Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose buvo susijęs su krikščionybės artėjimu prie Lietuvos. Mūsų šalį krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus.
 
Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga, pasiekusi dabartinę Lietuvą net daugiau negu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų krikščionybė. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, tokie žodžiai kaip bažnýčia, gavėnià, krìkštas, kūčios, taip pat krikščioniškų švenčių pavadinimai Kalėdos, Velykos, krikštavardžiai Povilas ir kiti, gauti be jokio abejojimo iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X-XII amžius. Dar anksčiau Rytų krikščionybė, tada nedaug tesiskyrusi nuo Vakarų krikščionybės, pasiekė dabar jau išnykusius lietuvius toliau rytuose, kurių gyvento ploto ribas šiandien nelengva tiksliau apibrėžti. Tai turėjo atsitikti tuoj po rytinių slavų, dabartinių rusų, baltarusių ir ukrainiečių protėvių krikšto, kai buvo vykdomos krikščionybės skleidimo misijos į pagonių baltų žemes.

Tiesioginiai ar netiesioginiai slavų ir lietuvių kontaktai turėjo prasidėti labai seniai. Jie prasidėjo dar gerokai prieš pačių slavų krikštą. Ypač aiškiai tai matome iš slaviško Lietuvos vardo Litva, turinčio balsį i, kilusį iš baltų dvibalsio ei (vėlesnio ie). Taigi slavai tą vardą turėjo gauti tada, kai patys tebeturėjo dvibalsius arba bent kai vyko jų monoftongizacija, kurią linkstama nukelti net maždaug į IV amžių po Kristaus (!). Labai seną vardą rodo ir latvių vartojamas mūsų tautovardis leitis „lietuvis“ su išlaikytu senuoju dvibalsiu ei. Taigi jau labai senais laikais Lietuvos vardas turėjo būti plačiai vartojamas ir aplinkinių tautų žinomas. Tačiau į istorinius šaltinius jis pateko daug vėliau, mažiausiai po penkių šimtmečių.

Visa tai prieštarauja tvirtinimui, kad senovės lietuviai „gyvenę pelkėse“ ir dėl to vėlai buvę pakrikštyti. Pelkėse lindėjusi tauta negalėjo būti plačiai žinoma, juolab kad su slavais lietuvių etninis plotas, bent jau seniausiais laikais, nesiribojo, juos skyrė kitos baltų gentys. Slavai lietuvių nesiekė, bet apie juos puikiai žinojo! Vėlyvo Lietuvos krikšto priežastis buvo kita, o ne „tūnojimas pelkėse“. Jos reikia ieškoti Lietuvos geografinėje padėtyje. Iš Vakarų ir Rytų atslenkančios krikščionybės bangos susidūrė ties Lietuva. Ar Lietuva būtų priėmusi krikštą iš Vakarų, ar iš Rytų  vis tiek būtų buvusi paskutinė.

Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilius pėdsakus.

Viduramžiais su krikščionybe ėjo pažanga: sklido materialinė ir dvasinė kultūra, žmonių švietimas. Viso to gamtmeldžiai lietuviai ir kitos baltų tautos neturėjo. Tas pat pasakytina apie kitų neseniai pakrikštytų Vidurio ir Rytų Europos tautų ankstesnį gyvenimą. Pažanga per krikščionybę sklido iš Vakarų (nuo Romos ir kitų svarbiųjų Vakarų kultūros centrų) ir Rytų (nuo Konstantinopolio, apskritai nuo Bizantijos imperijos), kur klestėjo mokslas, turėtos gausios ir turtingos bibliotekos, buvo išsilavinusių žmonių. Visa tai vyko tuo metu, kai Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Lietuva nuo jų atsiliko dėl pavėluoto krikšto. Tai buvo svarbiausioji priežastis, kodėl Lietuvos valstybėje lietuvių kalbą ilgainiui užgožė kitų, anksčiau pakrikštytų, tautų kalbos. Ji išliko tik kaip prastuomenės bendravimo ir šeimos kalba.

Turint visa tai omenyje, naivūs atrodo dabartinių naujųjų pagonių siekiai grąžinti Lietuvą į pagonybę, lietuvius vėl padaryti gamtmeldžiais. Tuo einama prieš pasaulio istorijos vyksmą. Be to, norima atgaivinti tai, kas nebeatgaivinama. Juk per mažai žinome apie senąjį savo protėvių tikėjimą. Istorijos šaltinių duomenys iškreipti ir nepatikimi. Remiantis tautosaka ir mitologija galima atkurti tik etnografiją, bet ne religiją. Pagaliau pagonybė pagilintų Lietuvos tautinių grupių priešpriešą, ypač Vilniaus krašte. Lenkų ekstremistai vėl pritaikytų modelį lenkas – katalikas, lietuvis  pagonis, praeityje padariusį labai didelę žalą lietuvių tautai. Jau XIII amžiuje pagonybė buvo mūsų tautos atsilikimo rodiklis. O dabar norima vėl grįžti prie jos! Žinoma, kas kita visuomenės supažindinimas su senaisiais papročiais, tarp jų ir susijusiais su senuoju tikėjimu. Tų dalykų nereikia painioti.

Kaip minėta, Rytų krikščionybė davė mums seniausią bažnytinę terminiją. Vėliau Lietuvoje įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė tų terminų nebeatmetė, bet juos pasisavino. Iš istorijos šaltinių žinoma, kad tarp anksti pakrikštytų lietuvių buvo garsių žmonių. Minėtinas Nalšios kunigaikštis Daumantas, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukęs į Pskovą ir tapęs žymiausiu šios kunigaikštijos valdovu, net Rytų bažnyčios šventuoju. Jo bendraamžio Gerdenio (Girdenio?), viešpatavusio Nalšioje, sūnus Andrius tapo Tvėrės vyskupu. Iki XV a. vidurio net apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų bažnyčios apeigas, dalis jų tapo vienuolynų kūrėjais ir vienuoliais. Net krikščionybės iš Vakarų įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai greičiausiai buvo pakrikštyti Rytų apeigomis.
Lietuvoje ilgą laiką (oficialiai iki 1697 m.) buvo vartojama su Rytų krikščionybe susijusi slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

Iš Vakarų atslenkanti krikščionybės banga Lietuvą pasiekė mažų mažiausiai šimtmečiu vėliau negu Rytinė banga, taigi anksčiausiai XI amžiuje. Bet jai, o ne ankstesnei iš Rytų atslinkusiai bangai buvo lemta galutinai įsitvirtinti Lietuvoje. Taip atsitiko dėl susiklosčiusios palankios situacijos. Juk Vakarų civilizacija kitų civilizacijų atžvilgiu tais laikais užėmė lyderės vietą. Rytams tada buvo sunkūs laikai. 1204 m. kryžininkai užėmė Konstantinopolį. Bizantija 1371 m. tapo Turkijos vasalu, vėliau visai žlugo. Sunaikintas tos civilizacijos centras. Didžiausia tos kultūros šalis – Kijevo Rusia – gyveno sunkius laikus. 1237 m. ją užpuolė totoriai bei mongolai ir netrukus užkariavo. Jos politinė padėtis tapo apverktina. Tai, matyt, ir buvo svarbiausia lietuvių orientacijos į Vakarų kultūrą priežastis nuo Mindaugo laikų.

Senosios Lietuvos valstybės vadovai buvo išmintingi ir nuovokūs politikai. Jie pasirinko Vakarų, o ne Rytų krikščionybę, nors pastaroji Lietuvoje buvo jau beįsigalinti. Tačiau mūsų valdovai nekovojo ir prieš Rytų krikščionybę, jos nepersekiojo. Siekė abi vis labiau tolstančias krikščionybės atmainas suderinti. Tuo tikslu sudarė Bažnyčios uniją. Nepaisant vienybės priešų persekiojimo, unitai išliko iki šių dienų.
Su Vakarų krikščionybės bangos priartėjimu prie Lietuvos yra susijęs seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose, kurio tūkstantmetį 2009 m. minime. Tas paminėjimas yra maždaug 30 metų ankstesnis už pirmąją žinią apie Lietuvą Rusios metraščiuose (1040 m.). Tai – lotyniškas įrašas Kvedlinburgo vienuolyno analuose (pametiniuose įvykių užrašymuose ), kur skaitoma (pateikiamas lietuviškas vertimas):

1009 m. šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, antraisiais savo atsivertimo metais Rusios (gal Prūsijos?) ir Lietuvos (vns. klm. Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų.

Aprašomas įvykis – vienas iš nepavykusių Vakarų krikščionybės misionierių bandymų krikštyti baltų gentis. Čia minimas Lietuvos vardas turi slavišką formą Litva (lotyniškai anuomet buvo rašoma Litua, raidė u žymi priebalsį v), lotyniška vienaskaitos kilmininko forma parašyta Lituae. Taigi įrašytoją šis vardas bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva, kaip matėme, jau seniai buvo gerai žinoma.
Dėl šv. Brunono žūties tuo pačiu ir seniausiu Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose įvardijami šių dviejų to krašto, kuriame žuvo šv. Brunonas, kilmingų žmonių vardai: kunigaikštis Netimeras (šaltiniuose rašoma Nethimer) ir jo brolis Zebedenas (rašoma Zebeden, Zebedem). Kas jie buvo: vakarų baltai (prūsai, jotvingiai) ar rytų baltai (lietuviai)? Dėl jų tautybės (kilmės) ginčijamasi. Tradicinė nuomonė – aprašomi įvykiai buvę prūsų (jotvingių) pasienyje su Lietuva. Dabar plinta naujas požiūris – tai atsitikę Lietuvoje.

Norint išsiaiškinti, kas buvo tie Netimeras ir Zebedenas – lietuviai ar nelietuviai – reikia atlikti jų vardų lingvistinę analizę.

Vardas Netimeras, be abejojimo, yra dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti-ir -meras. Dėmens Net(i)- lietuvių antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti-, Nerti-… ar panašių dėmenų (bandoma įvairiai perskaityti). Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų vardynui. Gali būti iš *Nauti-mer, plg. pr. Nawte-mer Trautmano žodynas, 1925, 147: per. nautin „bėdą“. Neišleistinas iš akių Gintauto Iešmanto nurodymas, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Netos upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate, taigi jotvingių žemėje .

Antrasis Netimero vardo dėmuo -meras irgi būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy-mer, Mane-mer, Nawte-mer. Bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Ró-meras, Zù-meras ir kt., taigi yra bendrabaltiškas.

Netimero brolio Zebedeno vardas irgi sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe- ir -denas. Tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe- gali būti sietinas su prūsų Sebe-, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe-gaude (ten pat, p. 91): pr. sebbei ‘sau’. Antrasis dėmuo -den(as) galėtų būti prūsų dėmens -ding (Po-dinge, Sam-dinge, Nerdinge ten pat, p. 135) iškraipyta liekana.

Bronys Savukynas tvirtina, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių buvo turėtas, tik neišliko. Tai nepatikimas spėjimas, nes vardai paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka. Antai asmenvardžio Gediminas pirmasis dėmuo Ged(i)- išliko daugiau negu 30-yje lietuvių asmenvardžių: Gẽdas, Gedỹs, Gedùtis, Gedáitis, Gedónis, Gedeĩkis… Ne prasčiau paliudytas ir antrasis šio asmenvardžio dėmuo Minas: Mìnius, Miniūnas, Mineĩkis… (31 asmenvardis). Taigi Gedimino vardo lietuviškumas (jeigu juo abejotume) lengvai įrodomas. Tačiau vardo Zebedenas, kaip ir Netimeras, jokių „liekanų“ lietuvių antroponimijoje nėra. Neigiamai reikia vertinti ir Savukyno pateiktus, kaip įrodymą, aiškiai pritemptus vardyno duomenis. Tokiu metodu dirbant galima įrodyti viską, ką tik panorėsi. Bandymas asmenvardį Zebedenas sieti su Živinbutu taip pat labai jau dirbtinis.

Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūros srityje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra – Molčadės dešinysis intakas), kurią galima būtų tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) ir kuri yra netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse.
Visi šie duomenys rodo šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos. Beje, iki šiol tai prisimenama žmonių tradicijoje. Mozūrų krašte (buv. jotvingių žemėje, dab. Lenkija) prie Negocino ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno maždaug prieš šimtmetį buvo pastatytas atminimo kryžius neva šv. Brunono žūties vietoje. Netolimame Gižicko (anksčiau vadinto Lötzen) mieste esama bažnyčios, pavadintos šventojo vardu. Prisimintina, kad šv. Brunono žūties vieta Kvedlinburgo analuose nurodoma prie Lietuvos (Lituae) ir Rusios (rašoma Ruscia) sienos. Taigi ne Lietuvoje! Beje, parašymas Ruscia gali būti netikslus vietoj Pruscia ‘Prūsija’, nes lietuviai iš seno gyveno kitų baltų genčių apsuptyje, su Rusios žemėmis tik vėliau pradėjo siektis.

Taigi arkivyskupas Brunonas greičiausiai krikštijo tiesioginėje Lietuvos kaimynystėje buvusią jotvingių gentį, valdomą Netimero. Kaip žinoma, jotvingiai buvo artimi prūsams vakarų baltai, suskilę į atskirų kunigaikštukų („karalių“) valdomas sritis ir bendros valstybės nesudarę. Į vieną iš tokių sričių lietuvių etninių žemių kaimynystėje ir nutaikė šv. Brunono misija. Ji terodo krikščionybės iš Vakarų priartėjimą prie pat Lietuvos. Vadinti tą misiją pirmuoju Lietuvos krikštu (ir taip daroma) yra tiesiog netikslu. Beje, tokią nuomonę sunku suderinti su istorijos šaltiniais, tvirtinančiais, kad tada buvo krikštijami prūsai. Lietuvius su Brunono misija sieja tai, kad tada krikštijamas kraštas po maždaug pusantro šimtmečio jau priklausė Lietuvai.

Šiaip ar taip visa tai tebėra ginčų objektas, o kol tebesiginčijama, nereikėtų rašytojui istoriniame romane (girdėta apie du tokius) Netimerą besąlygiškai traktuoti kaip Lietuvos valdovą. Patartina formuluoti apdairiau, kad būtų išvengta galimos neteisybės. Kūrėjas, žinoma, turi teisę nutolti nuo tikrovės, betgi čia liečiama Lietuvos istorija!

Lietuvos krikšto pradžią reikia nukelti tolyn bent dviem šimtmečiais nuo Netimero epochos į karaliaus Mindaugo laikus, kai įvyko pirmasis Lietuvos krikštas, be galo svarbus įvykis, istorikų iki šiol nepakankamai įvertintas. Tai daryti trukdo šmeižtas ir dezinformacijos kampanija prieš Mindaugą, pradėta Lietuvos priešų dar Mindaugo laikais ir iki šiol tebevykdoma.

Stebina Mariaus Ivaškevičiaus duotas tų analų vertinimas: Šiaurės Atėnuose (2002-12-07) Ivaškevičius rašo: pirmą kartą pasauliui Lietuva prisistatė kriminalinėse Europos metraščių skiltyse (šių tradicijų tebesilaikoma). Vadinti Kvedlinburgo analus kriminaliniu metraščiu yra tiesiog nepadoru. Bet Ivaškevičius prie tokių dalykų buvo pripratęs.

G. Iešmantas. Kur ieškoti Netimero žemės? Lietuvos aidas, 2003-07-17.

Voruta. –  2009, saus. 24, nr. 2 (668), 1, 8.