Lietuvos valstybės siena: šimtmečių vingiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Mano, kaip sienų atkūrimo specialisto, pasididžiavimas savo darbu subliuško patyrus, jog tais laikais, kada Lietuvos teritorija buvo daugiau nei dešimt kartų didesnė, visos mūsų šalies sienos buvo idealiai sutvarkytos. Netgi žinant to meto technologijas ir susisiekimo galimybes“,– teigia diplomatas Zenonas Kumetaitis, vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės sienos atkūrimo architektų. Z. Kumetaitis yra leidinio „Lietuvos sienos: tūkstantmečio istorija“ vienas iš autorių.
 
Anot specialisto, svarbu suvokti darbų mastą – tuomet Lietuvos siena siekė apie 20 tūkst. km, tačiau ginčytini klausimai buvo sprendžiami ne jėga, o derybomis. „Įdomiausia tai, kad jau 1412 m. buvo pasitelktas tarptautinis arbitražas sienų atstatymo klausimams spręsti – tai rodo labai aukštą mūsų valstybės civilizacijos, tolerancijos lygį“, – sako Z. Kumetaitis.
 
Leidinys „Lietuvos sienos. Tūkstantmečio istorija“ pristato mūsų valstybės raidą jos sienų istorijos požiūriu. Kas toje istorijoje reikšmingiausia?
 
Skaitant knygas apie Lietuvą, galima pastebėti du kraštutinumus: vienas – tai labai graži, romantizuota LDK istorija, ir antras – istorija, perrašyta iš mūsų kaimynų istorinių knygų arba net iš senovinių rankraščių, išguldyta ant popieriaus Romos ar stačiatikių vienuolių. Pastaroji buvo nušviečiama kiek negatyviai. Po okupacijos ir tautos menkavertiškumo skiepijimo metų, dabar palengva pradedame atsigauti, nes jau buvome įtikėję, kad esame laukinė pagonių gentis, viduramžiais išlindusi iš miškų, pakraupinusi visą Europą ir vėl dingusi iš politinio pasaulio žemėlapio.
 
Bet juk mes turime Lietuvos metriką, Lietuvos Statutą – pirmą Europoje tokį modernų teisės aktą, kurio tuo metu neturėjo nė viena valstybė, Rytų ir Centrinės Europos civilizacijos centrą su universitetu Vilniuje, mes turime įdomiausią ir unikaliausią Oginskio kanalą, viduramžiais sujungusį Baltijos jūrą su Konstantinopoliu, didžiules pilis. Visa tai liudija, kad lietuviai pagonys ne tik tūnojo miške, bet ir kūrė… Man labai džiugu, kad mūsų istorikai, imdami šapelį po šapelio, bando atkurti tikrąją Lietuvos istoriją.
 
Nuo pat nepriklausomybės atstatymo dalyvavote ar netgi vadovavote valstybės sienos atkūrimui ir savo patyrimus sudėjote į knygą. Ką labiausiai troškote papasakoti?
 
Likimas lėmė, kad nuo 1990 m. buvau paskirtas nustatyti valstybės sienas. „Blūdinėjant“ pasieniais, kalbantis su vietiniais gyventojais, kilo aibė klausimų, pavyzdžiui: o kas nustatė Lietuvos – Baltarusijos sieną? Kas nustatė Lietuvos-Lenkijos sieną? Siena su Rusija – tai buvusi Lietuvos-Vokietijos siena? Siena su Latvija – tai buvusi Lietuvos – Latvijos prieškarinė siena ar tik sienos atstatymas?
 
Tačiau su Baltarusija niekada jokios sienos nebuvo. Ir vietos gyventojai nepatenkinti klausdavo: ką jūs čia tveriat? Kodėl jūs uždarot sieną? Juk mes – tai litvinai, mūsų sostinė – tai Vilno…
 
Kitas atvejis – kai sprendžiant Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos sankirtos demarkavimą, lenkai derybose pateikė istoriko straipsnį, esą Vištyčio sankirta buvusi jau XV amžiuje! Dėl įvairiausių skirtingose pusėse keliamų versijų kilo noras viską argumentuotai surašyti, tautai paaiškinti.
 
Kartu su Lietuvos istorijos instituto mokslininkais parengtame leidinyje aprašyti skirtingi laikotarpiai: nuo menamų šaltinių iki carinės okupacijos, Lietuvos žemių, administracinių vienetų kitimas carinės Rusijos laikotarpiu, XX amžiaus sienų istorija bei darbai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę po 1990 metų.
 
1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba Valstybės atstatymo aktu deklaravo, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma ir kad Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1970 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Helsinkio susitikimo baigiamajame akte.
 
Taigi, jau Kovo 11-osios aktu buvo deklaruojama, kad sienos yra, ir mes nesirengiame jų revizuoti. Mūsų komisijai reikėjo sienas įteisinti, pirmiausia sutartimis – delimituoti, o paskui, pasirašius sutartis, reikėjo jas paženklinti – demarkuoti.
 
Kurios Lietuvos sienos istorija yra ryškiausia?
 
Išskirti turbūt būtų galima sieną su Latvija. Jūros sienos su Latvija nebuvo, buvo tik sausumos, deklaruota 1921 m. sutartimi dėl sienos nustatymo ir pasienio gyventojų teisės, turto perskirstymo. Didžiausias to meto ginčas tarp Lietuvos ir Latvijos vyko dėl Palangos ir aplinkinių žemių, nes Lietuva turėjo tik labai siaurą prieigą prie kranto.
 
Šalims nesugebant susitarti, vėl buvo pasitelktas tarptautinis arbitražas, o arbitru paskirtas britų lordas Simpsonas. Jo dalyvavimas padėjo gražiai išspręsti sienos su Latvija klausimą. Lietuvai atiteko Palanga ir teritorija iki Šventosios, pagal esamą sienos liniją, bet už tai buvo atiduota gerokai daugiau žemių, teritorija nuo Bauskės ir toliau į Rytus. Tokia prieškarinė sienos linijos padėtis užfiksuota šiuolaikinėje medžiagoje.
 
Minėjote, kad sienos su Baltarusija apskritai nebuvo…
 
Tokios sienos nebuvo per visą mūsų valstybių istoriją. Vienintelis juridinis dokumentas buvo 1920 m. sutartis su Rusija, pagal kurią gana didelė teritorija buvo priskirta Lietuvai, tačiau dėl karo su Lenkija ši siena taip ir liko nepaženklinta.
 
Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lenkijos teritorija buvo padalinta, rusai Lenkijos teritorijos dalyje įkūrė dvi sovietines respublikas – Baltarusijos ir Ukrainos – ir nustatė jų ribas.
 
Įdomu tai, kad ir Stalinas, ir Hitleris visuose dokumentuose pripažino, jog Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai, ir kai Hitleris atidavė Lietuvą Stalinui, šis grąžino tik dalį Vilniaus krašto Lietuvai, maždaug trečdalį, vietoje visos Vilniaus krašto teritorijos, už tai reikalaudamas leisti įvesti kariuomenę. Lietuva tuomet nesėkmingai reikalavo Ašmenos, Druskininkų, Švenčionių ir kitų žemių.
 
Šis klausimas vėl kilo po okupacijos; tuomet Maskvai jau nebuvo svarbu, kuriai sovietinei respublikai tos žemės priklauso, ir Lietuvai buvo atiduotas Švenčionių rajonas, Druskininkai su Marcinkonių apylinkėmis. Taip teritorija padidėjo apie 1800 km².
 
Tačiau ši siena niekada nebuvo demarkuota, o buvo tik administracinė linija, sutapatinta su kolūkių ar tarybinių ūkių administracinėmis ribomis. Tos ribos prireikus būdavo keičiamos, užstalėje susėdus dviejų kolūkių pirmininkams, kurie po „šilto“ susitikimo suformuluodavo siūlymus Lietuvos SSR ir Baltarusijos SSR aukščiausiosioms taryboms, kur šis procesas būdavo tik formaliai antspaudais patvirtinamas.
 
Tokius pakeitimus fiksavo Maskvos speciali kartografijos žinyba – GUGK (Glavnoje upravlenije geodeziji i kartografiji). Šiame žemėlapyje, pažymėtame grifu „visiškai slaptai“, galima įžiūrėti, kokia ten velniava, kiek tokių sienos keitimų būta. Žemėlapyje apvestas ir Baltarusijos teritorijoje buvęs lietuviškas anklavas – maždaug 160 ha žemės plotas.
 
Po 1990-ųjų keičiantis teritorija, už jį Lietuva Šalčininkų rajone gavo atitinkamą žemės sklypą. Maždaug 1,5 ha iki šiol nuomojamės iš Baltarusijos netoli Ignalinos AE – šis sklypas reikalingas vandens lygiui Drūkšių ežere palaikyti.
 
Kolūkių ribos dažnai būdavo tapatinamos su lauko keliukais, kurių trajektorijos priklausė ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo jais važinėjančių traktorininkų „kondicijos“. Tie keliukai vingiavo visomis kryptimis, ir didžiausia tragedija buvo, kai reikėjo nustatyti sieną. Viena buvo pažymėta žemėlapiuose, kita – kolūkių planuose, o realybė buvo dar kitokia. Buvo tokių plotų, kurie buvo abiejų respublikų apskaitoje arba nepriklausė nė vienai.
 
Darbui pasitelktus žemėlapius ir kitus dokumentus skaičiavome kilogramais, tiksliau, dešimtimis kilogramų, tikslinome kiekvieną žemėlapių centimetrą, o lauke – kiekvieną kilometrą, eidami pėstute ir ginčydamiesi.
 
Buvo atvejų, kai administracinė riba ėjo per kaimo vidurį, sutapatinta su centrine gatve – taip pusė kaimo atsidūrė Baltarusijoje, o kita liko mums. Sykį siena perskyrė du brolius, gyvenusius greta. Vienas nuo seno gyveno tėvų name, o kitas pasistatė namą maždaug už 50 metrų ir dar įsigudrino Baltarusijos pilietybę gauti. Kadangi vienas brolis buvo lietuvis, kitas – baltarusis, tai mes gražiai pravedėm sienos liniją tarp jųdviejų namų. Žiniasklaida apie juos tuomet rašė, kad vienas negali pasisemti vandens kito šulinyje.
 
Rengdami sienos delimitavimo sutartį, žinoma, stengėmės surinkti visą informaciją apie gyventojus, jų troškimus, kurioje šalyje jie norėtų gyventi, tačiau buvo labai daug ginčytinų objektų. Tuomet šalių prezidentai paskelbė sutarties pasirašymo datą, ir tai, kad iki pasirašymo nespėjome išspręsti visų delimitavimo klausimų, smarkiai užvilkino sienos žymėjimą.
 
Pasirašius sutartį, pasienyje ėmė dirbti pasieniečiai, žmonėms tapo nepatogu keliauti, ir tai juos iki šiol varo į neviltį. Dabar baigiamos rengti sutartys dėl lengvesnio sienos kirtimo; jeigu jos bus pasirašytos, pasienio gyventojams nebereikės vizų ir bus galima keliauti laisvai. Tikimasi iki vasaros tai išspręsti.
 
Jūsų knyga gausiai iliustruota žemėlapiais. Joje teigiate, kad yra ir iki šiol niekur neskelbtų dokumentų…
 
Pirmą kartą leidinyje publikuojamas Lenkijos, SSRS ir Vokietijos perduotų ar parduotų Lietuvos ir Lenkijos žemių žemėlapis. Stumdyti Lietuvos ir Lenkijos sienas ir svetimomis rankomis dalyti Lietuvos teritoriją pradėta jau 1921 metais. Pagal Rygos sutartį, Lenkija SSRS „mielaširdingai“ atidavė didelę dalį lietuviškų žemių. Pagal 1939 m. SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį Hitleris perdavė Lenkijos teritorijas Stalinui, Lietuvai palikdamas Vilniaus ir Suvalkų kraštus. Tačiau po mėnesio Lietuva buvo atiduota SSRS „įtakos sferai“, be dalies Suvalkų teritorijos.
 
1941 m. pasirašytas dar vienas slaptasis protokolas, pagal kurį Vokietija už 7,5 mln. aukso dolerių (dabar maždaug 210 mln. US) atsisakė pretenzijų į dalį Lietuvos teritorijos Užnemunėje.
 
Perskaičiavę su bankininkais, nustatėme, kad šių dienų kainomis Stalinas Hitleriui už hektarą Suvalkijos žemių su visais trobesiais, žmonėmis ir jų turtu, sumokėjo maždaug po 1 300 Lt. Štai taip! O teigiame, kad XX a. vergovės jau nebuvo…
 
Lietuvos ir Lenkijos teritoriniai nesutarimai buvo galutinai išspręsti tik 1994 m., pasirašius draugiškų santykių ir bendradarbiavimo sutartį. Ja buvo paskelbtas teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumas dabar ir ateityje, neatsižvelgiant į sienų formavimąsi praeityje. Taip politiškai ir teisiškai buvo užbaigti abiejų valstybių ginčai dėl teritorijų.
 
Derybos dėl sienos su Rusija buvo nelengvos dėl to, kad šios šalies specialistai turėjo tokio darbo patirties ir įgūdžių, kurių stokojo Lietuvos atstovai, ar buvo ir kitų priežasčių?
 
Rusija – išties labai įdomi šalis. Mes norėjome, kad rusai pripažintų buvusią Vokietijos – Lietuvos sieną, bet jie su tuo nesutiko. Iš pradžių reikalavo, kad sienos linija būtų vedama ties Sovetsko – Panemunės tilto apsaugos pastatu; taip siena būtų gerokai „pastumta“ gilyn į Lietuvos teritoriją.
 
Vėliau dėl Rusnės įrodinėjo, kad pagal tarptautinę praktiką siena turi eiti pagrindine Nemuno vaga, pačiu farvateriu – taip visa Rusnė būtų atsidūrusi Rusijoje. Klausėme: o kaip gyventojai? Sako: duosime jiems pilietybę, jokių problemų. Ilgai dėl to ginčijomės, kol užklausėme, ar šį spaudimą reikėtų laikyti teritorinėmis pretenzijomis – tuomet klausimas dingo.
 
Tačiau daugiausia iečių buvo sulaužyta Vištytyje. Pagal prieškarinę sutartį tik nedidelė Vištyčio dalis, maždaug 38 h šalia Vištyčio gyvenvietės, priklausė Lietuvai, o likusioji – Vokietijai.
 
Lietuviams buvo leidžiama girdyti arklius ežere ir meškerioti nuo kranto. Pirmajame derybų etape nesunkiai sutarėme ežerą dalinti per pusę. Tačiau Rusijos valdžiai tai nepatiko, ji pareiškė, kad Rusijos delegacija, suformuota daugiausia iš Kaliningrado srities atstovų, neturėjo kompetencijos, todėl paleidžiama.
 
Kaip ten be būtų, sienos sutartis su Rusija buvo pasirašyta 1997 metais. Galime džiaugtis, kad turime Klaipėdą, dėl kurios šimtmečius kariavome su prūsais, ir turime nemažą dalį Vištyčio, kurio faktiškai niekada neturėjome. Sutartis yra ratifikuota ir įgyvendinta, nors derybos buvo labai ilgos: praėjo šešeri metai, kol Rusija sutartį ratifikavo, dar treji metai, kol sudarė sienos demarkavimo komisiją, ši vėl dirbo bent ketverius metus, ir tik šiemet, tikiuosi, pajudės demarkavimo procesas, jau bus statomi sienos ženklai.
 
Siena su Rusija iš esmės atitinka 1422 m. nustatytą sieną su Ordinu. Drąsiai galima teigti, jog tai viena seniausių ir stabiliausių sienų Europoje, nors ji ir sutrumpėjo kone perpus.
 
Ar tiesa, kad sienos jūroje nustatymas Lietuvai buvo sudėtingiausias uždavinys?
 
Teritorinės jūros, išskirtinės ekonominė zonos ir kontinentinio šelfo ribų nustatymas buvo iššūkis Lietuvai, kadangi mūsų šalies specialistai nebuvo dalyvavę tokiuose darbuose, prieškaryje tokios praktikos nebuvo, todėl nebuvo tęstinumo. Prasidėjusios derybos su rusais ir latviais buvo labai sunkios.
 
Latviai jūros sieną traktavo kaip sausumos linijos tęsinį, nes prieškarinėje sutartyje buvo pasakyta, kad siena link jūros eina pirmųjų dviejų ženklų, esančių prie kranto, tęsiniu, iki jūros kranto ir toliau. O ką reiškia „toliau“ – nepasakyta. Tai latviai, vesdami šitą liniją toliau, vedė į Lenkijos ekonominę zoną ir įrodinėjo, kad Lenkija yra priešais Latvijos krantą esanti valstybė. Čia, aišku, linksmoji dalis, tačiau tai faktas. Rusijos pusė sieną vedė lygiai taip pat.
 
Mūsų laimei, 1982 m. Jamaikos jūrų teisės konvencija jau buvo ratifikavimo stadijoje, su latviais ir rusais sutarėme, kad vadovausimės būtent jos principais, o tai leido mums praplėsti ekonominės zonos ribas, ir šiandien pagal sutartis turim apie 15 km bendros ekonominės zonos su Švedija.
 
Nors juridiškai tai ir nėra sutvarkyta, tačiau jau nieko nebepakeisi. LDK su kryžiuočiais ir kalavijuočiais kovėsi dėl priėjimo prie Baltijos jūros, kur pavyko prakirsti abu ordinus ir gauti kelis kilometrus jūros kranto (nors Juodosios jūros pakrantės Lietuva turėjo gerokai daugiau negu Baltijos jūros), o šiuo atveju didžiausias derybininkų laimėjimas po 1990 m. – „prakirstas“ langas į Švediją.
 
Kelio dosjė
 
Dr. Zenonas Kumetaitis, Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 2000 m. yra Komisijos Lietuvos Respublikos valstybės sienai delimituoti ir demarkuoti pirmininkas, nuo 1990 m. ėjo šios komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Reprezentacinio leidinio „Lietuvos sienos. Tūkstantmečio istorija" bendraautoris. Leidinyje pateikiama išsami medžiaga apie Lietuvos valstybės sienų nustatymą po 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Žurnalas „Kelias“
 
Žurnalo „Kelias“ nuotr.
 
www.delfi.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Diplomatas dr. Z. Kumetaitis
2. Sienų žemėlapiai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra