Lietuvos užsienio diplomatijos vadovui Stasiui Lozoraičiui – 100

Autorius: Data: 2013-08-02, 09:51 Spausdinti

Aldona Gaigalaitė

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai daugiau nei 20 metų vadovavo 11 iškilių asmenybių, istorikų, teisininkų, kunigų. Daugiau kaip 4 metus bręstančio naujo pasaulinio karo sąlygomis užsienio reikalų ministrų 1934 06 12 – 1938 12 05 dirbo Stasys Lozoraitis. Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacijos lėmė, kad S. Lozoraitis, jaunas ir energingas politikas, buvo paskirtas vadovauti Lietuvos diplomatinei tarnybai po nepriklausomybės netekimo, veikiančiai emigracijoje ir tęsiančiai Respublikos valstybingumą.

Stasys Lozoraitis buvo jau kitos kartos atstovas nei iki jo dirbę ministrai. Juos tektų laikyti S. Lozoraičio mokytojais, nes jiems vadovaujant jis kilo diplomatinės karjeros laiptais. S. Lozoraitis buvo jaunesnis, tik 36 m. Savo darbo karjerą pradėjo jau susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Be to, jis ginė ir augo inteligentų šeimoje.

S. Lozoraitis buvo sūnus žinomo lietuvių visuomenės veikėjo advokato Motiejaus Lozoraičio, kilusio iš Baltrušaičių k. Griškabūdžio v. Motiejus Lozoraitis tapo populiarius lietuvių visuomenėje, kai 1894 m. Rusijos geografų draugijos susirinkime perskaitė paskaitą „Lietuviai ir rusų abėcėlė“, kurioje pasisakė prieš lietuvių spaudos varžymą. Paskaita buvo tiek aktuali tuo laikotarpiu, kad ją 1895 m. išspausdino rusų žurnalas „Živaja starina“. Po metų jos vertimas į lietuvių kalbą buvo paskelbtas „Varpo“ Nr. 7. Be to, M. Lozoraitis ir A. Sketeris, kovodami už lietuviškos spaudos lotynų abėcėlė grąžinimą, 1898 m. prašė caro administracijos duoti leidimą leisti lietuvių kalba laikraštį „Artojas“. M. Lozoraitis buvo aktyvus tautinio atgimimo laikotarpiu lietuviškos spaudos bendradarbis, pasirašinėjęs Joniškio ir kitais slapyvardžiais. Jis greta kitų įžymių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų yra įrašytas į Kazio Griniaus testamentą, kuriame šis išvardijo žymiausius XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių kovotojus su caro valdžia dėl lietuvių teisinių ir Lietuvos laisvės.

1898 m. rugsėjo 5 d. Motiejaus Lozoraičio ir Suvalkų bajoraitės Marijos Jaroševičiutės šeimoje, Kaune, gimė sūnus, kurį pakrikštijo Stasiu. 

Stasys Lozoraitis mokėsi Kaune. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1907 m. neteko tėvo. Karo metais pasitraukė kartu su kitais į Rusijos gilumą. 1918 m. baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. Karjerą pradėjo 1918 m. lapkričio 26 d. Vidaus reikalų ministerijoje, o jau 1919 m. birželio mėn. buvo paskirtas Ministrų Kabineto kanceliarijos viršininkų. Iš Ministrų Kabineto 1923 m. balandžio 1 d. perėjo į diplomatijos tarnybą . Jis buvo paskirtas į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne II sekretoriumi. 1925 m. gegužės 1 d. S. Lozoraitis dirba jau I sekretoriumi, o nuo 1928 m. sausio 1 d. – pasiuntinybės patarėju. Tokia sparti S. Lozoraičio karjera, vos ne kasmet užimant vis aukštesnes pareigas, paaiškinama asmeninėmis jo savybėmis. Jis buvo kruopštus, sąžiningas ir pareigingas, suvalkietiškai darbštus. Nesitenkindamas turimomis žiniomis, nuolat kėlė savo išsimokslinimą ir išsilavinimą. Gyvendamas ir dirbdamas Berlyne, jis studijavo teisės mokslus Berlyno universitete. Jų baigti nespėjo, nes 1929 m. gruodžio 1 d. buvo perkeltas į Lietuvos pasiuntinybę prie Šv. Sosto. Iš pradžių pasiuntinybės patarėju, o nuo 1931 m. gegužės mėn. chargé d’affaires. Tuo metu Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo nestabilūs ir S. Lozoraičiui teko parodyti nemažai diplomatinio lankstumo, kad nukreiptų juos į normalią politinę tėkmę. Jo diplomatinius sugebėjimus pastebėjo D. Zaunius ir 1932 m. rugsėjo 1 d. S. Lozoraitis buvo atšauktas į Kauną Politikos departamento direktoriumi. Aktyviai talkininkaudamas ministrui D. Zauniui, jis turėjo galimybių įsigilinti į ministerijos aparato darbą ir įgyti platų požiūrį į to meto Lietuvos užsienio politiką bei jos perspektyvas. Todėl negalima sutikti su tais autoriais, kurie S. Lozoraičio paskyrimą laiko atsitiktiniu. Tuo metu, kai  J. Urbšys buvo Rygoje, o B. K. Balutis Londone, S. Lozoraitis greta D. Zauniaus buvo svarbiausias žmogus, formavęs užsienio politikos kryptis. 

S. Lozoraičio sugebėjimą užčiuopti pagrindines Europos politikos problemas ir prie jų derinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką parodo ir tai, kad 1934 m. birželio 12 d. paskirtas J. Tūbelio vadovaujame XVI Ministrų Kabinete užsienio reikalų ministru, jis atliko tas pareigas ir 1935 m. rugsėjo 6 d. J. Tūbelio sudarytame XVII Kabinete. 1938 m. kovo 24 d. atsistatydinus J. Tūbelio pirmininkaujamam Ministrų Kabinetui ir tą pačią dieną naują Kabinetą sudarius kun. Vladui Mironui, S. Lozoraitis iš pradžių liko einančiu užsienio reikalų ministro pareigas, o nuo tų pačių metų lapkričio 1 d. tos pareigos buvo patvirtintos.

S. Lozoraitis Užsienio reikalų ministeriją perėmė iš staiga atstatydinto D. Zauniaus gana sudėtingomis Europos politikos ir nemažiau sudėtingomis Lietuvos geopolitinės padėties bei jos užsienio politikos sąlygomis. Svarbiausia problema užsienio politikams tiek pasaulyje, tiek ir mažojoje Lietuvoje tapo karo ir taikos problema, kolektyvinio saugumo garantijų ieškojimas. Nuo didžiųjų Europos valstybių politikos priklausanti Lietuva turėjo perorientuoti iki tol nusistovėjusią savo doktriną, keisti kryptį politinėje orientacijoje į Vokietiją bei Sovietų Sąjungą.

Per vieną dieną pasikeitus Ministrų Kabinetui ir, matyt, netikėtai pačiam S. Lozoraičiui tapus Užsienio reikalų ministrų, spaudoje jis neišdėstė savo credo dėl Lietuvos užsienio politikos. Ministro pirmininko J. Tūbelio pareiškime spaudai pabrėžta tik, kad naujoji vyriausybė eis vidaus ir užsienio politikoje Tautos Vado nustatytomis gairėmis ir sieks tvirčiau konsoliduoti vidaus padėtį ir išnaudoti visas krašto kūrybines galias. Nors tarptautinė ūkio padėtis sunki, bet kaip ir iki šiol bus ieškoma visų priemonių prisitaikyti prie naujų sąlygų. Užsienio politikos uždaviniai lieka tie patys. Vyriausybė stengtis „sustiprinti ir išplėsti gerus santykius su visais savo taikingais ir gero sugyvenimo ieškančiais kaimynais. Geras ir našus sugyvenimas tegalimas, kai kaimynai atsižvelgia į vieni kitų specifinius tautinius reikalus ir platesnėje plotmėje vieni kitiems parodo paramos.“  Taigi Ministro Pirmininko numatyti Lietuvos užsienio politikos uždaviniai leido naujai paskirtam jaunam politikui laisvai laviruoti tarptautinių santykių vandenyse, tinkamu momentu pasirenkant optimaliausias Lietuvai sąlygas.

Be to, reikia pažymėti, kad S. Lozoraitis nesistengė dirbti tik vienas ir ne vien savo sumanymus derino su Tautos Vardu A. Smetona, kaip teigia K. Škirpa ir kiti. Jis rėmėsi ir naudojosi visu Lietuvos diplomatiniu korpusu ir sunkiais valstybei momentais kviesdavo visus pasitarti, ne gana to, reikalavo reguliarių pranešimų iš atstovų užsienyje kas savaitę, o iškilus opiam klausimui ir dažniau. Kai S. Lozoraitis buvo užsienio reikalų ministras, net du kartus vyriausybė tarėsi su pasiuntiniais ir Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais: 1935 m., kai ypač opus tapo Vokietijos agresijos pavojus, ir 1938 m. spalio mėn. susiklosčius įtemptiems santykiams su Vokietija dėl naujos nacionalsocialistų veiklos suaktyvėjimo Klaipėdoje.

Reikia taip pat pažymėti, kad D. Zauniaus įvesta ritminga tvarka ministerijoje S. Lozoraičio vadovavimo metu toliau buvo tobulinama, ką ryškiai atspindi labai didelė ir be galo tvarkinga dokumentacija, išlikusi mūsų Respublikos archyve.

Tapęs Lietuvos užsienio reikalų ministru, S. Lozoraitis akylai stebėjo tarptautinės politikos pakitimus ir ėmė Lietuvos užsienio politiką orientuoti į Vakarų Europos didžiųjų valstybių politinę erdvę, kad garantuotų mažos Lietuvos saugumą. Lietuvai, kaip ir Čekoslovakijai, Belgijai, Lenkijai, Prancūzijai, svarbiausiu rūpesčiu tapo Vokietija, jos kurstoma Klaipėdos krašto nacistų veikla. Todėl, kai S. Lozoraičiui buvo pasiūlyta prisijungti prie Rytų pakto, jis šią idėją palaikė, pritarė Europos tautų sričių bendradarbiavimui. Jis pasirašė Ženevoje 1934 09 12 Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį. Toji sutartis sustiprino ekonominius ir kultūrinius Lietuvos, Latvijos ir Estijos ryšius, įnešė nemažą indėlį į operatyvesnį politinės situacijos aiškinimą, bendros veiklos derinimą tarptautinėse organizacijose.

Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis, kaip ir kiti diplomatai P. Klimas, J. Šaulys, kariškiai S. Raštikis, nesutiko su įsivyravusia Lietuvos saugumo sistema ir santykiuose su Lenkija. Manė, kad santykių su Lenkija gerinimas sustiprintų Baltijos šalių saugumą, Šiaurės rytų Europos vieningumą, taptų mažesnių šalių, apsuptų agresyvių kaimynų, realesne gynybine jėga, pagaliau pakeltų Lietuvos tarptautinį autoritetą, nes nuolatiniai konfliktai Tautų Sąjungos organizacijose kėlė  didžiųjų valstybių politikų nepasitenkinimą. Tam užsienio politikos pakeitimui trukdė Respublikos Prezidento A. Smetonos it kitų Vyriausybės narių bei politikų nuostata, kurią rėmė visuomenė, negalėdama susitaikyti su Lietuvos valstybės tradicinės istorinės sostinės užgrobimu ir lietuvių veiklos persekiojimu Vilnijoje. S. Lozoraičiui teko priimti 1938 03 17 Lenkijos ultimatumą, kurio vienpusiškai ir griežtai buvo pareikalauta nustatyti diplomatinius santykius tarp abiejų šalių. Šis ultimatumo forma įgyvendintas aktas nepakeitė politinės konsteliacijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kai sužlugo kolektyvinio saugumo pastangos Europoje dėl agresyvios ir nenuspėjamos hitlerinės Vokietijos politikos, taip pat dėl nepalankios ir netoliaregiškos D. Britanijos užsienio politikos, S. Lozoraitis lietuvių tautos ateitį susiejo su neutralitetu konflikto atveju.

Neutralumo poziciją užėmusi Lietuva, jo nuomone, galėjo atsiriboti nuo didžiųjų valstybių koalicijų ir kombinacijų ir tuo garantuoti savo saugumą ir nepriklausomybę. Jau 1935 m. pabaigoje Taline susirinkę Pabaltijo valstybių užsienio reikalų ministerijų ekspertai, paruošę savo neutralumo įstatymus, pagal Skandinavijos valstybių pavyzdį, juos ėmė derinti, kad parengtų bendrą projektą. Įstatymo ruošimas užsitęsė.

Lietuvos užsienio reikalų ministras savo poziciją: tarptautinių konfliktų metu laikytis neutralumo – išdėstė Ženevoje 1938 09 21 Tautų Sąjungos plenariniame posėdyje. S. Lozoraitis  neutralumo idėją pateikė kaip nesikišimą ne į savo reikalus Europoje, kaip laisvų rankų politiką Tautų Sąjungos 16 straipsnio įsipareigojimų atžvilgiu. 1938 11 18 visų trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė protokolą dėl bendro neutralumo įstatymo kiekviename krašte veikiančia tvarka išleisti. Jis buvo paskelbtas Lietuvoje jau S. Lozoraičiui pasitraukus iš užsienio reikalų ministro pareigų – 1939 01 10. ši S. Lozoraičio nuostata pasirodė abejotina bei nepriimtina kai kuriems diplomatams tuo metu. Ji buvo bandoma reviduoti kilus Antrajam pasauliniam karui. Buvo kritikuojama bendraamžių politikų, publicistų karo ir pokario metais, ir dar šiandien. Tačiau daugiau yra iki šiol S. Lozoraičio tuo metu užimtos pozicijos šalininkų, amžininkų, publicistų ir istorikų, kurie mano, kad nesavanoriškas, o prievartinis Lietuvos įvėlimas į karą, nors ir atnešęs 50 metų okupacijos, buvo tautai palankesnis. Nebandysime nei vienų girti, ne kitų peikti, o konstatuosime tik vieną, kad dėl savo geopolitinės maža Lietuvos valstybė pasaulinio gaisro metu negalėjo vykdyti jokios savanoriškos užsienio politikos. Ji buvo pajėgi šiek tiek vairuoti savo vidaus gyvenimo reiškinius, kiek kolaboravo su vienais ar kitais okupantais, o dar teisingiau, kiek jie leido kolaboruoti.

Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis turėjo autoritetą tarp Tautų Sąjungos vadovų ir politikų.

Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios Tautų Sąjungos veikloje pasirodė pirmieji krizės požymiai. Tautų Sąjunga nesugebėjo sulaikyti Japonijos agresijos, nukreiptos prieš Kiniją. Ji nesustabdė nusiginklavimo konferencijos 1932-1935 m. žlugimo. Tautų Sąjungą paliko Vokietija ir Japonija. Į Tautų Sąjungą įstojo Sovietų sąjunga, bet jos įstojimas nepateisino puoselėjamų vilčių. Nepasisekė sukurti ir patvaresnės kolektyvinio saugumo sistemos Europoje.

Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis matė Tautų Sąjungos sistemos netobulumus ir jos bejėgiškumo didėjimą, tačiau tikėjo jos galimybėmis. Manė, kad reikia jos veikloje įgyvendinti tik kai kurias reformas ir Sąjunga galės toliau išsaugoti taiką, siekti tautų ir valstybių bendradarbiavimo. S. Lozoraičio nuomone, Tautų Sąjunga liko ir turėjo išlikti pagrindinis tarptautinės politikos centras. Vilčių, kad joje būtų išspręsti pagrindiniai Lietuvai aktualūs klausimai, S. Lozoraitis nedėjo daug į Tautų Sąjungą, o veikė per atskirus jos ir didžiųjų Europos valstybių diplomatijos vadovus. Ši Lietuvos užsienio reikalų ministro taktika imponavo Tautų Sąjungos politikams. Po meto diplomatams patiko S. Lozoraičio erudicija, išsiauklėjimas, jaunatviškumas, o be to, graži išvaizda bei elegancija. Todėl su juo buvo tariamasi. Jam buvo leidžiama kalbėti Tautų Sąjungos Tarybos sesijų metu. Jis ir kiti Lietuvos atstovai buvo renkami į komisijas. Jau pirmoje, tapus Lietuvos užsienio reikalų ministru, Tautų Sąjungos Tarybos 1934 m. rudens sesijoje S. Lozoraitis buvo išrinktas Trečios komisijos pirmininku. 1935 m. pradžioje Lietuvai buvo pasiūlyta, vietoj iš Tautų Sąjungos išstojusios Japonijos, užimti nuolatinę vietą Tautų sąjungos taryboje. Apmąstęs situaciją, S. Lozoraitis suprato, kad Lietuvos kandidatūra gali susilaukti ne tik Lenkijos, bet ir dar kai kurių šalių opozicijos, nes renkama buvo vienbalsiai, nutarė paskatinti Latviją, kad užimtų tą vietą. Latvija pradėjo stengtis gauti mandatą Tautų sąjungos Taryboje. Lietuva pritarė jos kandidatūrai. Baltijos šalių Santarvės konferencijoje Taline buvo susitarta, kad Latvijos kadencijai pasibaigus, po ketverių metų tą vietą užimtų Lietuva ar Estija. Lietuvos užsienio reikalų ministras įspėjo pasiuntinius, kad jie ta kryptimi veiktų vyriausybes tų šalių, prie kurių jie buvo akredituoti. Paprieštaravo tokiam S. Lozoraičio sprendimui tik Sovietų Rusijos užsienio reikalų ministras M. Litvinovas. Jis pareiškė, kad Rusija Tautų Sąjungos Tarybos nuolatine nare mieliau norėtų matyti Lietuvą. Tad S. Lozoraičiui liko tik padėkoti. Bendromis visų trijų Baltijos šalių pastangomis Latvijos atstovą į Tautų Sąjungą pavyko įvesti 1936 m. Buvo susitarta, kad jis atstovaus visoms trims šalims. Lietuva tą vietą turėjo užimti 1939 m. Tačiau tuo metu, susiklosčius nepalankiai tarptautinei konjunktūrai, Lietuva savo kandidatūrą atsiėmė.

1938 m. gruodžio 5 d. atsistatydino V. Mirono vadovaujamas Ministrų kabinetas. Naują  sudaryti buvo įpareigotas V. Mironas, tačiau užsienio reikalų ministru S. Lozoraitis nebebuvo pakviestas. Jį pakeitė buvęs generalinis sekretorius Juozas Urbšys. S. Lozoraičio išėjimas iš naujos vyriausybės buvo komentuojamas įvairiai. Estų spauda rašė, kad  S. Lozoraitis išėjo dėl to, kad jo nuomonė skyrėsi nuo Ministro Pirmininko bei Ministrų Tarybos daugumos. S. Lozoraitis vykdęs Lenkijai ir Sovietų Rusijai palankią politiką, o vyriausybė siekusi draugiškos Vokietijai orientacijos. Latvių spauda teigė, kad S. Lozoraičio atsistatydinimas susijęs su Klaipėdos konfliktu ir komplikacijomis Lietuvos – Vokietijos santykiuose. V. Mirono naujoji vyriausybė darys nuolaidas Klaipėdos kraštui, todėl Lietuvos santykiai su Vokietija, kaip anksčiau su Lenkija, pagerės. Latvių spauda teisingai pastebėjo S. Lozoraičio atsistatydinimo priežastį. S. Lozoraičiui sunkiai sekėsi 1938 m. pabaigoje ne tik rasti bendrą kalbą su Vokietijos užsienio reikalų ministerija, bet ir su Lietuvos atstovai, aukštais pareigūnais Vokietijoje. Taigi reikėjo aukoti užsienio reikalų ministrą, kad pavyktų sureguliuoti Klaipėdos krašto reikalus. Antra vertus, šis žingsnis teigiamai lėmė tolimesnį S. Lozoraičio likimą, sudarydamas galimybių karo išvakarėse išvykti iš Lietuvos. Tuo pačiu išsaugoti gyvybę ir gražios šeimos, žmonos Vincės Matulaitytės – Lozoraitienės, dviejų sūnų – Stasio ir Kazio – ramybę. 

Išėjęs iš Užsienio reikalų ministerijos, S. Lozoraitis 1939 m. vasario 15 d. buvo paskirtas nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru prie Kvirinalo, Romoje. Tačiau į „amžinąjį miestą“ Lozoraičiai nuvyko, kaip prisimena sūnus Kazys, tik  1939 m. birželio 28 d., per Petrines. Iki tol S. Lozoraitis dar atliko kai  kurias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. Atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, jis pirmininkavo komisijai, kuri turėjo perleisti kraštą Vokietijai ir spręsti kylančius dėl to jos ginčus su Lietuva.

Lietuvos pasiuntiniui, akredituotam prie Italijos vyriausybės S. Lozoraičiui, pareigas iš esmės teko atlikti jau prasidėjus karui. Todėl jo svarbiausias uždavinys buvo ekonominės, prekybos problemos, nes Vokietijai užblokavus Baltijos jūrą, tapo beveik neįmanomi ryšiai su Anglija, pagrindine Lietuvos žemės ūkio produktų importuotoja. Ėmė trūkti žaliavų Kauno gumos fabrikams, verpalų – tekstilės gamykloms, kuro ir kt. Be to, sunku buvo pervežti. S. Lozoraitis  buvo įpareigotas ieškoti naujų rinkų, papildomų žaliavų šaltinių ir patogesnio tranzito bei transporto kelių.

S. Lozoraičio veiklos Romoje nenutraukė ir Lietuvos okupacija, tiek sovietinė 1940 – 1941 m., hitlerinė – 1941 – 1945 m. bei sovietinė okupacija pasibaigus karui. Šis Lietuvos labui dirbo Romoje daugiau kaip 44 metus. Iki mirties – 1983 m. gruodžio 24 d.

jau 1940 m. birželio reikalų ministras J. Urbšys, jausdamas, kad kraštą gali ištikti katastrofa, pasiuntė S. Lozoraičiui telegramą, kurioje įpareigojo jį galimos Lietuvos okupacijos sąlygomis eiti užsienyje pasilikusios Respublikos diplomatijos šefo pareigas. 1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Lozoraičio iniciatyva visi Lietuvos pasiuntiniai įteikė, tų šalių, prie kurių jie buvo akredituoti, vyriausybėms protesto notas. Protesto notos daugeliui valstybių, tarp jų JAV vyriausybei, buvo juridinis pagrindas nepripažinti Lietuvos okupacijos. Kai Maskvoje buvo organizuotas „savanoriško“ Lietuvos įsijungimo į SSRS farsas, Lietuvos atstovybes užsienyje pradėta uždarinėti, o jų patalpos perduodamos Sovietų Rusijos atstovybių reikalams. Lietuvos atstovybė prie Kvirinalo sovietų valdininkų buvo užgrobta 1940 m. rugpjūčio 27 d.

S. Lozoraičio veikla tuo nesibaigė. Jis kartu su P. Klimu, K. Škirpa, S. Girdvainiu ir E. Turausku 1940 m. rugsėjo 19 – 26 d. Romoje surengė Lietuvos atstovų pasitarimą, kuriame numatė pasiuntinių veiklos galimybes, jų finansavimo reikalus ir Lietuvos diplomatijos uždavinius.   Pasiuntiniai mėgino sudaryti vadovaujantį centrą, tačiau tai jiems nepavyko dėl į užsienį pasitraukusio Respublikos Prezidento nuostatos. A. Smetona tik 1940 m. spalio mėn. Šveicarijoje pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais V. Merkys buvo atleistas iš Ministro Pirmininko pareigų, o jo vieton paskirtas S. Lozoraitis. Taigi okupavus Lietuvą, S. Lozoraitis liko ir Lietuvos diplomatijos vadovu ir, nors iš esmės ir neesančios, egzilinės vyriausybės  vadovu. Naujas pareigas atlikdamas S. Lozoraitis siųsdavo Lietuvos valstybės protesto raštus įvairiems didesniems pasaulio vadovų susitikimams, priimdamas jiems apie okupuotą Lietuvą ir jos siekimą atgauti nepriklausomybę. Jis tvirtindavo naujų diplomatų paskyrimą JAV kitose šalyse, kur Lietuvos atstovybė buvo nepanaikinta visą sovietinės okupacijos laiką.

S. Lozoraičio diplomatinis lankstumas, jo politinių kalbų ir stiliaus kultūra kėlė Lietuvos ir S. Lozoraičio pasaulinį diplomato autoritetą. 1935 m. jis buvo išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatijos  diplomatijos akademijos nariu. Apdovanotas daugelio šalių ir Lietuvos valstybės ordinais Vykdydamas politines misijas, S. Lozoraitis aplankė visas Europos sostines, ir ne vieną kartą, prieš karą ir po jo, tris kartus važinėjo į JAV. Visada ir visur gyrė Lietuvos valstybingumo reikalus. Manau, kad jo credo buvo dar 1935 m. pasakyti žodžiai: „užsienio politikos uždavinys yra patikinti galimai didesnį saugumą savo tautai. Iš to seka, ypač turint galvoje tarptautinę padėtį, kad politikos tikslas yra sumažinti galimus sunkumus ligi minimumo arba, tiksliau sakant, stengtis pašalinti kiek galima tas aplinkybes, kurios priešingų veiksnių galėtų būti panaudotos prieš mus. Mūsų politikos mintis visada buvo veikti, laikantis teisės ir teisingumo“.

„Voruta“ Nr. 43 (373) 1998 m. lapkričio 21 d. p.8; Nr. 44 (374) 1998 m. lapkričio 28 d. p. 8; Nr. 45 (375) 1998 m. gruodžio 5 d. p. 8;  Nr. 46 (376) 1998 m. gruodžio 12 d. p. 8                

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra