Lietuvos partizanų kovų vaizdai „Kitos mėnulio pusės“ šviesai pašvietus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ką tik išleista Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“ (V., 2009). Pirmuosiuose puslapiuose iškeliama tiek klausimų, kad jau nori nenori privalai skaityti, ieškodamas atsakymų.
 
Kai kurie iš tų klausimų labai reikšmingi metodologiniu požiūriu. Pavyzdžiui: „Ar Lietuvos partizanai kovodami pažeidė Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą, priimtą 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje“? (p. 13)
 
Lietuvos partizanų karo istorijos istorija
 
Kaip žinia, Sovietų Sąjungos vadovybė okupuotą Lietuvą nusprendė palaužti žiauria prievarta. Per 1944–1945 metus Lietuvoje virš 12 tūkstančių žmonių buvo nužudyti okupacinės kariuomenės ir jų vietinių talkininkų, sudeginta apie 1 000 sodybų. Dažniausiai minimi per 1944 m. Kalėdas sudeginti dzūkų Klepočių, Lizdų, Vabalių ir kiti kaimai, išžudyti nekalti žmonės. Tačiau tokių nekaltų aukų, sudegintų ūkių buvo visoje Lietuvoje („Lietuva 1940–1990“. – V.: 2007, p. 289–291).
 
Štai tipiškas atvejis. Radučių kaimas Ignalinos rajone. Beginkliai, jokiame pasipriešinime nedalyvaujantys vyrai vakarojo kaimo sodyboje. Įsiveržė kareiviai, lydimi vietos aktyvistų, ir visus išžudė: sušaudė, durtuvais subadė vyrus, namų šeimininkus, jų dukras, o namus padegė. Gyva liko viena mergina. Atbėgusius gaisro gesinti kaimynus irgi nušovė. Kaimo tragediją primena vietos žmonių pastatytas didingas atminimo kryžius.
 
Panaši istorija šalia Tauragnų. 1945 m. rugpjūčio 16 d. kareiviai apsupo Milašių sodybą ir padegė. Visus, kurie bėgo, šaudė. Žuvo 7 žmonės, dauguma – vaikai. Liko gyvas senelis, kuris miegojo daržinėje. Po kurio laiko laikraštyje paskelbta, kad šeimą išžudė partizanai. Straipsnis iliustruotas nuotrauka. Daug karstų. Žuvusiųjų giminaitis išsaugojo tą laikraštį. Tokių istorijų būta visoje Lietuvoje. Nors okupacijos metais apie tokius įvykius buvo draudžiama kalbėti, žmonės juos prisimena. Tik gaila, kad nedaug tokių istorijų suregistruota. Išmirs paskutiniai liudininkai ir liks tik KGB dokumentai.
 
Partizanų „istoriją“ propagandos tikslais parašė okupantas. Jos išmintis – paprasta: tie, kas priešinosi ir kovojo prieš okupantus, yra banditai. Suskaičiuota, kad MGB-KGB nurodymu 5–9 dešimtmečiais buvo paskelbta apie 569 straipsnius partizanų tema. O kur dar knygos apie „kruvinus žudikų pėdsakus“, „dokumentiniai“ ir meniniai filmai, „dokumentinės“ apysakos ir apybraižos.
 
Be sistemingo smegenų plovimo karas prieš partizanus negalėjo būti baigtas. Fiziškai partizanai pralaimėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje, tačiau idėjinės pergalės sovietai nepasiekė. Visi žinome ir girdėjome apie šimtus partizaninių dainų, kurias dainavo kaimo žmonės Lietuvoje ir tremtyje Sibire. Ilgai buvo pasakojamos legendos apie partizanų didvyriškumą, apie tai, kaip koks Žaibas iš mūšio lauko ant pečių nešė sužeistą bendražygį. O kur dar Raišupio didvyrių ir kitos istorijos. 6-ojo dešimtmečio gimnazistų prisiminimai, dienoraščiai, kupini partizanų kovos heroizavimo ir noro tą kovą tęsti kitomis priemonėmis. Ne vieną tokią jaunimo grupę demaskavo ir pasodino KGB.
 
Sovietinis partizano įvaizdis, aiškinimai apie pilietinį karą, buožių karą prieš bežemius žmonių galvose buvo įtvirtinti, jau pasibaigus kovoms. Melas nebūtų turėjęs poveikio tuo metu, kai kovos vyko, ir tūkstančiai jas matė savo akimis. Vėliau buvo patogiau falsifikuoti praeitį ir, sumaišius tikrus faktus su melu, sukurti sovietinį Lietuvos partizano ir laisvės kovų vaizdą. Ir niekas neturėjo teisės suabejoti ar neigti oficialiosios istorijos teiginių. Ką ten neigti. Žmonės bijojo vaikams pasakoti apie partizanus, nes, neduok Dieve, dar vaikas ne vietoj prasižios… Ir tai tęsėsi keturis dešimtmečius. Štai taip jie laimėjo kovą dėl atminties. Jie pasiekė, kad diskusijų apie partizanus leitmotyvu tapo „nusikaltimai“. Ir M. Pocius taip mato temą. Tuo remdamasis, jis aiškina fundamentalios sintezės „Lietuva 1940–1990“ autoriams, kad partizanų nusikaltimams („kovai su kolaboravimu“) turėjo skirti 1/3 viso teksto (p. 33). Sovietinės partizanų istorijos konstrukcija lemia „Kitos Mėnulio pusės“ struktūrą. Tuo remiantis surašomos išvados.
 
Istorija apie banditus – vaikų ir šeimų žudikus – buvo sukurta tik liaudžiai. KGB vidaus naudojimui skirtoje literatūroje (pvz., „Kova su buržuazinių nacionalistų ardomąja veikla SSRS teritorijoje“. – M.: 1965; rusų kalba ir kt.) užuominų apie vaikų ar šeimų žudikus nė su žiburiu nerasi. Ten dalykiškai rašoma apie partizanų organizaciją, kaip jie kovojo už „buržuazinę“ Lietuvą ir LSSR atskyrimą nuo SSRS, kad nuo jų rankos krito „tūkstančiai partinių ir sovietinių aktyvistų, liaudies gynėjų, valstybės saugumo darbuotojų, sovietų valdžiai lojalių asmenų“.
 
Paskutinis antipartizaniškų klastočių pliūpsnis KGB išmestas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Tuomet imta skelbti, kad partizanai nužudė 25 000 žmonių. Paskui apie 10 metų partizanų „demaskuotojai“ tylėjo, o dabar plika akimi vėl galima stebėti antipartizanišką dezinformacijos kampaniją. Išlaikomi, finansuojami iš esmės sovietinį laisvės kovų istorijos vaizdą pateikiantys interneto puslapiai.
 
Diskusijos dėl partizanų atminties nesibaigė. 2009 m. „Atgimimo“ 18 nr. istorikas Domininkas Burba cituoja tokį liudijimą: „Partizanai slapstėsi krūmuose, gėrė samagoną ir laukė amerikonų, kurie vis žadėjo iki šv. Kalėdų ar šv. Velykų mus išlaisvinti.“ Ir dar. Istorijos pasakotojo dėdės Albino visą šeimą partizanai sušaudė vien už tai, kad „dėdė Albinas mokėjo rusų kalbą“. Taip galėjo būti pasakojama, nes ir pats esu prisiklausęs daugybės panašių pasakojimų.
 
Štai pilietis rimtu veidu aiškina, kaip partizanai sušaudydavo žmones vien todėl, kad pas juos užeidavo stribai. Kitas dėsto, kad partizanai plėšdavo kaimiečius ir priplėštas vertybes tempdavo į savo namus, o kai tie namai užsidegė, net neleidę gesinti, nes žmonės būtų pamatę, kiek prisiplėšta. Kitas aiškina, kad partizanai šaudydavo daugiavaikes šeimas. Klausai tokių „prisiminimų“, užduodi kokį patikslinantį klausimą, ir paaiškėja, kad tas žmogelis pats nieko nematė ir nežino, o tik perpasakoja tai, ką rašė sovietmečio spauda.
 
Gal visiems žinomas faktas, bet pakartosiu: „Amerikos balsas“ lietuviškas transliacijas pradėjo tik 1951 m. vasario 16 dieną. Kelerius metus lietuviškai programai skirta tik 15 minučių. „Amerikos balso“ reikšmės laisvės kovoms fenomenas galėtų būti socialinės psichoanalizės objektas, nes labai daug piliečių paliudija jo reikšmę laisvės kovoms savo „prisiminimuose“.
 
Partizanų istorija – vienas iš stulpų, į kurį remiasi mūsų pilietinė savimonė, mūsų istorinė atmintis. Tai tema, kurią panaudojant galima skaldyti visuomenę. Partizanų istorijai idėjų kare daug dėmesio skiriama ne atsitiktinai.
 
Lietuvos karas
 
Pasipriešinimas brutaliai okupacijai buvo neišvengiamas. Jo negalėjo nebūti. Dabar žinome – tas karas negalėjo būti laimėtas. Jis užsitęsė, išvargino ir partizanus, ir jų rėmėjus. Pareikalavo daug labai svarbių tautai gyvybių. Tačiau to karo reikšmė nesumažėja. Priešingai, padidėja, nes atskleidžia nepaprastą mūsų tautos ryžtą ir net savižudišką užsispyrimą apginti savo laisvę, garbę ir orumą. Tas karas galėjo vykti tik todėl, kad atsirado tūkstančiai, kurie paėmė ginklą į rankas, nors pergalės perspektyvos nebuvo matyti. Bet dar svarbiau, kad dešimtys tūkstančių žmonių visais įmanomais ir neįmanomais būdais parėmė laisvės kovas. Tokias partizanus rėmusias šeimas vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas taikliai pavadino „nesugriaunama laisvės tvirtove mūsų žemėje“. Aišku, tauta nebuvo kovojantis monolitas. Kaip ir visose šalyse, atsirado parėmusiųjų okupantus. Tikrai ne visi džiaugėsi, sulaukę partizanų. Suprantama, kad dalis bijojo gresiančių lagerių, tremties, gal ir mirties. Kiti gailėjo savo gero, o pasipriešinimo prasmė jiems buvo visiškai nesuprantama.
 
2009 m. buvo minima visos Lietuvos partizanų apygardų vadų 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija. Iš tą deklaraciją pasirašiusių partizanų vadų – vienintelis karininkas – Jonas Žemaitis. Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Leonardas Grigonis, Juozas Šibaila – mokytojai. Bronius Liesys – gimnazijos direktoriaus sūnus, buvęs studentas. Partizanų Broniaus ir Antano Liesių tėvai ištremti 1941-aisiais. Tėvas be jokios kaltės mirė lageryje, o motina – tremtyje. Liesių sesuo, dar visai vaikas, išgyveno ir parbėgo į Lietuvą jau po karo. Tačiau okupantų buvo sučiupta, nuteista ir išsiųsta į lagerius.
 
Mokytojo, deklaracijos signataro Juozo Šibailos žmona su 3 vaikais taip pat ištremta 1941 metais. Panaši ir Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio istorija. 1905 m. gimusio vyro jau negalėjo mobilizuoti. Nieko blogo žmogus, regis, nebuvo padaręs. Tarpukario ir karo metais mokytojavo, mokė kaimo vaikus. Per du jo mokytojavimo dešimtmečius buvo padaryta nemažai nuotraukų. Vienoje iš jų būsimas partizanų vadas nusifotografavęs su mokiniais inkilų kėlimo šventėje. Stovi mokytojas su vaikučiais. Vieni su inkilais, kiti rankose laiko knygeles, „Kario“ žurnalą, elementorius. Mokytojavo, bežemių basakojus vaikus kaime mokė, inkilus kėlė žmogus. Ko tam rinktis tokį baisų vargą, gyvenimą po žeme? Ko jam savo gyvybę aukoti? Pasirodo, turėjo jis didelę nuodėmę prieš okupacinę valdžią. 1941 metais buvo numatytas ištremti, bet pabėgo. Išvežė sovietų valdžia badu mirti tik jo seną motiną.
 
Taip ir norisi pakviesti tiesos ieškančius žmones pagalvoti, ką objektyvaus galėjo parašyti apie tuos mokytojus, karininkus, eilinius partizanus sovietmečio propagandistai. Dvidešimties Nepriklausomybės metų užtenka perskaityti A. Ramanausko-Vanago, L. Baliukevičiaus-Dzūko, Juozo Lukšos-Daumanto, Broniaus Krivicko, kitų partizanų, mūsų istorikų, Romo Kauniečio parengtas knygas ar straipsnius. O jei apsispręsta neskaityti, tai reikia pripažinti sau pačiam: žinau tik tai, kas buvo įkalta sovietmečiu, ir nieko daugiau žinoti nenoriu.
 
Vertėtų perskaityti ir minėtą 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Kaip tariamai krūmuose sėdėję ir samagoną gėrę vyrai, dėl rusų kalbos mokėjimo nužudę Albiną ir jo vaikus, po 5 žiauriausios kovos ir gyvenimo po žeme metų galėjo parengti tokio lygio dokumentus? Kaip „naujakurių žudikai“ į tą programinį dokumentą galėjo įrašyti: „Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje?“ Rūpėjo partizanų vadams – buvusiems mokytojams ir karininkams – Lietuvos eiliniai žmogeliai. Rūpėjo jiems vargšai paskutiniai, kurių ne vienas tūkstantis krito kovoje už savo Tėvynę, o jei patys ir nekovojo, tai su vargstančiais partizanais dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Rūpėjo jiems, kokia bus atsikūrusi Lietuva.
 
Lietuvos karas prieš okupaciją apskritai yra vertas rimtų studijų. Jau 1945-ųjų pradžioje aukštas NKVD pareigūnas konstatuoja: „Turime ne įprastas susiformavusias banditines grupuotes, o pagal karinių dalinių pavyzdį sudarytus sukilėlių būrius, kuriems vadovauja nelegalūs centrai“ (p. 81). Politinės ir karinės vadovybės palikta tauta be jokios išorės pagalbos sugebėjo sukurti gerai organizuotą, centralizuotą pasipriešinimo sąjūdį, beveik dešimtmetį išlikusį rimta politine, karine jėga.
 
Partizanai kariavo karą, kuris standartinį reguliariosios kariuomenės strategą būtų išvedęs iš proto. Reguliarios armijos kariai apsuptį laiko beviltiška situacija, į kurią patekus lieka tik pasiduoti ar žūti. O lietuviams apsuptys, kada tekdavo kautis su dešimtis ar šimtus kartų didesnėmis priešo pajėgomis, buvo gana įprastos. Kiek kartų buvo apsuptas J. Žemaitis su savo vyrais? Keliolika ar keliasdešimt? Ir sugebėdavo prasiveržti. Kartais net žiemos metu, persekiojami, vejantis dešimtis kilometrų šviežiame sniege paliktais pėdsakais. Štai partizanas Stasys Plienaitis-Valdemaras pasakojo, kaip kartą jų kelių dešimčių vyrų būriui patekus į, atrodė, beviltišką apsuptį, panika apėmė ne bet ką, o kartu partizanavusius vokiečius, buvusius frontininkus. Jie, pasitraukę iš savo pozicijų, sulipo į egles pasislėpti. Kiti partizanai, vadovaujant vadui, prasiveržė. Kaip dainuojama dainoje, „ir granatos praskynė jiems kelią“.
 
Granatomis ir kulkosvaidžiais tam pačiam Valdemarui su kitais partizanais teko skintis kelią ne kartą per kiekvienus kovos metus, kol apsuptas ir sužeistas pakliuvo į nelaisvę. Įdomus buvo personažas. Menkai išsilavinęs, tačiau išmintingas, didelis patriotas ir narsus žmogus. 1948 metais su kitais partizanais vaikė jų rėmėjų tremti atvažiavusius stribus ir kareivius. Išlakstė į visas puses ruseliai, kilo visiška sumaištis, kai vietoj beginklių valstiečių teko susidurti su ginkluotais vyrais. Į tremtį buvo išvežti ir jo tėvai. Norėdamas jiems padėti, pakliuvo. Jautė Plienaičiai, kad teks važiuoti pas baltas meškas, todėl savo gyvulius išslapstė pas toliau gyvenusius žmones. Sūnus partizanas rūpinosi, kad jie būtų parduoti, o siuntinius siuntė į Sibirą. Ėjo naktį su kitu partizanu pinigų už parduotą karvę pasiimti. Nežinojo, kad jau yra išduoti. Įžengus į lauką, esantį šalia Balandinės miško kampo, daugybė raketų apšvietė visą apylinkę. „Sdavaites“, – šaukia iš visų pusių. Situacija beviltiška. Bet ar pirmą kartą? Nusikvatojo Valdemaro MG kulkosvaidis, kadaise išmontuotas iš palikto vokiečių tanko. Tą sunkenybę jis nešiojosi net eidamas į paprastus žygius. Ne kartą tas kulkosvaidis gelbėjo partizanų gyvybes. Atrodė, kad ir tą kartą pavyks. Pasiekė mišką, bet jau sužeistas. Taip ir rado jį miške gulintį. Atsigavo Eržvilko stribyne savo kraujuose begulįs. Kojos užkeltos ant taburetės, o per padus šampalais stribai daužo. Tardo. Po sužeidimo negydytą koją vėliau teko nupjauti.
 
Partizanų karo skaičiai ir „balansai“
 
Viskas M. Pociaus knygoje sukasi apie partizanų aukų skaičius. Teigiama, kad partizanai iš viso nukovė apie 2 830 sovietinių represinių struktūrų narių, nužudė 2 200 partinių ir sovietinių aktyvistų ir 9 300 civilių gyventojų (p. 348). Iš karto suvedamas balansas ir padaroma išvada: „Taigi tikrų ir tariamų kolaborantų (stribų, partinių ir sovietinių aktyvistų, civilių) bei jų artimųjų žuvo 8,3 karto daugiau negu okupantų“ (p. 348). Skaičiai istorikų tekstams suteikia konkretumo, svorio, tačiau ne šiuo atveju. Pasigilinus, lenda daugybė įvairiausių neatitikimų, skirtumų, grubių klaidų. Akivaizdu, kad autorius susipainiojo tūkstančiuose MGB-KGB ataskaitų lapų. Užtenka palyginti 3, 4, 7 ir 9 lentelių duomenis (p. 358, 361). Susumavus 3 lentelės duomenis, matyti, kad partizanai ir gindamiesi, ir puldami viso nukovė 13 451 žmogų, 2 742 sužeidė ir 947 paėmė į nelaisvę. Palyginus su 348 puslapyje pateiktu skaičiumi, matome nemenkus nesutapimus: 14 330 ir 13 451. O štai tik po poros puslapių lyg niekur nieko rašoma, kad MVD suvestinių duomenimis, žuvo 12 922 asmenys (p. 362). Kitose vietose (p. 359, 360 ir kt.) dar kitokie skaičiai atsiranda. Aiškėja keisčiausi dalykai, jau nekalbant apie apsirikimus. Pavyzdžiui, 11 lentelė (p. 190). Į akis krenta dideli žuvusiųjų skaičių netolygumai. Apskrityse, kurios iš esmės neturėtų labai skirtis viena nuo kitos, pateikiami visiškai nesulyginami duomenys. Pavyzdžiui, 1947 m. Jurbarko, Kelmės apskrityse partizanai nukovė ir sušaudė po 1, Anykščiuose 2 žmones, o štai Raseiniuose ar Šakiuose jau 89 ir 80. Ukmergėje – net 219 asmenų. Kokia tų statistikos „nelygumų“ prigimtis? Ko gero, M. Pocių klaidina MGB raštininkai. Painiojimasis skaičiuose, nekritiškas įvairių MGB duomenų perrašinėjimas, balansų vedimas visiškai išderina. Nebežinai, kaip turėtum tai vertinti, ar įmanoma remtis tokiais skaičiais apskritai, ar galima pasitikėti tokia statistika ir ką ji realiai pasako. Bet štai autoriui tokių klausimų nekyla. Priešingai, jis formuluoja moksliškai skambančią išvadą: „Statistinės analizės metodu apskaičiuotas okupantų, tikrų ir tariamų kolaborantų netekčių balansas yra netikėtas ir griauna iki šiol istorijos politikos ir gyvuojantį partizanų kovų pobūdžio įvaizdį“ (p. 195). Toliau tokios „giliamintiškos“ įžvalgos tęsiamos. Ir taip daug kartų, vis susipainiojant tų skaičių gausybėje.
 
Tikslumo trūkumas – didelė knygos bėda. Ir tai ne vien skaičių problema. Pavyzdžiui, 158 puslapyje paaiškinimuose rašoma, kad Tauras žuvo 1947 04 09, o tame pačiame puslapyje cituojamas tariamai to paties asmens 1948 05 10 įsakymas apygardai. 317 ir 334 puslapiuose skirtingai aprašomas tas pats įvykis, kuriame žuvo pilietis Orbakas. Visų nesusipratimų neįmanoma surašyti.
 
M. Pocius ne kartą teigia, kad kareivių žuvę nepaprastai mažai, pateikia čekistų dokumentuose esančią statistiką. 357 puslapyje esanti 3 lentelė lyg ir turėtų įrodyti, kad per visus 1945 metus žuvo 361, o sužeista tik 288 okupacinės kariuomenės kareiviai. Nereikėtų stebėtis, kad čekistai pateikė tokius skaičius. Bet reikia stebėtis, kad istorikas, tyrinėjantis kovų laikotarpį, juos nekritiškai perrašinėja ir jais remdamasis daro didingas išvadas. KGB dokumentuose nelengva rasti tikslius skaičius, nes sovietai labai slėpė savo nuostolius. Po mūšių žuvę kareiviai būdavo sukraunami į sunkvežimius, uždengiami brezentu, kad niekas nepamatytų, kiek jų ten guli, ir išvežami. Kartais po didžiųjų 1945 m. mūšių surinkti žuvusiuosius būdavo verčiami kaimų žmonės, pamiškių gyventojai. Juk įmanoma surasti kitus šaltinius, paskaityti užrašytus prisiminimus (aišku, didelio tikslumo juose taip pat nėra) ir palyginti su įvairiose MGB ataskaitose surašytais skaičiais. Tikslesnių duomenų gali būti ir 7–8 dešimtmečiais parengtose, KGB vidaus naudojimui skirtose analitinėse pažymose ar knygose.
 
Sumuodamas, lygindamas žuvusiuosius, M. Pocius nekelia labai svarbaus kriminalinių nusikaltėlių aukų klausimo. Taip ir lieka neaišku, ar į tą jo pateikiamą 1944–1953 m. žuvusių civilių žmo0nių skaičių įskaičiuotos kriminalinių nusikaltimų aukos. Juk MGB atsakomybę už grynus kriminalus suversdavo partizanams. Tikriausiai nėra rinktinių, kurių veikimo teritorijoje partizanai nebūtų sugavę ir nubaudę kriminalinių elementų. Po kiekvieno plėšikavimo kaimo žmonės kreipdavosi pagalbos į partizanus, o šių garbės reikalas buvo nusikaltėlius sugauti ir nubausti. Tokių įvykių aprašymų yra partizanų prisiminimuose ir žmonių atmintyje. Pavyzdžiui, Vytauto Gužo-Mindaugo būrio veikimo zonoje buvo išaiškinta partizanų vardu plėšikaujanti ir gyventojus terorizuojanti trijų brolių grupė. Karo lauko teismo nuosprendžiu dviem iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė. Akivaizdu, kad tais laikais, kai žmonės turėjo daug ginklų, būdavo ir plėšimų. Mūsų, galima sakyti, taikos ir ramybės laikais žmogžudysčių skaičius Lietuvoje nuo 2000-ųjų metų niekada nebuvo mažesnis nei trys šimtai kasmet. Ar egzistuoja 1944–1953 m. kriminalinių nusikaltimų aukų statistika? Kaip atskirti ir ar atskirti šie skaičiai nuo partizanų aukų? Skaičius, net jei ir būtų mažesnis, nėra toks nereikšmingas.
 
Skaičiuoja, skaičiuoja Mindaugas Pocius, moksliškai vertina savo pateikiamus skaičius, aiškina apie balansus, tačiau vieno balanso taip ir nėra. Net jeigu sutiktumėme, kad MGB pateikti partizanų aukų skaičiai yra teisingi, tai reikštų, kad per visą 10 metų trukusią kovą nuo partizanų rankos žuvo mažiau žmonių nei nuo okupacinių pajėgų per pirmus 1944–1945 okupacijos metus.
 
Mirtys ir partizanai
 
Partizanų dokumentuose aptariami veiksmai su „pavojingais žmonėmis“. Tų dokumentų analizė rodo toliaregiškas partizanų vadovybės nuostatas ir net teisinę kultūrą. Nurodymuose, rengtuose įvairiose apygardose, vardijamos sankcijos prieš okupacinės valdžios šalininkus, pradedant įspėjimais, turto konfiskavimu, įkrečiant lazdų ar priverčiant išsikraustyti į miestą. Nurodoma, kaip turi būti vykdomos mirties bausmės. „Likviduojant“ negalima liesti šeimos, ypač vaikų, geriausia išvesti, nežudyti šeimos narių akivaizdoje ir t. t. Mirties bausmė „vykdoma sušaudant ar pakariant, bet ne užmušant. Nuteistąjį draudžiama mušti, žaloti ar kankinti“, – rašoma knygoje cituojamuose partizanų dokumentuose (p. 96–98). Sprendimai dėl bausmių turėjo būti dokumentuojami ir siunčiami aukštesnei vadovybei. Bet ar partizanai 100 proc. laikėsi tų vadovybės nurodymų? Atsakymą galima rasti mūsų laikais. Ar preciziškai valstybės laikosi dabartinių baudžiamųjų ir kitų kodeksų? Nėra abejonių, kad buvo visko. Bet tai nebuvo paliekama be dėmesio. Bausmės partizanams už „savavališkus išsišokimus“ buvo numatytos ir vykdomos. Viename iš partizanų vadų įsakymų rašoma: „Už tokius dalykus, kaip plėšimas ir išprievartavimas, be pasigailėjimo sudaryti karo lauko teismą ir sušaudyti“ (p. 106).
 
Buvo nekaltų aukų. Lietuva čia jokia išimtis. Žinome, kad šiandieninės reguliariosios kariuomenės kariauja nepaprasto tikslumo ginklais. O ar nėra nekaltų žmonių, civilių aukų? Šimtais skaičiuojami žuvusieji nuo savųjų ugnies Irake ir Afganistane. Kariuomenės reguliarios, vadovaujamos karininkų, veikia ir prokurorai, ir karo policija, – o ar nedaroma nusikaltimų?
 
Knygoje daug kalbama apie žudymus, bet kas žudė, M. Pocius nesiaiškina. Dažniausiai konstatuoja tai, kas parašyta MGB raštininkų, – žudė partizanai. Kartais dar įterpia – „MGB duomenimis nužudė“ toks ir toks partizanas. Nesivarginama aiškinti, ar yra tokį kaltinimą patvirtinančių dokumentų, kokių nors duomenų. Net sovietmečio propagandistai gal kas dvidešimtą savo knygose minimą atvejį įrodydavo, pateikdami suimtų partizanų tardymo protokolų fragmentus. M. Pociui gerai žinoma, kad „jeigu partizanai sušaudydavo kolaboravimu įtariamą šeimą, jie to paprastai neslėpdavo“ (p. 270).
 
Karas yra karas, bet tai tikrai nereiškia, kad partizanai buvo kalti dėl visų kriminalų, kuriais juos kaltino MGB. Iš partizanų susirašinėjimo matyti, kad nežinia kieno sunaikinta Jurgio Matulionio 5 asmenų šeima, gyvenusi Alytaus valsčiaus Karklynų kaime (p. 261). Partizanams tai buvo „nežinia kieno sunaikinta“, o čekistams aišku – tai „banditų“ aukos. Gali būti, kad tų nelaimingų Matulionių giminės ar kaimynai iki šiol šventai tiki, kad nužudė partizanai. Partizanų dokumentuose ir žmonių prisiminimuose šimtai tokių faktų. Tačiau autoriui tai nereikšminga. Jis kartoja ir kartoja emgebistų užkeikimą apie partizanų vykdytus nusikaltimus. O kad patikėtume, pateikia moters laišką, rastą ne bet kur, o internete. Buvusi septynmetė prisimena, kaip buvo baisu, kai atėjo „dėdės“ ir nužudė jos tėvelius (p. 249). 7 metų vaikas, aišku, negalėjo žinoti ir nežinojo, kas tie „dėdės“, – ar stribai, ar partizanai, gal smogikai. Negalėjo žinoti, kodėl jie nužudė. Tokie vaikų likimai (jei ta istorija tikra) yra liūdni ir baisūs, bet taip ir neaišku, ką tas tekstukas iš interneto turėtų pasakyti monografijos skaitytojams. Skaityk, kaip nori. Nė žodžio apie partizanus. Gal M. Pociui apie tą istoriją žinoma kas nors daugiau, tačiau apie tai knygoje nieko nepasakyta. Kadangi cituojama iš interneto, pabandžiau surasti tą tekstuką. Gal yra nuorodų, paaiškinimų. Daugiau jokios informacijos nėra. Tačiau ne veltui vargau ieškodamas. Kai kas paaiškėjo: tas tekstukas internete kaišiojamas į straipsnių apie partizanus komentarus. Tik jau vadinasi ne mergaitės prisiminimais, o „Partizanų žygdarbiais“.
 
Yra tekstų, kuriuose ne buvę septynmečiai, o paaugliai prisimena savo tėvų mirtis. Knygoje „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ (Kaunas, 2009, p. 190) savo tėvo ir kelių kaimynų žūtį aprašo Viktoras Junkaitis. Vaikinas 1946 m. Kūčių vakarą gėrėjosi žvaigždėtu dangumi, kai išgirdo motinos kvietimą pareiti namo. Parėjęs rado ginkluotą nepažįstamą vyrą, kuris, prigrasęs niekur neiti iš namų, išsivedė tėvą. Trys kaimo vyrai sušaudyti kaimyno tvarte. „Kas juos nušovė ir kuo nusikalto šie prasčiokėliai, kaimo visuomenė nesužinojo lig šiol. Vieni tyliai kalbėjo, kad tai NKVD darbas pagąsdinti naujakurius. Niekas nusikaltėlių neieškojo“, – prisimena žmogus. Žmonės manė, kad tai padarė sovietai, tačiau jokių įrodymų, suprantama, negalima rasti. O kiek tokių nužudytų „naujakurių“ ar net partizanus nuoširdžiai rėmusių „buožių“? Daugybė paliudijimų apie neaišku kieno įvykdytus nusikaltimus. Bet greitai išmirs paskutiniai liudininkai. Ką papasakos archyvai apie V. Junkaičio tėvo ar panašias mirtis? Liks pavardės bendrame aukų sąraše, gali būti – net ir partizanų aukų.
 
Niekam ne paslaptis – partizanai ir šaudė, ir korė. Kas buvo, tai buvo. Žinomas tiesas paliudija Juozas Armonaitis-Triupas dokumentiniame filme „Nesulaužyti priesaikos“. Su partizanams būdingu paprastumu ir aiškumu pasakoja tas senas ir daug matęs žmogus apie partizanišką praeitį: „Nutarėme eiti į kaimą švęsti Velykų. Vadas Žalgiris pasakė: reikia likviduoti tą bobą, tai švęsim Velykas.“ Nuėjo vyrai ir likvidavo „bobą“. Kas nežino tokių „bobų“ ir „diedų“, kurie per daug plepėdavo ir net grasindavo kaimynams už ryšius su „banda“. Įsivaizduokime, nori laisvės kovotojai su savo talkininkais atšvęsti Velykas ar Kalėdas, bet žino, jei nueis į kaimą pas savo rėmėją, tai tas geradaris žiauriai nukentės, nes „boba“ paskųs. Geradaris pateks į lagerius, o jo žmona su vaikais – į tremtį. Kokia išeitis? Gal nebešvęsti Velykų, Kalėdų ir apskritai nesilankyti tame kaime, nes ten gyvena „boba“? Karas yra bjaurus dalykas, bet kai jo reikia Tėvynei, didžiausi patriotai imasi nemalonių pareigų.
 
Per vieną iš daugelio pokalbių apie miško brolių kasdienybę mano krašto partizanas Antanas Kisielius (beje, parašęs prisiminimų knygą „Blėsta laužų žarijos“. – V.: 1999) papasakojo apie vienos šeimos žūtį. Gyveno Aksamitauskai prie Girdžių bažnytkaimio. Vyras buvo apylinkės sekretorius. Kartą pas juos atvyko pora ginkluotų valdžios atstovų. Partizanai nebūtų partizanai, jei praleistų progą pasikalbėti. Nežinia, kaip būtų pasibaigęs pašnekesys, bet tie piliečiai visiškai nenorėjo kalbėtis ir pradėjo plikinti iš visų turimų ginklų į prie sodybos besiartinančius partizanus. Užvirė mūšis kaip turi būti. Užsidegė sodyba. Besiginantieji žuvo. Jų pavardės įrašytos sovietmečiu sudarytuose nužudytųjų sąrašuose. Skaitome: „Nužudyti, lavonai sudeginti daržinėje.“ Kaip atrodytų tas partizanų aukų sąrašas, jei tie žmonės būtų turėję keletą vaikučių? Šį kartą to nebuvo, ir sąrašas apsiriboja tik dviem Aksamitauskais ir jų svečiais. Gaila žmonių, žuvo ne laiku, bet tokia istorija. Liūdniau baigėsi panaši istorija aktyvistų Miščenkų šeimai, ginkluotai automatu ir 3 šautuvais (p. 168). Žuvo 8 asmenys.
 
Net keli aprašytų Aksamitauskų bendrapavardžiai partizanavo šalia to kaimo veikusiuose būriuose. Visi jie žuvo. Juozui-Jurgučiui nuo visų įtampų miške pakriko psichika. Jis gyvas pateko MGB į rankas ir buvo sušaudytas Vilniuje.
 
B. d.
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Lietuvos partizanai. Antras iš kairės – Jonas Žemaitis-Vytautas
2. Partizanų pratybos. Iš kairės stovi Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Julius Makarevičius-Varpas, Vaclovas Voveris-Žaibas ir Jonas Raudziūnas-Burokas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra