Lietuvos tūkstantmetis: XX amžius. Pirmosios kovų už laisvę aukos – Lietuvos nepriklausomybės simboliai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šalia Alytaus šv. Angelų sargų bažnyčios esančiose kapinėse yra visai Lietuvai ypač svarbi vieta. Prie pat medinių maldos namų senutėlės varpinės amžinojo poilsio atgulę du vyrai, kurių žūtį skiria daugiau kaip 70 metų, tačiau jų auka bendra – abu jie žuvo gindami Lietuvos laisvę.
 
Antanas Juozapavičius buvo Lietuvos kariuomenės pirmasis karininkas, padėjęs galvą Nepriklausomybės kovose. Jis 1919 metais žuvo ant tilto, vedantį į Alytų. Dabar šis tiltas vadinamas jo vardu, kaip ir jo link vedanti gatvė.
 
1991 metais Vilniuje, prie Aukščiausios tarybos, nuo okupacinės sovietų armijos karininko kulkos krito savanoris Artūras Sakalauskas iš Alytaus. Šie vyrai tapo ne tik Lietuvos laisvės simboliais. Jų auka taip pat žymi jaunos valstybės kariuomenės formavimosi pradžią. Lrytas.lt į siūlo pažvelgti į XX a., kaip kovų už Lietuvos laisvę laikotarpį.
 
Vilniuje stiprinti pulką buvo per sunku
 
Pirmasis Lietuvos kariuomenės pulkas buvo pradėtas formuoti 1918-ųjų pabaigoje Vilniuje. Nors oficialaus įsakymo burti karines pajėgas dar nebuvo, tačiau atėję savanoriai nebuvo atstumiami: jie gavo skiriamuosius raiščius, trikampius ženklus prisisiūti prie drabužių, o vėliau buvo pasiūtos ir kepurės.
 
Ginklų kariai nešioti Lietuvos sostinėje negalėjo, nes okupacinė vokiečių kariuomenė juos kaip mat atimdavo. Įsakymas sukurti pirmąjį pulką buvo išleistas 1918 metų lapkričio 23 dieną, tačiau kariai jau buvo surinkti iki tol. Pasikeitė tik vadai – pulkas buvo patikėtas Jonui Galvydžiui-Bykauskui.
 
Sustiprinti karinį dalinį Vilniuje tapo sudėtinga, nes tuo metu lenkai ir bolševikai taip pat agitavo stoti į kovą jų pusėje. Be to, mūsų savanoriams trūko ne tik ginkluotės, bet ir maisto. Iš sostinėje virusio tautų katilo buvo nuspręstą pulką perkelti į lietuviškesnes žemes – Alytų.
 
Ginklus pirko už lašinius
 
Į Dzūkiją nuvažiavo daugiau karininkų nei kareivių. Jie pasiėmė šiek tiek ginklų ir šaudmenų. Karininkai keliaudavo po Dzūkijos valsčius ir kviesdavo savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius, pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis pasakoja, kad ypač aktyviai vyrai jungtis prie kariuomenės buvo raginami sekmadieniais bažnyčiose per mišias.
 
„Pirmosiomis dienomis, kai pulkas buvo perkeltas, ūkininkai jiems atvežė daug maisto: grūdų, mėsos ir net gyvų gyvulių. Kariai tikrai buvo gerai aprūpinti maistu, skirtingai nei Vilniuje“, – pasakojo pulk. leit. G. Surgailis.
 
Carinėse Alytaus kareivinėse tuo metu šeimininkavo vokiečiai. Jie buvo įpareigoti padėti lietuviams gintis nuo artėjančių bolševikų. Iš vokiečių lietuviai įsigijo nemažą dalį amunicijos, nors ne viskas vyko sąžiningai.
 
„Pirmiesiems Lietuvos kariams Alytuje dar prieš atvykstant Pirmajam pulkui vokiečių kareiviai pripylė pilnas kišenes šovinių ir davė du šautuvus. Pirmieji ginklai, kuriuos jau įsigijo pulkas, buvo mūsų lietuviškos kiaulaitės nuopelnas. Vokiečiai atiduodavo, ką turėjo, už lašinius ir keletą ostmarkių. Tačiau būdavo ir kuriozinių, ir net idiotiškų situacijų – mūsų kariai iš vienų nupirkdavo ginklus, o kiti `vokiečiai atimdavo ir vėl parduodavo lietuviams“, – sakė istorikas G. Surgailis.
 
Prieš vasario mūšius Pirmasis pulkas gavo nemažai šautuvų iš Kauno, tačiau siunta buvo bevertė – lietuvių turėti šoviniai vokiškiems ginklams netiko.
 
Pulką draskė ir vidiniai nesutarimai
 
Atlaikyti bolševikų šturmą mūsų kariams turėjo padėti Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėję vokiečiai, tačiau jie netikėtai paliko frontą. Be to, pulką draskė ir vidiniai nesutarimai – vasario pradžioje buvo atšauktas pulko vadas Jonas Galvydis-Bykauskas ir su jo vadovavimo metodais nesutikęs karininkas Kazimieras Ladyga.
 
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius teigė, kad pirmasis kariams nuolat kartojo, jog jie vokiečius turi laikyti pavyzdžiu, o antrasis juos laikė savo priešais. K. Ladyga, kaip ir daugelis kitų mobilizuotų Lietuvos karininkų per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo caro armijoje ir kovojo su kaizerine kariuomene.
 
Po šių garsių karininkų atšaukimo kariai laikinai buvo patikėti A. Juozapavičiui. Jam teko tęsti sudėtingą pulko formavimą. Jaunas karininkas sugebėjo sutelkti iš skirtingų Lietuvos vietų surinktus karius.
 
1919 m. vasario 13 d. Lietuvos kariuomenės Pirmasis pulkas prie Alytaus stojo į savo pirmąjį mūšį su bolševikų armija. Rusai buvo sugalvoję planą užpulti Kauną iš dviejų pusių, o tada įsitvirtinti visoje šalyje. Vienas smūgis miestui turėjo būti suduotas nuo Kėdainių pusės, kitas – iš Dzūkijos. Tačiau jų entuziazmas greitai išgaravo.
 
Nors jaunos kariuomenės Pirmasis pulkas kovą prie Alytaus pralaimėjo, tačiau priešai nebesiryžo bandyti veržtis per Alytų į Kauną. A. Juozapavičius nuo bolševikų kulkos krito ant tilto per Nemuną.
 
Savanoriai vėl tapo atrama
 
Vos už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur žuvo A. Juozapavičius, 1990 metais alytiškiai, kaip ir kitų šalies miestų ir rajonų gyventojai, plūdo į naujai kuriamą Lietuvos kariuomenę. Didžiuosiuose miestuose savanoriai suformavo rinktines, tačiau jos dar negalėjo būti įteisintos, nes nebuvo jas jungiančios vadovybės.
 
Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) oficialiai įkurtos 1991 metų sausio 17 dieną. Tuo metu jos vadinosi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT).
 
Igoris Kvederavičius prisijungti prie naujai kuriamos kariuomenės nusprendė 1991-ųjų pavasarį „Tarnavau rusų kariuomenėje, turėjau šiokios tokios patirties. Norėjosi prisidėti ir prie Lietuvos kariuomenės kūrimo“, – prisiminė 17 metų savanorių pajėgose atitarnavęs dabar jau atsargos seržantas.
 
Ginti svarbių objektų, saugoti žemėlapyje ką tik nubrėžtų valstybės sienų stojo daugybė žmonių, tačiau, kaip ir amžiaus pradžioje, vyrai į tarnybą ėjo plikomis rankomis. „Tuo metu ginklų beveik nebuvo. Kas turėjo savo medžioklinį šautuvą, kas asmeninį mažo kalibro ginklą, ir viskas. Aš jau Vilniuje gavau guminę lazdą ir dujų balionėlį“ , – pasakojo I. Kvederavičius.
 
Per pučą nedvejojo
 
Pirmasis ir sunkiausias išbandymas I. Kvederavičiui ir jo tarnybos draugams teko per 1991 m. rugpjūčio pučą. Alytus rinktinės vadas paklausė vyrų, kas važiuos į Vilnių, jeigu prireiktų stabdyti rusus – sutiko visi.
 
Kai rytojaus dieną savanoriai ruošėsi kelionei į sostinę, iš darbo pro štabą Statybų treste ėjo Artūras Sakalauskas. Vyrai paklausė mašinų gamykloje dirbusio savanorio, ar jis vyks kartu. Šis nedvejojo, tik paprašė kelias minutes palaukti, kad galėtų pasiimti būtiniausių daiktų.
 
Alytiškiai savais automobiliais į sostinę vyko aplinkiniais keliais, nes žinojo, kad pagrindiniuose budi Sovietų armijos kariai ir tikrina mašinas. Pasiekę Vilnių vyrai gavo paskyrimą budėti ant senojo Žvėryno tilto ir fiksuoti, kaip juda karinė technika Šiaurės miestelio pusėje. Ten buvo pagrindinė Sovietinės armijos karinė bazė Vilniuje.
 
Žuvo ne tarnybos metu
 
A. Sakalauskui lemtingą vakarą Alytaus savanoriai savo poste tarnybą baigę apie 20 val. Vyrai grįžo į patalpas, kuriose gyveno. Tuo metu pučas Maskvoje jau buvo įstrigęs ir sovietų kareiviai atsitraukė į kareivines. Savanoriai išėjo į aikštę prie Aukščiausiosios Tarybos, prie kurios, kaip prisimena I. Kvederavičius, rinkosi tūkstančiai žmonių.
 
„Nuėjom į savo postą, vėliau nuėjom į pirmą postą. Buvo labai gražus ir šiltas vakaras. Apie pusė vienuoliktos vakaro prie teritorijos privažiavo kažkurio deputato mašina, vyrai pakėlė užtvarą. Kai deputatas pravažiavo, paskui jį įlėkė milicijos visureigis. Mes su Artūru šokome į kitą pusę ir ant kelio išmetėme vietoje suvirintus „ežius“. Perėjau į kitą pusę ir pašaukiau jį, nes sovietų kariškiai jau grįžo prie užtvaro.
 
Artūras šuktelėjo, kad dar ištemps vieną. O tada viskas vyko labai greitai. Mūsų vyrai sustabdė jų mašiną, ėmė šaukti, liepėm jiems lipti iš automobilio. Prasidėjo susišaudymas. Negalėčiau pasakyti, kas pirmą šūvį paleido“, – tragiškus įvykius prisiminė savanoris.
 
Lietuviai atidarė mašinos galines duris, o ten sėdėjo gerai ginkluoti SSRS vidaus reikalų ministerijos specialiųjų pajėgų OMON kareiviai. Mūsų kariai puolė traukti juos iš mašinos, o šie tada metė sprogstamuosius paketus.
 
„Jų buvo pilnutėlė mašina, tikrai daugiau kaip 5 sėdėjo. Jaučiausi, kaip zombį stiklinėmis akimis pamatęs. Lipom traukti kareivio ir išgirdau skambesį ant žemės. Atsisukau ir pamačiau, kad ten užtaisas. Staigiai pasisukau nuo jo, bet supratau, kad jau viskas. Sprogsta per keturias sekundes. Per tą laiką man visas gyvenimas prasisuko pro akis, spėjau sus visais atsisveikinti“, – susijaudinęs prisiminimais dalijosi I. Kvederavičius.
 
Sovietų kariai išmetė ne vieną paketą. Sprogimo banga išguldė visus lietuvius, stovėjusius poste. Kai kurie savanoriai prarado sąmonę, kiti nebesuvokė, kas vyksta. Virš galvų ėmė zvimbti kulkos.
 
A. Sakalauskas buvo nušautas iš pistoleto „Makarov“. Vienas iš liudininkų teigė matęs, kaip visureigio priekyje sėdėjęs okupantų karininkas ramiai nusitaikė į 27 metų alytiškį ir paleido šūvį tiesiai į širdį. Kiti teigė, kad A. Sakalauskas krito nuo atsitiktinės kulkos.
 
Apie draugo žūtį sužinojo ligoninėje
 
I. Kvederavičiui viena skeveldra pataikė į akį, kitos dvi smigo į ranką. Vyras pasakojo, kad ranka nusivalė kraują nuo veido ir vėl šoko prie priešų mašinos, bet jį sulaikė du lietuviai. Alytiškis sužalota akimi nieko nematė.
 
Ligoninėje jam buvo pašalintos skeveldros. Išėjęs į koridorių, jis pamatė ant neštuvų gulintį A. Sakalauską: „Pamaniau, kad jis laukia pagalbos. Paklausiau gydytojo, kaip jis laikosi, o tas tik pasukiojo galvą. Supratau, kad Artūras žuvo. Tuo metu buvo labai negera“, – prisiminė vyras.
 
Pats I. Kvederavičius dėkoja likimui, kad sprogstamasis užtaisas nenunešė jam galvos. Tris vaikus auginantis vyras prieš keletą metų išėjo į atsargą. Jis teigė, kad su malonumu pusantro dešimtmečio tarnavo savanorių pajėgose.
 
Alytiškis su pasididžiavimo akyse iš spintos traukia uniformas. „Kai vykstu į kokį nors minėjimą, užsivelku paradinę uniformą. Kaimynai, kurie nežino, kad buvau savanoris, išplėtę akis žvilgsniu palydi iki pat mašinos“, – su šypsena veide apie aplinkinių rodomą dėmesį kalbėjo atsargos seržantas.
 
Pirmosios aukos – laisvės simboliai
 
Kuo skyrėsi ir kuo buvo panašūs 1919-ųjų ir 1991 metų pirmieji Lietuvos kariai? Pirmiausiai, abiem atvejais buvo jaučiama nežinia dėl ateities, bet tuo pačiu ir tikėjimas, kad galima įveikti kur kas stipresnį ir geriau ginkluotą priešą.
 
Bene didžiausiu šių dviejų svarbių Lietuvai istorinių laikotarpių skirtumu karo istorikas G. Surgailis įvardija pirmųjų savanorių surinkimo principą: „1990-1991 metais visi buvo savanoriai. Pirmieji šauktiniai į Lietuvos kariuomenę buvo pašaukti tik 1991-ųjų pabaigoje. Beveik dvejus metus žmonės savo noru ėjo į naujai kuriamą ir pavojingą struktūrą. O 1919 metų pradžioje buvo paskelbta karininkų, puskarininkių ir medicinos personalo mobilizacija“.
 
Pirmąsias Nepriklausomybės kovų aukas – kareivį Povilą Lukšį ir karininką A. Juozapavičių – G. Surgailis vadina simboliais. Jų pavardės primena, kad už Lietuvos laisvę mūšio lauke praėjusio šimtmečio pradžioje žuvo 1 444 karininkai ir kareiviai.
 
Tokiu pat dabartinės Lietuvos laisvės simboliu laikomas ir savanoris Artūras Sakalauskas, kurio pavardė šalies istorijoje visada bus šalia Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių aukų.
 
Lietuvos tūkstantmečiui skirti tekstai:
 
XI amžius. Nuo Žiežmarių iki Gižycko – kur nuriedėjo šv.Brunono galva?
 
XII a. Baltų vikingai baimės įvarydavo net skandinavų vikingams
 
XIII amžius. Viena kauladirbio diena viduramžių Kernavėje
 
XIV amžius. Pilėnų gynėjai žudėsi apimti panikos, o Margiris – ne didvyris, tik pralaimėtojas
 
XV amžius. Užmirštas šimtmetis – ir trumpieji viduramžiai, ir modernizacijos pradžia
 
XVI amžius. Mirtis LDK – bundantys antkapiai, prekyba kapinėse ir sugyvenimas su mirusiaisiais
 
XVII amžius. Didikai Radvilos – įtakingi oligarchai, talentingi karvedžiai, švaistūnai ir laimės kūdikiai
 
XVIII amžius. Marijos kultas – nuo atvaizdų vainikavimo iki apsireiškimų sovietmečiu
 
XIX amžius. Jauną didikę pakerėjo ne Europos užkariautojas Napoleonas, o jo nugalėtojas caras
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Karininkas A. Juozapavičius (kairėje) ir savanoris A. Sakalauskas.
2. Pulk. leit. G. Surgailis (S. Vaitonio nuotr.)
3. Dainavos apygardos 1-osios rinktinės muziejaus ekspozicija (P. Valatkevičiaus nuotr.)
4. Savanoris I. Kvederavičius, tarnavęs kartu su A. Sakalausku (S. Vaitonio nuotr.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra