Lietuvos pripažinimo savivokos klausimu

Autorius: Data: 2011-02-14, 12:50 Spausdinti

Romualdas OZOLAS, Vilnius

Kas galėtų būti laikoma esmingiausiu valstybės tarptautinio pripažinimo kriterijumi?

Nebijosiu suklysti teigdamas, kad svarbiausia yra valstybės motyvuotumas – savo buvimo būtinumo motyvacija sau pačiai (valstybę kuriančiai tautai, visuomenei) ir valstybės galimumo, reikalingumo, bent jau neišvengiamumo motyvuotumas pasauliui. Be motyvacijos savo tautai valstybė negali būti sukurta, be motyvacijos pasauliui negali būti pripažinta.

Lietuvos valstybė nuo pat jos susikūrimo pradžios pasauliui buvo ne tik nereikalinga – ji buvo kenksminga: trukdė Vakarams judėti į Rytus, Rytams – į Vakarus, o Šiaurei – į Pietus. Pasaulio akimis Lietuvos valstybės neturėjo būti, negalėjo būti iš principo. Nekalbant apie kokį nors Baltikumą ar Aistiją, kaip ją žinojo senovės graikai, romėnai. Apie Lietuvą vietoj Aistijos kalbam tik todėl, kad kažkokie lituanai nepakluso geopolitinei logikai ir ištisam tūkstantmečiui primetė Europai bjaurią vis atgimstančios Lietuvos problemą. Niekas nėra pasikeitę ir dabar. Todėl kalbant apie Lietuvos tarptautinį pripažinimą, kitaip sakant – apie jos įteisinimą savyje ir įteisinimą pasaulyje, turime niekada nepamiršti, kad Lietuvos valstybė yra ir jos yra tiek, kiek Lietuvos valstybė reikalinga mums. Mums patiems. Kitiems ji ir šiandien nereikalinga. Ir tada, po atkūrimo, realūs tarptautinio pripažinimo judesiai prasidėjo po 1991 m. sausio 13-osios, o visiškas pripažinimas įvyko tik po pučo Maskvoje, griuvus Tarybų Sąjungai. Nebūtų atsilaikyta iki tol – nebūtų ir šiandien apie ką šnekėti.

Kokie buvo lietuvių tautos motyvai atkurti savo valstybę?

Svarbiausias: 1940 metais Lietuva buvo okupuota. Deokupacija buvo tarsi istorinis savaime suprantamas priesakas visoms tarybinės Lietuvos žmonių kartoms. Nepaprastą vertę šiandien turėtų sociologinių tyrimų, tarkim, 1989 metų, duomenys apie LTSR gyvenančių TSRS piliečių (LTSR pilietybės Atgimimo pradžioj nebuvo) santykį su okupacija ir požiūrį į deokupaciją. Dabar tenka remtis netiesioginiais duomenimis – milijonais parašų dėl TSRS Konstitucijos pataisų, dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, šimtatūkstantiniais mitingais aktualiausiais tautai klausimais Vilniaus Vingyje, Kalnų parke, Kauno Santakoje ir kitur. Žinoma, revoliucija operuoja ne moksliniais metodais ir argumentuoja ne skaičiais, o jėga, tačiau šiandien, kai matai katastrofiškai tuštėjančią Lietuvą ir klausi, kada ir kaip visa tai prasidėjo, negali nesistebėti, negi tie milijonai visi kaip vienas laisvę suprato kaip teisę išvažiuoti, o nepriklausomybę – tik kaip išsivadavimą iš bolševikų?

Okupantų politinio režimo primesto gyvenimo būdo neproduktyvumas ir neperspektyvumas buvo tiek akivaizdūs, kad tapo antra – ekonomine ir socialine – išsivadavimo motyvacija. Jos esmę aforistiškiausiai išsakė Leonido Brežnevo laikų tautologija – „ekonomika turi būti ekonomiška“.

Ideologiškai vienmačio tarybinio žmogaus formavimo užduotis, reikalavusi istorijos, tradicijų, kultūros savitumo, kalbos, mąstymo laisvės nuolatinio niokojimo, buvo trečia – intelektinio pobūdžio – motyvacija siekti nepriklausomybės. Du išskirtiniai įvykiai – Baltijos kelias ir Sausio 13-oji – vienas su gėlėmis, kitas su krauju – abu esmingai ir oriai, su gilia tautos kultūros pajauta neformaliai pademonstravo lietuvių apsisprendimą.   

Grynai juridinis ir absoliučią juridinę galią lietuvių santykiui su savo valstybe paliudyti turi 1991 metų vasario 9-osios plebiscitas. Apklausai pateiktas klausimas „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?“ iš 2 milijonų 652 tūkstančių 738 rinkėjų susirinko 2 milijonus 28 tūkstančius 339 balsus, arba 90,47 procento balsavusiųjų. Jie pasisakė už. Prieš buvo 6,56 proc., negaliojančių biuletenių 2,96 proc. balsavusiųjų. Kaip pažymėjo ataskaitą parlamentui daręs Juozas Bulavas, „apklausa išsprendė ne vien tautos apsisprendimo už Lietuvos nepriklausomybę teisinį klausimą, bet ir pasisakė už valstybės formą – už respubliką, ir už valdymo formą – už demokratiją, prieš diktatūrą“. Tokios galios savo valstybės nepriklausomybės juridinio patvirtinimo nebuvome turėję: 1922 metų Konstitucijoje šią formuluotę buvo aprobavę tautos atstovai Seime, dabar gi savo valią nepriklausomai valstybei pareiškė pati tauta. Kam šitie 2 milijonai 652 tūkstančiai 738 šiandien atrodo migla, teprasikrapšto akis.

Drįstu tvirtinti, kad be šio juridinio fakto naujausioji Lietuvos istorija būtų klosčiusis kur kas sunkiau. Net ir didžiosios mūsų draugės mažosios Islandijos mus taip nudžiuginęs tarptautinis mūsų atkurtos valstybės pripažinimas tiesiogiai susijęs su vasario 9-osios plebiscitu. Kažkaip pamirštam, kad ir Islandija ėjo labai pamažu. 1990 metų rugsėjo 24 dieną Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hanibalsonas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje viešai paragino kuo greičiau pripažinti Baltijos šalių teisę į nepriklausomybę kaip vienintelę galimybę išspręsti Maskvos ir Baltijos šalių konfliktą. Tų pačių metų gruodžio 24 d. Altingas jau išdrįso pats pareikšti paramą Lietuvos nepriklausomybei, ir tik 1991 m. vasario 11-ąją, po plebiscito, Altingas jau nurodė Vyriausybei baigti pripažinimo procesą nustatant diplomatinius santykius su Lietuva. Vasario 28 d. Lietuvos Vyriausybę de facto pripažino ir Danijos vyriausybė, pasirašydama tarpvalstybinio bendradarbiavimo protokolą.

Taigi, be pačios valstybę kuriančios tautos aiškaus santykio su savo valstybe netgi patys drąsiausieji, patys šališkiausi ir atkurtos ar naujai sukurtos valstybės pripažinimu suinteresuoti tarptautiniai subjektai motyvų gal ir rastų, bet prielaidų – tikrai sunkiau.

Dabar apie vieną Lietuvos pripažinimo proceso specifinį bruožą: iki 1990 metų kovo 11 dienos Lietuva buvo Tarybų Sąjungos respublika. Sąjunginė respublika. Šiandien mes sakom: tai buvo pseudosąjunga, Lietuvos tarybų socialistinė respublika buvo pseudorespublika. Tai tiesa, viskas buvo netikra, pradedant prievartiškai savanorišku įsijungimu, baigiant Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerija, kurios rūsyje Vilniuje, Akmenų gatvėje, kaip paaiškėjo 1989 metų rudenį, buvo okupacinio saugumo archyvo filialas. Faktai tokie.

Tačiau Tarybų Sąjungą pasaulio valstybės pripažino, kartu pripažindamos ir tą tvarką, pagal kurią Maskva tvarkėsi. Taip, buvo valstybių, kurios prievartinio Baltijos šalių įjungimo į TSRS sudėtį teisėtu nepripažino. Bet tai netrukdė joms šio nepripažinimo galimas pasekmes visokiais būdais švelninti. Galima būtų parašyti įdomiausią knygą apie tą „nepripažinimo diplomatiją“, taip ir netapusią niekuo daugiau. Mes supratom turį respektuoti pasaulio baimes, todėl, eidami savo keliu, mūsų juridinius žingsnius stengėmės derinti ir su TSRS konstitucinėmis normomis, ir su tarptautine teise. Antai, savo nepriklausomybę atkurią privalėjom paskelbti ne vėliau kaip kovo 12-tą, kad M. Gorbačiovas nespėtų įvesti Lietuvos prezidentinio valdymo. Stalino ir Hitlerio nepuolimo sutarties slaptieji protokolai Baltijos šalių TSRS liaudies deputatų dėka buvo paskelbti niekiniais, ir Baltijos valstybių atkūrimas buvo labai stipriai juridiškai motyvuotas. Tuo ypač sėkmingai pasinaudojome buvusioje TSRS erdvėje.

Specifiniai šiuo požiūriu yra Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, o vėliau Rusijos santykiai po mūsų nepriklausomybės paskelbimo, vadinami derybomis su Maskva. Pradedant 1990 metų kovo 12-osios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos laišku TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui jo prakilnybei Michailui Gorbačiovui, baigiant 1992 m. rugsėjo 8 d. pasirašytu Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiku ir – pagaliau – pačiu kariuomenės išvedimu 1993 m. rugpjūčio 31 dieną – visa ši epopėja sistemiškai tiksliausiai aprašyta derybų su Rusija delegacijos vadovo Česlovo Stankevičiaus apžvalgoje, kuri pasirodys autorių kolektyvo knygoje apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Čia noriu atkreipti dėmesį į vieną keistoje nuošalėje glūdintį, tačiau po Sigito Kudarausko šiandieninio pranešimo apibrėžtesnę vietą mūsų išsivadavimo istorijoje galbūt užimsiantį faktą – Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos 1991 metų sausio 13-osios naktį Taline pasirašytą Pareiškimą. Jo pirmas punktas aiškus ir nedviprasmiškas: šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą. Antras sukonkretina: pareiškimą pasirašiusių valstybių teritorijoje valdžios įgaliojimus vykdo tik teisėtai išrinkti organai. Lygiagrečių struktūrų veiksmai yra neteisėti. Tai buvo stipriausias tuo metu juridinis mūsų nepriklausomybės pripažinimas, kuris darė įtaką visam tolesniam Baltijos išsivadavimo procesui ir sąlygojo okupacinės kariuomenės išvedimą tiksliai pagal Boriso Jelcino pasirašytą grafiką – iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. 24 valandos. Nagrinėjant Lietuvos išsivadavimo istoriją negalima pamiršti Rusijos išsivadavimo žingsnių ir mūsų pačių darbo su TSRS tautomis.

Tarptautinis pripažinimas konstatuojamas formaliais aktais. Tačiau parengiamieji jų pasirodymo politiniai judesiai ir veiksmai dažnai būna esmingesni, negu formalieji. Istorija, jeigu ji nori būti įtikinanti ir teisinga, turi kalbėti tikrovei artima kalba.

Dabar, kada mes pagal politinio korektiškumo reikalavimus per eilinę šventę ar konferenciją seikėjam pagarbas senatoriams, kongresmenams ar žurnalistams, tegul ir mažuoju kairės rankos piršteliu prisilietusių prie anų mūsų išsivadavimo įvykių,  kartais nė nepastebim, kad kraipom istorinę tiesą, jos proporcijas ir net principus. Galima suprasti kiekvieno jų visiškai natūralų norą prisiminti tą šlovingą savo gyvenimo momentą. Tačiau neturėtume pamiršti, kad svarbiausius išsivadavimo darbus nuvertė labai konkretūs tautos žmonės, dabar tolydžio klojami vis storesnės istorinės kasdienybės užmaršties.

Ilgi septyniolika mėnesių, ilgi ir įtempti pusantrų metų praėjo, kol griuvo Tarybų Sąjunga ir prie mūsų nepriklausomybės arkos nutįso tikras tarptautinio pripažinimo gėdos paradas. Kitaip jį vadinti nesiverčia liežuvis: ne iš aukštųjų tribūnų deklaruojama teisė į laisvę, o Baltijos šalims – ir į turėtos nepriklausomybės atkūrimą, atvedė pripažįstančiųjų greton pasaulio laisvuosius, o galimybė žvilgterti į „blogio imperijos“ griuvėsius: ar tikrai? Ne Lietuvos atgimimas, o imperijos išgaišimas įkvėpė tą drąsą, kurios simboliu visiems laikams liko – bent man – JAV ambasadoriaus Maskvoje į šalis bėgiojančios akys.

Valstybės tarptautiniu pripažinimu prasideda nuolatinės valstybės pastangos būti pasaulyje ir pasauliui motyvuota valstybe. Pasauliui motyvuota Lietuva būti tegali savo būtinumą teigdama ir įrodinėdama kiekvienai šiuo metu pasaulyje esančiai valstybei, ir visų pirma kaimynams. Ką apie savo motyvuotumą apibrėžto galime pasakyti šiandien? Esame giliai integruota Europos Sąjungos valstybė, tikra švedų finansinė provincija, Vakarų kokybiškiausios darbo jėgos donorė, net – įkyri tiekėja. Kad nenusibostume patys sau, eilinės Rusijos vyriausybės galime pareikalauti, kad pripažintų mūsų buvusią okupaciją. Galime atlikti „namų darbus“ pagal Lenkijos užsienio reikalų ministro užduotą programą. Kad gerai tvarkomės namuos, – galim apkarpyti dar vienos socialinės grupės žmonių pajamas. 

Mūsų kalbos apie Lietuvą kaip drąsią šalį seniai tapo partinių nuostatų tarptautine transliacija, tad nenuostabu, kad pasaulio gudručiai kala naują terminiją būsimiems procesams apibūdinti: nemotyvuota valstybė, pasauliui nebūtina valstybė ir panašiai. Ir žvalgosi mūsų pusėn.

Atkirtį šiems gal galėtume duoti pasitarę kokiame nors Lietuvos strateginių tyrimų centre – panašiame į tuos intelekto centrus, kokius paprastai turi bent kiek skausmingiau savo interesais pasaulyje besirūpinančios šalys. Tačiau, atrodo, mums to nelabai reikia. Negi imsim gintis nuo savęs pačių?

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Lietuva kelyje į tarptautinį pripažinimą“ Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje 2011 m. vasario 11 d.

Nuotraukoje: Filosofas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 3.

Romualdas Ozolas: mintys ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra