Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose (I ir II d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

I. Aisčiai ir Lietuva
 
Nors Rytų Europos kraštais, kaip oikumenos šiaurės pakraščiu, domėtasi nuo senovės, o finikiečiai gabendavo iš ten stebuklingąjį akmenį, kuriuo galėję ir puoštis, ir gydytis, istoriniuose šaltiniuose apie juos randame nedaug. Užsimena apie šiuos kraštus Homeras „Odisėjoje“ (750 m. pr. Kr.), Herodotas (450 m. pr. Kr.), graikas Pitėjas (330 m. pr. Kr.), romėnas Plinijus (miręs 79 metais) ir kiti.
 
Herodotas mini gelonus, kurie mums siejasi su galindais (įdomu, ar jis turėjo omeny aisčių protėvius?). Plinijus kalba apie didelę gintaro salą Baltia, arba Balcia, šiaurės rytuose, kurią galima pasiekti keliu, vedančiu į buvusius Rytprūsius, arba Sembą (pavadinimą Baltia jis bus išvedęs iš Pitėjo Basilia ar Balisia).
 
98–aisiais Kristaus amžiaus metais Šiaurės kraštą ir jo žmones aprašo geografas ir keliautojas romėnas Tacitas, jis veikale „Germanija“ mini, kad prie Aisčių jūros gyvena tauta, kuri dirba žemę, renka gintarą. Ši tauta, anot jo, darbštesnė ir išmanesnė nei tinginiai ir neišmanėliai germanai. Jų kalba skiriasi nuo germanų ir yra panaši į keltų. Tacitas to krašto gyventojus vadina aestier. (Gotai juos vadinę aisten1.) Tikėtina, kad šis vardas kilęs iš gotiško žodžio aistan, jis reikštų „ko nors bijoti, ko paisyti, ką vertinti“. Vis dėlto reikia sutikti su tais, kurie tikina, kad juo Tacitas galėjęs įvardyti Rytų kraštų gyventojus.
 
Šiek tiek vėliau, apie 150 m. po Kr., graikas Ptolemajas mini galindus ir sūduvius, kurie, anot jo, gyvenę ryčiau nuo gotų. Bizantijos istorikas Zosimas rašo, kad 386 metais po Kr. nežinia kokia šiaurės tauta norėjusi pereiti Dunojų žemupyje, bet romėnų buvo atblokšta. Šią tautą pažįstantys barbarai pavadinę protingąja. (Ar ji buvusi mūsų protėvių aisčių gentis, nežinia).
 
Apie 550 m. gotas Jordanas rašo, kad ostgotų karalius Ermanarichas (miręs 375 metais) užkariavo aisčių kraštą, o Teodoriko Didžiojo valstybininkas Kasiodoras (550 m.) praneša apie aisčių (aestier) pasiuntinius ir gintaro dovaną Teodorikui. Devintajame amžiuje frankas Einhardas, aprašydamas Karolio Didžiojo gyvenimą, mini aisčius, gyvenančius greta slavų.
 
Pagaliau plačiau apie aisčius, vartodamas terminą aesten, pasakoja anglosaksų jūrininkas Wulfstanas (870 m.). Vokiečių imperatoriaus Otono Didžiojo laikais (apie 965 m.) Ispanijos žydas Ibrahimas ibn Jakubas, aprašydamas savo keliones į Rytus, mini slavus bei kitas ten gyvenančias tautas. Jo teigimu, į rytus nuo lenkų karaliaus Meškos (Mieszko) valstybės gyvena rusai, o šiauriau – brūsų tauta, turinti savitą kalbą. Ibrahimo ibn Jakubo pavartotas žodis brūs tikriausiai yra prūsų vardas. Viename popiežiaus Jono XV (989–996 m.) laikų dokumente Pruzze ir Ruzze paminėti kaip šalia Lenkijos esantys kraštai. Nuo tol prūsų vardas vis dažniau minimas Vakarų Europos raštuose.
 
Iš čia paminėtų šaltinių matyti, kad prūsų vardu vadinti ne tik Rytprūsių, bet viso krašto tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos gyventojai.
 
Lietuviai, gyvendami baltų–aisčių etninio masyvo viduryje, nebuvo labiau organizuoti už kitas gentis, tad vėliau pateko į Europos tautų akiratį. Štai Adomas Brėmenietis „Hamburgo bažnyčių istorijoje“, rašytoje keliasdešimt metų po šv. Brunono, užsimena apie Kuršą. Jis mini kai kurias prūsų gentis, tarp jų sembus, tačiau lietuvių – ne. Baltijos rytų pakrantės gyventojus ir žmones, gyvenančius ryčiau Vyslos žemupio, jis vadina gutais ir gutonais, taip pat – sembais arba prūsais. Lietuvius nutyli ir XII a. „Rolando giesmė“, kurioje minimi prūsai, latviai ir lybiai. Helmoldas, „Slavų kronikos“ autorius, atrodo, lietuvių taip pat nežinojęs. Net užfiksuotoje vikingų informacijoje nerandame Lietuvos. XII a. skandinavų traktatai mini Elbę, Dauguvą, Nevą, Dnieprą, bet neužsimena apie Nemuną.
 
Šiuo laikotarpiu šiokių tokių žinių apie lietuvius pateikia rytiniai ir pietiniai jų kaimynai. Apie 1 100 m. Kijevo vienuolis Nestoras aprašo rusų ir lietuvių santykius. Šis rusų kronikininkas visus gutus vadina prūsų vardu2. Jis mini ir lietuvius, ir lamatus, ir kuršius, bet, atrodo, pavadinimą prūsai taiko visiems šitiems gyventojams (sic!). Panašiai ir danų užrašuose iš karaliaus Valdemaro IV laikų (apie 1230 m.): Lietuva, Lamata, Kuršiai ir Žiemgaliai vadinami bend­ru prūsų vardu3. XIII a. prūsų vardu buvo vadinami visi pagoniški kraštai, kuriuos vokiečių ordinas stengėsi užgrobti ir pakrikštyti.
 
Įsidėmėtina, kad lenkai net Mindaugo laikais lietuvius tebevadina prūsais. Prūsų vardas kildinamas iš tos pačios šaknies kaip žodis prusti – prūsta – pruso, t. y. tapti protingesniam, supratingesniam, šviestis, ugdytis. Pirmą kartą borusus XVI a. mini Erazmas Stela, jis, be abejo, turi galvoje Ptolemajo boruskus4.
 
Vėlesniais amžiais, kai apie lietuvius pradeda rašyti vokiečiai ir lenkai, pranešimų daugėja. Iš lenkų kronikininkų, rašančių apie lietuvius, minėtini Kadlubekas ir Dlugošas, iš vokiečių ordino – Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis, Petras Zuchenvirtas, Jonas Posilgietis ir kiti.
 
II. Krikščionybės link
 
X–XI a. sandūroje aisčiai skyrėsi nuo gretimų kraštų kaip diena ir naktis. Jie krikščioniškų tautų bendrijoje buvę lyg sala jūroje: dar laikėsi pagonių tikėjimo ir papročių, atkakliai gynėsi nuo antpuolių, dar jautėsi saugūs. Kaimynai puldavę jų žemes, bet nelabai sėkmingai. Neužsibūdavo čia nei vikingai, nei slavai, nei danai. Apie 1020 m. pastarieji laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai nepakenčia jokių ponų.“5
 
Aisčiai išstumdavo įsibrovėlius iš šiaurės atgal į jūrą, net jeigu šiems pavykdavo kuriam laikui įsitvirtinti. Lygiai taip pat atkakliai gynėsi savo krašte į rytus nuo Vyslos, nors čia antplūdžių iš rytų ir pietvakarių būta dažnesnių ir stipresnių. Deja, ilgainiui rytiniams kaimynams pavyko užimti ištisus rytų aisčių plotus (kad aisčių ten būta, liudija baltiški rytų kraštų vietovardžiai). Sėkmingiau sekėsi kovoti su vakarų kaimynais lenkais, ir vakarų riba ilgai liko nepažeista.
 
Numanu, kad tautų kelias į Europos civilizuotų valstybių bendriją vedė per krikštą. XI a. pagonių tautos buvo taikiai krikštijamos tų pačių europiečių, kurie neseniai patys laisva valia priėmė krikštą. 966 metais apsikrikštijo lenkų kunigaikštis Meška I, 988 m. – Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras, 1002 m. – Vengrijos karalius Steponas Didysis. Krikščionybė dar buvo plėtojama tikėjimo vardan. Vėlesniais laikais jos sklaida taps Vakarų valdovų įrankiu pagonių žemėms užgrobti, o krikštijama bus ugnimi ir kalaviju.
 
Įdomu, kaip atrodytų geopolitinis Europos žemėlapis, jeigu aisčiai krikštą būtų priėmę vokiečių karaliaus ir Romos imperatoriaus Otono III laikais?
 
Keletą žodžių norisi tarti apie šį įdomų monarchą. Jis gimė dvylika metų po to, kai Lenkija priėmė krikštą. Trejų metų berniukas, dar tėvui gyvam esant, karūnuotas Vokietijos karaliumi, 996 m. – Šventosios Romos imperatoriumi. Štai dar tais pačiais metais Romoje miršta popiežius Jonas XV. Otonas III, neatsiklausęs Romos gyventojų, Katalikų bažnyčios popiežiumi paskiria savo buvusį kapelioną, artimą giminaitį Karintijos kunigaikščio sūnų Bruną (Brunas kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Brunonu). Brunas, užimdamas Katalikų bažnyčios sostą, priima Grigorijaus V vardą. Naujas popiežius, siekdamas plėsti savo valdžią Europoje, reikalauja, kad Romos imperatorius patvirtintų suklastotus dokumentus, kuriuose rašoma, atseit Bizantijos ciesorius Konstantinas Didysis atsisako pretenzijų į Romos imperiją. Imperatoriui Otonui III išvykus iš Romos, vokiečių viešpatavimo Romoje opozicijos vadas Krescencijus II, Bizantijos imperijai padedant, išvaro Grigorijų V iš Romos ir nauju popiežiumi paskiria graiką Joną Filagatosą6.
 
Šis priima Jono XVI vardą (istorijos šaltiniuose Jonas XVI vadinamas antipopiežiumi) Otonas III nori atkurti status quo, bet sutrukdo žinia apie šv. Vaitiekaus Adalberto kankinystę ir mirtį šiaurėje, pagonių prūsų žemėse.
 
***
Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šv. Brunono misiją organizavo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis, kuris, siekdamas išplėsti savo įtaką prūsų žemėje, 997 m. siuntė į Prūsiją šv. Vaitiekų Adalbertą. Šis, nieko nelaimėjęs, žuvo Pamedėje. Kai šv. Adalberto žygį norėjo pakartoti arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, Boleslovas jį nusiuntė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemę7.
 
Paskutiniu marksistu save laikantis E. Gudavičius tvirtina, kad šventųjų Brunono ir Vaitiekaus veiklą rėmė lenkų valdovas Boleslovas Narsusis, o jų misijos buvo jo tikslingos prūsų užkariavimo politikos dalis8. Jei pirmas teiginys teisingas, tai su kitu sutikti nesinorėtų. Šių dienų Lietuvos istoriografijoje labai ryški mūsų okupantų (caro ir sovietų) primesta pasaulėžiūra. Sovietiniais laikais istorija buvo manipuliuojama, ji buvo paversta prostitute ideologų tikslams ir poreikiams tenkinti. Kas norėjo būti ištikimas tautai, puvo Sibire, o kas puoselėjo sovietų primestą istoriją, išdavė save ir kitus. Lietuvoje geriau ir saugiau buvo nesidomėti istorija. To padariniai akivaizdūs ir šiandien.
 
Istoriniai šaltiniai aiškiai sako, kad Vaitiekus pas pagonis vyko tikėjimo vardan, savo valia ir niekieno nesiunčiamas bei neverčiamas. Dėl misijos nemažai patyręs nemalonumų, 996 m. Romoje turėjo aiškintis popiežiui, nes jo tiesioginis viršininkas metropolitas Willigis apkaltino jį nepaklusnumu ir reikalavo, kad grįžtų į savo vyskupiją Prahoje. Grasino sankcijomis. Popiežius Grigorijus V negalėjo ignoruoti metropolito reikalavimų, nes, pagal Bažnyčios kanonus, Willigis buvo teisus. Akivaizdu, kad šv. Vaitiekus rado užtarimą ir užuovėją pas Otoną III. Būsimasis Kristaus kankinys užkrėtė jaunąjį imperatorių krikščioniškos Europos vizija, jam Vaitiekus buvo kelrodis ir švyturys, rodęs gyvenimo kelią ir tikslą. Šiam mirus, negailėjo pastangų jį išaukštinti, o jo vardu pavadino vienuolyną Akvizrane, jį puošė freskomis, iliustruojančiomis šv. Vaitiekaus gyvenimą ir kankinystę. Šv. Vaitiekų paskelbė krikščioniškos Romos imperijos patronu ir globėju.
 
Numanu, kad šv. Vaitiekaus misiją rėmęs ir jo palaikus išpirkęs Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis pelnė daug ne tik dangiškų, bet ir žemiškų malonių. 1 000 m. imperatorius aplankė šv. Vaitiekaus kapą Gniezne. Tai buvo ne tik pirma visuotinėje istorijoje Romos imperatoriaus kelionė už imperijos ribų, bet ir nepaprastai svarbus, ypač Lenkijai ir jos karaliui Boleslovui Narsiajam, įvykis. Romos imperatoriaus kelionė į Gniezną aprašoma Titmaro kronikoje. Štai lenkų karalius Boleslovas Narsusis iškilmingai sutinka Romos imperatorių. Šis, pagarbos ir dėkingumo kupinas, Boleslovą vadina karaliumi ir uždeda jam ant galvos savo karūną. Otonas III į Gniezną keliauja basas. Nuoširdžiai meldžiasi prie kankinio šv. Vaitiekaus kapo. Boleslovas Narsusis vizito metu vadinamas karaliumi; kuriama pirma Lenkijos Bažnyčios organizacinė struktūra – savarankiška Gniezno vyskupija, nuo tada pradeda formuotis lenkų visuomenė. Terminas lenkai Vakarų istoriografijoje vartojamas tik po Gniezno susitikimo. Tad šv. Vaitiekaus misija ir mirtis Lenkijai atnešė daug laimėjimų.
 
Otonas III tik po 14 mėnesių (998 m.) surengė baudžiamąją ekspediciją prieš maištininkus Romoje. Amžinasis miestas, matydamas imperatoriaus galybę, pasidavė be kovos. Maištininkų vadas Krescencijus II užsidarė Šv. Angelo pilyje ir joje atkakliai gynėsi keletą mėnesių, kol buvo suimtas ir nukirsdintas. Antipopiežius Jonas XVI, nelaukęs pasigailėjimo, pasislėpė pilyje, kurios atseit neįmanoma buvo nei susekti, nei paimti. Popiežius Grigalius V žiauriai atkeršijo antipopiežiui: įsakė jam išdurti akis, ištraukti liežuvį, nupjauti ausis ir nosį. Prieš sinodą buvo viešai nuplėšti popiežiaus drabužiai, o jis pats pasodintas ant asilo ir vedamas Romos gatvėmis. Grigalius V mirė po kelių mėnesių nuo šių įvykių. Jo įpėdiniu tapo Silvestras II. Taigi tokiais neramiais laikais gyveno Kristaus kankinys šv. Brunonas iš Kverfurto.
 
Brunonas gimė keletą metų anksčiau už Romos imperatorių Otoną III (apie 974 m.) saksų didikų šeimoje. Mokėsi prie Magdeburgo bažnyčios įsteigtoje mokykloje. 995 metais buvo paskirtas kanauninku, vėliau – Romos imperatoriaus Otono III kapelionu. Brunonui nerūpėjo karjera, kurią galėjo padaryti tarnaudamas Romos imperatoriui. Vietoj gero gyvenimo jis pasirinko šiurkštų vienuolio apdarą. 997 m. pirmą kartą lankėsi Romoje, kur turbūt (kaip sako padavimas) susitiko su šv. Vaitiekumi. Po metų Brunonas paliko daug žadančią tarnystę Romos dvare ir, pasirinkęs Bonifaco vardą, įstojo į benediktinų vienuolyną Aventine. 1001 metais prisidėjo prie šv. Romualdo ir atsiskyrėlių Pereumo vietovėje Italijoje. Tais pačiais metais su misionieriais išvyko į Lenkiją.
 
1002 m. Europoje įvyko didelių pokyčių. Mirė vos 24 metų sulaukęs krikščioniškos Europos puoselėtojas Otonas III. Jo įpėdinis Henrikas II buvo kitoks valdytojas. Jam svetima buvo pirmtako ideologija, rūpėjo germanų tautos ir valstybės interesai, kurie Otono III valdymo laikais buvo nukentėję. Krikščionybės plėtra pagonių šalyse būtų atsidūrusi aklavietėje, jei ne tokie žmonės kaip šv. Brunonas. Dar tų pačių metų žiemą Brunonas atvyko į imperatoriaus Henriko II dvarą, bet šventinimų iš Magdeburgo arkivyskupo rankų turėjo laukti net iki 1004–ųjų. Tuo metu parašė du hagiografinius veikalus – „Šv. Alberto gyvenimą“ ir „Penkių brolių kankinių gyvenimą“ (šie darbai yra reikšmingi šaltiniai, tiriant Vidurio Europos viduramžių istoriją). Dar 1003 m. jis ketino vykti į Lenkiją, iš ten į Prūsiją, bet dėl prasidėjusio Lenkijos ir Vokietijos karo misiją teko atidėti penkeriems metams. Gavęs šventinimus, Brunonas (1004–1005 ir 1006–1007 žiemą) nesėkmingai vykdė misiją Vengrijoje, kur susidūrė su atkakliu graikų apeigų katalikų vienuolių pasipriešinimu. Į Lenkiją Brunonas pirmą kartą atvyko 1005 m. lapkritį ar gruodį. Tikėjosi iš čia pasiekti prūsų ir kitų dar nepakrikštytų aisčių žemes. Tuo metu užsimezgė jo draugystė su Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki kankinio mirties. 1008 m. sausio pabaigoje Brunonas per Vengriją atvyko į Rusijos sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio iškeliavo į pečenegų kraštą (pečenegai gyveno virš Dniepro upės, į pietus nuo Kijevo Rusios). Vasario ir kovo mėnesį buvo jų nelaisvėje. Apie tai šv. Brunonas rašo laiške Henrikui II9:
 
Netrukdomi ėjome dvi dienas; trečią dieną, triskart rytą, vidudienį, devintą, visi palenktais sprandais vesti mirti, tiek kartų priešams pasirodant, per stebuklą buvome nepaliesti. Sekmadienį atėjome į didesnį žmonių sambūrį ir gavome laiko pagyventi, kol per keliaujančius pasiuntinius surinktų visą tautą į sueigą. Kitą sekmadienį apie devintą mus šaukia į sueigą, pliekdami kaip arklius. Subėga nesuskaitoma minia degančiomis akimis, keldama baisų triukšmą. Daugybė kirvių, daugybė apnuogintų kalavijų virš mūsų sprandų grasina sukapoti mus į gabalus. Buvome kamuojami iki nakties, tampomi šen bei ten, kol iš jų rankų jėga mus išplėšę tos žemės vyresnieji išklausė mūsų pasisakymą ir, tarytum išmintingi, įsitikino, kad buvome įžengę į jų kraštą su gerais ketinimais. Taip tad lėmė stebuklingasis Dievas, kad penkiems mėnesiams pasilikome tarp tų žmonių, sukrikščioninę apie 30 sielų, sudarėme taiką, kurios, kaip jie sakė, niekas, išskyrus mus, nebūtų įstengęs sudaryti.
 
1008 m. rugpjūtį Brunonas grįžo į Kijevą, o iš ten pasuko Lenkijos link. Būdamas Lenkijoje, paskyrė pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą. Tų pačių metų spalį paskutinį kartą atvyko į Boleslovo Narsiojo dvarą ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.
 
O dabar aš krypstu į Prūsus, kur jau pranoko ir tikrai pranokstamas, Kuris viską padarė ir tikrai daro – atlaidusis Dievas (…). Jei kas nors dar ir pasakytų, kad puoselėju anam valdovui [Boleslovui – aut. past.] ištikimybę ir didelę draugystę, tai yra tiesa. Tikrai myliu jį kaip savo sielą ir daugiau nei gyvybę. (…) Ar nebūtų geriau, kad galėtum turėti tokį žmogų tarp ištikimųjų, su jo pagalba ir patarimu ir duoklių rinkti, ir iš pagonių daryti šventą krikščionišką tautą? O kaip norėčiau ne priešu, bet ištikimu turėti tą, apie kurį kalbu, valdovą Boleslovą. (…) Pirma, valdovas Boleslovas, kuris mielai norėjo mane raginti dvasinėmis bei fizinėmis išgalėmis, kad atversčiau prūsus, ir buvo nutaręs netausoti tam jokių pinigų, štai sutrukdžius karui, kurį išmintingasis karalius pradėjęs iš būtino reikalo, nebeturi nei laiko, nei galimybės man padėt Evangelijoje.
 
Šie Brunono žodžiai nesiderina su kai kurių Lietuvos istorikų teiginiais, kad šventas vyras buvęs lenkų karaliaus pasiuntinys arba tiesiog šnipas.

 


Literatūra:

1 Gaerte W. „Urgeschichte Ostpreussens“. – 1929, p. 204.

2 Pierson W. „Elektron“, p. 97.
3 Toeppen M. „Historisch–comparative Geographie von Preussen“. – Gotha, 1858, p. 35.
4 Lohmeyer K. „Geschichte Ost–und Westpreussens“. – Gotha, 1908, p. 14.
5 Vydūnas. „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. – Vilnius, 2001.
6 Banaszak M. „Historia Kościoła Katolickiego“. – Warszawa, 1986–1992.
7 „1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija“ . Sud. I. Leonavičiūtė. – Vilnius, 2006, p. 9–65.
8 Iš šv. Brunono laiško vokiečių karaliui Henrikui II.
9 Ten pat.
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Otonas III
2. Vaitiekus
3. Boleslovas Narsusis
4. Henrikas II

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra