Prieš 20 metų gimęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis įjungė į aktyvią veiklą visos Lietuvos žmones, įžiebdamas jiems viltį kovoti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės, sužadino visuomenės susidomėjimą tautos istorine praeitimi.

Tada, anot Romo Gudaičio, žvelgėme į Atgimimo ištakas kaip į saulės nutviekstą jaunystės pievą su vaivorykšte, ir ten visi mes – jauni, romantiški, lydimi šviesių ateities vizijų. Tada net neįtarėme, kad tautos kelią lydės netektys ir skausmas, nežinojome su kokia Nepriklausomybės priešų klasta susidursime, kokie sunkumai lauks savo pačių valstybėje.

Praeitas ilgas ir sudėtingas socialistinės sistemos kelias ir su ja susijusių karinių blokų iširimas, demokratijos ir rinkos ekonomikos plėtotės aplinkybėmis atsiradęs „postkomunizmas“. Šiandien pagrįstai kyla klausimas kodėl politiniame ir ideologiniame judėjime dalyvavo milijonai žmonių iš Tarybų Sąjungos? Argi tai galima nurašyti istorijos išlaidoms kaip beprasmę iliuzinę? Pravartu prisiminti, jog beveik ketvirtis milijono LKP narių ir 70 metų jos istorijos. Tačiau faktas lieka nenuginčijamu faktu, kad jėga, paskirtoji saugoti sovietinės imperijos vienybę, Lietuvoje pati viena iš pirmųjų ją suardė. Tai rodo, kad Lietuvos komunistai buvo iš Lietuvos. Tarp jų akademikai, mokslų daktarai, profesoriai, liaudies ūkio specialistai, kultūros ir švietimo darbuotojai, mokslo, ministerijų vadovai, tūkstančiai profesionalių, padorių žmonių, kurie statė įmones, gyvenamuosius namus, švietimo ir kultūros įstaigas, augino mūsų duoną kasdieninę, kūrė materialines bei dvasines vertybes.

Šiemet, minėdami Sąjūdžio gimimo 20-ąsias metines, prisimename ir LKP XX suvažiavimą, kuris tomis dienomis atsiskyrė nuo TSKP ir pasiryžo eiti kartu su tauta į Lietuvos nepriklausomybę. Šitas atsiskyrimas iš esmės buvo išėjimas iš vienos partijos ir kitos sukūrimas. Mūsų keliu nuėjo ir daugelis TSKP narių Rusijoje ir pradėjo beveik visur kurtis daugiapartinė sistema, kuri padėjo pagrindą demokratinių, nepriklausomų valstybių sukūrimui.

Sąjūdžio ištakos

Trakų rajono Sąjūdžio istorija – tokiu pavadinimu 6 puslapių apimties dokumentą aptikau Vilniaus Sąjūdžio būstinėje. Lakoniškai užfiksuoti įvykiai pradedami 1980 m. lapkričio 27 d. įvykiais. Nežinoma šio svarbaus dokumento autorė nurodo, kad Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje buvo paminėtos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 550-osios mirties metinės. Tomis dienomis Trakų miestas atsidūrė apsupties stovyje. Visi keliai, vedantys i Trakus, KGB ir milicijos buvo užblokuoti, tikrinamos visos mašinos. Kas 50 metrų stovėjo draugovininkai. Buvusiuose kultūros namuose bazavosi milicijos specialūs daliniai su neperšaunamomis liemenėmis. Iš Lietuvos miestų ir rajonų atvykę žmonės, transportą turėjo palikti toli nuo miesto. Tik keliems kunigams pavyko dalyvauti mišiose. Vilkaviškio vyskupijos Pajavonių klebonas Vincentas Jalinskas, sakydamas pamokslą pasakė, kad tiltas į pilį išardytas, o Kazimieras Montvila buvo „pakviestas“ į miliciją. Minėjimas vyko ežero pakrantėje. Sugiedota tautiška giesmė „Lietuva brangi“.

1987 m. rugpjūčio 23 d. dalis trakiečių dalyvavo Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti, Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Jame dalyvavo Adomas Gesys, Edvardas Juozapavičius, Eugenija Juozapavičienė, Romualdas Lankas, Stefanija Klumbienė.

1988 metai

1988 m. balandžio 12 d. kultūros namuose įvyko Sąjūdžio aktyvistų ir visuomenės susitikimas su Lietuvos respublikos bei rajono vadovais, kuriame buvo svarstomas Trakų istorinio miesto klausimas, siekiant išsaugoti jį kaip labai svarbų ir brangų Lietuvai istorinį paminklą. Buvo įkurta Trakų miesto paminklosaugos grupė, į kurios sudėtį įėjo Kęstutis Baravykas, Romualdas Lankas, Birutė Lisauskaitė ir Salva Andriulienė.

1988 m. birželio 19 d. Trakų mieste ir rajone jau platinamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“.

1988 m. liepos 11-12 dienomis Rimvydo Survilos ir Juozo Janonio pastangomis Vievio paukštyne įkuriama Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

1988 m. rugpjūčio 5 d. Romualdo Lanko bute susirinko grupė žmonių, kurie buvo neabejingi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui. Neužprotokoluodami įkūrė Trakų miesto Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Susirinkime dalyvavo Kęstutis Baravykas, Kastytis Mikvila, Jonas Mišeikis. Buvo paruošta Trakų miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklos programa.

1988 m. rugsėjo 8 d. prie Elektrėnų kultūros namų įvyko apie 3 tūkst. žmonių mitingas, kuriam vadovavo Juozas Janonis. Mitinge kalbėjo: Antanas Adomaitis, Albertas Valikonis, Viktoras Valiušis, prof. Bronius Kuzmickas, Danutė Verbilienė, Jonas Valiukas, Julija Janonienė ir VRE direktorius Pranas Noreika. Plojimais buvo balsuojama už pasiūlytus kandidatus į rėmimo grupės narius. Trys iš keturiolikos buvo pasiūlyti publikos. Nariais tapo J. Janonis, A. Klumbys, A. Adomonis, L. Ablingienė, R. Janauskas, D. Verbilienė, J. Valiukas,V. Markevičius, K. Čialka, V. Valiušis, A. Vlasenka, Č. Vizbaras, Stankevičienė ir P. Indrulionis.

1988 m. rugsėjo 14 d. Trakų kultūros namuose įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio miesto steigiamasis susirinkimas, kuriame pirmininkavo Juozas Vercinkevičius. Susirinkime dalyvavo prof. Vytautas Landsbergis, Zigmas Ramanauskas, Danguolė Narkevičienė ir kt. Priimta veiklos programa ir demokratiniais pagrindais išrinkta taryba, kurios nariais tapo Stasys Markevičius, Birutė Lisauskaitė, S. Semulis, Jonas Mišeikis, Stasys Matulionis, Algis Stankevičius,Vytas Černiauskas, Ina Ignavičiūtė, Romualdas Lankas, Vytautas Januškevičius, Jonas Bagdonas, J. Vercinkevičius, Zigmas Ramanauskas, Danguolė Narkevičienė ir kt.

1988 m. spalio 6 d. Trakų miesto vykdomojo komiteto patalpose įvyko pirmasis LPS Trakų rajono įgaliotinių susirinkimas, kuriame buvo išrinkti delegatai į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimą. Į LPS Seimą išrinktas Aleksandras Klumbys (Elektrėnai), delegatais į suvažiavimą – Juozas Janonis (Vievis), Romualdas Lankas (Trakai), Rimvydas Survyla (Vievis), Danutė Verbilienė (Elektrėnai), J. Vercinkevičius (Trakai).

1988 m. spalio 19 d. išleidžiamas LPS Trakų rajono koordinacinio centro leidinys „Trakų žemė“ Nr. 1, redaktorė Asta Kanclerienė.

1988 m. spalio 22-23 dienomis Trakų rajono delegatai dalyvauja LPS suvažiavime Vilniuje.

1988 m. spalio 7 d. Trakų pilyje iškelta tautinė vėliava Vytauto Didžiojo 558-ųjų mirties metinių minėjimo proga. Minėjime dalyvavo apie 20 tūkst. žmonių, atvyko LPS Tarybos nariai: Vytautas Landsbergis, Arvydas Juozaitis, Vytautas Petkevičius, Romualdas Ozolas, LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, viešnia iš Australijos L. Šimkutė. Galingai skambant Tautiškai giesmei iškeliama trispalvė vėliava.

1988 m. lapkričio 11-12 dienomis Trakų miesto LPS surengė protesto akciją prieš LKP Trakų rajono partinės konferencijos dalyvius. Išreikštas nepasitikėjimas valdininkijos ir partinės nomenklatūros darbu.

1989 metai

1989 m. sausio 10 d. Trakų Sąjūdžio išplėstiniame posėdyje apsvarstyti galimi kandidatai į LTSR AT deputatus. Posėdyje dalyvavo kandidatai Julius Juzeliūnas ir Virginijus Čepaitis. Jiems buvo pasiūlyta balotiruotis į AT deputatus.

1989 m. sausio 10 d. Vievio paukštyno kolektyvas LPS iniciatyva iškėlė V. Landsbergį 318-oje rinkiminėje apygardoje kandidatu į deputatus.

LPS laikraštis „Trakų žemė“ 1988 m. lapkričio 1 dienos numeryje išspausdino A. Kanclerienės vaizdelį „Trispalvė – salos pilyje“. „Spartuolio“ žurnalistai šiai temai lapkričio 15 d. numeryje paskyrė visą atlanką pavadintą „Salos pilis sveikina atgimstančią tautą“. Įvade nurodoma, kad pirmą kartą pokario metais viešai paminimos Didžiojo lietuvių tautos vyro Vytauto Didžiojo 558-osios mirties metinės. Vargu ar kas galėtų prisiminti,- rašoma laikraštyje, – kada į Trakus būtų suplaukę tiek daug žmonių. Dar gerokai iki pamaldų Trakų bažnyčion plūdo minios. Kas joje nebesutilpo, glaudėsi laisvesnėse vietose lauke. Mišias kancelebravo iš įvairių Lietuvos parapijų suvažiavę 23 kunigai. Buvo pašventinta Tautinė vėliava, o baigiantis pamaldoms sugiedota Vinco Kudirkos Tautiška giesmė. Vėliava nešama į Trakų pilį. Fanfaros pasitinka eiseną. Prie mikrofono prieina 1.a. Laimonas Noreika. Jo skaitomas Maironio eilėraštis „Trakų pilis“ skamba labai įtaigiai jaudinančiai.

Šventėje buvo daug pasisakiusiųjų. Todėl, nors ir trumpai, pateikiu kalbėjusiųjų mintis. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Saulius Naktinis pažymėjo, jog Trakai užima ypatingą vietą Lietuvos raidoje. Per juos ritosi istorijos bangos, palikdamos neišdildomus savo pėdsakus. Keitėsi kartos. Trakų kraštą valdė įvairios vyriausybės, tačiau niekuomet nesikeitė trakiečių ir visų Lietuvos patriotų noras atstatyti gimtojo krašto istorijos simbolį – Trakų salos pilį. Respublikos vyriausybės pastangų dėka, plačiai remiant visuomenei, prieš ketvirtį amžiaus pradėti pilies restauravimo darbai artėja į pabaigą. Tik treji metai teskiria mus nuo Trakų miesto įkūrimo 650 metų jubiliejaus, kurio pasiruošimui šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Šiandien Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mirties 558-ųjų metinių dieną, mes susirinkome Pilies saloje, kad taptume jaudinančio įvykio liudininkais. Trakų gyventojams bei Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono rėmimo grupių nariams pasiūlius, rajono vykdomasis komitetas priėmė sprendimą iškelti Trakų pilyje Lietuvos tautinę vėliavą. Mes tikime, kad ši vėliava taps vienybės simboliu.

Kalbėjusi Trakų istorijos muziejaus direktorė Irena Misiūnienė sakė, kad nors Vytautas ir buvo palaidotas Vilniuje, tačiau jo dvasia liko Trakuose. Čia jis gimė ir augo, iš čia išvyko į Čekiją mokytis karo mokslų, čia jis išmoko keletą užsienio kalbų, čia grįžo su pergale iš Žalgirio mūšio. Šiandien visi susirinkome paminėti Vytauto mirties metines ir pabūti šioje vietoje – tautinės vėliavos iškėlime. Blėstant Lietuvos valstybingumui, geso ir Trakų šlovė, griuvo pilis. Šiandien mes galime džiaugtis, kad susirinkome prie atjaunėjusios, beveik jau užbaigtos restauruoti, Trakų pilies.

Ši pilis, – sakė Trakų bažnyčios klebonas Vytautas Pranciškus Rūkas, – tai tarsi visos mūsų tautos vienybės atgimimo simbolis. Ši vieta kiekvienam lietuviui yra brangi ir šventa, neveltui apdainuota mūsų dainių, išgarsinta mūsų didvyrių. Už tai čia būtinai turėjo suplevėsuoti tautos vėliava, kad primintų mūsų tautos garbingą istoriją, kad mus toliau skatintų atsinaujinimui, naujiems polėkiams.

Mūsų širdis pripildo džiaugsmu, – sakė karaimų atstovas Markas Kozyrovičius, – tautinės giesmės žodžiai „Lietuva Tėvyne mūsų“. Lietuva tapo mūsų tikrąja Tėvyne. Ir mes, karaimai, savo jėgomis, siekiais ir užmojais prisidėsime prie jos suklestėjimo.

Australijos lietuvė poetė Lidija Šimkutė pasakė: tikiu į Dievą Visagalį, tikiu Lietuvos žmonėmis, jų ryžtingumu ir ištvermingumu, Vytauto nemirtingumu, tikiu į Trakų pilies garbingumą ir trispalvės vėliavos tauringumu.

Gražią ir turiningą kalbą pasakė „Spartuolio“ laikraščio redaktorius. Kaip neišmatuojama dangaus aukštybė ir jūros gylybė, – sakė jis, – taip neapsakoma ir šlovingojo valdovo galybė ir narsumas. Šitaip apie Vytautą rašo Lietuvos metraščiai. O ką mes parašėme bent jau pastarąjį dešimtmetį? Beveik nieko… Ar tai pagarba tautos vyrui? Visi šiandien džiaugdamiesi tautinės vėliavos iškėlimu, mūsų tautinių jausmų įprasminimu, norėtume išreikšti ir savo susirūpinimą Kęstučio ir Vytauto Didžiojo miesto ateitimi. Juk Trakai su Vilniumi daugelį šimtmečių buvo du garsūs administraciniai centrai. O kas dabar liko? Nustumti į eilinę rajono centro vietą. Už ką Trakai taip pažeminti? Kodėl dvidešimt metų kalbama apie respublikinio miesto statuso suteikimą, o nieko nedaroma. Trakiečiai siūlo pastatyti didiesiems Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui paminklus. Netrukus pradės savo veiklą visuomeninis komitetas, kuris rūpinsis tų paminklų statyba, rinks aukas. Trakų gyventojai laukia visos lietuvių tautos paramos šiam kilniam darbui.

Manyčiau, kad šie pasakyti J. Vercinkevičiaus žodžiai prieš 20 metų neprarado aktualumo ir šiandien.
Iškilmėse kalbą pasakė LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Dainoms ir legendoms skambant, – sakė jis, – Trakų pilies papėdėje lengva kvėpuoti Tėvynės oru ir mąstyti apie jos praeitį, dabartį ir ateitį. Netiesa, kad mes savo istoriją užmiršome. Istorija gyva tautos atmintyje, metraščių analuose, akademinių leidinių tomuose ir paminkluose. Ji gyva mūsų širdyse. Nors mūsų istorijoje daug vargo ir kraujo, daug neišsipildžiusių troškimų, tačiau ji mums brangi ir sava. Ji, mūsų mylimo poeto Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, padeda rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta.

Ištisus šimtmečius mūsų protėviai narsiai gynė šią žemę, kurią mes su jumis paveldėjome. Daugelis iš jų, kovodami už šį žemės lopinėlį ir laisvę praliejo kraują, paguldė savo galvas. Būkime verti mūsų protėvių ir tėvų aukų!

Dabar mes džiaugiamės, kad prasidėjo naujas atgimimas. Tačiau niekada neužmirškime, kad jis bus tuo gilesnis ir brandesnis, kuo geriau pratęsime ankstesnių kartų žygį, – pabrėžė savo kalboje A. Brazauskas, – šviesiausias mūsų nacionalinio gyvenimo tradicijas. Tad ne tik prikelkime, bet ir kantriai auginkime visą tai, kas šventa mums ir brangu kitiems. Tokios mintys kyla Trakuose – šioje istorinėje Lietuvos sostinėje, kurioje iš amžių glūdumos ataidi didžiųjų mūsų kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio, Vytauto, Jogailos ir daugelio kitų didžiavyrių žingsniai. Jų vardai visada bus gyvi mūsų atmintyje. Nusilenkime jų šviesiam atminimui ir pasisemkime iš visų mūsų garbingų senolių išminties nūdienos darbams!

Baigdamas iškilmių aprašymą, „Spartuolio“ laikraštis nurodo, jog iškilmėse dalyvavo LPS nariai: prof. V. Landsbergis, filosofai A. Juozaitis ir R. Ozolas, rašytojas V. Petkevičius. Gausiame sambūryje prie pilies buvo ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Trakų rajono rėmimo grupių nariai, partijos rajono ir rajono vykdomojo komiteto atstovai, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas prelatas A. Gutauskas.

Sąjūdininkų laikraštis „Trakų žemė“

Vos pirmuosius žingsnius žengęs „Trakų žemės“ laikraštis paskelbė gana daug labai aktualių problemų. 1988 m. antrame numeryje paskelbta išsami ir labai reikalinga publikacija „Trakai: ekologija, paminklų apsauga, socialinės problemos, naujas kaimas prie Galvės“. Algimantas Stankevičius paruoštuose puslapiuose akcentuoja, jog beveik nerestauruojami senieji miesto pastatai, užteršti ežerai. Metų metais Trakai buvo tvarkomi lyg priešokiais – čia padažėme, čia nugriovėme. Nepaprastai rimta problema Trakuose yra ekologinė situacija. Valymo įrenginiai 2-3 kartus perkrauti! Lietaus kanalizacijos vandenys nuleidžiami tiesiog į ežerus. O gamtos teršėjų yra daug: fiziškai ir morališkai susidėvėjęs garlaivis „Trakai“, nesukontroliuojama motorinių valčių lavina. Spalio mėnesį LPS Trakų miesto Taryba kreipėsi į LKP CK, Ministrų Tarybą, Architektų sąjungą ir Trakų rajono vykdomąjį komitetą prašydama peržiūrėti Bražuolės ir Jovariškių kaimų generalinius planus. Nerimą kelia neapgalvota ir neplaninga šių gyvenviečių statyba. Labai gražu, kad laikraštis pasiekė, jog šie opūs klausimai būtų aptarti kvalifikuotų specialistų, dalyvaujant svečiams iš Vilniaus. Jo iškeltais klausimais, aptarime pasisakė A. Rasteika, V. Parčiauskas, A. Steponavičius ir kiti. Buvo nutarta nepritarti generalinio plano dalims, pagal kurias gyvenamoji statyba atsiduria vizualinėse Galvės ežero prieigose ir netgi apsauginėse ežero zonose, kur vienas realizuotas namas ardo iš ežero apžvelgiamą kraštovaizdžio vizualinę vienovę.

Tame pačiame laikraščio numeryje išspausdintas Trakų Sąjūdžio rėmimo grupių, komunistų atviro susirinkimo, įvykusio lapkričio 3 ir 4 dienomis rezoliucija, kurioje pažymima, kad LKP Trakų rajono komiteto sekretorius Janušas Fedorovičius, antrasis sekretorius V. Ruginis ir sekretorė L. Kuznecova savo praktinėje veikloje neužtikrino XXVII suvažiavimo ir XIX sąjunginės partinės konferencijos nutarimų įgyvendinimo rajono socialinėje, ekonominėje ir politinėje sferoje. Vadovaujančių kadrų parinkimo principai nesiderino su rajono gyventojų nacionaline sudėtimi.

Gražu, kad „Trakų žemė“ neužmiršo švietimo darbuotojų. Jiems paskirtas visas puslapis, pavadintas „Švieskis ir šviesk“. Jame pasakojama apie įvykusią švietimo darbuotojų Sąjūdžio konferenciją, kurioje buvo aptarti aktualūs švietimo klausimai. Kalbėjusi Onuškio vidurinės mokyklos mokytoja N. Baranauskienė pasakė, kad atbunda tauta, o su ja atkuriame, prisimename ir tautinę mokyklą. Simboliška, kad šiandien J. Basanavičiaus tėviškėje Lietuva sodina ąžuolus, o mes, rajono pedagogai, susirinkome į sąjūdininkų konferenciją aptarti tautinės mokyklos koncepciją.

Trakų vidurinės mokyklos direktorius J. Bagdonas pabrėžė, kad mokytojams pirmiausiai turi rūpėti principas: švieskis ir šviesk kitus. Dirbančiam ir mąstančiam mokytojui nėra lengva. Kaip tik tokie ir pasuko į mūsų Sąjūdį, bet yra nemažai ir tokių, kuriems „nepatogu“ būti sąjūdininkais.

Trakų rajono švietimo darbuotojų Sąjūdžio konferencijos priimtoje rezoliucijoje nutarė visokeriopai remti tautinės mokyklos koncepciją, atkurti humanistines Lietuvos mokyklos tradicijas, atributiką ir jas panaudoti tautinėje mokykloje. Pastoviai rengti mokslines praktines diskusijas, konferencijas, steigti diskusijų klubus, pedagoginės minties svetaines, organizuoti tradicinius tautinius vakarus.

1989 m. gegužės mėn. „Trakų žemė“ išspausdino daugybė labai svarbių publikacijų. Paminėtinas Lietuvos lenkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo kreipimasis į lietuvių tautą. Jame pabrėžiama, jog mus jungia bendras likimas, bendra istorija, bendri tikslai, todėl mes visiškai suprantame Jūsų siekius. Mes, lenkai, šalia Jūsų esame šioje žemėje taip pat senbuviai. Turime savo kalbą, kultūrą, savo tradicijas ir per amžius susiklosčiusius papročius. Visa tai – mūsų amžinos vertybės. Esame įsitikinę, jog tarpusavio supratimo, tolerancijos ir pasitikėjimo stoka, kuri pastaruoju metu jaučiama tarp lietuvių ir lenkų yra praeinantis dalykas.

Tame pačiame numeryje pasakojama apie lietuvių ir lenkų bendrą susitikimą, kuriame aptarti aktualūs klausimai. Jame nurodoma, kad steigiamajam lenkų sąjungos suvažiavime Lietuvos lenkų kultūros draugija pasivadino Lietuvos lenkų Sąjunga. Susitikime kalbėjęs A. Klumbys (LPS Trakų rajono tarybos pirmininkas) pasakė, jog nori padėkoti už gražų lenkų suvažiavimo laišką lietuvių tautai. Kalbėjos J. Vercinkevičius (LPS) paragino tokius susitikimus rengti dažniau. Nereikėtų kokių patarėjų iš šalies. Kviečia spręsti grynai mūsų bendras problemas. Rajoninis laikraštis leidžiamas trimis kalbomis, tačiau redaktoriaus pavaduotoja leidimui lenkų kalba net neįtraukta į LPS Trakų rajono tarybą.

Kalbėjęs J. Kasparavičius pasakė, jog reikia įsisąmoninti vieną dalyką – visi esame šio krašto žmonės. Mes buvome nutautinami, lenkai buvo dvigubai labiau nutautinami. Vietiniai lenkai niekada nesulietuvės. Jiems labiausiai gresia surusinimas. Pasisakiusi H. Bogdul pasakė, jog per rinkimus Sąjūdis nerėmė nei vieno lenko kandidato, o nė vienas Sąjūdžio kandidatas nieko nežadėjo lenkams. Tai kodėl mes turėjome rinkti į TSRS liaudies deputatus sąjūdininką? Po rinkimų vėl prasidėjo pseudomokslinės teorijos apie lenkus. Prieita vieningos nuomonės, jog būtina bendrauti ir visas problemas spręsti rengiamuose susitikimuose.

Gražų ir labai reikalingą akcentą „Trakų žemėje“ aptinkame 1989 m. liepos mėn. numeryje. Jame paskelbta rezoliucija apie pertvarkos nacionalines problemas. Joje pažymima, jog Lietuvos lenkų visuomenė, atsisakydama iššūkio Respublikos valdžios ir gyventojų daugumos atžvilgiu, imasi iniciatyvos atšaukti formaliai paskelbtąsias autonomines apylinkes, tuo būdu pademonstruotas Lietuvos lenkų apsisprendimas eiti kartu su lietuvių tauta į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Partija ir Sąjūdis rajone

Nors keletą minčių iš kelių pirminių partinių organizacijų. Grigiškių pirminės partinės organizacijos susirinkime dalyvavo ir kalbą pasakė rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Naktinis. Jis pasakė, kad Įsakas dėl lietuvių kalbos per ankstyvas. Tikrai „gražu“ (šis susirinkimas vyko 1989 m. kovo mėn. 22 d.).Tas Įsakas atsirado spaudžiant Sąjūdžiui. Tai atsakingo atstovo pasakyti žodžiai. Jis nepagailėjo aštrių žodžių ir rajono laikraščio redaktoriui. J. Vercinkevičius ypač ryškus Sąjūdžio vadovas. Todėl laikraštis visai nutolo nuo partinių pozicijų. Išspręstas klausimas dėl laikraščio „Trakų žemė“ leidimo. Jis skirtas Sąjūdžiui (LYA, F. 189, Ap. 1, B. 50, L. 12).

Susirinkime kalbėjęs H. Norkus tvirtino, kad Sąjūdis ir Jedinstvos žmonės sprendžia sudėtingus ekonomikos klausimus! Oratorius nemato skirtumo tarp Sąjūdžio ir Jedinstvos.
Dar grasesnių minčių pažėrė A. Vančkov. Cituoju pažodžiui: „Atvažiavau i Lietuvą kviečiamas. Rusų liaudis praliejo kraują 1939-1940 m., išvaduojant Lietuvą. Dabar mums sakoma: nešdinkitės iš Lietuvos. Man nepatinka Sąjūdis. Lietuviai šeimininkai, o mes tarnai“ (ten pat, L. 9).

Tačiau šių absurdiškų teiginių niekas nepaneigė, nebuvo kam duoti atkirtį. Rajono vadovas juk irgi nusišnekėjo.

1989 m. spalio 18 d. vyko ataskaitinis partinis susirinkimas Lentvario kilimų fabrike. Pranešime buvo pažymėta, jog organizacinio skilimo pavojus partijoje yra. Ir jis realus bet kokiu atveju, ar mes toliau ryžtingai žengsime savarankiškumo link, ar įsivelsime į vilkinimą. Šiandien sunku pasakyti ar užteks politinės išminties ir savitarpio supratimo. Tai priklausys nuo mūsų visų. Pranešėjas pasisakė už tai, kad būtų išvengta jėgų skaldymo, kad suvažiavime būtų parengti bendri LKP programos ir Įstatų projektai. Prioritetinis tokios partijos tikslas turėtų būti didžiosios dalies Lietuvos gyventojų interesų įvardijimas, jų realizavimas ir gynimas. Ir jeigu partija energingai ir iniciatyviai rūpinsis Lietuvos žmonių interesais, sugebės pasiūlyti efektyvius būdus ir kartu pati aktyviai dalyvaus išvedant Lietuvos ūkinį gyvenimą iš krizės, prisidės atkuriant dvasingumą ir dorovę mūsų visuomenėje, kryptingai eis Lietuvos valstybingumo stiprinimo keliu bei pasieks rezultatų, ji neliks politinio gyvenimo kelkraštyje.
Panašios mintys buvo išsakytos ir visų kalbėjusių.

1989 m. sausio 25 d. įvyko Aukštadvario profesinės technikos mokyklos susirinkimas, kuriame pranešimą padarė A. Almantas, pabrėžęs tai, kaip bebūtų keista, kad mūsų mokyklos labai nenoriai persitvarko, išskyrus tik kelias. Ilgai laukėme moksliškai pagrįstos tautinės mokyklos koncepcijos. Ji jau yra ir labai teigiamai buvo įvertinta sąjunginių respublikų mokytojų suvažiavime.

Gerokai atvėsus aistroms, reikia aptarti, kas gi įvyko Lietuvoje. Nuodugniai išanalizavus visus istorinius paskutinių metų faktus, nustatyta tokia veiksmų eiga: persitvarkymą daryti Tarybų Sąjungoje pasiūlė ir pradėjo vykdyti komunistų partija. Tai jos nuopelnas. Ypač persitvarkymas suaktyvėjo po XIX sąjunginės partinės konferencijos, kuri savo rezoliucijomis davė laisvę viešumui, demokratijai, naujų mokslinių koncepcijų kūrimui. Todėl patys sąmoningiausi, šviesiausi protai suskato padėti persitvarkymui sparčiau įsitvirtinti gyvenime. Taip Lietuvoje gimė Sąjūdis. Kur mūsų pradžia, – klausia pranešėjas, – kas ėmėsi veiksmų organizuojant persitvarkymą? O gi Lietuvos rašytojų sąjungos partinė organizacija. Geroms iniciatyvoms pritarė ir Lietuvos Mokslų akademija. Gimė pirmieji klubai: Kauno „Žalieji“, Vilniaus „Žemyna“. Paskiau sekė 1988 m. birželio 4-oji – delegatų išlydėjimas į sąjunginę XIX konferenciją. Vėliau – liepos 9-oji Vingio parke.

Toliau įvykiai keitėsi kaip kaleidoskope. LKP CK pirmuoju sekretoriumi išrenkamas Algirdas Brazauskas. Visi matėme, kaip Sąjūdžio suvažiavime delegatai jam išreiškė savo pagarbą.

Pranešėjas akcentavo, jos dabartinis nacionalinių santykių etapas reikalauja, kad partija parengtų naują patriotinio auklėjimo programą, atsižvelgdama į šiandienos sąlygas. Manome, kad būtina patikslinti tokias sąvokas, kaip „internacionalizmas“, „nacionalizmas“ ir „nacionalinis egoizmas“ (LYA, P. 16138, A. 1,3. 21, L. 6-9).

1986 m. pabaiga bei 1990 m. susiję su pirmaisiais viešumo bei Lietuvos gyvenimo destalinizavimo žingsniais. Šį laikotarpį istoriškai įprasmino Sąjūdžio gimimas, LKP XX suvažiavimas bei kiti įvykiai, atvedę mus į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo etapą.

1988 m. LKP Trakų rajono sekretorius J. Fedorovičius pažymėjo, jog Trakai užima ypatingą vietą Lietuvos gyvenime. Labai turtinga yra šio miesto istorija. Tačiau šiandien reikia rūpintis žmonėmis, kurie šiandien čia dirba ir gyvena. Jiems rūpi šio miesto turtinga istorinė praeitis, jo likimas ir ateitis nemažiau brangūs. Istorikai, architektai, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai siūlo statyti gyvenamuosius namus ir kitus miestui reikalingus objektus kitose rajono gyvenamosiose vietovėse. Tai pasireikštų, kad čia gimę ir visą gyvenimą gyvenę žmonės būtų iškeldinti. Trakų miesto likimą dažnai sprendžia žmonės, kurie praktiškai nesusiję su miestu. Jiems lengva spręsti, būti kategoriškiems, o mes turime rasti kompromisą, išsiaiškinti visus dėl to kylančius klausimus.

Trakų rajone nuo seno, patirdami džiaugsmus ir nelaimes, gyveno įvairių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, karaimai, totoriai bei kiti. Ir šiandien rajone gyvena daugiau kaip 30-ties tautybių žmonės. Ir niekada tarp mūsų nebuvo priešiškumo, viena tauta nebuvo priešinama kitai. Juo labiau besiplečiantys viešumo, demokratijos procesai skatino nacionalinės savimonės augimą. Kiekviena tauta stengiasi geriau pažinti savo ištakas, istorines šaknis, kultūrą, kalbą. Partijos rajono komitetas numatė kai kurias priemones, kuriomis siekiama toliau plėtoti rajone gyvenančių nacionalinių grupių kultūrą, sudaryti tam reikalingas sąlygas. Tai pirmiausiai svarbu lenkams, baltarusiams ir karaimams. Yra žinoma, kad prie respublikos Kultūros fondo yra sudarytos lenkų ir karaimų kultūros rėmimo grupės. Manyčiau, jog iš jų galėtume sulaukti kvalifikuotos paramos.

1988 m. rugsėjo 10 d. LKP rajono komiteto plenumas svarstė pirminių partinių organizacijų darbo stilių ir metodus. Svarstomu klausimu pasisakė partijos rajono komiteto nariai, pabuvoję vietose, bei pačių organizacijų sekretoriai. Pranešimai ir pasisakymai standartiniai. Gal tik paminėtinas KGB įgaliotinio Z. Čepulio pasisakymas. Jis informavo plenumo dalyvius, kad ruošdamasis šiam forumui, pabuvojo Melnikaitės kolūkyje. Ir ką jis ten pamatė ir sužinojo. Ogi tai, kad žemdirbiai išsakė daug kritiškų pastabų laikraščio redakcijai ir redaktoriui J. Vercinkevičiui. Jų nuomone, laikraštis nepatenkinamai nušviečia ideologinio darbo klausimus, mažai dėmesio skiria komunistiniam žmonių auklėjimui. Toliau „čekistas“ kelia klausimą ar laikraščio redaktorius gali toliau eiti šias pareigas. Jau 1988 m. birželio 3 d. gimė Sąjūdis, o jam dar vaidenasi komunistinio auklėjimo klausimai, jis dar gyvena vakarykščia diena. Jis, kaip „geras žinovas“ moko žurnalistus kaip ir ką rašyti. Toliau dar gražiau. Jis informuoja plenumo dalyvius, kad Elektrėnuose įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė ir tai mes sveikiname, sakė šis žinovas. Tačiau pats baisiausias dalykas, – sakė jis, – kad mitinge toną davė ne kas kitas, o buvęs „Spartuolio“ laikraščio darbuotojas J .Valiukas (LYA, F. 5104, Ap. 59, B. 2, L. 126). Taigi, J. Valiukas būtent redakcijos kolektyvo išugdytas.

Ir šis žurnalistas tapo Sąjūdžio šaukliu! Kaip baisu! Įsivaizduokite kokį didelį „nusikaltimą“ jis padarė. Šitaip iš partinės tribūnos dėstė savo trumparegiškumą Z. Čepulis. Tačiau aparato darbuotojai plenume net nebandė apginti redakcijos kolektyvo ir buvusio jo nario. Išeitų, kad LKP RK patiko Z. Čepulio duotas įvertinimas. Kitos išvados nepadarysi. Nesunku įžiūrėti, jog per visą 1988-1989 m. laikotarpį Z. Čepulio bendraminčiai matė tik negatyvias laikraščio puses, o nenorėjo matyti, kad būtent laikraščio kolektyvas priešakyje su J. Vercinkevičiumi spausdino labai daug turiningų ir įdomių publikacijų, būtent jie pirmieji pajuto laiko dvasią ir viską darė, kad Pertvarkos klausimai atsispindėtų spaudos puslapiuose. O puolimų prieš redakciją buvo daug, bet archyviniuose dokumentuose neaptikau net mažiausio akcentėlio, kad partijos komitetas būtų gynęs redaktorių.

1988 m. LKP rajono partinė konferencija

Praėjo rajono pirminių partinių organizacijų ataskaitiniai susirinkimai ir 1988 m. lapkričio 11 d. pradėjo savo darbą partinė konferencija, kurioje pranešimą padarė LKP RK sekretorius V. Ruginis. Jis pabrėžė, jog rajono komunistai susirinko tada, kada partijos strateginis kursas numatytas TSKP CK 1985 m. balandį ir patvirtintas partijos XXVII suvažiavime, siekiantis visapusiško mūsų visuomenės atsinaujinimo, jos socialinio-ekonominio vystymo paspartinimo. Jis išjudino visus gyventojus. XIX sąjunginė partinė konferencija tapo svarbiu įvykiu partijos ir šalies gyvenime.

Pranešėjas konstatavo, jog rajone susikūrė ekonominės reformos rėmimo grupė, kurioje aktyviai dirba vadovai, ekonomistai. Jos pagrindinis veiklos tikslas – ūkiskaitinių ryšių plėtojimo formų ieškojimas. Geriausi rezultatai šioje srityje pasiekti Trakų nerūdinių statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime, Grigiškių gamybiniame susivienijime, Vievio grūdų produktų kombinate, Vievio kaimo statybos kombinate ir kt.

Palikus ūkinius klausimus, norėtųsi didesnį dėmesį skirti kitiems to meto aktualiems klausimams. Stalinizmas ir stagnacija, – sakė V. Ruginis, – mūsų visuomenei padarė didžiulę moralinę skriaudą. Ilgą laiką mes vieną galvojome, kitą kalbėjome, o trečią darėme. Visa tai atvedė prie grubių socialistinės teisėtvarkos pageidimų, piktnaudžiavimo valdžia, savivaliavimų ir represijų prieš Lietuvos piliečius. Ir šiandieną sunku priprasti, skaudu prisiminti tų laikų lietuvių tautos kančias ir pažeminimus, ištremtųjų sunkų gyvenimą Laptevų jūros salose, Igarkoje, Vorkutoje, žudynes Rainių miškelyje. Stalinizmas padarė daug baisių nusikaltimų. Ir šiandien mes turime prisiminti šiuos šiurpius įvykius, atsigręžti į tuos žmones, kurie tapo nekaltomis beteisiškumo ir savivaliavimo aukomis. Pirmi žingsniai jau padaryti. Rajono partijos komitetas ir vykdomasis komitetas savo iniciatyva sudarė komisiją stalinizmo aukų reabilitacijos tyrimams.

Demokratija ir viešumas bei atsinaujinimas apėmė visą Lietuvą. Persitvarkymą lydi visuomeniniai judėjimai, kuriasi Sąjūdžio grupės, žaliųjų judėjimas, ekologijos klubai. Į jų gretas jungiasi vis daugiau rajono žmonių, siekiančių suaktyvinti šį labai svarbų judėjimą. Šiuo metu čia veikia daugiau kaip 20 Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupių, kurios susikūrė Trakuose, Lentvaryje, Elektrėnuose, Kaišiadoryse, ūkiuose bei organizacijose. Pagrindine jų veiklos krytimi tapo kova už teisingumą, už ekologinį darbą, neišleidžiant iš savo akiračio kultūrinių vertybių išsaugojimą.

Reikia atvirai pasakyti, jog mes negalvojome, kad Sąjūdis taip greitai taps tokia galinga jėga, kuri išjudins visus gyventojų sluoksnius, į savo gretas įjungdama vis naujas kolektyvų jėgas. Švietimo ir kultūros įstaigos, įvairių grandžių specialistai pradėjo domėtis tautos praeitimi. Labai atsakingi uždaviniai iškilo švietimo sistemai, o ypač dėstant istoriją. Mokyklų susirinkimuose mokytojai dalykiškai svarstė, ieškojo kelių opių problemų sprendimui. Ypač juos jaudino mokyklos reformos klausimai.
Keletą eilučių pranešėjas skyrė laikraščio darbui, pažymėdamas, kad jo puslapiuose stengiamasi nušviesti opias ekologijos problemas, daug dėmesio skiriama Lietuvos ir Trakų žemės istorijai bei kultūrai. Buvo bandoma nušviesti darbo kolektyvų socialinio ir ekonominio vystymosi klausimus naujomis ūkininkavimo sąlygomis. Tačiau pastebimas ryškus laikraščio nukrypimas į literatūrines, istorines temas.

Toje pačioje pastraipoje teigiama, kad laikraštis gerai daro rašydamas istoriniais bei kultūros klausimais ir čia pat paneigia tai, ką tik sakė.

Ir vis dėl to partijos komitetas neatsakingai švaistėsi žemindamas ne tiek redakcijos, kiek savo nevykusią ir nepamatuotą teiginį. Derėjo labai rimtai pasverti savo išvadas. Redakcija labai teisingai elgėsi, sutelkdama savo dėmėsi mūsų tautos istorinei praeičiai. Juk tik Pertvarkos metais mes prabilome apie savo istoriją. Tuo labiau, kad anksčiau būdavo akcentuojama, jog Lietuva yra tik gimtasis kraštas, o tikra tėvynė – tai TSRS.

Pertvarkos metais rajone labai šiltai buvo sutiktas Įsakas dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, sujaudinęs gyventojus. Vieni džiaugėsi, kiti išsigando, galvodami, kad jiems bus taikomi įvairūs apribojimai. Tai, žinoma, buvo visai nepagrįstas būgštavimas. Lietuviai puikiai suprato, kad gimtoji kalba brangi ne tik lietuviams, bet ir lenkams, rusams, baltarusiams ir kitų tautybių žmonėms. Buvo labai opūs nacionaliniai klausimai, – sakė pranešėjas, – todėl mūsų visų vienas iš svarbiausių uždavinių, kuriuos pastoviai turime spręsti – tai visuomenės konsolidacija, rūpintis visų tautybių žmonių susiklausymu, jų veiksmų vienybe. Žinoma, reikia pripažinti ir atvirai pasakyti, jog neretai susiduriame su visiškai nepagrįstomis, ne tik iš pavienių asmenų, bet ir tautų, nepamatuotomis ambicijomis. Visuomenei kelia nerimą kai kurių žmonių priešinimasis lietuvių kalbos valstybiniam statusui. Šiam nerimui davė pagrindą Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atskirų apylinkių pasiskelbimas lenkų nacionalinėmis apylinkėmis. Tokių kalbų ir samprotavimų buvo ir mūsų rajone. Tačiau bendromis visų kolektyvų, partinių organizacijų, švietimo ir kultūros darbuotojų pastangomis pavyko įtikinti šių norų beprasmiškumu.

Rajone buvo sudarytos visos sąlygos mokytis lietuvių kalbos. Pradėjo veikti lietuvių kalbos kursai Elektrėnuose, Grigiškėse ir kitose vietovėse. Žinoma, nenormalu, kad abiturientai besimokantys rusų mokyklose dar silpnai kalba lietuviškai. Nėra normalu, kad dar partijos rajono komitete darbuotojai blogai kalba lietuviškai. O juk šioje įstaigoje lankosi daug lietuvių. Partiniai dokumentai, įvairios pažymos, instrukcijos rašomos tik rusų kalba. Tas pats pasakytina ir apie siunčiamus raštus į įstaigas bei kitas žinybas, pirmines partines organizacijas. Praktiškai visi pasitarimai, susirinkimai vykdavo ignoruojant lietuvių kalbą.

Dabar dėmesys padidėjo savo praeičiai. Siejant su tuo tikslinga būtų pagalvoti apie kraštotyrinę veiklą, kuria iki šiol domėjosi ir dirbo mokyklos. Rajone yra apie 250 istorinių bei kultūrinių paminklų. Šioje srityje daug pasidarbavo ir dirba rajono žurnalistai (pagaliau jau taisosi). Išspausdinta įdomių publikacijų. Reikia pasakyti, jog beveik visas Trakų rajonas yra istorinis-architektūrinis. Labai daug vertingų pastatų yra mediniai, jiems būtina ypač skubi pagalba. Konservavimas, restauravimas bei kiti darbai susiję su jų išsaugojimu. Apverktinos būklės yra buvę rūmai Abromiškėse, Lentvario rūmų ansamblio dalis ir daugelis kitų unikalių bei didelę reikšmę turinčių, bet apleistų bei užmirštų, pastatų. Kiekvienas istorinis paminklas turi būti rūpestingai prižiūrimas ir saugomas, kad matytųsi, jog mūsų rajono gyventojai ne žodžiais, o konkrečia veikla viską daro, kad visa tai išsaugotų mūsų vaikams (LYA, F. 5104, Ap. 59, B.I, L. 21-26).

Po pranešimo prasidėjo diskusijos. Kalbėjusi T. Butkevičienė iš Balbieriškių t. ū. savo kalboje daug dėmesio skyrė Persitvarkymo sąjūdžio veiklai. Ji pasakė, kad įvertinant partijos rajono komiteto veiklą tikslinga pasakyti, kad daugumą LKP RK darbuotojų dar lėtai persitvarko, retai būna darbo žmonių kolektyvuose, neparodo didesnio aktyvumo sprendžiant iškylančias problemas, neparodė per ataskaitinį laikotarpį glaudesnio bendradarbiavimo su eiliniais darbininkais, kolūkiečiais. Tik J. Fedorovičius buvo nuolatinis šių darbo kolektyvų lankytojas, moka gerbti kiekvieną žmogų, su kiekvienu bendrauja jo gimtąja kalba. Ūkyje dirba rusų, lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Prasidėjus Pertvarkai, rajone susiklostė kita situacija: vieni džiūgauja, kiti sunerimę. Tačiau ūkyje nei anksčiau, nei dabar nebuvo konfliktų tarp įvairių tautybių žmonių. Dabar ypač svarbu, kad rajono komiteto darbuotojai būtų dažnesni svečiai darbo kolektyvuose, aiškintų įmonėms vykstančių procesų eigą.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis iš tiesų kelia labai daug spręstinų problemų. Štai vienas pavyzdys. Pastaruoju metu prie kultūros namų dažnai renkasi mitinguotojai, šaukiantys „Lietuva, Lietuva, Lietuviai“. Nesunku įsivaizduoti kaip jaučiasi to paties kolektyvo kitataučiai. Jie tarsi paliekami šalikelėje, o taip neturi būti!

Šiandien mums buvo perskaitytas J. Fedorovičiaus laiškas ir prašymas, kad jis būtų atleidžiamas iš pirmojo sekretoriaus pareigų. Aš netikiu, kad šį prašymą jis parašė savo valia. Visų žemdirbių vardu siūlau jam pasiųsti telegramą, jog mes, ūkių vadovai, esame su juo ir jį palaikysime.

Konferencijoje labai gerą kalbą pasakė laikraščio redaktoriaus J. Vercinkevičius. Mano įsitikinimu vertėtų skaitytojams pateikti viešąją kalbą, be trumpinimų. Tegu tai išlieka mūsų istorijai.

Kalbėjo „Švyturio“ kolūkio pirmininkas J. Martinkėnas. Esu gimęs ir augęs Lenkijos okupuotame krašte, Švenčionių rajone. Niekuomet neužmiršiu, kaip lenkai elgėsi su lietuviais, kildavo nemažų konfliktų. Menu, kaip mano motina sukruvinta grįžo iš bažnyčios… Labai gražu, kad šiandien tokių dalykų nėra.

Daugiau kaip 30 metų dirbu Trakų rajone. Per šį laikotarpį daug čia padaryta. Aš nesutinku su apibendrinančia sąvoka stagnacija. Mes ūkyje dirbame, siekdami gerų gamybinių rodiklių. Jeigu prieš keliolika metų iš vieno hektaro prikuldavome tik po 8 cnt., tai dabar prikuliame po 20 iš vieno ha. Ir svarbiausia, kad dirbame kaip viena darni šeima.

VRE direktorius P. Noreika nurodė, jog kolektyvas dirba naujomis ūkiskaitos sąlygomis. Dabar normalus įmonės šeimininkas yra darbo kolektyvas. Bet nežinau, kas iš tikrųjų yra šeimininkas. Štai elektrinės kolektyvas, dirbdamas naujomis sąlygomis, gyvenamuosius namus gali statyti tik savomis lėšomis, bet neturi teises spręsti, ką apgyvendinti. Pasirodo tokius „valstybinius“ klausimus turi teisę spręsti Ministrų Taryba. Tad apie kokias vietinių tarybų teises galime kalbėti? Negi norint įvesti tvarką vietoje, reikės Maskvos leidimo?

V. Papinas nurodė, kad partijos rajono komitetas nesuskubo įsijungti į Pertvarką, ko negalima pasakyti apie Sąjūdį. Kita vertus, partijos komiteto poziciją galima lyg ir pateisinti. Juk tik prieš pusmetį susikūrė šis Sąjūdis, kuris neturėjo nei programos, nei Įstatų. Tik prieš pat steigiamąjį suvažiavimą, spaudoje pasirodė jo programos projektas.

Kalbėjęs V. Suslavičius nurodė, kad rajono partijos komitetas gerai įvaldęs diktatą. Vos laikraštyje „Spartuolis“ pasirodo kokia nors naujovė, partijos komitetas jau nurodinėja kaip ir ką reikia daryti. Jame paskelbta daug įdomios medžiagos apie reformas, apie žmonių iniciatyvas Pertvarkos sąlygomis. Ir iš karto laikraščio darbuotojai puolami ir ujami. Ar gali žurnalistai normaliai dirbti, kai jie pastoviai traumuojami?

A. Kulpinas nurodė, kad partijos rajono komitetas padarė daug klaidų, vadovaudamas rajono ūkiniam, kultūriniam bei politiniam gyvenimui. Mes remiame Žaliųjų judėjimą. Mūsų atstovai dalyvavo ir respublikos steigiamojoje konferencijoje. Sukursime savo klubą, kviečiame į jį visus, kurie neabejingi rajono ekologijos problemoms, mes už tai, kad Trakų rajone būtų įkurtas nacionalinis parkas.
Kalbėjusi T. Butkevičienė nurodė, jog iš tiesų labai, kaip niekada, opi ekologijos problema. Gyvename netoli Elektrėnų. Visiškai pritariame Sąjūdžio reikalavimams, kad elektrinė būtų kūrenama dujomis. Mažai rajono darbuotojai bendrauja su eiliniais darbo žmonėmis, išskyrus J. Fedorovičių, kuris ne tik gerai išmano žemės ūkio problemas, bet atvykęs į ūkį, visuomet kiekvieną darbininką vadina vardu, su kiekvienu šnekasi jo gimtąja kalba.

V. Saškovas nurodė, kad partijos rajono komitetas iki šiol dar nežengė esminių žingsnių į persitvarkymą. Partijos rajono komiteto biuras visuomet stengiasi suapvalinti, užglaistyti aštrius kampus spręsdamas reikšmingus mūsų rajono socialinius ir ekonominius uždavinius. Mes reikalaujame, kad į gamybą būtų diegiamos pažangios ūkininkavimo formos.

Kalbėjęs Agropramoninio komplekso darbuotojų profsąjungos rajono komiteto pirmininkas J. Petrukonis pasakė, kad mes tiesiame ranką visoms rajono Sąjūdžio rėmimo grupėms ir remdamiesi patirtimi, organizacine struktūra ir savo prigimtimi pasirengę ginti teisėtus darbo žmonių interesus, kviečiame Sąjūdžio aktyvistus bendradarbiauti vardan mūsų rajono tikrojo atgimimo.

Partinėje konferencijoje kalbėjęs Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Naktinis pažymėjo, jog vyksta dalykiškas pokalbis, ne tai kaip anksčiau. Juk anksčiau visų numatytų kalbėti raštiški tekstai buvo partijos rajono komiteto darbuotojų tikrinami, derinami, redaguojami. Džiugina, kad per pastaruosius metus išaugo nauji kadrai. Daugelio energingų ir sumanių darbuotojų nesugebėjome išlaikyti rajone. Nemažai išvažiavo į kitus rajonus ar iškelti į vadovaujančius postus. Transporto ministru buvo paskirtas S. Dailidka, o mes jį ilgai „auklėjome“ už nevykusį darbo stilių.

1989 m. sausio mėn. LKP rajono komiteto eilinis plenumas

1989 m. sausį vyko LKP Trakų rajono komiteto eilinis plenumas. Buvo svarstomas klausimas apie praktinę veiklą, įgyvendinant XVII partinės konferencijos nutarimus. Kalbėjęs Kosčiuškos kolūkio pirmininkas G. Jankovskis, aptariant nutarimo projektą, pasiūlė, kad skyrelis apie nacionalinius santykius būtų papildytas tokia formuluote: jeigu partijos rajono komitete svarstomi tarpnacionaliniai klausimai, tikslinga pakviesti į posėdį ne tik Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vadovus, bet ir lenkų, baltarusių bei kitų nacionalinių mažumų atstovus.

Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Naktinis sakė, jog jis nustebęs, kad Sąjūdis sugebėjo iškelti savo kandidatus į TSRS AT deputatus Elektrėnuose – pačioje didžiausioje partinėje organizacijoje. Jam užkliuvo, kad plenume niekas nekalbėjo apie rajono laikraščio darbą. Tuo labiau, kad daugelis laukia kaip bus sprendžiamas redaktoriaus klausimas. Šito laukia į mūsų plenumą atvykę Lietuvos žurnalistų pirmininkas, „Pravdos“ laikraščio korespondentas D. Šniukas, „Tiesos“ korespondentas P. Naraškevičius. Belieka tik stebėtis tokia S. Naktinio pozicija. Matyt, laikraštis įgėlė ne vienam jo numylėtiniam. Taip ir dvelkia jo kalba stagnacija, siekiant susidoroti su tais, kurie į dienos šviesą velka apsileidėlius, vangiai persitvarkančius pertvarkos sąlygomis.

Plenume kalbėjęs Trakų miškų ūkio direktorius M.S. Markevičius pasakė, kad aš esu Sąjūdžio rajono tarybos narys. XVII rajono partinėje konferencijoje buvo pasiūlyta iš manęs ir J. Vercinkevičiaus atimti partinius bilietus. Tai buvo tokie laikai, ne visi viską suprato, ne visi savo laiku susiorientavo. Dabar daugelis kalba apie 1988 m. rugsėjo plenumą. Ir aš jame dalyvavau, klausiausi oratorių. J. Vercinkevičiui buvo priekaištaujama, kad jis ne viską nušvietė, kas buvo kalbėta plenume. Praėjo kiek laiko ir paaiškėjo, kad laikraštis nėra Sąjūdžio organas. O kiek buvo visokių replikų redaktoriaus adresu, kiek įžeidinėjimų. Neaptikau archyviniuose dokumentuose, kad būtų buvęs bet kokia forma užfiksuotas atsiprašymas. Rajono laikraštis laiku pajuto laiko dvasią ir rašė tai, kas pertvarkos metu buvo aktualiausia rajono gyventojams. Mus jaudina gimtoji kalba ir šis jaudulys labai gerai atsispindėjo laikraštyje. Noriu atsakyti vienai kalbėtojai,- sakė M. S. Markevičius, – pareiškusiai, kad redakcija mažai gauna laiškų. Manau, kad gerai, nes laikraštis operatyviai nušviečia visą mūsų rajono pilnakraujį gyvenimą. Dabar, kai laikraščio redaktorius, sutelkęs žurnalistų kolektyvą, gvildena opias pertvarkos problemas, kelia į viešumą tuos, kurie dar tebevadovaujasi komandiniais metodais.

Kalbėjęs Š. J. Linkus trumpai išsakė savo poziciją, kad sąjunginės partinės konferencijos nutarimai reikalauja, jog spauda ugdytų nuomonių pliuralizmą. O tai rajono spaudoje yra! Taigi, mes turime sveikinti J. Vercinkevičių ir dėkoti jam už tai.

Kalbėjusiam J. V. Petrukoniui užkliuvo J. Vercinkevičiaus ir profesoriaus Broniaus Genzelio bendradarbiavimas. Man aišku, – sakė J. V. Petrukonis, – kad Vercinkevičius buvo Vilniaus universiteto laikraščio redaktorius, o Genzelis šiuo metu yra universiteto partinio komiteto sekretorius. Todėl „Spartuolio“ laikraštis pakliuvo į Genzelio rankas (LYA, F. 5104, Ap. 60, B .1, L. 37). Štai iki kokio absurdo prieita. Sakyčiau labai gražu, kad profesorius neužmiršo savo gero studento. Šis bendravimas rodo abipusę pagarbą.

Pagaliau aptikau LKP Trakų rajono komiteto biuro posėdžio nutarimą „Dėl rajoninio laikraščio „Galvė“ publikacijų „Trojos arkliui“ vartų neatkėlė“ ir „Aukso karštligė““ apie sudėtingą Vievio mieste ekologinę situaciją. Antrasis nutarimo punktas skelbia: pritarti aktyviai rajoninio laikraščio „Galvė“ iniciatyvai, gvildenant sudėtingą rajono ekologinę padėtį. Visokeriopai skatinti jos pozityvią veiklą nušviečiant šias problemas, informuojant rajono gyventojus apie ekologinę situaciją (LYA, F. 5104, Ap. 60, B. 3, L.44).

Pagaliau partijos rajono komitetas savo nutarime pažymėjo, kad aktyvią poziciją, nagrinėjant rajono ekologinę situaciją, užėmė rajono laikraščio „Galvė“ redakcija. Vien 1988 m. laikraščio puslapiuose buvo išspausdintos 32 publikacijos, kuriose nagrinėjamos sudėtingos rajono ekologinės problemos.

Redakcijos darbuotojai palaiko ryšius su Vievio miesto žaliųjų klubo „Žėrutis“ ir Elektrėnų gyvenvietės „Gilmena“ atstovais, nušviečia jų veiklą laikraštyje. Viena iš pirmųjų rajono laikraščio redakcija užėmė nuoseklią ir principinę poziciją dėl tolesnio Vievio miesto pramoninio vystymo.

1989 m. kovo mėn. LKP rajono eilinis plenumas

1989 m. kovo 31 d. LKP rajono komiteto eilinis plenumas. Svarstė Pertvarkos klausimą. Pranešėjas J. Fedorovičius pažymėjęs, kad realizuojant Sąjunginės XIX partinės konferencijos nutarimus žengti tik pirmieji žingsniai. Ekonominis savarankiškumas, – pabrėžė pranešėjas, – neįmanomas be politinio savarankiškumo, be politinės partijos, kuri būtų šių vykstančių procesų avangardas. Reikia atvirai pasakyti, jog dalis komunistų neįsijungė į atgimimą ir pertvarką, nes nepradėjome partijos vidaus gyvenimo demokratizavimo. Į pertvarką aktyviai įsijungė rajono gyventojai, tačiau partinis aparatas juda labai lėtai.

Teigiamo vertinimo rajone susilaukė ryžtingai veikiantis Sąjūdis, – pažymi pranešėjas, – kovojantis prieš pasitaikančias negeroves. Laikraščio žurnalistai ypač gerai pasidarbavo ekologijos srityje, rūpindamiesi išsaugoti istorinius paminklus, Trakų miesto centrą bei jame esančius unikalius istorinius paminklus. Daug daroma konsoliduojant visuomenę, rengiant nacionalinių vakarų bei kitų renginių aprašymus. Belieka pripažinti, jog atskleidžiant daugumą negerovių, buvo būtent jau minėti klubai. Jie parodė visuomeninį ir politinį aktyvumą.

Partijos rajono komitetas, kai kurios pirmines partinės organizacijos dabar ieško sąlyčio taškų su įvairiais rajone veikiančiais judėjimais. Ruošiant pagrindines kryptis 1989-1990 m. buvo atsižvelgta į visuomeninių organizacijų pasiūlymus.

Dabartinėmis sąlygomis iškyla demokratizacijos klausimai. Todėl reikia galvoti ir peržiūrėti, atnaujinti partijos kadrų politiką. Visuose lygiuose jų parinkimas ir iškėlimas turi vykti demokratiškumo atmosferoje, užtikrinančioje visapusišką kandidatūrų svarstymą. Vykstanti pertvarka pažadino ir jaunimą, kuris ryžtingai pasisako už visuomeninio gyvenimo demokratizavimą ir viešumą, aktyviai įsijungė į tautinio atgimimo procesą.

Šiandien daug diskutuojama apie suverenitetą. Įvairiai šią sąvoką interpretuoja. Tačiau vertėtų mums žinoti, jog suverenitetas prasideda nuo ekonomikos. Su silpnais istorinėje praktikoje niekas nesiskaito. Taigi, kol Lietuvos ūkis nebus pajėgus pakankamai gaminti eksportui, neišsikovos produkcijai pastovios paklausos pasaulinėje rinkoje, tol tebeišliks pavojus iš vienos priklausomybės patekti į kitą [ar tik ne iš A. Brazausko pranešimo].

Pertvarka, demokratizacija, viešumas atskleidė mūsų pirminių partinių organizacijų neveiklumą ir pasyvumą. O dabartinė politinė situacija reikalauja iš mūsų tvirto apsisprendimo ir pilietiškumo, žmogiškos brandos ir drąsos. Pastaruoju metu, o ypač antroje 1988 m. pusėje, padaugėjo partiečių, kurie atsisakė partinių bilietų. Ir šis procesas ne tik nemažėja, bet dar labiau didėja. Mes pritariame LKP CK principaliai pozicijai dėl 1939-1940 m. įvykių Pabaltijo respublikose. Ši istorinė tiesa užkirs kelią bet kokioms spekuliacijoms. Mes žinome kokios baisios stalininių represijų pasekmės. Rajone tebeveikia, – sako baigdamas pranešėjas, – komisija, susijusi su stalinizmo nusikalstama veikla. Partijos komitetas kartu su vykdomuoju komitetu ir „Tremtinio“ klubu numatė Trakų miesto kapinėse pastatyti paminklą stalinizmo aukoms atminti (LYA, F. 5104, Ap. 60 , B. I, L. 63-64, 66-67).

Plenume labai gerą kalbą pasakė rajono laikraščio „Galvė“ redaktorius J. Vercinkevičius nurodydamas, kad pranešėjas šiek tiek vietos skyrė laikraščiui. Skaitytojai neabejingi mūsų rašiniams. Miesto ekologinėms problemoms skirtoms publikacijoms pritarė partijos rajono komiteto biuras. Tai pirmas kartas po daugelio metų, kai rašiniai susilaukė partijos biuro dėmesio. Publikacijų, kurios kelia politinio, ekonominio gyvenimo problemas, buvo ir daugiau. Rugsėjo 24 d. išspausdinome anketą savo skaitytojams, kurią parengė Vilniaus universiteto periodinės spaudos tyrimo laboratorija. Skaitytojų apklausos interesai buvo apibendrinti straipsnyje „Tiesos ir atvirumo versmė“. Iš jos matyti, kad daugelis skaitytojų pirmenybę teikia publikacijoms apie Lietuvos, Trakų miesto, rajono gyvenviečių istoriją. Publikacijas su istorijos rubrikomis skaito net 81%  apklausos dalyvių. Net 30% skaitytojų norėtų, kad rajono laikraštyje pasisakytų rajono vadovai, partiniai, tarybiniai darbuotojai. Deja, per tris šių metų mėnesius pasisakė tik partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Fedorovičius ir vykdomojo komiteto pirmininkas S. Naktinis.

Įvairiai rajone buvo vertinamas praėjęs LKP CK XVII plenumas. Laikraštis savo poziciją išsakė. Tačiau rajono vadovai lūkuriavo ir nepasisakė šiuo klausimu spaudoje. Redakcijos kolektyvas atvirame partinės organizacijos susirinkime išnagrinėjo LKP CK XVII plenumo medžiagą. Mums liko nesuprantamas toks reikalavimas: būtina sustiprinti reiklumą žurnalistams, esant reikalui peržiūrėti jų sudėtį. Juk tai raginimas stalinistams pakilti į ataką, juk tai duodamas mandatas biurokratams į rankas, kad pradėtų žurnalistų valymą. Sunkiai suvokiamas šis akcentas šitos dienos plenume, – sakė J. Vercinkevičius, – nemažai vietos skirta Sąjūdžio veiklai, bandoma pateikti tam tikrą rajono rėmimo grupių analizę, vertinimus. Tuo pačiu, mano nuomone, rajono partinė vadovybė, sekretoriai: J. Fedorovačius, R. Bologovienė, V. Ruginis palaiko reikiamo lygio kontaktus su rajono Sąjūdžio taryba, stengiasi dalykiškai spręsti politinius klausimus, jaučia atsakomybe už politinę situaciją rajone. Plenumo pranešime greta Sąjūdžio oficialiai registruoto judėjimo minimas ir Jedinstvos judėjimas, kurio lozungai ragina nuversti Lietuvos vyriausybę, o lietuvius pravardžiuoja fašistais. Apie jos veiksmus pranešime nėra reikiamo politinio įvertinimo.

Norėčiau pritarti pasisakiusio Paluknio vidurinės mokyklos partinės organizacijos sekretoriaus mintims, – sako baigdamas kalbą J. Vercinkevicius, – jo labai tolerantiškam ir geram pasisakymui. Mes daug dedame pastangų, kad būtų straipsnių mūsų laikraštyje, nagrinėjančių mūsų vyriausybės įsaką dėl valstybinės lietuvių kalbos. Tačiau rajono vadovai kažkodėl nenori šiuo klausimu išsakyti savo pozicijos (ten pat, L. 85-87).

LKP rajono komiteto plenumas priėmė kreipimąsi į visus rajono komunistus bei visus gyventojus. Jame sakoma, jog daugiataute sudėtimi iš seno pasižymi Trakų žemė. Tai mums žinoma dar iš amžių glūdumos istorinių šaltinių. Keitėsi amžiai ir santvarkos, o žmonės karta iš kartos perimdavo kaimyniško, geranoriško tautų sugyvenimo tradicijas. Po tuo pačiu dangumi sutarė lietuvis, lenkas, rusas, baltarusis, karaimas, totorius, žydas ir kitų tautybių žmonės. Ir šiandien, kai atgimsta visos Lietuvos žmonės, kokios tautybės jie bebūtų, svarbu eiti išvien. Mus jungia ekonominio, politinio, kultūrinio savarankiškumo siekimai, suverenios respublikos lūkesčiai.

Mūsų visuomenėje jau vyksta nuomonių įvairovė, viešumas – tai sparčiai demokratėjančios visuomenės ženklai. Šie pozityvūs procesai neturėtų drumsti žmogaus garbės ir orumo. Įkaitinti jausmai ir perdėtos ambicijos tik trukdo. Pasitelkime sveiką protą ir nuovoką vardan būsimos bendros mūsų ateities.

1989 m. rugsėjo mėn. LKP rajono komiteto eilinis plenumas

1989 m. rugsėjo 19 d. įvyko eilinis partijos rajono komiteto plenumas, kurio dienotvarkėje – apie politinę situaciją ir diskusijos dėl tolesnės LKP veiklos rajono partinėje organizacijoje išdavas. Pranešimą šiuo klausimu padarė LKP RK pirmasis sekretorius J. Grybauskas, pabrėžęs, jos partija, paskelbusi pertvarką, dabar gyvena sudėtingą laikotarpį, laiko nelengvą egzaminą. Atrodė, kad pertvarka suvienys visus komunistus, juos suaktyvins. Deja, visuomenė pasidalijo į įvairias draugijas, klubus, sąjungas, judėjimus. Interviu „Izvestijų“ laikraščiui LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas pareiškė, kad, jo manymu, pertvarka Lietuvoje vyksta spartesniais tempais negu Sąjungoje. Įvykiai Lietuvoje sulaukė atgarsių ir už respublikos ribų. Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo penkiasdešimtmetis, Baltijos kelio akcija į Pabaltijį atkreipė viso pasaulio žvilgsnius. TSKP CK pareiškimas dėl padėties Pabaltijo respublikose sukėlė labai prieštaringas mintis. Ir dabar vykstančiuose partiniuose susirinkimuose, diskusijose su gilia nuoskauda vertinami kai kurie kategoriški pareiškimo teiginiai.

Rajone, kaip ir visoje respublikoje, atgimė tautinė savimonė. Įsikūrė lenkų, karaimų, baltarusių, žydų ir kitų tautų draugijos, kurios gilinasi, studijuoja tautos istoriją, kultūrą, nueitą kelią, ugdo meilę jai. Stengiasi, kad kiekvienas žmogus pasijustų savo tautos dalele, neužmirštų gimtosios kalbos, nacionalinių tradicijų, ugdytų tautine dvasią.

Džiugina, – sakė pranešėjas, – karaimų pastangos vienyti mažos savo tautos atstovus. Jie įkūrė sekmadienines mokyklas, kuriuose vaikai mokosi gimtosios kalbos, istorijos, supažindinami su tautos kultūra ir tradicijomis. Neseniai Trakuose lankėsi karaimų, atvykusių iš Tarybų Sąjungos ir įvairių Europos kraštų.

Drįstu teigti, – toliau sakė pranešėjas, – kad ir Sąjūdžio vadovai keičia požiūrį į partinius darbuotojus. Iš
nepripažinimo, smerkimo pozicijų pereina prie savitarpio supratimo, bendrų problemų sprendimo pozicijų. Jau seniai laikas baigti mitingų, piketų, įvairių sambūrių, ambicijų periodą, o pereiti prie konkrečių darbų, ekonominės padėties gerinimo. Su giliu nerimu mes sutikome žinią apie Šalčininkų ir Vilniaus rajonų liaudies deputatų tarybų neeilinių sesijų rezultatus – rajonų paskelbimą lenkų nacionaliniais-teritoriniais rajonais. Gaila, kad tokiu svarbiu momentu, kada reikalingas sveikas protas, svarūs argumentai, vadovaujamasi emocijomis, įtarimu. Rajono partijos rajono komiteto biuras nepritaria tokiems mūsų kaimynų, šalčininkiečių ir vilniečių, poelgiui.

Diskusijose kalbėjęs Volkovas pasakė, kad dabartiniame etape mūsų partinėje organizacijoje komunistų nuomonė skilo. Praktiškai, kai kurie komunistai pritaria LKP statusui, kaip savarankiškam, o kai kurie palaiko idėją, kad Lietuvoje ir toliau vadovautų TSKP. Mano manymu, neteisinga taip spręsti klausimą, nes ruošiant Įstatus ir kuriant LKP savarankiškumo ir demokratiniu pagrindu, turi dalyvauti tik tie žmonės, kurie nori šią idėją realizuoti ir su patriotizmu jai atsiduoti.

Kalbėjęs Vievio vidurinės mokyklos direktorius R.Malikėnas pasakė, jog šį svarbų klausimą jie aptarę pedagogų kolektyve. Vieningai buvo pasisakytą už savarankišką LKP. Trakuose yra didelis dviejų aukštų pastatas, – sakė oratorius, – ant jo užrašas „LKP Trakų rajono komitetas“. Tačiau mes žinome, kad iki šiol tokios partijos tikrai nebuvo, o buvo TSKP su srities teisėmis. Todėl mes visi nenorime būti šioje partijoje. Mums reikalinga savarankiška LKP. Mūsų partijos vadovai sugebėjo įtikinti centrą, jog mes pirmieji pradėjome svarstyti klausimą dėl savarankiškos LKP.

Mūsų pirminėje partinėje organizacijoje, – pasakė kalbėjęs VRM partinio komiteto sekretorius Š. Linkus, – LKP statuso klausimas jau svarstomas nuo pat metų pradžios. Šita diskusija apėmė visas cechines partines organizacijas. Iš 400 komunistų dalyvavo daugiau negu 300, o pasisakė kas penktas, šeštas. Šio svarstymo eigoje buvo pateikta nemažai pasiūlymų, kuriuos įvertinus galima būtų apibrėžti tokias pagrindines kryptis: dėl LKP statuso, dėl renkamų organų formavimo, dėl neeilinio suvažiavimo sušaukimo ir dėl konkrečių pasiūlymų LKP Įstatams ir Programai. Dėl LKP statuso 80% komunistų pasisakė už savarankišką LKP su savo Įstatais ir Programa.

Dėl suvažiavimo sušaukimo irgi buvo įvairių pasiūlymų. Pagrindiniai iš jų tokie: vieningai pasisakyta, kad neeilinis suvažiavimas įvyktų kuo greičiau, neišleisti politinės iniciatyvos, kuri šiandien yra, kad delegatai į neeilinį suvažiavimą būtų formuojami per pirmines partines organizacijas, kitaip sakant, kad jie būtų renkami pirminėse organizacijose. Išsakyta aiški ir tvirta pozicija.

Plenume kalbėjusi LKP rajono komiteto sekretorė R. Bologovienė irgi išsakė nedviprasmišką savo poziciją, „mes visi sakome, kad už nepriklausomą Lietuvą, bet nepasakome už kokią, tą nepriklausomą Lietuvą. Vis dėl to mes norime ją matyti kaip socialistinę!“. Šis tvirtinimas aiškiai prieštarauja tiek pranešėjo, tiek kalbėjusių daugumai, kurie norėjo matyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, būtent savarankišką LKP su savo Programa ir Įstatais. Oratorės kalboje yra ir daugiau „perliukų“. Kalboje pasakyta „turime pripažinti visus judėjimus paritetiniais pagrindais, kitaip mums autoriteto neužsikariauti“. Išeitų, kad reikėjo remti ir „Jedinstvos“ judėjimą, kuris su LKP (TSKP) platformininkais kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę. Toliau dar gražiau. Oratorė teigia, kad „rajono ideologai ieško naujų formų, tariasi su komunistais, nepartiniais ir visais judėjimais, kokie tik yra mūsų rajone… Tačiau mūsų keliai susikerta su rajoniniu laikraščiu. Aš atvirai galiu pasakyti, kad redaktorius komunistas J. Vercinkevičius ne visai supranta ir Lietuvos komunistų partijos siekiamus tikslus ir tas pertvarkos problemas, kurios mūsų respublikoje yra“ (LYA, F. 5104, Ap. 60, B. I, L:149-150).

Tame pačiame 150 lape yra ir tokios eilutės: ne visai sutikčiau su pirmininku S. Naktiniu, kad kaltas vien tik buvęs pirmasis sekretorius, kuris gynė J. Vercinkevičių. Taip gynė, – sako kalbėtoja, – bet tuo metu mes matėme, kad rajoninis laikraštis išpopuliarėjo ir skaitytojų buvo mėgiamas, todėl, kad kėlė tam momentui labai aktualius klausimus. Tai mūsų istorija, tai lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, kurios buvo aktualios… Laikraštis pastoviai perspausdina straipsnius iš respublikinių laikraščių ir t.t.
Norėtųsi pasakyti, kad laikraščio vadovas bei redakcijos žurnalistai geriau ir giliau ne tik suvokė, bet ir gvildeno aktualius Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio klausimus per visus 1988-1989 metus. Tai akivaizdžiai matosi iš laikraščio puslapių ir redaktoriaus kalbų pasakytų praktiškai visuose dviejų metų vykusiuose plenumuose. Neigiamų, išskyrus gerus atsiliepimus, nepavyko aptikti nei viename dokumente. Plenumų pranešimuose sekretoriai teigiamai vertindavo redakcijos darbą. Ir tai natūralu, nes laikraštis visą laiką gvildeno opias pertvarkos problemas.

Plenumo priimtame nutarime pažymima, kad diskusija dėl tolimesnės LKP veikos vyko visose pirminėse partinėse organizacijose. Joje dalyvavo daugiau kaip pusė partinės organizacijos narių, pareikšta daugiau kaip 600 įvairių pasiūlymų bei pastabų. Diskusijos dalyviai reiškė susirūpinimą esama politine situacija respublikoje ir parėmė būtinumą išsaugoti Lietuvos komunistų partijos kaip realios politinės jėgos, galinčios kartu su progresyviais visuomeniniais judėjimais toliau vykdyti pertvarką. Dauguma komunistų pasisakė už tai, kad LKP būtų savarankiška su savo Įstatais ir Programa.

Pagrindinis programinis LKP siekis – suverenios, demokratinės ir teisinės valstybės sukūrimas, valstybės, kuri užtikrintų savo piliečiams konstitucines garantijas ir žmogaus teises, sąžinės laisvę, socialinį teisingumą ir materialinę gerovę.

1989 m. gruodžio mėn. LKP rajono komiteto plenumas

1989 m. gruodžio 12 d. įvyko eilinis LKP Trakų rajono komiteto plenumas, kurio darbotvarkėje – dėl rajono socialinės-ekonominės padėties ir komunistų veiklos įgyvendinant socialinio teisingumo principą ir „Galvės“ laikraščio redaktoriaus, komunisto J. Vercinkevičiaus ataskaita dėl laikraščio indėlio, sutelkiant rajono partinę organizaciją ir įvairias visuomenės grupes svarbiausiems uždaviniams rajone spręsti (išeitų, kad ko nesugebėjo padaryti partijos rajono komitetas, šį darbą turėjo atlikti laikraščio redakcija).
Pirmuoju darbotvarkės klausimu išsamų pranešimą, su gilia analize, padarė partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Grybauskas. Sparčiai gilėjanti ekonominė krizė skaudžiai atsiliepė žmonių interesams. Blogėja gyventojų aprūpinimas maisto bei pramonės prekėmis, silpnai sprendžiamos sveikatos apsaugos, gyventojų aprūpinimo butais problemos.

Pagal produkcijos pramonės gamybos lygį vienam gyventojui respublikos vidurkis viršijamas 2,5 karto, tačiau ypatingai nepalankus rajono interesų požiūriu finansinių išteklių formavimo ir panaudojimo santykis. Iš kasmet suformuojamų daugiau kaip 200 mln. rublių finansinių išteklių, tik apie trečdalis panaudojama rajone, o pagrindinė šių išteklių masė įvairiais finansinės sistemos perskirstymo kanalais „išpumpuojama“ į kitus respublikos ir Sąjungos rajonus. Rajono vykdomojo komiteto vadovai neparodė reikiamo ryžto ir nuoseklumo, neprisilaikė viešumo, sprendžiant socialinio-ekonominio vystymo klausimus, įgyvendinant socialinio teisingumo principą, dėl ko ir buvo padaryti įvairūs pažeidimai, kurie teisingai kritikuojami.

Antruoju darbotvarkės klausimu plenumo dalyvius informavo laikraščio „Galvė“ redaktorius J. Vercinkevičius, pažymėjęs, jog spauda – tai pertvarkos veidrodis. Spauda tikrąja savo paskirtimi yra istorijos metraštininkė, istorijos atspindys. Po visiems puikiai žinomų 1940 m. įvykių, Lietuvos okupacijos, į Lietuvą buvo perkelta visa spaudos leidybos struktūra. Taip atsirado rajoniniai laikraščiai, kuriems vadovavo komunistų partija. Spaudos įstatymo nebuvimas sudarė sąlygas jos administravimui ir komandavimui. Šitokia tvarka tesėsi iki 1988 m., kol atsirado alternatyvinė Sąjūdžio spauda. Būtent alternatyvinės spaudos atsiradimas žymi Lietuvos periodinės spaudos istorijos svarbią datą ir partinės spaudos monopolio pabaigą. Šiandien reikia pasakyti, kad štai kokiomis sąlygomis turi dirbti mūsų laikraščio redakcija, kai jau kuris laikas ji puolama.

Ypač aktualus yra leidėjų klausimas. Kas gi yra tikrieji mūsų laikraščio leidėjai? Iš publikacijų, kurias mes pateikėme spaudoje, skaitytojai galėjo susidaryti įspūdį, kad mūsų leidėjai yra net trys. Be „Periodikos“ į leidėjus pretenduoja rajono vykdomasis ir partijos komitetas.

Demokratizuojant laikraščio leidimą, siūlome sudaryti redakcinę kolegiją, į kurios kompetenciją įeitų šie klausimai, kaip rajono ir respublikos politinio ir ekonominio, kultūrinio bei socialinio gyvenimo klausimų nušvietimas, atskirų problemų, kritinių ir kitokių straipsnių vertinimas, laikraščio leidybos finansavimo bei redakcijos darbuotojų socialinių klausimų sprendimas, laikraščio periodiškumo bei kiti klausimai.

Redakcinė kolegija būtų sudaroma delegavimo principu iš valdžios, partijos, Sąjūdžio, sąjungų, visuomeninių organizacijų ir miesto atstovų. Laikraščio redaktorius renkamas redakcijos kolektyvo ir po to tvirtinamas „Periodikos“ direktoriaus įsakymu.

Pirmoji po pranešimo ir redaktoriaus informacijos kalbėjusi R. Bologovienė pabrėžė, kad laikraštis labai pasikeitęs, kad partijos komitetas taip pat galvojo apie laikraščio statusą. Jis gana operatyviai reagavo į tuos momentus, kurie vyko respublikoje, staigiai atsiliepė į politinius įvykius dėl respublikos istorijos, lietuvių kalbos, nacionalinių santykių. Ypatingai didelį dėmesį praeitais metais redakcijos kolektyvas skyrė ekologijos problemoms. Šitą darbą įvertino ir partijos komiteto biuras. Aš, būdama kolektyvuose, pamačiau ir žinau, – sako ji, – kad laikraštis nėra peikiamas iš visų pusių, beveik visi sako, kad jis yra įdomus, tačiau atskirų negatyvių medžiagų pasitaiko (?).

Kokių? Patys pastebėjome, kad šiandien, – sako oratorė, – daug buvo kalbama apie prekybos pažeidimus, tačiau laikraščio puslapiuose šito nebuvo.

Ir čia man nejučiomis prisimena dar vaikystėje skaityta aforizmų knyga, kurioje buvo toks pikantiškas sakinėlis „Yra žmonių, kurie nenumaldomai stengiasi apjuodinti, bet, jei nepavyksta to padaryti, tuomet nors pajuodinama“. Ar ne taip yra su sekretorės kalba?

Pasisakiusi Onuškio vidurinės mokyklos mokytoja O. Baranauskienė pasakė, kad „mane labai jaudina šiandieniniai pasisakymai. Brangieji, pamiršote, kad dar egzistuoja laikraščio skaitytojai ir prenumeratoriai. Kas paklaus jų nuomonės? Mano manymu, mes visi skaitėme pasisakymus mokyklų, įstaigų, kolektyvų apie laikraščio darbo vertinimą, ką jame randa ir ką turi. Kodėl partijos komitetas nesiruošia atsisakyti diktato… Negi jūs nematote, kad laikraštis labai pasikeitęs. Aš esu lituanistė. Pasižiūrėkite į jo žodį, tai – gyvas žodis. Žurnalistai ieško savo kelio. Jie kalba visai kitaip negu iki tol. Kodėl jiems neleidžiate ieškoti naujų kelių… Aš esu įpareigota perskaityti Onuškio vidurinės mokyklos kreipimąsi į plenumą: „Mes, Onuškio vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, išnagrinėję Trakų rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pasiūlymus dėl „Galvės“ redakcijos ir redaktoriaus darbo, pareiškiame, kad siūlymas pakeisti redaktorių yra negražus funkcionierių bandymas susidoroti su tikrai talentingu, sugebančiu dirbti savo darbą žmogumi“.

Buvo pasiūlyta jam duoti partinį įvertinimą.

Jeigu šiandien jūs susirinkote tam, kad pasakytumėme teisybę ir tikrą žodį, tai leiskite žurnalistams dirbti kūrybinį darbą. Spauda turi būti laisva taip, kaip mūsų pačių sąžinė. Išsivaduokime vieną kartą iš vergovės. Jeigu jums nepatinka kai kurie straipsniai, tai rašykite, kritikuokite toje pačioje spaudoje. Laikraštis labai dažnai kaltinamas tendencingumu,- pasakė kalbėjęs laikraščio redaktoriaus pavaduotojas K. Šliupas. -Mes esame puldinėjami daugiausia Lenkų sąjungos, gal netiesiogiai, bet per partijos rajono komitetą, pasirodant mūsų publikacijoms, kurios ne visada atitinka lenkų nuomonę. Jie su skundais kreipiasi į partijos komitetą, kur greitai sudaromos komisijos, kurio tiria redaktoriaus, konkrečiai, Vercinkevičiaus darbą. Šiandien keliamas klausimas dėl tų perspausdinimų. Taip iš tikrųjų perspausdiname, bet statistika rodo, kad įmonės, ypač kaimuose, daugiausiai skaito rajoninę spaudą. Be to, laikraštis leidžiamas net trimis kalbomis. Rusai, lenkai labai retai gali paskaityti įdomesnius straipsnius, pavyzdžiui, iš „Gimtojo krašto“. Mes turime galimybę tai pateikti jų gimtąja kalba. Tai labai teisingi K. Šliužo žodžiai.

Lietuvos žmonės gerai prisimena, kad Lietuvos rašytojų sąjunga buvo pirmoji, išvariusi ne vieną plačią vagą Sąjūdžio veikloje. Rašytojų kovingi nutarimai, jų pasisakymai nuolat buvo spausdinami „Literatūros ir meno“ laikraštyje. Taigi, redakcijos darbuotojai nusipelnė didelės pagarbos perspausdindami respublikinių leidinių naujienas iš Sąjūdžio veiklos. Tačiau partijos rajono komitetas šiuo atveju buvo neteisus, kritikuodamas laikraščio žurnalistus. Anot akademiko J. Minkevičiaus, kai kuriuose partijos komitetuose vyko ne tik pertvarka, bet ir antipertvarka. Pasklaidžius partinius archyvinius dokumentus galima drąsiai tai teigti.

Plenume pasisakė ir rajono laikraščio stilistė R. Neverienė. Pasak jos, mus patenkina vadovas ir tai yra mūsų teisė turėti tokį vadovą, kuris visapusiškai skatina kūrybinėms mintims, leidžia išsakyti mūsų pačių poziciją. Tegul sociologiniai tyrimai nustato, kiek laikraštis yra veiksnus, ar neveiksnus. Dabar aš prašau nežlugdyti redakcijos kolektyvo, kuris yra susiformavęs, susirinkę kompetentingi ir kūrybingi žmonės.
Demagogišką kalbą pasakė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Lučiūnas. Cituoju jo „genialią“ mintį, „pirmiausia, noriu pakviesti mokytoją iš Onuškio vidurinės mokyklos įsidarbinti rajono vykdomojo komiteto rajono skyriuje rajono lituaniste“. Ši mokytoja plenume labai gražiai įvertino rajono žurnalistų veiklą, bet matote, su kokia ironija buvo sureaguotą į jos ir kolektyvo dalykišką bei teisingą nuomonę. Ir vargu ar ši persona, nors atsiprašė šitos garbingos mokytojos. Tokių įžeidinėjimų ir puldinėjimų, neobjektyvaus vertinimo susilaukė ne vienas žurnalistas, o ypač gerbiamas J. Vercinkevičius. Juk nebuvo per visus I988-1989 m. nei vieno partinio plenumo, kuriame jis nebūtų buvęs nepagrįstai puldinėjamas. Nesunku suvokti kokį skausmą patiria bet kuris neteisėtai, be argumentacijos, viešai kritikuojamas. O tų karčių piliulių teko ne vieną nuryti, bet neaptikau nei vieno akcento, kad žmogaus orumo juodintojas būtų reikiamai, iš partinių pozicijų, įvertintas.

Išvados

Gimęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, kaip ir šalyje, taip ir Trakų rajone užgimė kaip pilietinis judėjimas, garbingai įsirašęs į mūsų tautos istoriją. Labai natūralu, jog Sąjūdyje palaipsniui ryškėjo politinių pažiūrų diferenciacija. Tai buvo natūralus procesas. Trakų rajone susikūrusios Sąjūdžio grupelės savo sudėtimi buvo nevienalytės. Jose veikė tiek partiniai, tiek nepartiniai žmonės.

Žalingą veiklą rajone vykdė veikusi „Jedinstvos“ organizacija su savo struktūriniais padaliniais. Stebėtina, kad šią antivalstybinę organizaciją kai kurie rajono vadovai tapatino su Sąjūdžiu. Ši organizacija didino rajone įtampą. Prie šios veiklos nemažai prisidėjo KGB įgaliotinis Trakų rajonui. Neišvengta ir konfrontacijos su rajono valdžia.

Kurį laiką LKP RK vadovybė primygtinai ragino Sąjūdį keisti savo veiklos metodus, o rajono Sąjūdis tvirtai laikėsi savo pozicijos, keldama daug naujų pasiūlymų ir reikalavimų, kurių daugumą vietinė valdžia pripažino teisingais ir dargi labai svarbiais, o ypač dėl ekologijos bei istorinių paminklų ne tik išsaugojimo, bet ir dėl jų restauravimo.

Labai teisingai elgėsi tiek LKP RK, tiek Sąjūdžio lyderiai, kad atsiradusi priešprieša neperaugtų į atvirą konfrontaciją. Šioje srityje gerai pasidarbavo spaudos žurnalistai. Jų organizuotos publikacijos, argumentuoti teiginiai prisidėjo prie rajono daugianacionalinių kolektyvų konsolidavimo. Teigiama, kad tiek LKP rajono komitetas, tiek laikraščio redakcija nemažai nuveikė, kad išvengtų padarytų klaidų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, kuriant nacionalines apylinkes.

Reikia pripažinti, jog rajono Sąjūdžio veiklai didelį poveikį darė kovingos „Literatūros ir meno“ savaitraščio publikacijos, kurių svarbiausios mintys kūrybiškai glaustai buvo pateiktos vietinėje spaudoje. Redakcijos kolektyvas atliko labai reikšmingą darbą, kad visos naujovės būtų prieinamos rajono laikraščio skaitytojams jų gimtąja kalba. Žalingą poziciją užėmė tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Naktinis net keliose pirminėse partinėse organizacijose kaltinęs laikraščio redaktorių – sąjūdietį J. Vercinkevičių, kuris pavertęs laikraštį Sąjūdžio tribūna. Nesunku suvokti ko buvo siekiama. Nepagrįstos ir neobjektyvios kritikos negailėjo ir partijos rajono atskiri darbuotojai. Ar tai nebuvo šmeižikiškos nuomonės formavimas apie rajone veikusį Sąjūdį ir žurnalistus?

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis atskleidė LKP rajono komiteto ir jo struktūrinių padalinių neveiklumą. Blaiviau pertvarkos įvykius vertino partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius J. Fedorovičius. Tačiau dauguma šio aparato darbuotojų nesuskubo įsijungti į pertvarką, dažnai buvo stengiamasi užglaistyti aštrius kampus. Tuo tarpu Sąjūdžio autoritetas sparčiai kilo.