Lietuvos vardo kilmė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką – Литва.
 
Akivaizdu, kad metraštininkas Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai, lietuvių kalbotyrininko Kazimiero Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš *Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва. Plg. giminingus žodžius žiemà – зима, priẽ – при ir kt.

Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow (e). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o owen – priesaga – uva (-a?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga – ones).

Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: „O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, –pirmiausia karaliaus (t. y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

Kur pradžioje buvo „Lietuvos“ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis.

Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose –dab. Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis –gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia,  var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo,tačiau Henriko Latvio kroikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā Lietuvà.

Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis vietoj lietuvių) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ’lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas kitose kalbose nepaplito.

Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis – ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā>Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha ‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą -uva-, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis „lietuvis’, padaryto iš *Leitā. Plg. latvis – iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā< *Leitā  dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) – Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse,  Leĩtė – Rusnės intakas, Leitãlė – Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà – su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai – su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) – su Jótija ir kt.; Dainavà – su upelės Dainavà vardu ir t. t. Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet– (Leit–), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat – negali būti padaryta iš Liet–. Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5–18 ir t. 17 (1967), p. 135–137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka – dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės – vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga – ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas – krašto pavadinimas – etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą –ava į –uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su –uva. Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia –Jano Radvano „Radviliadoje” (1588 m.), Литавия – Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов ец, литов ский, sen. rus литов ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov ini (Dusburgo kronika) ’lietuviai’.

K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’. Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe „Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį „Lietuvos vardo kilmė” leidinyje „Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91. Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!).

Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà *Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu e.

Iš rusų k. vertė Gražina Zaleckytė

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra