Lietuvos valdžios pastangos telkti JAV lietuvius 1939.09.01–1940.06.15 okupacijos pavojaus akivaizdoje

Autorius: Data: 2014-03-13, 14:54 Spausdinti

Straipsnis parengtas 2013 m. gruodžio 13 d. tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vilniaus universitete skaityto pranešimo „Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas 1918–1940 m.“ pagrindu

Lietuvoje kartais pasigirsta nuomonių, kad 1939–1940 metais Lietuvos vyriausybė išdavė tautą, neinformuodama jos apie sudaromų sutarčių su SSRS, gresiančių pavojumi nepriklausomybei. Kartu nusigręžė nuo tautos nekviesdama jos priešintis bolševikams. Tačiau kyla klausimas, ar tuo metu minėta pozicija yra pagrįsta, ar ji būtų apgynusi nepriklausomybę?

Kad Lietuvos vyriausybė suprato gresianti pavojų, kad ieškojo būdų, kaip jo išvengti, istorikams puikiai žinoma problema, ir analizuojant tą laikotarpį, ji aptariama. Šis straipsnis taip pat vienas iš bandymų kai ką patikslinti, paaiškinti Lietuvos vyriausybės pasirinkimo optimalumą bei laviravimą itin sudėtingomis sąlygomis remiantis Lietuvos valdžios santykiais su lietuvių išeivija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tiesiog įdomu pasekti to meto lietuvių diplomatų pozicijas JAV lietuvių atžvilgiu.

Kritiškais lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei atvejais XX amžiuje (net ir XIX a. pabaigoje) svarbus vaidmuo tekdavo išeivijai. Tai buvo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, sovietmečiu, Atgimimo laikotarpiu XX a. pabaigoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, esant sudėtingiems ir pavojingiems santykiams su SSRS, taip pat kreiptas didesnis Lietuvos valdžios dėmesys į išeiviją, visų pirmą į gausią JAV lietuvių koloniją. Tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo paplitęs požiūris, kad išeivijoje gyvena trečdalis tautos. Patys JAV lietuviai, labiau propagandiniais sumetimais kalbėjo, kad jų yra apie milijoną. Tuo tarpu Lietuvos atstovai Amerikoje labiau linko prie pusės milijono. Bet ir tai mažai tautai yra labai skaitlinga ir svari (politiniu, propagandiniu, ekonominiu, kultūriniu požiūriais) jos diaspora užsienyje.

Būtina priminti, kad lietuvių visuomeninis-politinis gyvenimas išeivijoje, šiuo atveju JAV, buvo panašus kaip ir Lietuvoje. Išeiviai buvo susiskaldę į nuolat tarpusavyje konfrontuojančias ideologines sroves su savo organizacijomis ir spauda – tokias kaip katalikai (pagrindiniai leidiniai – dienraštis Draugas, savaitraščiai Darbininkas ir Amerika); tautininkai-sandariečiai (savaitraščiai Dirva, Vienybė ir Sandara), socialistai (dienraštis Naujienos, savaitraščiai Keleivis ir Naujoji Gadynė), komunistai (du dienraščiai Vilnis ir Laisvė, savaitraštis Tiesa). Be to, didžioji dalis išeivijos, išskyrus tautininkus, buvo nepalankiai (net ir priešiškai – komunistai ir socialistai) nusiteikę prieš tautinę Lietuvos vyriausybę, už demokratinių teisių suvaržymą, už Seimo paleidimą po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo. Toks išeivijos nusiteikimas nieko gero nežadėjo Lietuvos vyriausybei. Todėl valdžia 1927–1940 metų laikotarpiu dėjo pastangas, konkrečiai įgyvendindama eilę sprendimų, kurie turėtų patraukti išeivijos dėmesį į Lietuvą, kad ši pradėtų teigiamai vertinti vyriausybę dėl jos nuveiktų darbų stiprinant valstybę ir jos ūkį. Išeivijos priartinimo prie Lietuvos procesas buvo, bet jis vystėsi lėtai, su pastebimu išeivijos lyderių atsargumu. Tai, be jokios abejonės, atsiliepė ir į bandymus visas patriotines išeivijos sroves sutelkti iškilus pavojui Lietuvos nepriklausomybei. To bandymo pirmąjį etapą ir pabandysime nušviesti.

1940 metais spalio 15 dieną JAV lietuvių spauda paskelbė žinią, kuri ypač sujudino užsienio lietuvių bendruomenę. Tą dieną JAV lietuvių katalikų, tautininkų-sandariečių ir socialistų atstovų delegacija Vašingtone priėmė pats JAV prezidentas F. Ruzveltas. Jis delegacijai pareiškė, jog Lietuvos nepriklausomybė nėra panaikinta, bet tik laikinai nuslopinta. Tokiu pareiškimu jis įsipareigojo, kaip buvo delegatų suprasta, ateityje, po karo, remti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Po priėmimo Baltuosiuose rūmuose delegacijos nariai tą pačią dieną Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone sudarė tarpsrovinį komitetą pavadintą Lietuvai gelbėti taryba, kuri, po ilgų svarstymų, 1941 metais gegužės 15 dieną pervadinta Amerikos lietuvių taryba, sutrumpintai ALT‘as.

Tačiau kelias į ALT‘o sudarymą buvo gana ilgas, sudėtingas, prieštaringas, tiesiog komplikuotas. Dabar jau istorikams prieinami Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone ir konsulatų bei JAV lietuvių archyvai atskleidžia šios problemos pradžią, padeda suvokti kilusius sunkumus, su kuriais susidūrė žmonės, mėginę telkti susiskaldžiusią JAV lietuvių visuomenę ir tarpusavyje nedraugiškai nusiteikusius politinių organizacijų vadovus.

Kuo skubiausio JAV lietuvių sutelkimo idėja iškilo 1939 metais spalį Lietuvos valdžioje. Atkreiptas dėmesys į JAV lietuvius turėjo tikslą – per juos pasauliui pasakyti tikrą tiesą apie Lietuvos ir SSRS 1939 metų spalio 10 dienos sutartį. Šios iniciatyvos pamatu galima laikyti užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio spalio 24-osios telegramą nr.815 Įgaliotajam ministrui ir nepaprastajam pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žadeikiui. Telegramoje jis įgaliotas akivaizdoje europinio karo ir naujos padėties Lietuvoje suburti geros valios Amerikos lietuvius į bendrą organą, kuris neatidėliotinai pradėtų rūpintis telkti lėšas ir darbuotis spaudoje. Kodėl keliami tokie uždaviniai JAV lietuviams? Pirmiausia, Lietuvos diplomatai jau tuo metu pastebėjo vieną svarbų tarptautinį reiškinį – kai bolševikai perdavė Vilnių Lietuvai pasaulis buvo nustebintas tokio jų poelgio, t. y. buvo sudarytas lyg ir gero bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir SSRS vaizdas. Be to, JAV visuomenė rusų įgulų įsileidimą suprato kaip Baltijos valstybių savanorišką pasidavimą okupacijai. P. Žadeikis viename savo pranešime į Lietuvą pažymėjo, kad rusų įgulos Lietuvoje yra nenusikratomas šešėlis (LCVA, f.383, ap. 7, b. 2285, l. 45). Kitaip sakant, tai didžiausias minusas bet kuriems argumentams, kalbant apie Lietuvos neutralumą ir pavojų nepriklausomybei. Bet ką nors atviriau ir oficialiai pareikšti šiais klausimais Lietuvos vyriausybės atstovams, diplomatams nebuvo galima, nes tam kliudė spalio 10 d. sutartis su SSRS. Lietuvos vyriausybė nebuvo garantuota, jeigu bus pradėta krašte antisovietinė propaganda, kad SSRS vyriausybė laikysis sutarties ir nevykdys atviros agresijos. Viltys naiviai buvo dedamos į gerą Maskvos valią remiantis tarptautine teise. Tai, suprantama, trukdė aiškiau kalbėti tautai, užsieniui, išeivijai apie galimus pavojus Lietuvai. Lyg vilčių ir buvo, kad pasaulio demokratija greitai ginklu sutramdys nacių Vokietiją ir užkirs kelią kitoms autoritarinėms ir agresyvioms valstybėms kėsintis į mažesnių šalių nepriklausomybę. Lietuvos politiniuose sluoksniuose neoficialiai tuo metu, kaip rodo archyviniai dokumentai, buvo pabrėžiama, jog pavojus Lietuvos nepriklausomai ateičiai yra visai realus. Taigi tuo metu tariamą „Baltijos kraštų savanorišką pasidavimą okupacijai“ geriausiai galėjo paneigti ir tikrą esmę atskleisti lietuvių išeivija per savo organizacijas ir spaudą, bet tik bendromis sutelktomis jėgomis.

Visiškai neatsitiktinai minėta J. Urbšio telegrama į JAV sutapo su 1939 metų spalio 23–28 dienomis prasidėjusiomis Lietuvos vyriausybės komisijos ir SSRS Karinės komisijos derybomis dėl rusų įgulų įkurdinimo Lietuvoje. Tai pamažu stūmė Lietuvą į pavojų. Ir tai vertė diplomatus, anot P. Žadeikio, galvoti apie garantuotą paramą valstybės katastrofos atveju. O kas karo sąlygomis galėjo realiai paremti Lietuvos vyriausybę. Tik lietuviškoji išeivija. Todėl ir didžiausias dėmesys kreipiamas į išeiviją, kuri privalėjo būti pasiruošusi paremti Lietuvą propaganda, pinigais, gal net ir savanoriais.

Pirmieji bandymai spalį-lapkritį telkti  lietuvius Amerikoje buvo nesėkmingi. Nors nemažai pastangų dėjo profesorius Kazys Pakštas, kuris buvo Lietuvos vyriausybės pasamdytas vesti propagandą tarp išeivių; Lietuvos konsulai, ypač Petras Daužvardis, vedė neoficialius pokalbius su išeivių organizacijų vadovais; ir pats pasiuntinys P. Žadeikis rašinėjo atsišaukimus į išeivių spaudą, kviesdamas visus bendram darbui. Pirmiausia, pati gausiausia ir geriausiai organizuota lietuvių katalikų visuomenė laikėsi nebendradarbiavimo su kitomis srovėmis politikos. Net dalis tautininkų turėjo savotišką poziciją. Pavyzdžiui, 1940 metų sausio 13 dienos laikraštyje Vienybė vienas tautininkų veikėjas Jonas Valaitis rašė: Lietuva turi savo politiką išlaviruoti, o mes Amerikos lietuviai turime savų problemų: sustiprėti ir sustiprinti savo pozicijas. Šį pasisakymą P. Žadeikis įvertino taip: Jeigu taip prasitaria pozicijos žmonės, tai aišku, kaip galvoja opozicija (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2233, l. 28). Kartu buvo leista suprasti, kad telkti JAV lietuvius bendram darbui nėra lengvas uždavinys. P. Žadeikis nurodė pagrindines priežastis, kurios kliudė išeivijos bendram veikimui – srovių antagonizmas, organizacijų ekonominis susilpnėjimas, nusivylimas iš 1918–1919 metų bendro veikimo (tada JAV lietuviai katalikai ir tautininkai buvo įkūrę bendrą Vykdomąjį komitetą), neužmiršti 1926 metų gruodžio 17 dienos karinio perversmo neigiami padariniai demokratijai, išeivijai neigiamą įspūdį darė, jog Lietuvos vyriausybė nenori mokėti savo karo skolų JAV vyriausybei. Ne paskutinėje vietoje buvo ir dideli atstumai tarp pačių lietuvių kolonijų (Iš konsulų konferencijos Vašingtone protokolo, p. 1).

1939 metų gruodžio 7 dienos pakartotina ir griežtesnė J. Urbšio telegrama nr.1006 P. Žadeikiui privertė jį gruodžio 9–10 dienomis sušaukti Vašingtone Lietuvos konsulų konferenciją, kurioje, be pasiuntinio P. Žadeikio, dalyvavo generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys, konsulas Čikagoje P. Daužvardis  ir garbės konsulas Bostone Antanas Šalna. Jiems P. Žadeikis pasiūlė apsvarstyti JAV lietuvių Bendro politinio organo sudarymo būtinumą, galimybes ir metodus. Visi dalyviai bendrai sutarė: mums bendro organo naudingumas ir reikalingumas yra neabejotinas ir todėl vertas didžiausių pastangų, nepaisant kaip sunkiai jis realizavimui pasiduos. Visiems dalyviams buvo aišku, kad šios idėjos realizavimas visų pirma priklauso nuo JAV lietuvių ir jų veikėjų požiūrio į bendrą veikimą. Kazio Pakšto laiške, atsiųstame konferencijos dalyviams, buvo rašoma: jog katalikai yra visiškai įsitikinę, kad jie sudaro 65% visos lietuvių išeivijos Amerikoje ir kontroliuoja gal dar didesnę dalį visų kultūros įstaigų bei galimų pajamų…Taigi, jie bendrame organe norės sau šiokios tokios daugumos, kurios jiems gal nepripažins kitos mažesnės grupės. Tad jie vilčių neturėdami, ir nejuda iš vietos. Lūkuriuoja… Čia atsiskleidžia jau konkreti kliūtis iš lietuvių katalikiškosios srovės.

Konferencijos dalyviai taip pat įvertino specifinę JAV lietuvių veikimo savybę, jog jie nepriims jokio padaryto nutarimo ar sprendimo jiems nedalyvaujant. P. Žadeikis, gerai pažindamas JAV lietuvius, iš esmės buvo priešiškas taktikai, kurios siekė Lietuvos vyriausybė užsienio lietuvių atžvilgiu. Savo 1940 metų sausio 15 dienos konfidencialiame laiške premjerui Antanui Merkiui aiškiai pažymėjo, kad bet koks spaudimas iš Lietuvos pusės, bet koks bandymas paveikti pareigų ar prievolių priminimais (…) yra vengtinas ir atmestinas, nes vietoj gero atneštų keleriopą nenaudą (LCVA, f.383, ap. 7, b. 2233, l.29). Taigi visiškai neatsitiktinai konferencijos dalyviai bendrai nutarė: patys Amerikos lietuviai per savo vadus, draugijų viršininkus ar delegatus sprendžia bendrojo organo, tarybos ar komiteto neatidėliotiną sudarymą ir sudarymo būdą…. O Lietuvos atstovų uždavinys išaiškinti JAV lietuvių lyderiams šio reikalo svarbą ir įtakoti juos imtis iniciatyvos vienyti išeivijos patriotines sroves. Tenka tik apgailestauti, kad su šios konferencijos medžiaga Užsienio reikalų ministerijos vadovybė susipažino tik 1940 metais vasario 2 dieną (karo sąlygomis korespondencija iš JAV į Lietuvą pasiekdavo ilgiau kaip per mėnesį).

1940 metų pradžios dokumentuose pastebimas Lietuvos vyriausybės augantis susidomėjimas glaudesniais ryšiais su JAV lietuviais ir apskritai su išeivija. Sausio 10 dieną premjeras A. Merkys turėjo pasitarimus su JAV lietuviu Aleksandru Račkumi, buvusiu JAV lietuvių veikėju prof. Fabijonu Kemėšiu, Užsienio lietuviams remti draugijos pirmininku Rapolu Skipičiu ir ministru J. Urbšiu (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2173, l. 24–29). Užsienio reikalų ministro dalyvavimas leidžia manyti apie numatomą aktyvų išeivijos panaudojimą Lietuvos interesams tarptautiniu lygiu. Jau vasario 28 dieną Ministrų taryba nutarė sudaryti komisiją iš R. Skipičio, M. Kvyklio ir A. Račkaus rūpintis užsienio lietuvių reikalais, t. y. derinti užsienio lietuvių tautinę veiklą, centralizuoti ją, taip pat nustatyti sistemingo užsienio lietuvių veikimo gaires (Ten pat, l.14). Iš principo tai reiškė telkti išeiviją politinei veiklai remti Lietuvos nepriklausomybę.

Bet šiuo atveju svarbu pažymėti, kad konferencijos posėdžių protokole pastebima mintis, jog JAV lietuvių Bendrasis politinis organas realiai atsirasti gali tik tada, kai aiškiai iškils pavojus Lietuvai. Vadinasi, rusų karinių įgulų įkurdinimas Lietuvoje nesukėlė JAV lietuvių panikos ir jie tai, ko gero, nelaikė mirtinu pavojumi valstybės nepriklausomybei. Vadinasi, išeivijos srovių susitelkimas įmanomas tik įvykus Lietuvoje katastrofai. Tai patvirtino 1940-ųjų įvykiai – Lietuvos okupacija ir aneksija.

Kokį darbą telkiant JAV lietuvius galėjo realiai nuveikti Lietuvos atstovai. Pavyzdžiui, pasiuntinys P. Žadeikis siūlė Lietuvos vyriausybei sukoncentruoti dėmesį į galimas JAV lietuvių finansines aukas Vilniaus krašto gyventojams, Ginklų fondui, Klaipėdos tremtiniams, Šventosios uosto statybai, Lietuvos Raudonajam Kryžiui ir t. t. Šioje veikloje P. Žadeikis matė ne tik ekonominę naudą Lietuvai, bet per ją buvo skatinamas JAV lietuvių bendras veikimas, kreipiant juos į jų srovių bendradarbiavimą. Mat aukų rinkimas sąlygojo bendrų (be partinių įsitikinimų) komitetų atsiradimą didesnėse lietuvių kolonijose. Pavyzdžiui, 1940 metų kovą Čikagoje susidarė Vyriausiasis Vilniaus kraštui remti komitetas (LCVA, f.383, ap.3, b.85, l.266). Pasiuntinys kaip tik tokia forma matė realiausią kelią ir tikrus būdus telkti išeiviją Lietuvos reikalams. P. Žadeikis ir konsulai maksimaliai išnaudojo lietuvių kolonijų kvietimus atvažiuoti pasakyti kalbas pažymint Vilniaus atgavimą. Lietuvos URM vadovai, suprasdami atstovų vizitų po kolonijas reikšmę, nuo 1940 metų sausio 1 iki liepos 1 dienos leido be specialaus atsiklausimo lankyti lietuvių kolonijas, skiriant tam tikslui 5000 litų (LCVA, f.383, ap.3, b.244, l.67). Šias keliones Lietuvos atstovai išnaudojo ne tik Vilniaus klausimui nušviesti, bet ir aiškinti JAV lietuvių susitelkimo reikšmę Lietuvai. Be jokios abejonės tai turėjo teigiamos reikšmės palenkiant į savo pusę platesnes išeivijos mases. Bet vis dėlto Bendrasis politinis organas turėjo būti ir buvo kuriamas išeivijos lyderių iniciatyva. Juos nukreipti ta linkme, kaip buvo minėta, gana keblus reikalas.

Lietuvos atstovų pastangos (nuolatiniai pasikalbėjimai ir susirašinėjimai su JAV lietuvių veikėjais) pradėjo duoti tam tikrų teigiamų rezultatų. 1940 metais kovo 13 dieną P. Žadeikis rašė J. Urbšiui į Kauną, jog katalikų, tautininkų-sandariečių ir socialistų vadai iš principo pritaria Bendrojo politinio organo idėjai. Pasiuntinio teigimu, toks organas laikui bėgant atsiras, galėtų atsirasti greičiau, jei ne vidurinės srovės (tautininkų-sandariečių) susiskaldymas į keletą grupių su savo vadukais. Pirmiausia būtinas jų vidinis susitelkimas į vieną centrą. Kaip nurodė P. Žadeikis, vidurinės srovės, kaip vienintelės „pozicijos“, t. y. palankios tautinei Lietuvos vyriausybei, vaidmuo labai svarbus. Be jos Bendrasis politinis organas neįmanomas, nes katalikai su socialistais vieni politinio organo sudaryti negali (LCVA, f.656, ap. 1, b.608, l.118). O jeigu ir sudarys – tai bus opozicija Lietuvos vyriausybei.  Giliu pasiuntinio įsitikinimu, pirmiausia turi susitarti katalikai su tautininkais, o po to prie jų dėsis ir socialistai. Tačiau aiškėjo, kad pačių tautininkų telkimasis nukeliamas į 1940 metų rudenį.

Kita liūtis – srovių vadovų nesutarimai dėl atstovavimo Bendrame politiniame organe proporcijos. P. Žadeikis pradžioje bandė sudaryti iniciatyvinę grupę iš septynių asmenų – trys katalikai, trys tautininkai-sandariečiai ir vienas bendru sutarimu (be socialistų). Katalikų lyderiai tam nepritarė ir reikalavo keturių vietų. Vėliau socialistai reikalavo lygybės su katalikais, o vidurinioji srovė – daugiau vietų negu nori turėti socialistai (Ten pat, l.88). Pakliuvęs į tokias skaičių kombinancijas, Lietuvos pasiuntinys padarė išvadą – tik ištikus Lietuvą nelaimei, toks Bendras politinis organas kaip nors susidarytu, o kol viskas „ramu“ – srovės nesusitaria, nes viena kitos bijo.

1940 metais birželio 15 dieną Raudonosios armijos įvedimas į Lietuvą sukėlė tarp JAV lietuvių nedvirprasmišką reakciją. Birželio 20 dieną Lietuvos vyriausybė gavo P. Žadeikio telegramą, kurioje lakoniškai buvo išdėstyta JAV lietuvių vadų pozicija: Didžiai sujaudinti Lietuvos įvykiais Amerikos lietuviai. Pažadėdami savo paramą, reikalauja Krašto nepriklausomybės, Tautos suverenumo, ryžtingos apsaugos (Lietuvos istorijos chrestomatija 1861–1990.03.11. Kaunas: Šviesa, 1993,  p. 218). Taigi tik dabar prasidėjo realus JAV lietuvių srovių telkimas, kuriam idėjinius pagrindus padėjo ir atvedė prie bendros veiklos suvokimo mūsų aptartas laikotarpis.

 

Prof. dr. Juozas SKIRIUS, Lietuvos edukologijos universitetas

Istorija Okupacija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra