas jį pasipuošusį tokiais puikiais drabužiais, prabyla: Dabar žinom, jog tave į tuščią mokymą ne skurdas pastūmėjo, bet tiesiog nežinojimas“34.
 
Ar prastas vyskupo apdaras ir jo persirengimas vyskupo drabužiais pasišaipius karaliui liudija, kad Netimeras šiek tiek nutuokė apie krikščioniškąjį pasaulį, ir ar šie valdovo pasakyti žodžiai leidžia daryti prielaidą, kad jis „sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais“35?
 
Atrodo, būsimasis kankinys vyskupas Brunonas neteko kantrybės. Gentis, dėl kurios tiek sielojosi, nenori būti vedama vieninteliu teisingu keliu, o visas jo pastangas paniekina ir atmeta. Kapelionams įsako atnešti karaliaus stabus ir jo akivaizdoje su didžiausia narsa įmesti į ugnį. Pasipiktinęs karalius, didžiausio įniršio apimtas, taria: „Kuo greičiau stverkite vyskupą ir mano akivaizdoje įmeskite į ugnį. Jei jį ugnis praris ir sudegins, jūs pamatysite, kad jo skelbimas yra visiškai tuščias. Pagaliau jei yra kitaip, mes tučtuojau tą dievą įtikėsime.“
 
Nežinau, ar šie žodžiai leidžia A. Bumb­lauskui tvirtinti, kad Netimeras leidęs šv. Brunonui sumesti į ugnį savo stabus36.
 
Viktoras Vincas Gidžiūnas OFM teigia, kad šis viduramžiais buvęs madingas ugnies bandymas yra tik prasimanytas, kad jį kankinio garbei galėjo stebuklu pagražinti to paties Viperto fantazija, juo labiau kad aisčiai, taigi ir prūsai su jotvingiais, stabų neturėjo, o buvo gamtos garbintojai37.
 
Mes, krikščionys, kaip ir mūsų protėviai pagonys, nesame stabų garbintojai, bet turime (turbūt kaip ir jie) Dievo ir savo šventųjų atvaizdus. Kitiems jie gali būti stabai.
 
Viperto versijoje ugnies išbandymas yra bausmė už sudegintus stabus. „Netimeras įsako kaitriausią ugnį užkurti ir į ją įmesti vyskupą“38. Italų versija tikina, kad Brunonas, tik patyręs ugnies išbandymą, gali įtikinti pagonis krikščionių Dievo pranašumu: „…jei nori, kad įtikėtume, jog tai, ką skelbi, yra tikra, tebūna sustatyti du aukštai medinių pastolių. Po jais sukūrus ugnį, kuomet jie įsidegs taip, kad atrodys, jog abi krūvos dega viena ugnimi, tu pereik per vidurį. Ir jei tu nors kiek apdegsi, mes tave visiškai toms ugnims suryti atiduosime, o jei, kas neįtikėtina, sveikas išliksi, tada visi mes tavo Dievą be jokių sunkumų tikėsime“39.
 
Šis pasiūlymas „ne tik Bonifacui, bet ir visiems pagonims, kurie susirinko, patiko“40.
 
Netimeras, pagal P. Damiani‘o sampratą, yra protingas ir įžvalgus valdovas. Brunonas, išniekindamas dievus, nusipelno, pagonių požiūriu, mirties bausmės, bet jam suteikiama galimybė įrodyti, kad jis teisus.
 
„Pagonys, bijodami, kad jiems neatsitiktų panašiai kaip po šv. Adalberto kankinystės, kai, sušvitus stebuklų ženklams, daugel iš stabų [orig. slavų] genties atsivertė, ilgą laiką švento vyro pastangas laiko išradingu blogiu ir (…) nenorėdami jo užmušti, žiauriai pasigaili“41.
 
Ir štai priartėja dramatiškų įvykių kulminacija. „Vyskupas, apsitaisęs vyskupo rūbais, liepia savo sostą įnešti į ugnį, ir ugnyje taip ilgai sėdi, kol kapelionai sugieda septynias psalmes“42.
 
E. Gudavičius ugnies išbandymą interpretuoja kaip iš „anksto surežisuotą renginį, kuris turėjo pateisinti žmonių akyse genties vado krikštą“43. Prisimintina, kad lygiai taip pat sovietų ateistai aiškino Jėzaus stebuklus, jų manymu, buvo „inscenizuotas“ duonos ir žuvų padauginimas, vandens pavertimas vynu vestuvėse ar Viešpaties vaikščiojimas vandeniu. Kai kurie istorikai ne tik faktais mėtosi kaip nori ar juos kuria, bet ir bruka mums į galvas tai, ką kitados darė sovietinės doktrinos skleidėjai.
 
T. Baranauskas „pastebi“, kad „misionierius buvo pasodintas ant laužo, tačiau uždegti ugnies ilgai nepasisekė. Netimeras tai palaikė stebuklu“44 ir paleido Brunoną. Nežinia, ar T. Baranauskas rimtai rašo juokaudamas, ar juokauja rimtai rašydamas. Tokią istoriją reikėtų įdėti juokų kertelėje, bet ne iškiliame leidinyje. Ji man panaši į pasakojimą, kad nukirsta vyskupo galva ilgai burnojo, tad vyskupas buvo pavadintas Burnonu.
 
Lenkų istorikas Grzegorzas Białuńskis labai kruopščiai bando paaiškinti vyskupo išbuvimą ugnyje, „kol kapelionai sugieda septynias psalmes“45.
 
Jo manymu, patikimesnė yra P. Damiani‘o versija, kur Brunonas pereina per du aukštus degančių medžių pastolių. Vipertas savo pasakojimą nuspalvina, kad įvykęs stebuklas atrodytų įspūdingiau.
 
Mirties pavojuje laikas slenka neįsivaizduojamai lėtai, sekundės tampa valandomis, „akies mirksnyje prabėga visas gyvenimas“. G. Białuńskis pastebi, kad Brunonas buvo apsirengęs iškiliais (storais) vyskupo drabužiais (tai teigia ir Viperto, ir P. Damiani‘o versija), kurie galėjo būti drėgni, nes buvusi žiemos pabaiga (vasario 14 arba kovo 9 d.). Norisi atkreipti dėmesį, kad kitados skaičiai nebūtinai tik skaičius reiškė. Antai Mozė vedė savo tautą per dykumą 40 metų (40 metų – vienos kartos gyvenimas), Elijas išbuvo prie Horebo kalno 40 dienų, tiek pat laiko Jėzus buvo dykumoje ir pasninkavo (40 dienų čia reiškia ilgą laiką). Skaičius 7 Šventajame Rašte reiškė tobulybę. Turint tai omeny, galima tikinti, kad Vipertas norėjo pasakyti, jog Brunonas išbuvo ugnyje tobulai ilgai, taip ilgai, kad pagonys ir jų vadas įtikėjo.
 
Brunonas išeina ugnies nepaliestas, tai pabrėžiama abiejose (Viperto ir P. Damiani‘o) versijose. P. Damiani‘s tikina, kad po šio įvykio „Karalius ir kiti, kurie šiame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo atleidimo, primygtinai maldauja būti pakrikštijami“. Italų teologui ir filosofui rūpi ne tiek atpasakoti faktus, kiek pabrėžti stebuklą, įvykusį ties dideliu ežeru. Pagonių ašaros ir maldavimai, o gal net didelis ežeras buvo P. Damiani‘o vaizduotės padarinys, kaip ir užuomina, kad karalius norįs palikti valdžią sūnui, o „pats, kol gyvas, nuo Brunono jokiu būdu neatsiskirs“46.
 
Čia labiau pasvertas ir dalykiškesnis atrodo Viperto pasakojimas: „Karalius, regėdamas tokį nuostabų įvykį, greitai su 300 vyrų įtikėjo Dievą ir priėmė atgailos krikštą“47.
 
A. Bumblausko ir jo pirmtako E. Gudavičiaus teiginiai, kad Netimeras „turi 300 kariauninkų“48, neturi pagrindimo istoriniuose šaltiniuose. Viperto minimi 300 vyrų nėra jo kariauna, o sueigos, kuri nusprendė surengti ugnies išbandymą, vėliau priimti krikštą, dalyviai. Kaip tikina lenkų istorikas H. Łowmiańskis, vidutiniškai prūsų ir jotvingių teritoriniai vienetai turėdavę nuo 800 iki 1500 gyventojų49. Jei priimsime, kad sueigoje dalyvavo 300 vyrų, valsčiuje turėjo būti dar tiek moterų ir bent 100 vaikų (iki 12 metų amžiaus). Susidaro negausus apie 700 gyventojų pulkas. Taigi Netimero valdomas teritorinis vienetas (valsčius) nebuvo nei didelis, nei gausiai apgyvendintas. Tokių kaip Netimero pulkų būta labai daug.
 
E. Gudavičius teigia, kad Viperto pasakojime minima „tik viena ir ta pati žemė“50. Beje, tolesnė įvykių raida, priėmus Gudavičiaus prielaidą, kad Brunonas nepaliko teritorijos, kurią pakrikštijo, darosi visiškai nesuprantama. „Vėliau pas vyskupą atjoja tos žemės kunigaikštis, pilnas velniškos jėgos, ir tą vyskupą su kapelionais be jokio pasigailėjimo liepė nukankinti: vyskupui liepia nukirsti galvą, visus kapelionus įsako pakarti, o man akis išbadyti“51. Tai paaiškina P. Damiani‘o tekstas: „Karaliaus brolis, gyvenęs kartu su juo, nenori įtikėti ir, Bonifacui nesant, paties karaliaus yra nužudytas“52. Taigi ne visi Netimero gentainiai priėmė krikštą, o už tai, kad nepakluso sueigos sprendimui, buvo nuteisti mirti. Toliau P. Damiani‘s aiškiai rašo, kad misionieriai, „p a l i k ę Netimero teritoriją, nuvyko pas kitą gentį; Kitas brolis (frater), kuris atskirai nuo karaliaus gyveno, kai pas jį garbingasis vyras nuvyksta, jo žodžių nenori klausytis“53.
 
Grzegorzas Białuńskis pastebi, kad viduramžių lotynų kalboje frater reiškė ne tik brolį, bet ir giminaitį, artimą ar net panašias pareigas einantį asmenį54.
 
Taigi aiškiai matyti, kad tai buvo kita, nebūtinai gretima Netimerui, gentis.
 
Titmaro kronika aprašo ne Netimero, bet jau kitos genties bandymą krikštyti. „Tuomet, skelbdamas Evangeliją minėto krašto ir Rusios pasienyje, gyventojų pirma sudraudžiamas, bet ir toliau Evangeliją skelbęs, suimtas. Paskui, vasario 14 d. Brunonas, romus kaip avinėlis, dėl Kristaus meilės su 18 savo kelionės draugų nukirsdinamas“55.
 
Tolesnė įvykių raida, kurią pateikia P. Damiani‘o versija, atrodo nepatikimai. „Karalius, tai išgirdęs, didelio skausmo apimtas tvirtai nusprendžia ne tik „frater“ užmušti, bet ir visus, kurie buvo tokio nusikaltimo šalininkai, nužudyti kardais“56. Bet kai jis pamato žmones, ištiktus stabo, kartu su saviškiais pasimeldžia, ir Gailestingasis Dievas padaro stebuklą: jie atvirsta į žmones.
 
Istoriniai šaltiniai, aprašantys paskutinę Brunono misiją, nedaug pateikia geografinių nuorodų, kurios padėtų lokalizuoti vyskupo mirties vietą. Be Netimero, jose yra minimas Zebedenas (atseit Brunono žudikas) ir upė Alstra, į kurią lyg ir buvo įmesta vyskupo galva.
 
Daug būta bandymų nustatyti Zebedeno vardo etimologiją. Z. Zinkevičius teigia, kad „Zebedeno vardas, kaip ir Netimero, sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe– ir –denas. Tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe– gali būti sietinas su prūsų Sebe–, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe–gaude. Antrasis dėmuo –den(as) galėtų būti prūsų dėmens –ding iškraipyta liekana“57.
 
Beje, nei akademiko Z. Zinkevičiaus, nei panašiai tvirtinančio žymiausio prūsų kalbos tyrinėtojo ir žinovo V. Mažiulio argumentai E. Gudavičiui nėra priimtini. Pasak jo, Zebedenas yra vokiečių kopijuotojų sudarkytas lietuviškas… Šebedys ar Šepetys58.
 
Pagal Grzegorzą Białuńskį, Alstra galėjusi būti Strėva (lenk. Strawa). Jis remiasi lenkiškų upės priešdėlio ir galūnės „stra“ sąskambiu. Tik užmiršo, kad šis upėvardis yra baltiškos kilmės, o Strėva su Alstra sąskambių turi mažiau. Kiti Alstrą bando tapatina su Aitra, Aldra, Alsa ar Titmaro minimu Elteriu.
 
Bandymai nustatyti vardo etimologiją ir upės lokalizaciją, mano galva, niekur neveda. Šie vardai minimi tik viename vėlyvame šaltinyje, kurio patikimumas kelia daug abejonių. Tai veikiausiai padavimas ar legenda, pavadinta „Šv. Brunono gyvenimas bei kankinystė“, kuri saugoma XVI a. kodekse.
 
Net ir paviršutiniška „Šv. Brunono gyvenimo bei kankinystės“ analizė parodo, kad tekstas istoriniams tyrimams nėra vertingas. Čia pateikti faktai, vardų, datų ir įvykių aprašymai prasilenkia su tikrove arba yra perdėtai paryškinami. Antai rašoma, kad Brunonas buvo nepaprastai pamaldus ir per dienas sėdėjo rankas sudėjęs, žiūrėjo į dangų ir meldėsi. Rašoma, kad buvo „atiduotas studijuoti į Halberštatą“. Beje, Brunonas ten nesimokė, jis mokėsi Magdeburge59. Brunonui priskiriama aibė stebuklų. Antai, kai tarnas, tėvų siųstas pakviesti sūnaus, atsisėdo į Brunono vietą lauko amfiteatre (o buvo žiema), pajuto neišpasakytą šilumą; kai 997 m. Brunonas ant asilėlio išjojo į Romą, uola taip suminkštėjo, kad joje liko asilo pėdos. Brunonas čia neretai painiojamas su kitu Brunonu, Tryro arkivyskupu, gyvenusiu po 100 metų. Tiesiog stulbinamas yra Brunono paskutinės misijos aprašymas. Brunoną į misiją Prahoje siunčia popiežius Leonas (tuo metu viešpatavo Silvestras II). Čia Brunonas atnašauja mišias, skelbia Evangeliją. Vieni pagonys įsitraukia, kiti stoja piestu ir „apimti pikto pavydo“60 ketina jį nužudyti. Čia įsiterpia Aukščiausiasis ir padaro taip, kad užpuolikų iškeltos rankos sustingsta ore, kojos įauga į žemę, o liežuviai prilimpa prie gomurio. Žmonės negali nei mirktelėti, nei galvos pakreipti. „Pagaliau ir jie, atgailos paveikti, ima prašyti malonės ir pagyja.“61 Šis įvykis pasiekia Boleslovo ausis. Jis įsako atvesti vyskupą. Kai Brunonas ateina pas Lenkijos karalių, šis jo klausia, kas jis toks ir kokiu tikslu atvyko. „Tuomet šventyklos žyniai, velnio pavydo sukurstyti neapykantai, sukursto prieš jį visą liaudį“62. Jam leidžiama pasirinkti, ar atiduos pagarbą pagonių dievams, ar liks ištikimas savo Dievui iki galo. Brunonas įeina į sukrautų rąstų krūvą ir ugnyje išbūna visą dieną ir visą naktį. Po paros išeina iš ugnies „tarsi iš krentančios rasos“, ugnies nepaliestas. Karalius ir jo didžiūnai regėdami stebuklą priima krikštą. Boleslovo Narsiojo brolis Zebedenas liepia kariams atvesti Brunoną. Vienas jo karys, matydamas, kad vyskupas atnašauja mišias, nukerta ranką ir nustumia jį nuo altoriaus. Nukirsta ranka, pakibusi ore, toliau atnašauja mišias ir laimina. Karys puola prie šventojo kojų ir ima atgailauti. Kitas karys, nematęs, kas įvyko, nukerta kankiniui galvą ir įmeta į upę, vadinama Alstra. Vėliau žvejai ežero dugne pamato kankinio galvą, apgaubtą aureole, ištraukia ją ir paguldo šalia kūno. Toje vietoje įvyksta daug didelių stebuklų.
 
Įsidėmėtina, kad pagal šį pasakojimą Zebedenas nėra Brunono žudikas, nes kankinį „savavališkai“, be kunigaikščio įsakymo nužudė bevardis jo karys.
 
„Šv. Brunono gyvenimo bei kankinystės“ autorius (ar autoriai) kunigaikštį galėjo pavadinti Zebeden, nes jis jiems siejosi su Belzebubo vardu. Galbūt juos inspiravo Viperto žodžiai: „Pas vyskupą atjojo kunigaikštis, pilnas velniškos jėgos“. Alstra galėjo gauti pavadinimą nuo pirmos jiems į galvą atėjusios upės, kurių Vokietijoje tokiu ar panašiu pavadinimu galima aptikti net tris.
 
B. d.
 
Literatūra:

1 Bieniak J. „Wyprawa misyjna Brunona a problem Selencji“. – Acta Baltico–Slavica, t. 6, 1969, p. 185, 191–193.
2 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006.
3 Kvedlinburgo analai, Analistas Saksas, Magdeburgo arkivyskupų darbai, Magdeburgo analai.
4 Titmaro kronika, Viurgburgo kronika, Frutolfo–Ekehardo kronika, Štėderburgo analai, Halberštato vyskupų darbai, Karališkoji Kelno kronika, Šv. Pauliaus Verdene analai, Viperto „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
5 „Šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimas ir kankinystė“, paveikslų, buvusių Kverfurto pilies koplyčioje, užrašai.
6 Damiani P. „Šventojo Romualdo gyvenimas ir Montekasino vienuolyno kronika“.
7 Ademaro Šabaniečio kronika.
8 „Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga“, p. 10.
9 Šv. Pauliaus Verdene analai.
10 Frutolfo–Ekehardo kronika, Štėderburgo analai, Halberštato vyskupų darbai, Karališkoji Kelno kronika, Štadės analai.
11 Sigeberto Žambliečio kronika.
12 A. Bumblauskas, žr. straipsnį Lietuvos banko lankstinuke, išleistame kartu su pirmąja 100 litų moneta iš serijos, skirtos Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui, 2007.
13 „Šiaurės Atėnai“, 2002 XII 7.
14 Ten pat.
15 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006, p. 71.
16 Ten pat, p. 71.
17 Ten pat, p. 79.
18 Ten pat, p. 79–80.
19 Vipertas. „Istorija apie Vyskupo Brunono kankinystę“.
20 „Lietuvos istorijos metraštis, 2001 metai“. – Vilnius: 2002, p. 5–34.
21 Mokslų akademijos darbai, 1983 m.
22 Vulfstano pasakojimas.
23 Bieniak J. „Wyprawa misyjna Brunona a problem Selencji“. – Acta Baltico-Slavica, t. 6, 1969, p. 191.
24 Białuński G. „Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich“. – Olsztyn: 1999, p. 126.
25 Łowmiański H. „Prusy–Litwa–Krzyżacy“. – Warszawa: 1989, p. 51.
26 Trautmann R. „Die altpreussischen Personennamen“. – Gottingen: 1925, p. 68.
27 „Šiaurės Atėnai“, 2009 X 16, Nr. 924.
28 G. Iešmantas. „Kur ieškoti Netimero žemės?“. – „Lietuvos aidas“, 2003VII 17.
29 „Šiaurės Atėnai“, 2009 X 16, Nr. 924.
30 Ten pat.
31 Bumblauskas A. „Senosios Lietuvos istorija 1009–179“. – Vilnius: 2005.
32 Vipertas „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
33 Ten pat.
34 Damiani P. „Šventojo Romualdo gyvenimas“.
35 Ten pat.
36 Bumblauskas A. „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“. – Vilnius 2005.
37 „Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos metraštis“, t. 6. – Roma, 1985, p. 1–188.
38 Vipertas „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
39 Damiani P. „Šventojo Romualdo gyvenimas“.
40 Ten pat.
41 Ten pat.
42 Vipertas „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
43 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006, p. 35.
44 „Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga“, p. 10.
45 Białuński G. „Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich“. – Olsztyn: 1999, p. 129.
46 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006 p. 199.
47 Vipertas „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
48 Bumblauskas A. „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“. – Vilnius: 2005, p. 20.
49 Łowmiański H. „Prusy pogańskie“, p. 63.
50 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006, p. 30, 199.
51 Vipertas „Istorija apie vyskupo Brunono kankinystę“.
52 Damiani P. „Šventojo Romualdo gyvenimas“.
53 Ten pat.
54 Białuński G. „Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich“. – Olsztyn: 1999, p. 120–135.
55 Titmaro kronika.
56 Damiani P. „Šventojo Romualdo gyvenimas“.
57 „Šiaurės Atėnai“, 2009 X16, Nr. 924.
58 „1009 metai: Šv. Brunono Kvertfurtiečio misija“. Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius: 2006, p. 23.
59 Ten pat.
60 „Šv. Brunono gyvenimas bei kankinystė“, p. 173.
61 Ten pat.
62 Ten pat.
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Popiežius laimina Brunoną misijai
2. Pietro Damiani’o veikalas „Šv. Romualdo gyvenimas“
3. Šv. Brunonas krikštija Netimerą
4. Brunono nužudymas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra