Pagrindinis puslapis Autoriai Virvičienė Aušra Lietuvos totoriai – lojalūs Lietuvos valstybės piliečiai

Lietuvos totoriai – lojalūs Lietuvos valstybės piliečiai

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

Istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje jau daugiau nei 600 metų gyvena iš Rytų kilusi etninė grupė, tradiciškai vadinama totoriais. Tikslios šį musulmonų tikėjimą išpažįstančios grupės apsigyvenimo laiką LDK nustatyti yra neįmanoma, tačiau apytiksliai pirmasis totorių įsikūrimas šioje teritorijoje siejamas su LDK ir Aukso Ordos susidūrimu XIII a. pradžioje.

Ado Jakubausko, Galimo Sitdykovo ir Stanislovo Dumino knyga apie protėvių žygdarbius yra solidus, biohgrafinis, enciklopedinis žinynas, atskleidžiantis Lietuvos totorius ne tik kaip narsius karius, bet ir architektus, muzikus, rašytojus, gydytojus, inžinierius, mokslininkus, ir kitų profesijų atstovus. Nobelio premijos laureatas, rašytojas Henrikas Sienkievičius, Holivudo žvaigždė Čarlzas Bronsonas, šviesaus atminimo LR Seimo narys Vladas Žalnierauskas, Lietuvių išeivijos visuomeninis ir politinis veikėjas Juozas Vilčinskas, profesorius, mokslų daktaras, muftijus, orientalistas Jakobas Šinkevičius, Kauno valstybinio teatro balerina Olga Malejinaitė, šachmatininkas, technikos mokslų daktaras, laikraščio „Lietuvos totoriai“ steigėjas Romualdas Makaveckas, tragiškų 1991 m. Sausio 13-ąją už Lietuvą žuvusi Loreta Asanavičiūtė ir kitos Lietuvoje bei pasaulyje žinomos asmenybės buvo ir yra totoriai.

Idėją parašyti knygą apie žymius Lietuvos totorius Adui Jakubauskui ir Galimui Sitdykovui kilo 2009 m., kai buvo išleista perpus plonesnė knyga su 96 iškilių Lietuvos totorių biografijomis. Tuo tarpu naujasis leidinys yra praturtėjęs net 116 iškilių tautiečių biografijų. Todėl knygos „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ antrojo pataisyto ir papildyto leidimo sutiktuvės, vykusios 2013 m. vasario 20 d., Lietuvos mokslų akademijoje, Lietuvoje yra didelė šventė. „Labai dėkingi esame knygos bendraautoriui maskviečiui Stanislavui Duminui, kuris 40 metų dirba archyvuose ir savo kartotekoje turi apie 10 000 išrašų iš archyvų“, – sakė Dr. A. Jakubauskas. Patys autoriai nesitikėjo, kad tiek daug iškilių totorių tautos atstovų įsitvirtino LDK istorijoje. Ir tai ne tik 25 generolai (visuomenėje susidaręs gajus stereotipas, jog totoriai buvo vien kariai), bet ir teisininkai, laisvųjų specialybių atstovai. Prasidėjus tyrimams paaiškėjo, kad vien generolų, kilusių iš LDK žemių ir tarnavusių įvairiose kariuomenėse yra apie 50, o atsiranda žinių ir apie prieškario ir pokario žymius Lietuvos totorius.

Biografistika – žvilgsnis į praeitį per žmonių gyvenimus

Pasak šios knygos recenzento, humanitarinių mokslų daktaro Rimanto Miknio, tai neįprasta, bet labai vertinga knyga. Ji turėtų padėti ir tai pagrindinei mūsų Lietuvos etninei grupei – lietuviams suvokti, kokia iš tiesų Lietuva yra turtinga. Suvokti, kad šalia gyvenančios tautinės mažumos, šiuo atveju – totoriai, tai nėra vien tik vardas, tai nėra vien tik kažkokios abstrakcijos, o yra konkretūs dalykai. Ši knyga tai ne enciklopedija, tai ne Lietuvos istorijos sintezė, nei monografija. Tai yra biografijos. Toks variantas, R. Miknio nuomone, geriausiai ir išpildo to vadinamos Lietuvos totorių bendruomenės telkimo ir Lietuvos visuomenės pažinimo įrankio variantą. „Biografistika apskritai yra žanras, kuris leidžia pasižiūrėti į praeitį per atskirų žmonių gyvenimą, ir žinant tuos pagrindinius procesus, šiuo atveju tai yra politinė Lietuvos istorija, valstybingumo istorija, – sakė R. Miknys. – Toks biografijų variantas mums leidžia pažinti tai, kad jeigu žmogus susijęs su karo aplinka, mes galime pažvelgti į politinius įvykius, kai žmogaus gyvenime vyksta mokymosi procesas, mes žvelgiame į švietimo procesus. Ši knyga įpareigoja pradėti ruošti ir Lietuvos totorių enciklopediją“.

Lietuvos totoriai – lojali ir ištikima bendruomenė Lietuvos valstybei

Habilituotas mokslų daktaras, istorikas, profesorius Antanas Tyla pabrėžė, kad Lietuvos totoriai yra neatsiejama mūsų istorijos dalis. Nuo to laiko, kai Vytautas 1397 m. po žygio į Uždonę atsivežė į Lietuvą totorius, juos apgyvendino prie Vokės, Lukiškėse, Vilniuje, Nemėžyje, Raižiuose, Vaišniūnuose ir kitose vietose, jų gyvenimas jų gyvenimas buvo betarpiškai susietas su Lietuvos ekonominiu ir poilitiniu gyvenimu. Buvo dvi totorių grupės: tai kariškiai ir verslininkai – odminiai, daržininkai, vežėjai. Šios dvi grupės gyveno skirtingą gyvenimą. Skirtingas turėjo ir teises. 1619 m. Lietuvos Konstitucijoje dėl antrosios grupės totorių, ne kariškių, rašoma, kad visi LDK totoriai, kurie neina į karo tarnybą, renka mokesčius, privalo sumokėti vieną pagalvę – nuo kiekvienos galvos po vieną auksiną. Nuo jo neturi būti niekas atleistas. O maršalkos ir vėliavininkai totoriai turi prisiekti rinkikui ir pateikti sąrašą tų, kurie atlieka karo tarnybą ir kitą sarašą tų, kurie verčiasi vežikavimu ir amatais. Ir kad tokiu būdu jokių apvagysčių nebūtų. Šita konstitucija geriausiai charakterizuoja tų dviejų Lietuvos totorių grupių socialinę padėtį ir prievoles. Tie, kurie atlikdavo karinę tarnybą, jokių mokesčių nemokėjo. Kada pažiūri į XVI – XVII a. Lietuvos kariuomenės struktūrą, visur matosi totorių kariniai daliniai. Totorių veikos pėdsakų matome ne tik karinėje, bet ir intelektualinėje, diplomatinėje veikloje. Totoriais pasitikėjo Lietuvos valdovai, didieji kunigaikščiai ir patikėdavo jiems labai svarbias tarptautines misijas. Ryškiausias totorių indėlis yra Vilniaus išvadavimo nuo caro kariuomenės mūšyje 1661 m. Jeigu kalbėti apie visą laikotarpį, nuo 1397 m. iki šių dienų, mes matome, kad totorių bendruomenė Lietuvoje buvo labai organizuota, gerbianti savo tradicijas, savo papročius ir kartu tolerantiška tai valstybei, kurioje jie atsidūrė. Tai matyti ir iš to, kad jie prisitaikė prie čia buvusios šeimyninės tvarkos, atsisakė daugpatystės, paliko mums daug kultūrinio paveldo, o ypač – kulinarinio. Šitos knygos sudarytojai, pasak dr. A. Tylos, suregistravo žymesnius totorius, pasižymėjusius karinėje, diplomatinėje, intelektualinėje, inžinerinėje ir kitose srityse. „Norėtųsi padėkoti autoriams, kad jie taip organizuotai ir kompetentingai parengė šitą geografinį žodyną. Tai yra nuostabi Lietuvos bendruomenė, kuri yra lojali Lietuvos valstybei, mes negirdime jokio triukšmo, ji viską kuria ramiai, įsiliejusi į mūsų valstybės gyvenimą, kartu neša ir sunkumų naštą, kartu džiaugiasi ten, kur galima džiaugtis“ – sakė prof. A. Tyla.

Totorių bendruomenės bičiulis L. Klimka: totorių kultūrinis potencialas yra didžiulis

Libertas Klima susirinkusiems sakė mieliau save vadinantis totorių bendruomenės bičiuliu. Pasak garsaus etnologo, jam „svarbu, kaip mūsų valstybė parodo dėmesį tautinėms mažumoms. Be to, šios palyginti nedidelės etninės grupės kultūrinis potencialas yra neišpasakytai didelis, įvairiais būdais pasireiškęs mūsų valstybės gyvenime. Tarpukario totorių kultūrinės veiklos ir gyvenimo centru tapo Vilniaus miestas. Čia į visuomeninį darbą, be brolių Leono ir Olgirdo Kričinskių, aktyviai įsijungė įžymūs totorių inteligentai – teisininkas Aleksandras Achmatovičius, profesorius Stefanas Bazarevskis ir kiti.

1925 m. Vilniuje įkurta Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga. Totoriai pradėjo savo knygų, kalendorių leidybą. 1938 m. jaunas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“, kurioje išsamiai aprašyta totorių kilmė, gyvenimo būdas, tikėjimas, tradicijos ir papročiai. Dabar knyga išversta ir į lietuvių kalbą“, – sakė L.Klimka.

Totorių Kultūros ir švietimo sąjunga leido laikraščius „Rocznik Tatarski“, „Žycie Tatarskie“, „Przęgląd Islamski“. 1929 m. Vilniuje buvo įkurtas Totorių muziejus. Religiniam gyvenimui vadovavo vienas žymiausių šventikų – muftis J. Šinkevičius, labai išsilavinęs, plataus kultūrinio akiračio, turėjęs didelės įtakos tiek religiniam, tiek ir kultūriniam totorių bendruomenių gyvenimui žmogus.

Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Tik Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas sudarė sąlygas totorių bendruomenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius. Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau kaip 3000 totorių.

1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, ėmė busti ir kaimo bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600 metų jubiliejus. Sekančiais metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų – sunitų dvasinis centras muftijatas. Pagal visus paminklosaugos reikalavimus atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune.

Neseniai Subartonių kaime Liusios ir Vlado Gaidukevičių namuose įkurtas privatus Totorių kultūros ir istorijos muziejus.

Dviem kalbomis – lietuvių ir rusų išleista knyga „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Tai biografinis žinynas, pirmas toks mūsų totorių istorijoje. 600 metų totorių gyvenimo Lietuvoje istorija – gražaus sugyvenimo tarp skirtingų papročių ir religijų pavyzdys visai Europai. Totorių bendruomenių veikla – tai dar vienas žiedas į bendrą Lietuvos kultūros puokštę“, – susirinkusiesiems pasakojo L. Klimka.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Naujienos iš interneto