Lietuvos tūkstantmetis: XVI amžius. Mirtis LDK – bundantys antkapiai, prekyba kapinėse ir sugyvenimas su mirusiaisiais

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Atsidūrus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, akis gali užkliūti už suakmenėjusio Stanislovo Radvilos. Tačiau atrodo, tarsi aptrupėjęs didikas bunda – galvą parėmęs sulenkta ranka, viena koją kilstelėjęs, kūnas palengva kyla. Ši antkapyje iškalta skulptūra skelbia, kad mirtis tėra prisnūdimas ir mirusysis lūkuriuoja netrukus ateisiančio Paskutiniojo teismo.

Tačiau istorikai teigia, kad žmonių santykis su mirtimi nuolat kinta, o antkapiai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją apskritai atkeliavo tik XVI a. viduryje.
„Galima pasakyti, kad pati mirtis tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai niekuo nesikeitė, ar mes kalbėsime apie V, XI ar XVII amžių, ar apie dabar. Tai fiziologiškai skausminga, o psichologiškai sudėtinga tiek mirštančiajam, tiek artimiesiems. Tačiau aplink mirtį kaupiasi skirtingi reiškiniai, kurie nebuvo vienodi”, – tvirtina istorikas Mindaugas Paknys, vienas pirmųjų ėmęs nagrinėti mirties reiškinį Lietuvos kultūros istorijoje ir parašęs knygą „Mirtis LDK kultūroje XVI-XVIII a.“.
Vienas tokių reiškinių – antkapiai. Vakarų Europoje juos įprasta matyti jau vėlyvųjų viduramžių gotikinėse katedrose, tačiau Lietuvoje, net priėmus krikščionybę ir ėmus statyti bažnyčias, iki pat XV a. pabaigos antkapių nerasime. „Turime Vytauto palaidojimą katedroje, tačiau antkapis jam iškilo tik po šimto metų. Turime bendrą Lenkijos ir Lietuvos valdovą Aleksandrą Kazimieraitį, tačiau antkapis net XVI a. pradžioje jam Vilniuje nebuvo pastatytas“, – pastebi M. Paknys.
 
Antkapiai – nuo sustingusių iki bundančių
Pirmieji antkapiai Lietuvoje atsiranda tik XVI a. viduryje. Pirmuoju laikomas karalienės Bonos Sforcos užsakytas ir 1535 metais atvežtas antkapis Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Ankstyviausi išlikę antkapiai su vaizduojamomis mirusiųjų figūromis yra Vilniaus katedroje apie XVI a. vidurį. įrengti LDK kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio.
Tuomet tradicija stiprėja ir piką pasiekia XVII a. pirmoje pusėje, kai antkapiai tampa patys puošniausi, gaminami iš prabangių medžiagų, dažniausiai naudojamas juodas, raudonas ar baltas marmuras. „O marmuras tais laikais reiškė labai brangią ir prabangią medžiagą, nes tiek jo išgavimas iš laužyklų, tiek atgabenimas dideliais luitais, tiek skulptūros iškalimas labai brangiai kainavo“, – sako istorikas.
XVI a. vid. patys ankstyvieji antkapiai yra statiški: mirusysis vaizduojamas sustingęs, kaip gulintis karste, tvirtai sudėtomis rankomis ir kojomis. Vėliau ima plisti mada mirusįjį vaizduoti tik trumpam prigulusį. Naują vaizdavimo tipą XVI a. vid. Lenkijoje ir Lietuvoje išpopuliarino italų meistras Giovanni Maria Mosca, vadintas Padovano. Jo figūros, griaudžiant Paskutiniojo teismo trimitams, vaizduojamos „bundančios“, kryžiuojančios kojas, besiremiančios alkūne ir t. t. Šia dvasia pavaizduotas ir jau minėtas Stanislovas Radvila.
XVII a. pirmojoje pusėje atsisakoma vaizduoti mirusįjį visa figūra, apsiribojama biustu, tad ir jo vaizdavimas netenka didelės reikšmės. Tačiau figūrą dažnai keičia užrašas: jei XVI a. antkapiuose užrašai pakankamai lakoniški, tai XVII a. jie jau raitomi barokiškai, suminimi giminės nuopelnai, asmens biografiniai faktai, jo pamaldumo, drąsumo išaukštinimas.
Antkapių bumas ima slūgti XVII a. antroje pusėje. Iš palaidojimo vietų jie visiškai nedingsta, bet jų populiarumas mažėja, jie daromi kuklesni ir paprastesni.
 
Kapinės – ir prekybos, ir žaidimų vieta
Antkapiai buvo statomi tik bažnyčiose – garbingiausioje laidojimo vietoje, kur buvo laidojami įvairūs geradariai, nusipelnę žmonės arba asmenys, testamentu paliekantys bažnyčioms arba vienuolijoms nemažas sumas, prašmatniam mirties įamžinimui pinigų turėję didikai.
„Paprastose kapinėse antkapiai XV-XVI a. ar net XVII a. nėra statomi, – aiškina M. Paknys. – Mada uždėti bent nedidelį šlifuotą akmenuką su užrašu, kad čia palaidotas vienas ar kitas asmuo, pradeda plisti tik XVIII amžiuje. Tačiau net XIX a. kapinės pilnos anoniminių palaidojimų. Nebuvo tradicijos ilgam laikui laidoti žmogų žemėje, nes jis po kiek laiko buvo iškasamas ir ta vieta paskiriama kitam žmogui laidoti“.
Iki pat XVI a. antros pusės Bažnyčia kovojo, kad žmonės laidotųsi prie bažnyčių, t. y. šventoriuose – oficialiai paskirtose kapinėse. Pasak istoriko, žmonių nė kiek netrikdė kapinės miesto centre. Pasitaikydavo, kad šventorius iš dalies atlikdavo ir kitokias funkcijas, pavyzdžiui, turgaus aikštės – būtent šventoriuje vykdavo prekybos sandėriai, rengiami įvairūs susirinkimai. Nors Bažnyčia griežtai pasisakė prieš tokią praktiką, tačiau kapinėse buvo organizuojami žaidimai, sakomi pamokslai, jose laikas leidžiamas panašiai kaip ir parke. Kapinės ir net besimėtantys mirusiųjų kaulai buvo tiek įprasti, kad nė kiek nejaudino miestiečių.
Tačiau tradicija laidoti šventoriuje liko iki galo neįgyvendinta, nes parapijos buvo didelės, todėl daug kapinaičių įkurtos prie atskirų kaimelių ir dalis žmonių laidojosi ten. „Žemaitijoje XVII a. pradžioje buvo leista laidoti kaimų kapinaitėse, bet buvo nurodyta, kad jas pašventintų vyskupai“, – nurodo M. Paknys.
„Vėliau laidojimo vieta vėl keitėsi. XVIII a. pabaigoje tiek dėl estetinių, tiek dėl sanitarinių sumetimų kapinės iškeliamos už miestelių ir jau nebelaidojama bažnyčių šventoriuose. O XIX a. pradžioje netgi Lietuvą užėmusio caro nurodymu kapinės priverstinai buvo iškeliamos. Tad jeigu anksčiau mirusysis likdavo bendruomenės dalimi, tai XIX a. vyksta jo atskirimas, mirusysis išmetamas už bendruomenės ribų ir priklauso kitam pasauliui“, – teigia lietuvių mirties kultūrą tiriantis istorikas.
Iki šio atskyrimo mirusieji buvo tokia natūrali bendruomenės dalis, kad netgi pasakojimai apie siautėjančias vėles ar piktuosius demonus mažai ką stebino. Nors, pasak M. Paknio, LDK nėra išlikę daug pasakojimų apie dvasių pasirodymus, vampyrus, po mirties siautėjančias mirusiųjų dvasias, tačiau iš kai kurių šaltinių galima spręsti, kad žmonės tuo tikėjo ir tai nebuvo svetima.
Albertas Stanislovas Radvila XVII a. pirmos pusės atsiminimuose labai ramiai aprašo atvejį, kai prieš pats šv. Velykas evangelikai reformatai virė alų, todėl ryte pasirodęs kažkoks demonas ir juos stipriai apkūlęs. „Jis tai pasakoja ne kaip kokį išskirtinį atvejį, bet kaip visai natūralų dalyką. Iš to galima spręsti, kad žmonėms mirusieji toliau egzistavo toje pačioje bendruomenėje ir nebuvo taip baiminamasi mirusiųjų sielų. Ta baimė atsiranda jau kur kas vėliau. Tai daugiau XIX-XX a. reiškinys ir jį galima tiesiogiai sieti su mirusiųjų atskyrimu nuo gyvųjų bendruomenės“, – mano istorikas.
 
Žmogaus laidotuvės atidėtos net metams
Apie mirties sampratą LDK laikais istorikai nemažai sužino iš vadinamųjų „geros mirties“ vadovėlių. Jau XVI a. antroje pusėje bent išsilavinusiems žmonėms, didikams ši tradicija buvo žinoma. „Tai tokios knygelės, kurios skirtos pasiskaityti apie mirtį, ruoštis mirčiai kiekvieną dieną, mat atsiranda barokinis topas, kad tinkamai miršta tas žmogus, kuris ruošiasi mirčiai kiekvieną dieną“, – pažymi M. Paknys.
Pasak jo, „gerosios mirties“ vadovėlių įtaka buvo tokia akivaizdi, kad net žinoma atvejų, kai žmogui dar sveikam esant buvo tarsi repetuojamas mirties sutikimas, imituojamos paskutinės gyvenimo akimirkos, taip stengiantis labiau suprasti mirtį.
XVII a. atsiminimuose galima rasti ne vieną atvejį, kur aprašomos pavyzdingos mirtys, kuriomis reikia sekti ir į kurias reikia lygiuotis.
Jų autoriai dažnai pabrėžia, kad svarbu ne vien tai, kad žmogus pamaldžiai numiršta, atliekami būtini ritualai – giedamos giesmės, atliekama išpažintis (neretai po kelis kartus, nes mirštantysis nenori nusinešti jokių nuodėmių į pomirtinį gyvenimą), Ligonio patepimas, Švenčiausio sakramento priėmimas. Paskutinėmis akimirkomis dabar jau suprantamos kaip viso gyvenimo rezultatas, jos priklauso nuo to, kaip visą gyvenimą buvo ruošiamasi mirčiai.
Kito ir mirusiojo laidotuvių tradicijos. XV-XVI a. didikų laidotuvės rengtos prašmatniai ir iškilmingai. „Netgi XVII-XVIII a. iš aprašymų galima matyti, kad buvo sukviečiama daugybė svečių, laidotuvės trukdavo ir kelias, ir keliolika dienų. Buvo stengiamasi tokiu būdu parodyti pagarbą tiek mirusiajam, tiek ir pačiai giminei, nes kartu tai būdavo giminės iškilmės“, – aiškina M. Paknys. Jis pateikia pavyzdį, kai Martynas Matuševičius negalėjo tėvo mirties metais jo iškilmingai palaidoti, todėl padėjo karstą į rūsį ir atidėjo laidotuves lygiai metams. Per tuos metus sukaupė pakankamai lėšų ir surengė iškilmingas laidotuves.
Tačiau su Baroku ir jo propaguojamu pamaldumu atėjo nusižeminimo siekimas. Todėl jau XVII a. pirmoje pusėje daug didikų testamentuose prašo, kad jų laidotuvės vyktų kuo kukliau, karstas nebūtų puošiamas, o pats mirusysis vietoj puošnių drabužių būtų apvelkamas vienuolio abitu.
„Giminei iškildavo problema, kaip išaukštinti save ir mirusįjį, o kartu nenusižengti jo testamentui, – savotišką kuriozą pastebi istorikas. – Pasitaikydavo atvejų, kai būdavo rengiamos ir paprastos, kuklios laidotuvės, o taip pat atskiros iškilmės, pažymint mirusįjį, jau sukviečiant visą giminę, ruošiant didžiulę puotą, įvairias ilgai trunkančias kalbas, pamokslus“.
Miestiečiai ar smulkesni bajorai stengdavosi lygiuotis į didikus. Iš miestiečių laidotuvių išlaidų matyti, kad laidotuvėms buvo skiriamos pakankamai didžiulės sumos.
„Vadinasi, laidojimo apeigos būdavo irgi prabangios, iškilmingos ir tokiu būdu buvo stengiamasi šiek tiek kopijuoti didikų paprotį“, – teigia M. Paknys. Užtat apie valstiečių laidojimą išvis menkai žinoma ir manoma, kad jos tiesiog buvo kur kas kuklesnės.
 
www.lrytas.lt

A. Račiukaičio nuotr.
 
Nuotraukose: Stanislovo Radvilos antkapyje mirusysis tarsi prigulęs laukia Paskutinės teismo dienos.
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra