Pagrindinis puslapis Sena Voruta Lietuvos valstybės pradžia

Lietuvos valstybės pradžia

Lietuvos valstybė yra ilgaamžės istorinės tradicijos perėmėja. 1918 m. vasario 16-osios Aktas deklaravo valstybės atkūrimą, pabrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tęstinumą. Tai buvo svarbu 1918-ųjų kartai, tai yra svarbu ir mums.
Šiemet, minėdami atkurtos Lietuvos valstybės 90-metį, vis dar neturime aiškaus ir vienintelio atsakymo į klausimą, kada Lietuvos valstybė buvo įkurta? Į jį bandė atsakyti ne viena istorikų karta, bet šaltinių trūkumas ir stereotipais virtę spėliojimai labai trukdo objektyviai pažvelgti į faktų visumą.
Ką skaitome mūsų istorinėje literatūroje? Skaitome apie tai, kaip Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą, kaip naikindamas smulkesnius kunigaikštukus iškyla suvienytos valstybės priešakyje. Prisiskaičius tokių vaizdingų istorijų, turbūt, kaip akibrokštas nuskambės teiginys, kad vis dėlto nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kad nėra aišku, ar jis suvienijo Lietuvą, ar ją paveldėjo iš savo pirmtako. Tai, beje, yra konstatavęs ne vienas objektyvesnis istorikas. Tai mažiausiai, ką reikėtų pasakyti prieš pradedant ieškoti Lietuvos valstybės pradžios. Deja, mūsų istorija tokia.
Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto. Kaip ironizavo pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“. Taip buvo beveik visuose kraštuose – valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto.
Tai visiškai natūralu, bet istorikams, ieškantiems valstybių pradžios, kelia daug sunkumų, išskyrus tuos atvejus, kai problema išsprendžiama paprastai – kuris valdovas pirmasis minimas šaltiniuose, tas ir turi būti, apskritai, pirmasis valdovas ir valstybės įkūrėjas. Dar gerai būtų, jeigu tai būtų aiškiai deklaruota metodologinė prielaida, bet paprastai problemos iš viso nenorima matyti bei bandoma paslėpti. Iš čia ir gimsta vaizdingi pasakojimai apie tai, kaip Mindaugas vienijo Lietuvą, kai iš tiesų neaišku, ar jis apskritai ją vienijo.
Pasakojimas konstruojamas iš atsitiktinių fragmentų – vienas ar du kunigaikščiai iš tikrųjų žuvo kovodami su Mindaugu, keli buvo išvyti. Visa tai, beje, vyko tada, kai jis jau stovėjo visos Lietuvos priešakyje. Tokių faktų būtų galima pasirinkti ir kitų Lietuvos valdovų biografijose, nes vidaus kovų bei kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet tik Mindaugo atveju iš tokių faktų bandoma nulipdyti „Lietuvos vienijimosi procesą“. Truputis faktų, truputis fantazijos ir skambūs apibendrinimai. Taip, deja, neretai rašoma ankstyvoji Lietuvos istorija.
Lietuvos, kaip ir bet kokios kitos valstybės, susidarymas yra gana sudėtingas procesas. Paprastai dėmesys sutelkiamas į jo baigiamąjį etapą, kuris įvardijamas kaip „Lietuvos žemių suvienijimas“. Šiandien mes maždaug žinome, kas yra vienijamos žemės ir koks buvo galutinis rezultatas. Tačiau žiūrint iš ano meto pozicijų, visai neakivaizdu, kad turėjo būti suvienytas būtent toks plotas, tiesą sakant, Lietuvos valstybės natūrali vienijimo erdvė buvo visos baltų žemės. Jas suvienijus, šiandien į jas žiūrėtume kaip į lietuvių etnines žemes, todėl, galimas dalykas, galutinio tų žemių suvienijimo būtų tekę palaukti dar bent keletą dešimtmečių. Bet Vokiečių ordino ekspansija sutrukdė sujungti visas baltų žemes į vieną valstybę, todėl mūsų įsivaizduojamo „lietuvių žemių vienijimo“ apimtis liko mažesnė. Tai, žinoma, netrukdo ir šį mažesnės apimties junginį vadinti valstybe. Bet kyla klausimas, o nuo kurio vienijimo etapo galima jau kalbėti apie valstybės susikūrimą? Koks plotas turi būti suvienytas? Klausimas nėra vien teorinis, nes iki to vadinamo suvienijimo ir kurį laiką po jo egzistavo Lietuvos žemė siaurąja prasme – gerokai mažesnis politinis vienetas už tą, kurį šiandien esam įpratę įsivaizduoti kaip „lietuvių žemes“.
Tad, suprantama, Lietuvos valstybės pradžios tyrinėjimas neįmanomas neapibrėžus pačios valstybės sąvokos. Bet kuri žmonių visuomenė gali egzistuoti tik koordinuodama savo narių veiklą, todėl visoms visuomenėms reikalinga vienokia ar kitokia valdžios forma. Svarbiausios valdžios funkcijos (socialinio organizmo vientisumo išsaugojimas ir normalaus funkcionavimo užtikrinimas) niekada nekito – kito tik valdžios organizavimo formos. Valstybe yra įprasta vadinti aukščiausiąją politinės organizacijos formą. Apibendrinant labiausiai paplitusius apibrėžimus, galima sakyti, kad valstybė yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas iš mokesčių. Teritorijos dydis čia didesnės reikšmės neturi, nebent tik tokį, kad labai maža teritorija, galbūt, nepajėgtų išlaikyti profesionalių valdininkų sluoksnio.
Šiuolaikinis valstybių formavimosi modelis išskiria kelias valstybės formavimosi stadijas. Žemiausioji politinės organizacijos pakopa – lokalinė grupė, apimanti keliolika šeimų, – būdinga medžiotojų visuomenėms, kokios Lietuvos teritorijoje gyveno maždaug X-V tūkstantmetyje prieš Kristų. Ankstyvųjų žemdirbių bendruomenės jau sėslesnės, stabilesnės, todėl užmezgė platesnius ryšius – jungiasi į laikinas regionines organizacijas – gentis, kurios, kilus išorės pavojui veikia kaip viena jėga. Kai tarp bendruomenių nusistovi stipresni ryšiai ir susiformuoja nuolatinė jungianti politinė organizacija vadovaujama to pačio vado, galima kalbėti apie vadystes – jau visai artimas valstybei organizacijas. Vadystę galima apibūdinti kaip nedidelę pastovią regioninę politinę organizaciją, kuri apima tik kelias bendruomenes, todėl valdymo funkcija joje dar nereikalauja profesionalaus valdžios aparato. Lietuvos archeologinėje medžiagoje tokių vadų atsiradimą, greičiausiai, atspindi turtingų diduomenės kapų išsiskyrimas. Vakarų Lietuvoje jie atsirado II a. Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – III–IV a., Rytų Lietuvoje ir Sūduvoje – IV-V a. Vadysčių kūrimosi laikotarpis susijęs su suintensyvėjusia karine veikla – kapuose randama nemažai ginklų.
Vadystės savo ruožtu jungėsi į didesnes pastovaus valdymo aparato neturinčias organizacijas – gentis. Taigi, valstybės užuomazga gimė genties viduje. II–IV a. rašytiniai šaltiniai jau fiksuoja tokias baltų gentis, kurios žinomos ir XIII a. rašytiniuose šaltiniuose – tai galindai, sūduviai, galbūt, sėliai ir kuršiai.
Baltų žemėse politinės organizacijos stiprinimo pareikalavo poreikis organizuoti gynybą nuo IX-X a. susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios. Iš visų baltų žemių sėkmingiausiai politinę organizaciją plėtojo Lietuva. XII a. ji vis aktyviau ima reikštis Polocko kunigaikščių vidaus kovose, apie ją atsiranda vis daugiau žinių Rusios metraščiuose. Ji vienintelė pajėgė peraugti į didžiąją kunigaikštystę bei  apginti savo nepriklausomybę.
Valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės. Pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių.
Lietuvos vardas pirmąjį kartą buvo paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie Šv. Brunono mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Pastaruoju metu kelta versija, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje, nėra pagrįsta. Patikimiau jį yra sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, tačiau žuvo jos pasienyje. Jo gyvenimo aprašymai neatskleidžia, ar tuometinės jotvingių ir lietuvių žemės buvo valstybinio pobūdžio organizacijos. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai bei kelių pakopų valdymo hierarchija rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą.
Nuo Vladimiro I laikų per visą XI a. Lietuva juto pastovų Rusios spaudimą, bet suintensyvėję kontaktai sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys – duoklių mokėjimas. Dėl šių karinių ir politinių santykių Rytų Lietuvoje pradedamos statyti medinės pilys. XI–XII a. Lietuvoje bei gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai (tokie kaip tyrinėtuose Mažulonių ar Kaukų piliakalniuose). XIII–XIV a. tokiuose pačiuose piliakalniuose būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo po nuolatinių kelionių per savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys). Tad, gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu. Pažymėtina, kad XIII a. viduryje duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas – duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, taip pat statyti pilis savo žemėje. Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero „karalystę“ panašiose jotvingių kunigaikštystėse.
Pilys buvo kariniai objektai. Vadų įsikūrimas jose tiesiogiai susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba, kuri tuo metu pasidarė aktualesnė bei sudėtingesnė. Taigi, valdžios atstovų persikėlimas į pilis būdavo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas šiuo laikotarpiu. Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.
Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent, jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai – Minskas ir Iziaslavlis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu. XI a. – šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinomi, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. 1038-1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui. Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. – Lietuva, 1041 m. – Mazovija, 1044 m. – turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas.
XII a. pr. Nestoras „Senųjų laikų pasakojimo“ įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai.
XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir galybė ėmė smukti. Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir užėmė Polocką. Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė „daug belaisvių“, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo.
1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus jie galėjo kelti savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičius „žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco. Lietuviams padedant Volodaris įveikė Rogvolodą, bet į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau juos paliko.
1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų kunigaikščių, pretendavusių į Kijevą, Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo „ir lyviai, ir lietuviai“. Taigi lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu yra iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais. Pastarieji dar XIII a. pr. pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę.
Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo, kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius. Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi, kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva staiga tapo net  patiems polockiečiams grėsminga jėga?
XII a. buvo Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu jai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158-1167 m., tačiau lietuviai tuo nepasinaudojo. Nepasinaudojo ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179-1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi, jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime.
Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu – karine parama, kurios Lietuvai reikėjo siekiant į savo įtakos sferą įtraukiant kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m. kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, „Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, jie dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. bei naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II p. veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai. Taigi, iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.
Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip Rusios metraščiuose jau buvo tituluojamas Mindaugas). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi, greičiausiai, jau buvo valstybė.
Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: „Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams“. Taigi, lietuviai pirmąjį kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. „Sakmės apie Igorio žygį“ (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė „Sakmės“ žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot „Sakmės“ autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko „senolių šlovės“. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I p. Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – „buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui“.
1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Bet ir toliau buvo rengiami žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad šie buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai „pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės“. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš lietuvius arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino ir pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. „Lietuva išžygiavo prieš Kareliją“. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.
Lietuva iškyla staiga ir iš karto tampa dominuojančia karine jėga regione. 1209 m. Henrikas Latvis pažymi: „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįsdavo latviai. Jie, palikę namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo. Ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.
Karinis Lietuvos dominavimas, karo žygių dažnumas ir pobūdis Mindaugo laikais išlieka toks pat. Iš 68 lietuvių žygių, surengtų nuo XIII a. pradžios iki Mindaugo mirties, 37 tenka 1201-1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237-1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų jo laikais nėra, o tai nelabai dera su Mindaugui priskiriamu Lietuvos valstybės įkūrėjo vaidmeniu. Tokio Lietuvos karinio dominavimo pradžia negali būti atsitiktinumas. Dar lenkų istorikas Henrikas Paškevičius iškėlė mintį, kad tokie karo žygiai atspindi ne ką kita, o Lietuvos valstybės suvienijimą. Įvertinus visas išlikusias žinias apie to meto Lietuvą, reikia pripažinti, kad tai yra labiausiai tikėtina interpretacija.
1183 metai, bet kuriuo atveju, yra tam tikrų pokyčių Lietuvos viduje išraiška. Dėl šaltinių stokos vargu ar kada nors galima bus neabejotinai įrodyti, kad Lietuvos valstybė gyvuoja nuo šios datos. Tačiau akivaizdu, kad karinės ekspansijos pradžia žymi reikšmingą lūžį. Kad tai valstybės pradžia – labai tikėtina.
Vis dėlto, įvertinus tai, kiek neaiškumų gaubia tuos laikus, šią datą galima apibūdinti ir atsargiau. Tai yra bent jau Lietuvos kilimo pradžia. Tam turbūt neprieštarautų net tie istorikai, kurie neabejoja, kad Lietuvos valstybę sukūrė Mindaugas. O tokių, turbūt, visada bus. Juk ten, kur nežinomi esminiai faktai, visada lieka daug erdvės įvairioms interpretacijoms, kurios turi vienodą teisę gyvuoti.
LDK funkcionavimo požymis gali būti ir Lietuvos plačiąja prasme atsiradimas. Valstybės centras buvo Lietuva siaurąja prasme – buvusi Lietuvos kunigaikštystės teritorija. Jos vardo išplėtimas didesnei teritorijai (maždaug dabartinei Lietuvai) turėjo būti susijęs su pakankamai tvirtos politinės organizacijos, valdomos iš Lietuvos siaurąja prasme atsiradimu. Nėra nė vieno šaltinio, kuris rodytų, kad Lietuva plačiąja prasme egzistavo iki 1183 m., bet ji aiškiai paliudyta jau 1208 m. Tais metais į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius. 1201-1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi, su žiemgaliais kovojo ir jų kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Tai rodo, kad Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo veikė kaip vientisas politinis organizmas.
O ką istorijos šaltiniai sako apie Mindaugo vaidmenį Lietuvos valstybės raidoje? Aišku, kad suprimityvinta schema Lietuvos valstybės pradžią siejanti su Mindaugo karūnavimu moksliniu požiūriu yra visiškai nepriimtina, netgi laikantis strereotipinės nuomonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė Mindaugas. Neabejotina, kad jis tikrai buvo visos Lietuvos valdovas iki krikšto ir karūnavimo. Pakaks paminėti vieną faktą. 1245 m. jis puola Kuršą 30000 kariuomenės priešakyje. Skaičius greičiausiai padidintas, bet tai neabejotinai iš visos Lietuvos sutelkti raiteliai ir pėstininkai.
Istoriografijoje dažnai minima 1219 m. taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės kunigaikščių. Haličo-Volynės metraštyje, atpasakojant šios sutarties turinį, pateiktas 20 Lietuvos kunigaikščių sąrašas, tarp kurių išskirti penki „vyresnieji kunigaikščiai“: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas.
Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių ordino paliaubų aktuose (1367 m. Algirdas ir Kęstutis, 1382 m. Jogaila ir Skirgaila vadinami karaliais, nors jų statuso skirtumai buvo labai gerai žinomi). XIV a. aktuose žinomi ir „vyresnieji kunigaikščiai“ – 1358 m. sutartyje su Mazovija taip vadinti valdančiosios Lietuvos giminės nariai – Gediminaičiai. Iš tiesų 1219 m. sutartis parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą. Šitokioje struktūroje neišvengiamai turėjo būti ir valdančiosios giminės lyderis, kuriuo šiuo atveju turėjo būti Živinbutas, net jei jis ir neįvardintas Lietuvos valdovu.
Eiliuotoji Livonijos kronika Mindaugą vadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Ar jis toks pirmasis? Ta pati kronika vėliau cituoja Treniotos žodžius Mindaugui: „Tavo tėvas buvo didelis karalius ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti“. Tai aiški užuomina, kad Lietuvą valdė ir Mindaugo tėvas.
Bet kodėl būtent Mindaugas tapo pirmuoju žinomu Lietuvos valdovu? Kodėl jo tėvo net vardo nežinome, o apie patį Mindaugą žinome ne taip jau mažai? Gal dėl to, kad jis rašė ne tik „kardu ant kaimynų kaktų“? Išliko dešimt Mindaugo patvirtintų ar jam priskiriamų dokumentų. Daugiausiai – žemių kryžiuočiams užrašymo aktai, keli iš jų yra falsifikatai. Bet juos surašė patys vokiečiai. Mindaugas prie jų tik savo antspaudą prikabino.
Tai nėra pagrindinis šaltinis, iš kurio žinome apie Mindaugą. Jis minimas daugelyje šaltinių. Tuo neabejotinai skirdamsis ne tik nuo pirmtakų, bet ir nuo kai kurių įpėdinių. Kodėl? Nes tapo žinomas už Lietuvos ribų.
Iki Mindaugo Lietuvą kaimyninių šalių metraščiai minėdavo gana dažnai. Daug jie prirašė apie lietuvių karo žygius, bet visada rašė anonimiškai: „atžygiavo lietuviai, plėšė, grobė belaisvius, atsitraukė arba buvo užklupti ir sumušti…“ Nė žodžio apie tai, kas jiems vadovavo. Ir ne dėl to, kad, kaip sako kai kurie istorikai, kunigaikščių buvo daug. Nežinomi liko ir tie daugelis, ir, galbūt, tas vienintelis „neturėjęs jam lygių“ Mindaugo tėvas. Tiesiog, lietuviai veikė kaip nepažįstama ir svetima kaimynams jėga, su kuria nebuvo santykių ir bendravimo. Taigi, jokių žinių apie tai, kas ir kaip lietuviams vadovavo, kokie buvo lietuvių vidaus santykiai, kas vyko toje už pelkynų slypinčioje Lietuvoje, iš kurios nuolat atjodavo raitelių pulkai.
Mindaugas tapo žinomas todėl, kad jo laikais padėtis radikaliai keičiasi. Jau vienas iš pirmųjų jo žingsnių – susigiminiavimas su Haličo-Volynės kunigaikščiais, su kuriais ir vėliau bus daugybė ryšių – ir kovų, ir sąjungų. Tačiau žinomiausias Mindaugo užsienio politikos žygis, įamžinęs jo vardą Lietuvos istorijoje, buvo jo krikštas ir karūnavimas. Dėl viso to jo vardas pasiekė net Romą bei nuolat buvo minimas ir Livonijoje, ir Volynėje, ir Lenkijoje.
Tik šiuo kontekstu galime iki galo įvertinti, ką gi iš tikrųjų Lietuvai reiškė Mindaugo veikla. Tai buvo Lietuvos atsivėrimas pasauliui, tikras lūžis jos užsienio politikoje. Tai ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir radikalus saviizoliacijos sulaužymas, nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent už tai, o ne už spėjamą Lietuvos valstybės įkūrimą istorija apdovanojo Mindaugą, – jo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių metraščiuose, ir mums Mindaugas iškyla kaip pirmasis neabejotinas Lietuvos valdovas.
Metas apibendrinti tai, kas pasakyta. Yra pagrindo manyti, kad jau apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Ji, naudodamasi Polocko kunigaikščių vidaus kovomis, XII a. tapo galingiausia baltų kunigaikštyste. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Mindaugas pirmasis pakreipė Lietuvą Vakarų Europos civilizacijos link, tačiau reikia atmesti tą nuomonę, kad jis buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas.

Voruta. – 2008, bal. 12, nr. 7 (649), 5.
Voruta. – 2008, bal. 26, nr. 8 (650), 5.

Naujienos iš interneto