Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko P. Jakučionio kalba, skirta okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Iškilmingas posėdis, vykęs 2010 m. birželio 15 dieną, skirtas okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti
 
Politinio kalinio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko Povilo Jakučionio kalba
 
„Gerbiamieji šio nelemto įvykio sukakties minėjimo dalyviai, ekscelencijos, Seimo ir Vyriausybės nariai, nuo sovietinės okupacijos nukentėjusieji tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai ir Laisvės kovų dalyviai.
 
Šiandieną minime 70-ąsias sovietinės okupacijos metines. Sukaktys, jubiliejai – proga apmąstymams. Iš praeities per dabartį į ateitį. Svarbu, kad kiekvienas apie svarbius istorinius įvykius galvotume patys. Ką aš pats dariau ar darau, kad būtų geriau visiems – visuomenei, tautai? Ką reikia savyje, savo darbuose ar elgesyje keisti, tobulinti? Juk dabar yra permainų metas – permainų į gerąją pusę. Reikia daugiau solidarumo, visų dalyvavimo, daugiau pozityvios visuomeninės veiklos. Ne vien tik kritikos. Visi mes esame užimti, bet jei kas savaitę skirtume po valandą kitą, o per mėnesį vieną dieną visuomeninei veiklai, tai galėtume visus griovius užpilti kelyje į Teisybės ir Laisvės įtvirtinimą. Ko taip norėjo mūsų partizanai.
 
Vidurio ir Rytų Europos valstybių okupacijoms kelius atvėrė nusikalstamai grobikiškas Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio suokalbis dėl grobimo „stambiu mastu“, vadinamas Molotovo-Ribentropo paktu. Jis sudarė sąlygas naciams pulti Lenkiją, o sovietams okupuoti Baltijos šalis. Tik po 50 metų Baltijos kelias, kuriam jau sukako 20 metų, atkreipė pasaulio dėmesį į Baltijos šalių laisvės siekius.
 
Kadangi sovietų ir nacių okupacijas sunku atskirti vieną nuo kitos, kaip viena kitą sąlygojusias, tai ir nuostolius galima skaičiuoti juos sumuojant.
 
Per sovietinę ir nacių okupacijas Lietuva neteko apytikriai:
 
– suimtų, įkalintų ir nužudytų – 222 tūkst. žmonių;
– ištremtų ir išvežtų priverstiniams darbams– 196 tūkst.;
– žuvusių per ginkluotą pasipriešinimą – daugiau kaip 22 tūkst.;
– žuvusių, lageriuose, kalėjimuose ir tremtyje [įskaitant Holokaustą] – 275 tūkst.;
– žuvusių karo frontuose – 26 tūkst.;
– pasitraukusių iš Lietuvos nuo bolševikų teroro apie 300 tūkst.
 
Iš bendro ištremtų, įkalintų ir pasitraukusių apie 700 tūkst. žmonių po 10-20 metų Lietuvon sugrįžo apie 220 tūkst. Tai yra kas trečias suimtas, ištremtas ar išvarytas Lietuvos gyventojas. Žuvusių, nužudytų, žemėje, net ne kapuose, likusių – apie 330 tūkst. Dabar 365 tūkst. jaunų žmonių emigracija dėl šalies ūkio atsilikimo nuo Vakarų ir Šiaurės Europos šalių taip pat laikytina ilgos okupacijos pasekme.
 
Pirmą kartą okupacinę Raudonąją armiją pamačiau 1940 m. birželio 16-17 dienomis. Man tada buvo aštuoneri. Vieškeliu per gimtąjį kaimą dvi dienas be perstojo važiavo ir ėjo, ėjo ir važiavo purvini, sudulkėję, skurdūs bei nuvargę raudonarmiečiai. Rodėsi jų buvo tūkstančių tūkstančiai. Jie traukė prie Rytprūsių sienos. Ir visa tai „dėl sąžiningo Sutarties vykdymo užtikrinimo“? Kaimas jų gėlėmis ir raudonais plakatais nepasitiko. Tai darė daugiausiai miestuose gyvenančių tautinių mažumų atstovai. Lietuvių veiduose buvo tik liūdesys ir susirūpinimas. Kas bus toliau? Mano A†A tėvelis, susirinkus šeimynai pietums, tepasakė: „Vaikeliai, pagyvenome 20 metų laisvi, o dabar vėl būsime po rusu.“ Ir vieni niekai dalies to meto inteligentų samprotavimai: „Tikėjomės, kad sovietai su mumis elgsis civilizuotai, vylėmės išlaikyti nepriklausomybę…“ Eilinis ūkininkas pačią pirmąją okupacijos dieną suprato, kad įvyko tragedija, netekome laisvės ir laukia liūdna ateitis. Atsitiko dar blogiau, ateitis pasirodė ne tik liūdna, bet ir baisi.
 
Pamenu dar vieną epizodą. Mūsų pradinėje mokykloje buvo bendruomenės šventė. Prie mokyklos priebučio kabėjo dvi vėliavos – lietuviška Trispalvė ir okupanto simbolis – raudona. Susirinko mokiniai su tėvais. Vaikai atliko programėlę, žaidė žaidimus, tėvai šnekučiavosi ir vaišinosi atsineštomis vaišėmis. Baigiantis šventei mergaitės [gal 10-12 metų amžiaus] raudoną vėliavą panaudojo kaip pašluostę naudotiems indams šluostyti, o Trispalvę pagarbiai bučiavo. Kol to nepastebėjo mokytoja ir nesudraudė. Tokia buvo lietuviško kaimo žmonių „meilės“ sovietinio okupanto simboliams išraiška. Kaimuose tuomet gyveno mažiausia trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių.
 
Daug dešimtmečių teko įtikinėti daugelio Europos valstybių politikus ir visuomenės veikėjus, kad Lietuva bei kitos Baltijos šalys buvo SSRS okupuotos grubiai pažeidžiant tarptautinę teisę ir daugelį dvišalių sutarčių. Ir tik pernai įvyko lūžis Europos politikų ir diplomatų galvose. Pagaliau suvokta ir imta viešai pripažinti bei smerkti prieš 70 metų įvykusius istorijos faktus. Vakaruose atsiveria akys į komunistinių režimų, pirmiausiai SSRS, nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui. Stalinizmo [kažkodėl ne komunizmo?] nusikaltimai lyginami su nacių nusikaltimais. Tokias rezoliucijas jau priėmė Europos Parlamentas, ESBO, ir kitos tarptautinės organizacijos. Tai – didelis mūsų parlamentarų ir diplomatų nuopelnas. Bet procesas dar nebaigtas. Jį reikia tęsti ir jis yra, ir tikimės bus tęsiamas.
 
Europos Taryba, Europos Parlamentas ir JAV Kongresas, minėdami komunistinių rėžimų nusikaltimus žmoniškumui, priima rezoliucijas, pareiškimus, deklaracijas, smerkiančias kruvinų rėžimų piktadarystes. Bet iki šiolei vis dar nepavyksta oficialiai visuotinai pasmerkti komunistų nusikaltimų, juridiškai prilyginant juos su nacių nusikaltimais. Ir tai dėl to, kad SSRS karą baigė kaip nugalėtoja, o, kaip sakydavo dar senovės romėnai, nugalėtojai neteisiami.
 
Nors rezoliucijos nėra privalomos, bet jos labai „sujaudino“ Kremlių. Suprasta, kad gali tekti prisiimti atsakomybę, o gal ir žalos atlyginimą už bendrininkavimą su naciais sukeliant karą, už okupacijas ir represijas prieš laisvės trokštančias tautas.
 
Tačiau vis dar turime problemų su kai kurių Vakarų politikų ir intelektualų mastymo stereotipais, kad nacizmas tai blogai, bet komunizmas – gerai. Kai kurie mūsų istorikai siūlo įtvirtinti Baltijos kelio atmintį, kaip nepriešinančią Lietuvos nei su Vakarais, nei su Rytais ir laikyti tai centrine mūsų kultūrinės atminties figūra. Pagalvojus, gal iš dalies taip jau ir yra. Bent jau apibrėžtais laikotarpiais. Kitas jų siūlymas – vietoje aukos įvaizdžio pasirinkti atgailaujančio nusidėjėlio rolę. Kas turbūt reiškia prisiimti kaltę dėl Holokausto Lietuvoje organizavimo ir vykdymo ir dėl nedėkingumo SSRS už Vilniaus sugrąžinimą. Vokiečiai būtų patenkinti. Ir Kremlius būtų patenkintas, jog pamirštume, kad Vilniaus sugrąžinimas buvo tik Trojos arklys, atvėręs kelią į visos Lietuvos okupaciją. Žodžiu, nebūtume našta nei Vakarams, nei Rytams tik patys keletą amžių vaikščiotume su svetimų nuodėmių kupra. Manau, šito tauta tikrai nenorės, jei ir koks nors politikas net referendumą „Kam prie ruso gyventi buvo geriau“ surengtų.
 
Tauta neseniai iš nepelnyto pažeminimo namų išėjusi, niekuomet nesutiks į juos, nors ir perkeltus iš Rytų į Vakarus, sugrįžti. Anksčiau ar vėliau teks Europos Sąjungos senbuvėms prie savo bendrosios atminties simbolio – Holokausto – prijungti ir Vidurio bei Rytų Europos šalių praeities vaizdinius – sovietų okupaciją su Salino nusikaltimais.
 
Kaip visas tas civilių žudynes, tyčinius kankinimus, vergišką priverstinį darbą, badą ir kūną stingdantį šaltį galima pamiršti? Klausimas jau virsta retoriniu ne tik buvusiems beteisiams vergams, bet ir visiems komunistinį totalitarinį režimą pergyvenusių šalių piliečiams ir jų valstybių vadovams.
 
Norime visai nedaug, tik kad visi kartu atkurtume istorinį teisingumą ir įamžintume XX amžiaus vidurio istorinę atminti taip, kad ji niekados nepasikartotų.
 
Prašome LR Seimą ir Vyriausybę pačio minimumo, dar per šią pavasario sesiją priimti tris įstatymų projektus: Partizanų Deklaracijos signatarų, pasirašiusių savo krauju, statuso prilyginimo Kovo 11-osios signatarų statusui, Baudžiamojo kodekso pataisų, užkardančių viešą partizanų šmeižimą ir įžeidinėjimus, įstatymus ir Teismų įstatymą, leidžiantį visuomenės atstovams dalyvauti kai kuriuose teisminiuose procesuose. Parengti Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą, kurį dabar yra sustabdžiusi Aplinkos ministerija ir paminklo Laisvės Kovotojams projektą. Sudaryti realias prielaidas Laisvės kovų ir tautos kančių Memorialo (gal panašaus į Budapešto Teroro namus) įsteigimui buvusiame KGB pastatų komplekse, Vilniuje, Gedimino 40. Visi šie darbai jau yra pradėti, tereikia juos tęsti ir baigti. Jokie sunkmečiai tam netrukdo. Tereikia tik politinės valios.
 
Ar reikia dėl skaudžios praeities vieniems tik skųstis ir gedėti, o kitiems bandyti teisinti savo netikusį elgesį okupacijos metais ir šmeižti partizanus bei jų rėmėjus? Gal reikia visiems nuoširdžiai dirbti, kurti, mylėti savo kraštą ir jo žmones.“
 
LR Seimo ryšių su visuomene skyrius

Nuotraukoje: Politinis kalinys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas P. Jakučionis

Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra