Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nuo šiol Lietuva turi ne šešis prezidentus, o septynis, mat valstybės vadovu, kuris faktiškai ėjo prezidento pareigas, laikomas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas. 

Nepaisydami Seimo Teisės departamento specialistų abejonių dėl deklaracijos teisėtumo, valdantieji iniciatyvą entuziastingai parėmė, o parlamento teisininkams krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, be kodeksų, pasiūlė pasidomėti dar ir istorija bei perskaityti nors vieną knygą apie J. Žemaitį-Vytautą.

„Nesupyks tikriausiai jaunieji Teisės departamento teisininkai, <…> jeigu aš jiems rekomenduosiu (nes aš jau ir amžiumi vyresnė ir patirties šiokios tokios turiu) vis dėlto perskaityti nors vieną knygą apie J. Žemaitį-Vytautą. Suprantu, kad kodeksai reikalingi ir juos žinoti reikia, bet Nijolės Gaškaitės knyga padėtų suprasti, ką reiškia šis laikotarpis, kodėl reikia šito dokumento“, – balsuoti už deklaraciją agitavo R. Juknevičienė.

Seimo Teisės departamentas, vertindamas deklaracijos projektą, konstatavo, jog dokumentas yra nenorminis, tad neįmanoma įvertinti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams. Be kita ko, parlamento teisininkai atkreipė dėmesį į 2002 m. Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo nustatyta, jog prezidento konstitucinis statusas yra individualus. Tai esą lemia, jog negalima „nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti buvusiam Respublikos Prezidentui”.

A. Sysas: kas dar pretenduoja pasiskelbti prezidentu?
Valdančiųjų iniciatyvai J. Žemaitį-Vytautą paskelbti valstybės vadovu, faktiškai ėjusį prezidento pareigas, priešinosi daugiausia opozicija. Tiek socialdemokratai, tiek „tvarkiečiai“ diskusijose sakė neabejoją partizanų vado nuopelnais, tačiau smarkiai abejojo, ar galima keliauti laiku ir rinktis Lietuvos istorijai nusipelniusius žmones, kuriuos būtų galima paskelbti prezidentais.

„Lenkiu jam galvą, manau, daugelis lenkia ir ginčų čia nėra. Bet jūs norit perrašyti istoriją. Mano klausimas labai paprastas – kiek dar yra galimų veikėjų, kurie galėtų pretenduoti į prezidento postą? Na, pavyzdžiui, ar Vytautas Landsbergis, Tadas Blinda, gal Vytautas Didysis? Pagal tokią logiką mes galime grįžti atgal ir surasti daugybę veikėjų, kurie kitoje epochoje Lietuvai padarė labai daug“, – piktinosi socialdemokratas Algirdas Sysas.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos atstovas Egidijus Klumbys pabrėžė, kad teisine prasme Lietuva nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. buvo okupuota, tad neaišku, kokios valstybės vadovu J. Žemaitis-Vytautas buvo.

„Seimo priimami teisės dokumentai nėra gerų norų popieriukai. Suprantu norą, bet nesuprantu tokio sprendimo būdo. Aš manau kad šis sprendimo būdas prieštarauja logikai, istorijai ir sukels daug komplikacijų ateityje“, – sakė E. Klumbys. Lietuvos prezidentais laikomi tarpukario valstybės vadovai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius bei po 1990 m. kovo 11 d. atsikūrusios Lietuvos prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus bei apkaltos tvarka iš posto pašalintas, bet prezidento vardą išlaikęs Rolandas Paksas.

Nušalinus R. Paksą iki naujų prezidento rinkimų valstybės vadovo pareigas laikinai ėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Ministrė siūlė nesigilinti į teisines smulkmenas
Atsakydama į kritikų argumentus, krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė siūlė suprasti, kad deklaracija, kuria partizanas paskelbiamas faktišku Lietuvos prezidentu, yra Lietuvos garbės reikalas, tad esą kabinėtis prie kablelių ar taškelių nederėtų.

„Žinot, jeigu mes norime tobulinti iki galo, atidėti, rasti priežasčių, kodėl nereikia priimti, abejoti, tai čia labai daug galima rasti – kablelių, kabliataškių, žodžių. Pasiimkim dar tarptautinių žodžių žodyną. Aš nemanau, kad tai keistų esmę. Esmė ta, kad pagerbdami šią kovą už Lietuvos nepriklausomybę, mes pripažįstam tų žmonių kovą, tikėjimą, jog Lietuva bus laisva“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Be kita ko, ministrė pabrėžė, jog deklaracijos tekstą į teisinę kalbą „įvilko“ jos patarėjas teisiniais klausimais Dainius Žalimas, o Seimo Teisės departamento specialistams pasiūlė pasidomėti ne tik kodeksais, bet ir istorija.

R. Juknevičienė nepaisė nei socialdemokrato Česlovo Juršėno siūlymo deklaracijos priėmimą atidėti iki kitos savaitės bei tinkamai jį suredaguoti. „Pasižiūrėkim tai kaip į politinį-teisinį dokumentą. Gal ne daugiau kaip simbolinį, kuris kaip tik atstato teisingumą, tiesos daugiau duoda“, – sakė politikė.
Seimo nutarimu priimtoje deklaracijoje, kuriai ketvirtadienį pritarė 41 parlamentaras, prieš balsavo 2 Seimo nariai ir 5 parlamentarai susilaikė, rašoma, jog nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs prezidento pareigas.

DELFI primena, kad Lietuva ginklu priešintis sovietų okupacijai pradėjo 1944 m., ši kova tęsėsi iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros.

1949 m. vasario 2-22 d. Minaičių kaime, Radviliškio rajone buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.

Suvažiavime vasario 16 d. priimta deklaracija, kurią pasirašė aštuoni LLKS tarybos posėdžio dalyviai: Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.

www.delfi.lt

Genocido aukų muziejaus nuotr.

Nuotraukoje: J. Žemaitis-Vytautas

Sena Voruta